19. Pabudusi anksti Rytė tyliai apsirengė ir išsmuko iš namų. Diena buvo vėjuota ir ne tokia šilta, kaip tikėjosi. Jūra šiaušėsi bangų keteromis, apie maudynes net ir galvoti nesinorėjo, nes pūtė stiprus vėjas, lenkdamas pušų viršūnes. Šiurpdama nuo vėsos, ji susirado užuovėją tarp aukštų kopų arti vandens ir atsisėdo ant smėlio,
Plačiau
18. Rytei tarsi kas užblokavo atmintį, tik miegant vėl iškildavo į paviršių baimė, siaubas, o kai pabusdavo, stengėsi prisiminti, kas jai atsitiko, bet niekaip nepajėgė. Prieš akis šmėkšojo tik veidas su randu, miškas ir tamsa. O sapnuose vis bėgo, atsimušinėjo tamsoje į medžius, kažkas vis spaudė jai gerklę, tarsi smaugdamas, prisiminimai
Plačiau
16. Rytė šnairomis apžiūrinėjo vairuotoją. Veidą kirto negražus randas, rankos buvo tatuiruotos iki pat alkūnių. Mergina nejučiomis net nusipurtė. – Tai kur, mergaite, nakčiai susiruošei? Nebijai, juk jau beveik tamsu? – pasuko galvą į ją vairuotojas. – Beje, mano vardas Romas. – Autobuso nesulaukiau, tai ir susivėlinau, o turiu būtinai šiandien pas tetą
Plačiau
15. Grįžusi iš turgaus Irena visą dieną buvo susiraukusi ir nekalbi, tik mestelėdavo žodį pro suspaustas lūpas ir triūsė nuleidusi galvą. Rytei buvo nesmagu ir gaila moteriškės, kurios tarškėjimas dažnai įgrisdavo, todėl buvo nesuprantama, kad ji tiek gali ištylėti. – Neimkit į galvą, – užjautė ją Rytė, – juk žinot, kad Zuzana
Plačiau
– Kad aš bjaurasties gyvenime turbūt daugiau ir už tave mačiau. Nesu tokia naivi, kaip tau atrodo, – pareiškė Rytė. – Tik man tavo teorijos nepriimtinos. – Bet ar tu pati nematai, kokia Alvina yra, – teisinosi Aras. – Pasileidusi kalė... – Tai nieko nereiškia, – Rytė atsistojo. – Svarbu, koks tu
Plačiau
Grįžusią namo Rytę pasitiko susiraukusi Zuzana. – Tiek darbų, o turiu viena plūktis, – bumbėjo vaikščiodama Rytei iš paskos. – Bet juk išleidote mane dviem dienoms, – atšovė Rytė. – Aptingai, mergele, iš pradžių buvai rūpestingesnė, o dabar jau viską atmestinai darai. Pinigus darbu pelnyti reikia. – Tai pasakykit, ką aš ne taip darau ar
Plačiau
Grįžusi į miestelį, Rytė, tik išlipusi iš autobuso, nuskubėjo į senelės namelį pas nuomininkus. Ir nudžiugo, ir susigraudino pamačiusi, kad namelis šviežiai nudažytas, sutaisytos išvirtusios tvoros, prisodinta gėlių. Jaunoji pora apsidžiaugė pamačiusi Rytę. – Laukėme tavęs, jau net ieškoti norėjome, taip labai reikėjo, – tarškėjo raudonskruostė Renata, mikliai sukosi po virtuvę,
Plačiau
11. Visai nelauktai paryčiais grįžo Alvina. Buvo girdėti, kad ne viena. Rytė, pašokusi iš miego, išsigandusi, nelabai suprato, kas namuose trinksi durimis. Širdis daužėsi, kojos drebėjo, kai, tyliai pravėrusi savo kambario duris, nusėlino laiptais žemyn. „Vagys“, – viena mintis dūzgė galvoje. Ir tik pamačiusi vidury holo numestą raudoną rankinę, lengviau atsikvėpė,
Plačiau
10. Vis dėlto išvažiuoti į gimtuosius namus Rytei greitai nepavyko. Pas Zuzaną vis tęsėsi pokyliai, vaišės, teko padėti Irenai virtuvėje ir palaikyti tvarką namuose. Viena ausimi girdėjo, kad Zuzana rengia didelį biznį, todėl ir kvietėsi, vaišino reikalingus žmones. Smalsioji Irena žinojo viską, o ko nežinodavo, tą papildydavo jos laki vaizduotė. „Ir
Plačiau
Įsėdusi į Šarūno automobilį Rytė iš karto apsipylė ašaromis. Prasiveržė ilgai kauptos nuoskaudos dėl jos pačios gyvenimo, dėl mamos ligos, dėl bejėgiško noro kažką pakeisti. Šarūnas glostė jai petį tylėdamas, neguodė, leido išsiverkti. – Nusišluostyk ašaras, – palaukęs, kol šiek tiek aprims, Šarūnas jai padavė nosinę. – Nuvešiu pas mamą, nereikia
Plačiau
– Bijau, kad Alvinai Amerika nešviečia, juk ten dirbti reikia, o šito ji neišmokyta. Visam gyvenimui anuo galu neužsidirbsi. Nei mokyta, nei darbšti, na, kam ji tokia reikalinga, – patylėjusi kalbėjo Irena. Savaitgalis pralėkė kaip viena akimirka. Nors buvo pasamdyti padavėjai nešioti valgius į kieme pastatytą didžiulę palapinę, Rytė su Irena
Plačiau
Šeštadienį Alvina išsiuntė Rytę į turgų. Alvinos draugų ir kompanijų dėka maisto atsargos gerokai apmažėjo. – Tu geriau supranti apie produktus, o ir mūsų Irena turi jau grįžti, kels triukšmą, kad šaldytuvas tuščias, o ji iš kirvio išvirti sriubą dar neišmoko, – gerinosi Alvina. – Be to, turguje maistas šviežias, tai
Plačiau
„Ir tegul jis galvoja ką tik nori, ar man ne vis tiek? Kas jis man? Eilinis pažįstamas, Alvinos jaunikis“, – mintyse save ramino Rytė, nekreipdama dėmesio į Aro pašnekoves. – Pasimatysime vakare, – be ceremonijų su jomis atsisveikino vaikinas, leisdamas suprasti, kad nenori tęsti pokalbio. – Žiūrėk, kad pamačiusi tave su kita
Plačiau
Rytė, sėdėdama prie stalo, tyliai stebėjo Šarūną. Dingo tas linksmas berniokas, su kuriuo krėsdavo vaikiškus pokštus, erzindavo vienas kitą, šaipydavosi. Veide atsirado viena kita raukšlelė, paaštrėję bruožai teikė jam savotiško paslaptingumo, ir nors kalbėdamas, kaip ir kadaise, gestikuliavo išpuoselėtomis baltomis rankomis, Rytei buvo sunku vėl atrasti jame tą vaikystės žaidimų
Plačiau
Kiek patylėjusi Alvina pašnairavo į Rytę: – Mažiau domėkis Martynu, jo reikalai ne tavo nosisi. Ir iš viso, kuo mažiau žinai, tuo širdis ramesnė. Eisiu dar prigulti, – nusižiovavo Alvina. – Alvina, gal galėčiau trumpam išeiti, noriu tetą aplankyti. Gražina sakė, kad Šarūnas grįžo, – nedrąsiai paprašė Rytė. – Aš valgį paliksiu šaldytuve,
Plačiau
5. Švito. Alvinos kompanija skirstėsi triukšmingai, dar ilgokai kieme erzeliavo, pokšėjo automobilių durelės, kažkas norėjo eiti maudytis į ežerą, kažkas neleido. Iš visų išsiskyrė spigus Gražinos balsas, reikalaujantis dar ir dar šampano. O kažkuriam šovė į galvą mintis lįsti į šuns voljerą (gerai, kad tuščią, nes Valius dar tik žadėjo įsigyti
Plačiau
Marijampolietė poetė, žurnalistė Zita DZIDOLIKIENĖ pristato daugel metų rašytą romaną „Jonvabalių naktys“, kuriame skaitytojas ras įdomių siužetinių linijų, spalvingų charakterių, visą jausmų gamą ir šių laikų aktualijas. Linkime malonaus skaitymo! 1 Rytė stovėjo balkone, žvelgdama, kaip virš ežero palengva sklaidosi lengvutis permatomas rūkas, auksinamas pirmųjų nedrąsių saulės spindulių. Jau dvi savaitės kai
Plačiau
Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijos III klasės gimnazistė Vasarė Kapsevičiūtė – Marijampolės savivaldybės etapo jaunųjų filologų konkurso nugalėtoja publicistikos sekcijoje. Spausdinamame autorės darbe kalbama apie amžinąsias vertybes, jų nykimą, apie žmogiškųjų santykių puoselėjimą, drąsiai ir originaliai atskleidžiamas jauno žmogaus pasaulis, ypač didelis dėmesys skiriamas mokyklai, kaip žmogiškumo ugdytojai, atskleidžiami subtilūs santykiai
Plačiau