Pagrindinis > Naujienos > Būdelės ir popierius

Būdelės ir popierius

Gerbiami „Penktos dienos“ skaitytojai ir skaitytojos, kadangi virusas bendras ir Niujorkui, ir Sasnavai, todėl atvykti į Sūduvos pakraštį bei Suvalkijos širdį Marijampolę nebegaliu, todėl negaliu žinoti, kuo Jūs ten kvėpuojate ir ką veikiate. Tik televizija, langas į žinojimą, ir apsauginis stiklas nuo gyvenimo džiaugsmo tvirtina, kad marijampoliečiai kartu su likusia Lietuva pamišo dėl tam tikros rūšies popieriaus. Mūsuose jis šikpopieriu vadinamas, o kultūringi žmonės jį tualetiniu popieriumi šaukia. „Prie ruso, kai buvo geriau“ jis pradėtas gaminti tik 1968 metais, t.y. pačiu laiku, nes tais metais man jau prisiėjo daugkartinio naudojimo palas iškeisti į palivotą puodą. Tuo metu valdžia vykdė visuotinį gyventojų švietimą, todėl ne „kožnas“ tą popierių galėjo bent pačiupinėti, populiariau buvo plėšomi kalendoriai (ė, koks niekšas nuplėšė antrą keptos anties recepto lapelį!) arba spauda (atspėkit, kokios šalies vadovo portretas pamatė daugiausia plikų užpakalių?). „Žalieji“ net nutirps iš susijaudinimo, išgirdę, ką naudojome gamtoje – Arctium lappa, arba blogesnį variantą Arctium minus, bet dažniausiai pasitaikydavo Arctium tomentosum, o už Arctium nemorosum galėjai nuo miškininko susilaukti lazdų. Suvalkietiškai tai būtų… varnalėšos lapai.

Bet ką aš čia, gi norėjau pašnekėti apie būdeles, kurios nors ir ne itin senas, bet svarbus mūsų krašto materialus ir nematerialus paveldas. Šiaip suvalkiečiai (sūduviai tūpė kur papuola, svarbu ne piliakalnio aikštelėje) šitą objektą įgijo dar prie prūsų. Maždaug šimtu metų anksčiau nei likusi tauta aname Nemuno krante. Anie myžčiojo ant triobos sienojų, o didesnį reikalą nešdavo už tvarto, bet dvidešimto amžiaus antrajame dešimtmetyje lietuviška valdžia nusprendė baigti šitą užsiėmimą, nes pagalvojo kad Rumšiškių muziejui neliks pastatų ir liepė pasistatyti lauko būdeles. Žinodami lietuvių užsispyrimą, pasiuntė policininkus patikrinti, ar įsakymas vykdomas. Ir ką ? Stovi būdelė, medžiu kvepia, o pravėrus duris vietoj su Čerčiliu besikalbančio gaspadoriaus, kabo lašiniai, kumpiai, dešros. Va, kodėl „rūkelnyčios“ taip panašios į būdeles, tik be langučio. Štai koks sunkus buvo pažangos kelias, o dabar globalizacija ir Europos Sąjunga nori sugriauti tai, ką taip sunkiai statėme! Dabar visi turime laiko į valias, susitelkime ir pagalvokime, ką daryti, nes tuoj neliks nieko marijampolietiško, suvalkietiško, tautiško.

Kitą Penktą dieną žadu pasidalinti suvalkietišku būdu, kaip kiaušinius nudažyti su durų pagalba.

Jeigu jau gyvenimas sustojo, tai gal jį mes visi bendrai atsukime atgal? Sveikatos Jums.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Taip pat skaitykite