Dar rugpjūčio 10 dieną FB paskyroje pamačiau tokį skelbimą: „Naujas leidyklos „Lututė“ žaidimas įspūdingam prizui laimėti. Laimėtojui padovanosime nepakartojamus įspūdžius iš tauriųjų elnių rujos Lietuvos laukinėje gamtoje rugsėjo mėn. (trukmė – 1 para, 2–3 asmenims). Stebėti elnių rują Jums padės geriausias Lietuvoje elnių žinovas Romualdas Barauskas. Turėsite ne tik unikalią
Plačiau
Dabar plačiau. Atėjo vasaros pabaiga, po jos neišvengiamai prasidėjo ruduo. Ką tai reiškia? Ogi prasidėjo didžiausias laukinės gamtos kasmetinis spektaklis – elnių ir briedžių ruja. Štai jau trečią rytą iš eilės saulę pasitinku miške, juk sėkmei irgi reikia duoti šansą. Apčiuopiamų fotorezultatų nėra, bet užtat kiek įspūdžių... Vieną rytą dar tamsoje
Plačiau
Rudenėja... Nenumaldomai ilgėja vakarai, o dienomis žvarbus vėjas kedena plaukus, rausvina skruostus... Ir gamta pamažu visomis vaivorykštės spalvomis sužėri... Pašešupio parku su fotoaparatu rankose vaikštinėju įvairiu metų laiku: ir žiedams skleidžiantis, ir paukščių vestuvių giesmių pilname parke, ir rudens šalnų nubalintomis pievomis. O koks paslaptingas parkas rūko pataluos... O kai paspaudžia
Plačiau
Slėptuvėje su tilvikais palydėjęs pavasarį, vėl prisiminiau senus planus – surasti Buktos girios elnius. Praeitą rudenį vieną šiokį tokį buvau matęs, bet po to jau geras pusmetis praėjo... Tad apsiginklavęs maskuote ir fotoaparatu išsiruošiau į mišką. Dienomis karšta, žvėrys lindi tankmėje, tad geriausias laikas – saulėtekis. Ir nekaršta, ir apšvietimas
Plačiau
Gražus trešnių, vyšnių derlius, džiuginęs šią vasarą netoli Šunskų esančių Domeikų kaimo sodų, išsidėsčiusių Marijampolės, Kazlų Rūdos savivaldybių ir Vilkaviškio rajono sankirtoje, šeimininkus ir netrukus būsimas lazdyno riešutų derlius – atpildas už šių žmonių ryžtą išsaugoti didžiulius trešnių, vyšnių bei lazdyno riešutmedžių sodus, užimančius beveik 30 hektarų, nuo pražūties. Kęstutis
Plačiau
Viskas prasidėjo balandžio mėnesio viduryje, kai grįždamas iš pavasario giesmininkų fotomedžioklės visai netikėtai iš apsemtų pamiškės laukų išbaidžiau porelę šaukštasnapių ančių. O kai joms įkandin pakilo ir pypsėdami tolyn nulėkė ir du tilvikai, per keletą sekundžių gimė ir planas. Grįžęs namo, literatūroje pasitikslinau tilvikų rūšį – tai buvo brastiniai tilvikai. Lyg
Plačiau
Pasibaigus nelabai šaltai ir neypatingai snieguotai žiemai, vieni po kitų iš šiltesnių kraštų pasirodė smulkieji giesmininkai. Miškas dar sapnavo žiemos sapną, o jie vos tik grįžę vienas už kitą garsiau traukė savo giesmeles, pranešdami savo gentainiams apie tai, kad vienas ar kitas miško, lauko ar pelkės kampelis jau turi šeimininką. Vienos
Plačiau
Rašau miške. Taip jau yra, kad laiko čia turiu. Ilgokai užtrunka, kol miške prasisklaido praėjusio žmogaus kvapas. Miškas – ne miestas, ir žmogus jam svetimas. Geriausiu atveju svečias. Įsivaizduokite lapę Laisvės alėjoje Kaune. Taip atrodo žmogus miško glūdumoje. Šiais metais pavasaris labai ankstyvas, jau žiemos pabaigoje grįžo pavasariniai paukščiai. Gamta skuba
Plačiau
Gražią kovo 17-osios popietę Marijampolės savivaldybės administracijos Aplinkos valdymo skyrius sukvietė vaikus ir visus kitus gamtos mylėtojus į paukščių sutiktuvių šventę Marijampolės miesto Ramybės parke. Čia surengtoje inkilų kėlimo akcijoje į parko medžius sukelta kelios dešimtys mokinių tėvų ir senelių sukaltų inkilų. Apie pusšimtį namelių paukščiams akcijai pagamino Marijampolės pataisos
Plačiau
Dar vasariui nesibaigus, į Buktos girią atėjo pavasaris. Na, gal ne visai atėjo, greičiau jau atskrido ant gervės sparnų... Vos brėkštant naujai dienai, išgirdau ilgesingą gervės klyksmą. Buvo dar tik vasario 21 dienos rytas. O dabar - apie viską iš eilės... Nuo viduržiemio orai miške buvo gana permainingi: tai prisnigdavo, tai
Plačiau
Prasidėjus tikrai kalendorinei žiemai, gyvenimas miške apmirė. Pasikeitė žvėrių maitinimosi, nakvynės vietos, giria pakeitė ne tik rūbą, bet ir visą nusistovėjusią tvarką. Išskrido visi migruojantys paukščiai, liko tik tiek, kurie gali išsimaitinti per žiemos pasninką. Veltui keletą rytų laukiau „savo“ žvėrelių įprastinėje vietoje. Teko iš naujo apvaikščioti plotus. Pasižiūrėjau namuose
Plačiau
Lapkričio pabaigoje, likus vos savaitei iki kalendorinės žiemos, pasnigo. Drėbė stambiais, skalsiais sniego kąsniais, aplinka per kelias minutes pasikeitė neatpažįstamai. Taip į Buktos girią ramiai ir be jokio blaškymosi atėjo žiema. Tada dar nežinojau, kad ši žiema truks tris dienas... Rytas aušo pamažu. Drėgno sniego svoris žemyn lenkė medžių šakas, einant
Plačiau
Beklaidžiojant po Buktos girią ir ieškant vos ne miško dvasiomis virtusių elnių, taip pat pavyko aptikti ir šernų judėjimo kelius. Nors šie žvėrys aktyvesni tamsiu paros metu, kuris fotografavimui (švelniai tariant) nelabai tinkamas, paskatintas pirmųjų susitikimų užsibrėžiau naują tikslą – padaryti nors keletą pusėtinų šernų nuotraukų. Na, bet tikslas – dar
Plačiau
Kaip sekėsi elnių paieškos rugsėjo mėnesį, jau aprašiau. Jei trumpai reziumuojant – visai niekaip. Bet tik tuo atveju, jei kalba eina tik apie elnius... Kitų įspūdžių iš manęs nieks neatims. Taigi paieškų pratęsimas. Per mėnesį taip ir neįvykdęs pagrindinio tikslo, nusprendžiau keisti paieškų vietą. Jeigu jų nerandu pamiškėje, tai visai suprantamas
Plačiau
Šį rudenį vėl bandžiau surasti, pamatyti ir nufotografuoti Buktos miško elnius. Kuo tai baigėsi vasario mėnesį, jau ankstesniuose rašinėliuose aprašiau, tada elnių taip ir nepamačiau, tačiau susipažinau su puse Buktos miško briedžių populiacijos. Grįžtant prie elnių temos: atrodo, tikslas visai lengvai pasiekiamas. Juk miško jaunuolynuose medelių kamienai nulaupyti, miškininkai gindamiesi
Plačiau
Retas gyvūnas sulaukia tiek prieštaringų vertinimų kaip žaltys. Jam ir noriu paskirti šį straipsnelį… Pirma pažiūrėkime, ką apie žalčius rašo visažinė „Wikipedia“: „Geltonskruostis žaltys panašus į paprastąją angį...“ Štai ir paaiškėjo pagrindinė žmonių baimės ir neapykantos priežastis. Nors tikimybė nukentėti nuo gyvatės minimali, tarkim, kur kas mažesnė nei išsisukti koją
Plačiau
Tikri tėvai ketino atsikratyti mažyliu 2014 m. gegužės 29 dieną pamačiau, kaip kiemo gandras iš savo lizdo pačiupo vieną gandriuką, išskraidino ant žemės ir pradėjo tąsyti. Pribėgęs paprašiau: „Atiduok man!“ Gandras pasišalino. Neapsiplunksnavęs gandriukas turėjo tik nedidelį nubrozdinimą nugaroje. Po valandos svečias pradėjo valgyti smulkiai supjaustytą žuvį. Įsikūrė pintinėje. Keletą
Plačiau
Naktis pelkėje – skamba magiškai, ar ne? Tuo labiau, kad ir man tai buvo pirmas kartas. O prasidėjo viskas – kaip ir visada – kažkaip kasdieniškai. Darbo reikalais apžiūrinėdamas apleistą žemės sklypą miško įveisimui dėmesį atkreipiau į pro retus medžius šmėžuojančią pelkaitę. Net per karščius ji prieš saulę dar žvilgėjo vandens
Plačiau
Nedažnai į kadrą pakliūna retas paukštis ir ypač nedažnai kasdieniškame fone. Rūgštusis žagrenis, putinalapis pūslenis f. Diabolo, auksinė Lausono puskiparisio forma, fone – sidabrinė eglė, apačioje – kazokinis kadagys. Iš vietinių rūšių tik paprastasis kadagys ir medžiai tolumoje... Man gražu. Nors natūralia gamta ir nekvepia, bet užtat kokia paukščių įvairovė! Šį
Plačiau
Šis pasakojimas būtų apie ežiukus, tačiau jie, atrodo, atsirado tik tam, kad atsidurčiau ten, kur net nenumaniau galėsianti atsidurti, ir susimąstyčiau apie tai, apie ką niekada nebūčiau susimąsčiusi. Manau, daugelis gerai pažįstame tokį gyvūną kaip ežys. Ir aš taip galvojau, kol vieną dieną su dukra sodybos teritorijoje radome netekusius mamos šešis
Plačiau