Pagrindinis > Naujienos > Alkoholizmo, kaip priklausomybės ligos, rykštės psichologinis pjūvis

Alkoholizmo, kaip priklausomybės ligos, rykštės psichologinis pjūvis

 

Saiko, vadinamojo aukso vidurio, taisyklių nuolatinis pažeidinėjimas ar net ignoravimas tampa išties didelių bėdų priežastimi. Ypač tai akivaizdu, kai susiduriame su priklausomybėmis, mat jos valdo ne vien joms paklūstantį žmogų, bet neigiamai atsiliepia ir šalia esančių gyvenimo kokybei. Tarptautinės statistinės ligų ir sveikatos problemų klasifikacijoje priklausomybės, kaip  psichikos bei elgesio sutrikimai vartojant alkoholį, tabaką, narkotines medžiagas ir kt., turi savo kodą: TLK-10. Šiai kategorijai priklauso ir priklausomybės kompiuteriniams, azartiniams žaidimams. Viena iš opiausių priklausomybių – priklausomybė nuo alkoholio, nuo kurios kenčia ne tik jos vergijon pakliuvęs žmogus. Alkoholiko artimieji kenčia taip pat. Apie šią problemą, kaip ligą, įtraukiančią žmogų taip, kad net pasikeičia ne tik jo fizinė struktūra, bet ir psichika, kalbamės su Marijampolės PSPC psichologe Audra TAMOŠAITIENE.

Priklausomybės vergijon dažniausiai patenka silpnos, hedonistinio tipo asmenybės 

Kodėl vienas žmogus gali saikingai vartoti alkoholį, išlenkdamas taurelę kitą, o kitam tai tampa tikra duobe, iš kurios labai sunku pakilti? Pasak A. Tamošaitienės, manoma, jog  tokias priklausomybes lemia asmeninės žmogaus savybės. Pirmiausia tai būtų menka savivertė, nemokėjimas spręsti problemų tinkamais būdais, impulsyvumas, malonumų ieškojimas gyvenime paverčiamas prioritetu (tai būdinga vadinamojo hedonistinio tipo asmenybei), nors tai tik iliuzinis malonumas, kuris tam momentui sukuria teigiamus potyrius, kurie greitai išsisklaido ir prieš akis stoja jau labai skausminga realybė, nuo kurios norisi bėgti (ir bėgama!) į… naują dozę.

Nors alkoholizmas, kaip priklausomybė, gali kankinti tiek stiprios valios sportininkus, mokslininkus, dvasingus menininkus ar aukštas pareigas užimančius valdininkus, vis dėlto, kaip teigia psichologė, paprastai tai silpnos asmenybės požymis. „Aplinkiniai apie tokius sako: „Geras žmogus…“ – kalba A. Tamošaitienė, – o tas „geras“ reiškia niekada neatsakantis, nežinantis žodžio „ne“, lengvai pasiduodantis kitų įtakai. Toks žmogus, pagautas priklausomybės kad ir nuo alkoholio, be kitų pagalbos pats jau negali išsikapstyti – tuo ir skiriasi nuo stiprios asmenybės, kuri, kad ir kokios krizės beištiktų, sugeba atsitiesti pati.“

Alkoholiko artimieji dažnai vietoj pagalbos atlieka „meškos paslaugą“

Kadangi žmogus yra socialinis gyvūnas, natūralu, jog sergantys priklausomybe nuo alkoholio taip pat turi savo aplinką – šeimą, artimuosius. Tiesa, jei šeimoje yra bent vienas toks ligonis, gyvenimas labai sudėtingas, tačiau daug kas, stengiantis įveikti šią ligą, priklauso būtent nuo šeimos aplinkos, kuri gali būti, pasak A. Tamošaitienės, dvejopa: ar išties reali pagalba, ar tiesiog meškos paslauga. „Šiuo metu, – sako psichologė, – netgi yra kursai (kad ir Anoniminių alkoholikų grupėse), skirti alkoholiko artimiesiems. Tuose mokymuose galima gauti išties naudingų žinių. Juk iš tikrųjų didžiausias uždavinys gyvenant su priklausomu žmogumi vienoje šeimoje – išlikti savimi. Tai reiškia, sugebėti nesusitapatinti su kito žmogaus asmenybėje esančiomis problemomis, o gyventi savo gyvenimą.“ Anot A. Tamošaitienės, namuose, kur yra alkoholikas, išvis neturėtų būti laikomas alkoholis. Netgi šventės turėtų būti švenčiamos be jokio alkoholio. „Juk jei žmogus serga kita liga, natūralu, kad kiti šeimos nariai taikosi. Tokio požiūrio reikia laikytis ir namuose turint alkoholizmu sergantį žmogų“, – teigia psichologė.

Viena didžiausių artimųjų „meškos paslaugų“ alkoholiko atžvilgiu – noras vaidinti „gelbėtoją“. Šeimos nariai dažniausiai stengiasi padėti priklausomam nuo alkoholio artimajam išspręsti įvairiausias situacijas, susijusias su piktnaudžiavimu alkoholiu, padaryti už jį visus darbus, kuriuos jis pats puikiausiai gali atlikti. Pavyzdžiui, neverta nusigėrusio iki sąmonės netekimo žmogaus guldyti į lovą, nuaunant batus, kojines ir švelniai apkamšant antklode – tegu miega ten, kur nukrenta – kad ir prie batų dėžės. Tokiu būdu, nustojus liautis gelbėti, alkoholikas pats pajus visas piktnaudžiavimo pasekmes. Kita artimųjų klaida, pasak psichologės, – priekaištai, „pamokslai“ (viską, ką jam galima pasakyti, jau žino, šimtus kartų tai girdėjo), ypač jei jie „skaitomi“ neblaiviam – su girtu išvis nevalia kalbėti. „Kalbėti su tokiu žmogumi, – sako A. Tamošaitienė, – reikia tada, kai jis būna blaivus, jaučiasi kaltas ir pasiryžęs keistis. Pokalbiui, kuris jokiu būdu neturi būti emocianalus, o konkretus, konstruktyvus, turi būti pasiruošiama. Alkoholikui negalima grasinti norint jį pagąsdinti – gąsdinimai visiškai neveikia. Išsakyti visus, kad ir negatyvius, ketinimus galima tik tuomet, jei jie iš tiesų bus įgyvendinti“.

Gydymas nuo alkoholizmo – ilgas procesas

Alkoholiko artimieji, pasak psichologės, turėtų vengti nuskriaustojo arba kankinio pozos. Taip pat nereikia spekuliuoti pasakymu „jeigu mane mylėtum…“: alkoholikas geria dėl organizmo vidinio poreikio, todėl vien valios jėga susilaikyti negėręs jis nesugeba. Tai tas pats, kas sakyti: „Jeigu mane mylėtum, nesirgtum tuberkulioze…“ Štai kodėl šeimos nario alkoholizmo nereikia laikyti šeimos gėda, o pasveikti nuo alkoholizmo galima kaip ir nuo bet kokios kitos ligos (priklausomybę nuo alkoholio gali diagnozuoti gydytojas, remdamasis šios ligos diagnostiniais kriterijais, ir skirti ligoniui reikalingą gydymą).

Kadangi alkoholizmas paliečia ir fizinę žmogaus struktūrą, ir psichiką, gydymas nuo šios priklausomybės turi būti dviejų etapų: pirmasis, matomas, etapas – detoksikacija ir medikamentinis gydymas. Dažnai manoma, jog to užtenka, kad žmogus pasveiktų nuo šios baisios priklausomybės. Deja.. Anot A. Tamošaitienės, labai svarbus yra antrasis etapas – ilgalaikė psichoterapinė pagalba (čia galėtų būti ir Anoniminių alkoholikų grupių lankymas, ir tokio pobūdžio reabilitacinės įstaigos), kad žmogus įtvirtintų tinkamus socialinius įgūdžius. Mat labai retai buvęs alkoholikas pats tuos įgūdžius išsiugdo. Natūralu, jog iš jo gyvenimo dingus alkoholiui žmogui būna tiesiog sunku susivokti gyvenime – tam ir reikalinga profesionali pagalba. Pasak psichologės, gydymas nuo alkoholizmo, kaip nuo priklausomybės, turi vieną sąlygą: metei gerti – daugiau nė lašo, netgi simbolinė taurė gali būti pradžia riedėjimo atgal į bedugnę. Štai kodėl gydymosi nuo alkoholizmo procese būna atkryčiai – nuo jų nė vienas nėra izoliuotas. Tokiais atvejais labai reikalingas artimųjų palaikymas, supratimas, kad vėl žmogus galėtų pakilti, tęsti gydymą.

Net pasveikus negarantuojama „amžina laimė“ šeimoje

Nuo alkoholizmo besigydančio artimieji turėtų žinoti, jog šios priklausomybės rykštė yra labai klastinga. Jeigu pasiseka, kad žmogus pasveiksta, būna, kad vietoj tikėtinų pozityvių poslinkių šeimoje įvyksta visiškai priešingi dalykai: dažnai artimieji su negeriančiu tiesiog nemoka gyventi, mat jis tampa kitoks. Psichologė teigia, jog paradoksalu, tačiau dažnai šeimos išsiskiria ne tada, kai vienas iš sutuoktinių geria, o būtent tada, kai visiškai nustoja gerti. Taip atsitinka tuomet, kai vienas iš partnerių (dažniausiai žmona), antrajam ištisai girtuokliaujant, savanoriškai prisiima aukos ar globėjo vaidmenį, kuris iš aplinkinių garantuoja dėmesio, užuojautos dozę (dažnai kartojasi tas pats scenarijus: mano vyras alkoholikas, guoskite mane, o aš tuo tarpu nieko nedarau, kad nusimesčiau aukos įvaizdį). Taigi tokia auka, globėja, netekusi savo „budelio“, iš žaidimo pasišalina ar yra pašalinama…

Laima GRIGAITYTĖ

Autorės nuotraukoje – Marijampolės PSPC psichologė Audra Tamošaitienė.

ausveitis

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

TAIP PAT SKAITYKITE