Penktadienis, 8 lapkričio, 2024
Daugiau

    Kūryba

    Agotos nutylėjimai

    Agota nekenčia savo raumeningų kojų. Plačių, tvirtai prie pilkų cementinių plytelių prispaustų pėdų. Nes jos jai sunkios. Jų įkyrus skundas ne tiek jos kūnui,...

    Vėl pakvieskim Meilę, Tikėjimą bei Viltį…

    Greit Kalėdos Metai skendi rūko apvalke, Dienos trupa ir nesikartoja. Tam keistam, greitam, slaptam Laike Jaučiame vilionę ir pavojų. Mums atrodo, kad prarasime kažką, O kažkas ateis į būsimąją būtį. Bus...

    Sveiki atvykę į Marijampolę!

    Marijampolė Nuo mažens savo Pasaką turim, Savo princus ir savo tarnus. Tik, deja, su Vaikystės kepurėm Dingsta mūsų svajonių dangus. Dingsta rūmai, karaliai ir sodai, Puošnūs rūbai, stebuklai visi. Taip pilkai,...

    Gražių jums švenčių!

    Gražių jums švenčių! Metai baigia išdalinti viską: rūpesčius, abejones, džiaugsmus. Likę dienos lyg žaisliukai tviska, nebegrįždamos, deja, pas mus. Kūčios dovanojo mums ramybę, susiklausymą ir liūdesio šiek...

    Meilės triptikas

    „Prieš 50 metų dalyvavau Alytaus dramos teatro veikloje. Jauna režisierė Aldona Dobrovolskytė-Balalienė tuomet statė poezijos spektaklį pagal M. Martinaičio eiles „Virš žydinčios gluosnio šakos“....

    Dingusio Rūdos kaimo elegijos (X)

    TEN                Ten, kur kryžkelėje rymo kaimo kryžius Kučiausko Romo, Gižų seniūno, Statytas,  gyveno Valaitis, o už Rausvės – Dūminio trobelė su baltomis langinėmis, Toliau gyveno Žilinskų Vladelis, ne...

    Dingusio Rūdos kaimo elegijos (IX)

    TĄ Tą rytą, kai liepos pakvipo medumi, Labai anksti, gal šeštą valandą ryto, Kieme sugirgždėjo šulinio svirtis. Ten tėvas girdė kolūkio arklius, o mama Švelniai glostė man galvą, sakydama: –...

    Dingusio Rūdos kaimo elegijos (VIII)

    DAN Dan... Dan... Dan... – gaudžia Gižų bažnyčios varpas. Takeliais palei Rausvę Šilkalnio moterys ir vaikai Basomis mina juodą paupio taką ir už Paikio upelio Panyra į Gižų...

    Dingusio Rūdos kaimo elegijos (VII)

    JAU        Jau šventa Ona šviežia duona pakvipo: Baltuoja kviečių, rugių laukai. Zajančkauskas kinko bėrius į kertamąją, Sukasi sparnai Žvingilo laukų plotuose. Mano draugas Julius Zaleckas mojuoja Išdidžiai medine šake,...

    Dingusio Rūdos kaimo elegijos (VI)

    KUR Kur nameliai, namai už klojimo seno, Ten rytais, kylant saulei, sugirgžda Seno šiaudiniu stogu namo durys. Ir kibirai sutarška plūktoje asloje. Ten Prie krosnies ugnies liežuviai apšviečia Šviesų motinos...

    Dingusio Rūdos kaimo elegijos (V)

    PER    Per ražienas, susiūtas rudens voratinklių siūlais, Pirmą kartą iškeliauju mokyklon, po pažastimi Spausdamas elementorių „Saulutė“ ir porą pieštukų, Kuriais lyg hieroglifais marginti  pradėsiu sąsiuvinį.  Tą rytą per...

    Dingusio Rūdos kaimo elegijos (IV)

    VAI Vai, baltame sniege ištįso rogių kelias. Stasys Vizbara niūkčioja arklioką, ką tik atsivedęs iš Kačergiaus kluono kolchozo arklį. Bėris nerimsta, jis ilgisi šeimininko, Išvežto į Sibirą, įskundus kaimynui...

    Dingusio Rūdos kaimo elegijos (III)

    OI     Tai buvo rytai, kai sekmadienį Net sargiausi kaimo šuneliai užsnūsdavo Savo mažuose nameliuose, o vištų tuntai lekiodavo po kiemą,   Prižadinti žąsų gagenimo. Triušiai mėlynomis akimis Baigščiai...

    Dingusio Rūdos kaimo elegijos (II)

    ACH Ach, lazdynų jūroje paskendusi Mano vaikystės kaimyno Jono ūkelė, Kur bičių aviliai per liepžiedį spiečiais dūzgia Seno sodo ūksmyne, ten  užmerkęs akį Prisnūdo mažas prūdas – šioželkėlė, Kur teta...

    Dingusio Rūdos kaimo elegijos (I)

    ČIA  Čia kyla baltas atminties rūkas Virš Rausvės žalių krūmynų. Kur žala karvė rupšnoja žalią atolą Ir žali žiogai goglinėja lyg pasiklydę vaikystės pasakų elfai, Kur Grigaičio trobelė margų...

    Kritikų išpeikta literatūra, kurią pamilo skaitytojai

    Literatūros kritikas – tai viena iš „paslaptingiausių“ profesijų, kurių darbo esmę ir prasmę supranta ne kiekvienas. Dažnai susidaro nuomonė, jog kritikas – tai žmogus,...

    Hallelujah

    Tremties ir holokausto aukoms atminti (sekant L. Cohen) Kokia tyla, girdi, kaip aušta Akla naktis, kurti diena? Už kelio vingio – ateitis... O gal mirtis? -----------------------------------------------------------     ...

    Plevena žvaigždės sukūrius gyvenimo…

    Šįkart savo kūryba su skaitytojais dalijasi vilkaviškietė poetė Janina KURTINAITIENĖ, Vilkaviškio rajono literatų klubo „Seklyčia“ narė (daug metų vadovavusi klubui), Lietuvos nepriklausomų rašytojų sąjungos...

    Prieš naujuosius: kai susitinka Žiurkė ir Jautis

    Žiurkė Sukas greitai Laiko ratai, baigias mano – Žiurkės – metai. Žmones jie nuvylė baisiai, o juk buvo tokie skaičiai! Dukart du ir dukart nulis, tarsi saulė...

    Tas tirpstantis laikas

    „Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoj“ O juk buvo tokie vakarai: Saulė, vasara, vakaras, gėlės, Kai širdis man kartojo :„Gerai, Danguje tik  lengvi debesėliai!“ Kai sūpuoklės vis kilo aukštyn, Aš skridau su...
    spot_img
    spot_img

    RENGINIAI

    NAUJAUSI