Slėptuvėje su tilvikais palydėjęs pavasarį, vėl prisiminiau senus planus – surasti Buktos girios elnius. Praeitą rudenį vieną šiokį tokį buvau matęs, bet po to jau geras pusmetis praėjo… Tad apsiginklavęs maskuote ir fotoaparatu išsiruošiau į mišką. Dienomis karšta, žvėrys lindi tankmėje, tad geriausias laikas – saulėtekis. Ir nekaršta, ir apšvietimas gražus… Užsistatau žadintuvą ir… pramiegu. Pribundu nakčia kelis kartus, o tas nenaudėlis (žadintuvas) vis tyli. Taip ir švisti pradėjo. Pasirodo, žadintuvą nusistačiau darbo dienoms, o dabar kaip tik savaitgalis… Ką gi, geriau vėliau, nei niekad. Nuvažiavęs iki pirmos miško sankryžos sustoju – senokai bebuvęs, reikia atnaujinti pažintį su mišku… Įsitaisau ant kėdutės ir laukiu. Prašvito. Džiugina tai, kad nė vieno uodo! O štai kažkokios smulkios musytės net per maskuotės tinkliuką pralenda. Žvėrių negirdėti. Paukščiai irgi čiulba vangiai, toli iki pavasarinio koncerto… Nėra kada jiems muzikuoti – teritorijos išsidalintos, lizdai susukti, jauniklius maitinti reikia. Matau, kaip netoli manęs ant kelio kažką renka juodasis strazdas, pakelės krūmeliuose triūsia liepsnelės ir karetaitės. Visai prašvito, kelyje pasirodė automobiliai. Teko eiti toliau nuo pagrindinio kelio, negi grįši tuščiomis. Vos porą šimtų metrų paėjęs eglaitėse prie kirtavietės nufotografavau geltonąją startą ir liepsnelės jauniklį. Vis šis tas, bet norisi ko nors įdomesnio. Patikrinau keletą artimesnių kirtaviečių – tuščia, o miškas savo paslaptis saugo po nepermatoma žalumos siena. Vos nuo kelio nužengus po kojomis traška šakelės, o ir per tamsu, tad vėl suku atgal į kelią. Gal penktoje kirtavietėje pagaliau pamatau judesį – ten ganosi stirna su vis dar dėmėtu jaunikliu. Po kelių akimirkų pamatau ir antrą stirniuką. Visada galvojau, kad stirnos įprastai veda po vieną jauniklį, daug rečiau – du ir jau visiškai retai tris. Pasirodo, kad du jaunikliai stirnoms yra norma, o vienas arba trejetukas pasitaiko gana retai. Stirna mama mane pastebėjo ir savo mažylius nusivedė į miško prieglobstį, o aš pasukau atgalios. Staiga tolumoje prieš save pamačiau kažką pilko ilgomis kojomis… Tik fotoaparato ekranėlyje supratau, kad ten buvo vasariškai nusišėrusi šernė. Iš paskos nukurnėjo keli vyresni jaunikliai, dar viena šernė, o paskui šią – būrelis visai mažučių, dar ryškiai rudų šerniukų. Prisėdau ilgesniam laikui. Kurį laiką palaukiau – nė gyvos dvasios… net paukšteliai kažkur dingo. Ir saulė kepinti pradėjo, tad namolio pajudėjau jau paspartintu žingsniu. Pasirodo, be reikalo, nes greitesniu tempu paėjęs permirkau prakaitu, todėl turėjau sustoti pailsėti ir atvėsti. O besėdint netoliese per keliuką perbėgo šeškas – jo miške iki šiol dar nebuvau sutikęs.
Po savaitės vėl nutariau pakartoti tą patį maršrutą – ir vėl pramigau… Pasirodo, giedromis dienomis prašvinta gerokai anksčiau. Pasimokęs iš pirmojo karto jau negaišau prie pagrindinio kelio, o nuėjau ten, kur vėl tikėjausi pamatyt šernus. Tuo labiau, kad ten pastebėjau keletą lyg ir elnio pėdų… Šernų sulaukiau, elnių – ne. Toje kirtavietėje, kur buvau matęs stirną su dviem stirniukais, mažylius vėl pamačiau, bet šį kartą be mamos. Jau paūgėję per tą savaitę, ir jauniklių dėmelės nelabai matosi.
Belaukiant žvėrių, šalimais atskrido karetaitė. Na, bet ir marmalas… Niekaip vietoje nenustygsta, o dar prieblanda, tad nuotrauka gavosi tokia, kaip ir dažniausiai būna – tik prisiminimui. Tolėliau ant kelio klykauja gervių pora. Tai vienoje, tai kitoje pusėje suloja stirninai, pilni reikalų laksto skersai kelią ir po kirtavietes – vyksta stirnų ruja. Iš viso per tą rytą nufotografavau keturis stirninus, dvi stirnas ir tuos rytinius dvynukus stirniukus.
Per liepos mėnesį elnių taip ir nepamačiau, bet pėdų jau randu, tad juos pamatyti tik laiko ir sėkmės klausimas. Tiesą sakant, kai rašau šias eilutes, elnius Buktos miške jau esu suradęs, bet apie tai – kitą kartą.
Vaidas KARPAVIČIUS
Autoriaus nuotraukos.
Daug žvėrelių ir paukščių matai.O aš karetaitės nesu mačiusi.Man ji taip patinka,bet…grožiuosi tik nuotraukose.Linkiupuikių kadrų ir ateityje.