Pagrindinis > Kitos temos > Kūryba > Atsisveikinant su vasara, pasitinkant rudenį

Atsisveikinant su vasara, pasitinkant rudenį

 

   „Norime to ar ne, bet vasara jau baigiasi, – sako marijampolietė kūrėja Aldona MURAUSKIENĖ, kurios vasariškai rudeniškais eilėraščiais dalijamės su skaitytojais. – Kartu su išskrendančių paukščių garsais kažkur dingsta ir ji, savo vietą užleidusi rudeniui – mylimiausiam mano metų laikui: gal todėl, kad ir pati, gimusi spalio mėnesį, esu „rudeninis paukštis“, gal todėl, kad ruduo toks nepakartojamas ir be galo įvairus, žemę papuošiantis nuostabiausių spalvų palete, trapių ir pažeidžiamų voratinklių šilku, ore paskleidžiantis tylų nukritusių lapų šnabždesį?  Įsiklausykime į jį. Išgirskime…“

***

Mūsų vasara baigias, deja,
O atrodė – mes jos neišsemsim.
O atrodė – tik žengiam į ją,
Tik mes patys jos vertę nulemsim.
Ji – trumputė šių metų dalis,
Nuostabiausiais žiedais iškaišyta.
Mes galvojom tiek visko dalys
Tarsi vis pasitinkantis rytas.
Bet kasdien vis tirščiau, vis pilkiau
Žemę žaliąją debesys gaubia.
Ir ruduo jau čia pat. Jau tuojau
Mums jo vartai vėl versis paslaugiai.
Bet dar vasaroj mes ir vis tiek
Savim jaučiam jos tirpstantį grožį.
Taip smagu susitikt ir tikėt,
Kad nuvysti gali tik rožės,
Kad nelaimės neatkeliaus,
Neatpūs jų rudenio vėjas,
 Kad laimingai gyvensim toliau,
O Lemtis ištesės, ką žadėjo.
Na, ir kas, kad arimai apklos
Tai, kas dygo, skleidėsi, nyko,
Kas, kad Vasara vėl tik pamos,
Bet jos aidas mums džiaugsmą paliko…

 

Rugpjūtis
Paskutinis vasaros mėnuo

Su vos juntamu rudens atsidūsėjimu.
Pilnas laiko lyg vandens dubuo.
Jį ištaškėm, pasidžiaugti nesuspėjome.
Nužydėjo viltys gėlėmis,
Nunešė svajas pietinis vėjas,
Vasaros darbai debesimis
Nuplaukė, net vykdyt nepradėjus.
Liūdna, matant nukirstus rugius,
Kupetosna krautą kvapnų šieną,
Vis dažniau apniūkstantis dangus,
Vis trumpėjančios dar šiltos dienos.
Ir nostalgiški rugpjūčio vakarai,
Ir rūkai, lyg piene paskandinantys.
Kaip prie laužo būdavo gerai,
Pasėdėti, nuo uodų vis ginantis.
Visko buvo: saulės ir lietaus,
Paukščių klegesio, gėlių margumo.
Nepavyt dienų skubėjimo spartaus,
Neišsaugot Saulės stebuklingo rūmo…

 

Rugpjūtis

Sukruskime visi! Jau baigias Vasara!

Į Rudenį varteliai atkelti.

Nubyra dienos tarsi vaiko ašaros.

Nekaltinkim dėl to savęs. Mes nekalti.

Eikliais žirgais jau Vasaros vežimą

Beširdis Laikas vėl kažkur išveš.

Kodėl ir vėl į širdį smelktis ima

Juodasis Liūdesys? Jį vėl priglausiu aš.

Suspėkim pasidžiaugt, dar žydi gėlės,

Vanduo malonus ir vaiskus dangus.

Spalvingą vėliavą aukštai iškėlęs,

Rugpjūtis vėl keliauja per rugius.

Prie vartų jau Ruduo. Jis beldžias tyliai,

Nedrąsiai, tarsi nekviestas svetys.

Vis tiek lietaus lašais į mus prabilęs,

Nuplaus neišsipildžiusias viltis…

 

Ruduo

Gyvenime viskas ratu: gimimai, žydėjimai,  mirtys.
Kiek dingo kartų prarastų, kiek spėjo likimų subirti.
Ir metai tvarkingai, ramiai laikų karuselėje sukas.

Lyg stropūs gamtos mokiniai. Ateina ir sklaidos kaip rūkas.

Taip vasarą keičia ruduo. Painus ir nepaprastas metas.

Žiūrėk, dar nešaltas vanduo ir jau upę padengė ledas.

Dar medžių vešli lapija, o šai jie – belapiai varguoliai.

Voratinklių grožis, deja, vis vėjų sudraskomas uoliai.

Tą Bobų vasaros trumpumą

Ir lapų spalvotą mozaiką,

Tą mirusių šventės trapumą

Mes jausim kaip rudenio laiką.

Saulėgrąžos, astros, jurginai,

Vėlyvosios Rudenio gėlės

Ir atriektos žemės  arimai

Tikrai neprišauks vasarėlės…

 

Rugsėjis

Jau vėsta vėl  rugpjūčio vakarai,

Miglom bespalvėm dienos nusagstytos.

Į kraičio skrynią krauna aitvarai

Neišsipildžiusias viltis, vietas matytas.

 

Prabėgo vasara – sesuo greita.

Gėlėm žydėjo ir žole žaliavo.

Kankinta saulės ir lietaus prausta.

Kai kam padėjo, o kai ką apgavo.

 

Rugsėjis. Ir protingas, ir dosnus

Skambiu vaikų juoku mus pasitinka.

Jis pradeda mokyklinius metus

Pažėręs džiugesį ir nerimą aplinkui.

 

Į mokslo šalį, į žinių erdves

Palydi dvyliktokai pirmokėlių būrį.

Toliau daugybė mokytojų ves

Visus, kurie šiandien su baime žiūri.

 

 Juos tik nuo šiandien pavadinsim mokiniais.

Tik nuo dabar ir jie  pradės klases skaičiuoti.

Daug sužinot, išmokt jiems mokytojai leis.

Kai baigs mokyklą, bus visai kitoki.

 

***

Ištiško rudenio rudi dažai

Ir lapų šnabždesys gatves užpildė.

Lyg liūdesio šio būtų per mažai

Dar vėjas beldėsi į langus ir į širdį.

Tirštėjo vakarinė sutema,

Spalvotą spalį laikrodžiai skaičiavo.

Rytus jau laižė balzgana šalna

Ir saulę rudeninę ketvirčiavo.

Tekėjo metų laikas per pirštus.

Diena lyg audinys vis bluko, vis trumpėjo.

Nuplovė viltis rudenio smarkus lietus

Ir paukščių išskrendančių negirdėjo.

Gal būt  kaip tik dabar žmonių būtis

Tokia skaidri, tokia trapi atrodo –

Stotelės dvi: „Gimimas „ ir „Mirtis“

Kryptis nepermaldoma per žmonijos sodą…

 

 

Rudens simfonija

 Į rudeninę puokštę įsilieja

Ir vėjo gūsiai, ir lietaus lašai.

Ir auksaplaukis  skubantis rugsėjis,

Ir pirmos šalnos – sniego pranašai,

Ir kuždesys tylus  bejėgių lapų,

Ir deimantinė rudenio žolė,

Ir liūdesio paminklais  medžiai tapę,

Nakties šaltos paglostyta gėlė.

Ir vėl ruduo simfoniją užgroja,

Įpindamas keistus žmonių jausmus.

Vėl metų ciklą mėnesiai kartoja,

Nustebindami, džiugindami mus.

Rudens allegro. Toks veržlus. Toks greitas

Lyg žirgas rudenėjančiais laukais nubėgs.

Andante vėl surinks spalvingą kraitę,

O scherzo lietų nesibaigiantį pakvies.

Tik neišsaugosim  rudens, ateis finale

Su nerimu, su gruodžio laukimu.

Dar prisiminsim Vėlinių žvakelę

Ir šilumą jaukių, ramių namų.

Aldona MURAUSKIENĖ

2 komentarai(-ų) “Atsisveikinant su vasara, pasitinkant rudenį

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Taip pat skaitykite