Pagrindinis > Naujienos > Buktos elnio beieškant. Spalis

Buktos elnio beieškant. Spalis

 

Kaip sekėsi elnių paieškos rugsėjo mėnesį, jau aprašiau. Jei trumpai reziumuojant – visai niekaip. Bet tik tuo atveju, jei kalba eina tik apie elnius… Kitų įspūdžių iš manęs nieks neatims.

Taigi paieškų pratęsimas. Per mėnesį taip ir neįvykdęs pagrindinio tikslo, nusprendžiau keisti paieškų vietą. Jeigu jų nerandu pamiškėje, tai visai suprantamas sprendimas paieškas perkelti į visiškai priešingą vietovę – patį girios vidurį. Blogiau gi nebus. Nors kas ten žino…

Pirma – žvalgyba. Nuostabiai praleidau popietę, vaikštinėdamas po auksu nuklotus skroblynus, kartais net pamiršdavau, ko ieškau. Nors lapai patikimai slėpė žvėrių takus, bet koks grožis… Tikras auksinis ruduo. Tik briedmusės įkyrėjo. Tokios nelabai didelės musės, plokščios formos, mėgsta lakstyti skersomis ir labai lenda į plaukus. Nuo veido po kelias braukti teko.

Net ir be konkretaus tikslo klaidžiojant nebuvau visai vienas. Stabtelėjus atsikvėpti prie kirtavietės, į miško ramybę drumsčiantį įsibrovėlį atskrido paspoksoti miško kardinolas – juodoji meleta. Patarškinusi seną stuobrį sukliko ir nulėkė savais keliais. Išbridęs iš įprastą rudenį neišbrendamo juodalksnyno sutikau smulkių miško paukštelių būrį – lipučių, bukučių, zylių… Tai irgi rodo artėjant žiemą, juk tokiais mišriais būreliais mažyliai ir žiemos.

Išsirinkau vietą, kur pakankamai atvirą vietovę kerta keletas žvėrių takų. Nuo namų – nepilni aštuoni kilometrai. Taigi beveik ranka pasiekiama… Tik štai pirmas siurprizas – likau be transporto. Nieko baisaus, tik žadintuvą teko valanda paankstint. Tad ankstų rytą – ar vėlyvą naktį, nelygu kaip pažiūrėsi – su maskuotės kostiumu, trikoju ant peties ir fotoaparatu ant kaklo išskubu į mišką. Tamsu kaip… na trumpiau sakant visai tamsu. Beeinant vėjelis pravaiko debesėlius ir per skystus jų likučius pasirodo blyškus mėnulis. Nuotaika pakyla – bent jau kelią matau, nors į griovį neįžengsiu.

Miške tylu-tylu. Po vasaros erzelio net nesitiki, kad tai – ta pati giria. Maždaug kas puskilometris suklykia koks naktinis paukštis, ir vėl tyla. Tik žvirgždas gurgžda po batais. Iš pradžių akį džiuginęs pradėjęs šviesėti dangaus kraštelis pamažu keitė spalvą į raudoną. Sunerimau, kad galiu ir pavėluoti, o bėgti per keliu per tylintį mišką dundant kaip tabūnas arklių – ne pati geriausia išeitis. Tad žiūrėjau į brėkštančia aušrą ir vis artėjau prie numatytos vietos.

Likus nepilnam kilometrui, švaresnėse proskynose jau galėjau šį tą įžiūrėti ir per gerą šimtą metrų. Kai priartėjau per puskilometrį, pastebėjau tolumoje šmėžuojant šešėlius. Net nutirpau – nejaugi elniai? Sustingęs kuo atsargiau pasistačiau trikojį ir per objektyvą (žiūronų įsitaisyti taip ir neprisiruošiu) pabandžiau įžiūrėti, kas ten vyksta. Vis tik tai buvo ne elniai. Miško keliuko balutes knaisiojo šernai. Prislinkęs kiek arčiau pabandžiau fotografuoti, tačiau dėl tamsos vietoje šernų likdavo tik pusę kelio užimantys beformiai šešėliai. Dar arčiau priėjęs pakartojau bandymą – tas pats. Tuo metu kelelis liko tuščias. Priėjau dar arčiau ir pasiruošiau laukti. Vis labiau švito, ne už ilgo turėjo patekėti saulė. Ir man „nuskilo“ – į tą pačią vietą sugužėjo dar vienas pulkas šernų. Gal ir tie patys, kas juos tamsoj žino… Nors nuotraukoms buvo vis dar per tamsu, bet stebėdamas per ieškiklį suskaičiavau netoli dvidešimties. Greičiausiai dvi mamos, sugebėję išsaugoti savo jauniklius. Pafilmavau keletą minučių, bet įrašą galiu žiūrėti tik iš originalo per kompiuterį – konvertuotas internetui vaizdas primena seną anekdotą apie juodaodžius, tamsią naktį vagiančius anglis. Tačiau koks jausmas buvo ten vietoje… Na net nežinau kaip tai aprašyti. Kaip šerniukai straksi pilni energijos… kaip vienas kita vaiko, kaip juos vyresni šernai ramina. Ir viskas tokioje tyloje, kad ausyse spengia. Sėdėjau ir bijojau pajudėti. Buvau pakankamai toli, tad manęs tikrai nepajuto, bet vis tik spėjau pastebėti, kuo visas urdulys baigėsi. Du šerniukai sustingo ir sužiuro į mišką, į tą pačią pusę, iš kur atėję. Staiga vienas trumpai žvygtelėjo, ir visą bandą lyg vėjas nupūtė. Kurį laiką girdėjau, kaip vis tyliau traška lūžtančios šakelės, ir vėl likau vienas. Na, ne visai. Per karklo krūmus prie manęs priartėjo karietaitė. Toks mažutėlis nenuorama raibas paukštelis užriesta į viršų uodegyte. Aplandžiojo ir visą „mano“ krūmą ir nukeliavo toliau.

Vos po pusvalandžio paaiškėjo „aliarmo“ priežastis. Iš pavojų kėlusios pusės į keliuką išėjo dar viena šernų šeima. Nelabai didelė, iki dešimties. Pabandžiau fotografuot, bet švintant paaiškėjo, kad šernų pamėgtą vietą nuo manęs skiria skysta sausos žolės stiebelių ir karklo šakelių juosta, tad visos nuotraukos neišvengiamai gavosi „murzinos“. O ir šviesos vis dar trūko. Vietos keisti nenorėjau, tad fotoaparatą perjungiau į filmavimo režimą ir keletą minučių filmavau, kaip šerniukai pramogauja. Šiai šeimynai iškeliavus į miško gilumą, jau tiesiog sėdėjau ir grožėjausi gražiu rytu. Dėl viso pikto įsitaisiau patogesnėje fotografavimui vietoje. Ir štai kad nori – iš krūmų išlenda pirma šnipas, paskui jį gana masyvi galva ir sprandas – ir po kelių akimirkų visu gražumu šerniukų pėdsakus uostinėja šerno kuilys. Ilgai neužtrukęs nusekė paskui gentainius. Po keleto minučių kilau ir aš. Taigi nors elnio nesulaukiau, bet per vieną rytą pamačiau beveik tris dešimtis šernų… Grįždamas už posūkio ant kelio radau šviežias briedžio pėdas, kurių prieš tai praeinant nebuvo. Ėjau ir galvojau – o jei ten būčiau likęs? O jei dar kitur? Miškas pilnas paslapčių. Namo grįžau nuo įspūdžių gausos plyštančia galva.

O elnio kaip nėra, taip nėra. Eilinį rytą sėdau jau į automobilį, ir į jau įprasta tampančią vietą nulėkiau per keletą minučių. Vis tik paskutinį kilometrą ėjau. Rudenėjant vis labiau šalveno. Ir medžiai kasdien vis mažiau savo rūbo beišsaugo. Sukasi laiko ratas… Taigi įsitaisiau patogiai ir pasiruošiau fotografuoti šernus. Na kur jau ne… iki aušros beveik valanda. Taigi sėdėjau ir laukiau šviesos. Staiga vos už keleto metrų miške „šlumšt-šlumšt“ kažkas… net nutirpau. Viskas, pagalvojau, sumins mane vargšą. „Šlumšt-šlumšt“ – dar arčiau. Ir tada prasidėjo – ir gu gu gu, ir ki ki ki… Aplink mane siautė voverės. Vienu metu net keturias suskaičiavau. Gaila, veiksmas vyko tiesiai man už nugaros, ir dar už krūmų, kurie dengė smarkuoles. O sausi lapai – neblogas stiprintuvas, voverei straksint kyla toks triukšmas, kad tikiesi bent jau stirnos.

O stambesnių žvėrių nebuvo. Jokių. Šalimais garsiai ir labai įkyriai rėkė kėkštai, tad nusprendęs, kad visas laukimas veltui, nuėjau pažiūrėti, ko jie ten taip draskosi. O pasirodo, kad… šiaip sau. Apsukau nedidelį ratelį mišku, tačiau mano maskuotė nepritaikyta vaikščioti po brūzgynus – taip ir taiko kur nors įsivelt, tad artimiausia proskyna pasukau į keliuką. O ant keliuko, pešiodamas varnalėšos dagius, visai netikėtai pamačiau pirmąjį savo elnią. Jis ramiai pešiojo žolytę ten, kur aš jo prieš tai laukiau… Jaunas elnias pirmais ragais. Štai kaip įdomiai ir paprastai viskas gavosi. Jei būčiau dar kiek palaukęs… Jei… Tas amžinas klausimas – „o kas, jeigu?“

O iš tikrųjų, tai man pasisekė. Labai. Jeigu ne laimingas atsitiktinumas, būčiau taip jo ir nepamatęs. Jei maskuotė būtų mažiau trukdžiusi, jei būčiau užsispyręs eiti per mišką… Bet tai jau nesvarbu. Savo elnią aš radau. Ir jau žinau, kad bus jų dar daug. Tačiau šis – pirmasis.

Pakeliui namo „užsigardžiavimui“ mane pasitiko ilgauodegių zylių pulkelis, netoli automobilio po šakas šmirinėjo karietaitė. Puikus buvo rytas. Ir tikrai ne paskutinis. Juk dar tiek daug visko miške slypi…

Vaidas KARPAVIČIUS

Autoriaus nuotraukos.

2 komentarai(-ų) “Buktos elnio beieškant. Spalis

  1. Vaidai aciu uz nuostabia ekskursija tavo girioje. Skaitydama jayciaus lyg pati buciau ten buvusi ir sulaikiusi kvapa laukusi o kas gi bus toliau. Tu puikiai perteikei ryto dvasia ir visa kas dejosi aplink. Norisi skaityti dar ir dar ir jausti sirdimi ta nuotaika ir jauduli…

Komentuoti: Vida Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Taip pat skaitykite