11.
Visai nelauktai paryčiais grįžo Alvina. Buvo girdėti, kad ne viena. Rytė, pašokusi iš miego, išsigandusi, nelabai suprato, kas namuose trinksi durimis. Širdis daužėsi, kojos drebėjo, kai, tyliai pravėrusi savo kambario duris, nusėlino laiptais žemyn. „Vagys“, – viena mintis dūzgė galvoje. Ir tik pamačiusi vidury holo numestą raudoną rankinę, lengviau atsikvėpė, suprato, kas vaikščioja po namus. Norėjo vėl grįžti į savo kambarį, bet nugalėjo smalsumas. Tyliai nuslinko žemyn ir žvilgtelėjo iš už kampo. Prie sienos prirėmęs Aliną bučiavo Aras. Alina, pastebėjusi Rytę, pro jo petį suokalbiškai mirktelėjo jai. Rytė kaip nuplikyta šoko atgal ir ant pirštų galų nutipeno į savo kambarį. „Koks melagis, – kalė galvoje mintis. –Kalbėjo, kad Alina jam nieko nereiškia. O gal Irena teisi, gal tikrai visi vyrai kiaulės ir melagiai…“ Ilgai vartėsi lovoje ir užsnūdo tik paryčiais, nes nenoromis gaudė iš apačios sklindančius balsus, juoką, įsivaizdavo Alviną Aro glėbyje.
Ryte mergina atsikėlė pavargusi, tarsi sudaužyta, ir nulipo į virtuvę. Ant stalo voliojosi tuščias šampano butelis, iš peleninės biro nuorūkos, mėtėsi vaisių žievelės. Atidariusi langą, kad išsivėdintų, skubėjo viską sutvarkyti, suplovė indus ir ėmėsi gaminti pusryčius. Užmaišė blynus, nes žinojo, kad Alvina juos labai mėgsta. Iš Alvinos kambario jau apsirengęs išlindo Aras.
– Labas rytas, gražuole, – draugiškai nusišypsojo. – Labai ankstyva…
– Ir tu ne vėlyvas, – atšovė Rytė.
– Ko tokia paniurusi, kas negerai? – pasidomėjo užsidegdamas cigaretę. – Ne ta koja iš lovos
išlipai?
– Viskas man gerai, tik prastai miegojau. Gal išvirti kavos? O gal pusryčiausi? – bandė
atrodyti rūpestinga.
– Ačiū, kavos išgersiu, pusryčių nenoriu, – šypsojosi į ją žiūrėdamas Aras. – Tu jau mums
atleisk, vakar turbūt per daug triukšmavom, likai neišsimiegojusi.
Iš kambario išslinko apsimiegojusi Alvina, ant nuogo kūno užsimetusi ploną chalatėlį, pro kurį švietė visos jos grožybės.
– Apsirengtum ar ką, – susiraukė Aras.
– Na, čia dabar, ar ko nors nematęs. Nematau reikalo dangstytis, – pasirąžė ji tarsi soti katė. – Kas nepatinka? Šiąnakt kaip ir viskas tiko, net ir chalato nereikėjo, – piktai prisimerkusi pažvelgė į Arą.
– Atrodai kaip kekšė, – atšovė Aras, ieškodamas automobilio raktelių.
– O man susidarė įspūdis, kad tau kekšės patinka, – iš piktumo Alinos balsas pasidarė šaižus. – Ar ne taip, brangus sužadėtini?
– Velnias tavo sužadėtinis, – atšovė Aras ir net neatsisveikinęs išlėkė pro duris.
– Na, kam tu taip? – tyliai paklausė Rytė. – Jis tik norėjo, kad tu apsirengtum…Net kavos neišgėrė.
– Užsičiaupk tu, Dievo motina, ką tu supranti, – Alinai iš pykčio visi miegai išlakstė. – Atsirado mat šventoji. Eina jis velniop, nelabai reikalingas. Tyčia pavadinau sužadėtiniu, nes vieną kartą girtas man piršosi, tik kad išsiblaivęs neatsiminė. Nieko, aš jį dar pažabosiu, o tada pašokinės…
Alvina apsisuko ir, trenkusi durimis, išbėgo iš virtuvės. Rytė, kaip buvo įpratusi, automatiškai suplovė indus, sutvarkė virtuvę ir, pakilusi į savo kambarį, krito ant lovos. Jautėsi įskaudinta ir galbūt pirmą kartą pagalvojo, kad gal tikrai reikėtų kitur darbo ieškotis, kiek gi gali ją žeminti ir užgaulioti. Girdėjo, kaip trinktelėjo lauko durys, matyt, kažkur išdūmė Alvina. Visą dieną tarsi sapnuodama slampinėjo po namus, nusistverdama tai vieną, tai kitą darbelį, bet viskas krito iš rankų, norėjosi tik gulėti ir žiūrėti į lubas. Bet teko eiti ir gaminti pietus, nors nežinojo, ar bus kam juos valgyti, ar Alvina pareis.
Alvina grįžo dar nesutemus ir lyg niekur nieko linksmai atšokavo į Rytės kambarėlį.
– Žinai, Gražina ženijasi, – nuo slenksčio naujieną pranešė Rytei. – Na, pagaliau ir tai
senmergei pavyko, nusistvėrė turtingą. Kas, kad baidyklė ir senas, bet užtat pinigus glėbiais skaičiuoja. Nors ir pati Gražkė ne kažkas, nei snukio, nei figūros, kumelinė kažkokia, o dar kai išsidažo…
Rytė tylėjo, jai vis dar ausyse skambėjo užgaulūs Alvinos žodžiai, pasakyti ryte.
– Tai ko čia dabar snukį susukus sėdi? Įsivaizduokit, kokia princesė, žodžio pasakyti
negalima, – Alvina priėjusi atsisėdo šalia ant lovos. – Visi kaip susitarę mane nervina, ir Aras, ir močia, ir tas pridurkas Valius. Sugalvojo, matot, naują biznį, laksto kaip į uodegą įkirpti ir vis zyzia, kad pinigų nėra. Viskas, metu mokytis, eisiu dirbti.
– Kiek metų jau mokaisi? – pertraukė Rytė. – Seniai pabaigti turėjai. Motinai juk irgi nelengva tave išlaikyti.
– Tik nepradėk pamokslauti, – nusišaipė Alvina. – Geriau tegul mane, savo dukrą, išlaiko, o ne tą savo patiesalą Valių. Kiek ji jam pinigų sukiša! Ir kokiam velniui senai bobai dar vyro reikia? Iš jo kaip iš ožio – nei pieno, nei vilnų. Visai ji kvaila, vis tikisi, kad Valius ją ves, o jis duodasi su mergom ir sėdi mano motinėlei ant sprando.
– Eik, pavalgysi, viską virtuvėje į rankšluostį suvyniojau, dar bus neatvėsę, – pertraukė Alinos
postringavimą neapsikentusi Rytė. – Ir dar nuo pusryčių blynelių likę.
– Oi, tai ačiū, tu taip skaniai gamini, – pašokusi Alvina pakštelėjo Rytei į skruostą ir nubėgo žemyn į virtuvę. – Ateik ir tu, dviese valgyti bus skaniau, – dar šūktelėjo iš apačios.
12.
Savaitgalį grįžo Varnaitienė, Valius iš paskos tempė du didžiulius lagaminus. Abu buvo sušilę ir pikti, matyt, kelionė nepavyko taip, kaip buvo suplanuota.
– Kad aš kada nors su šituo asilu kur nors važiuočiau, – drėbtelėjo Zuzana ir neatsisukdama
užsidarė miegamajame..
Valius irgi buvo piktas. Tylėdamas įsmuko į virtuvę, tiesiai iš čiaupo sriaubė vandenį, tarsi mirdamas iš troškulio. „Nei labas, nei sudie…“ – mintyse nusišaipė Rytė.
Iš vonios galvą kyštelėjo Zuzana:
– Ryte, padaryk ką nors užkrimsti, vakare Gražina atvažiuos, turbūt į vestuves kviesti.
– Tai kad net daryti nereikia, visko yra, tik papjaustysiu, – atsiliepė Rytė.
– O kur Alvina? Ir vėl išsitrenkė…
– Prie ežero.
– Skandintis nuėjo? – piktai pajuokavo Zuzana. – Kai grįš, tegul pasirodo.
Vakare atvažiavo Gražina su savo išrinktuoju. Rytė per langą žiūrėjo, kaip paskui Gražiną
iš automobilio išsirita pūkšdamas storulis. Iš viršaus matėsi tik blizganti plikė, apkraštuota žilų šerių kuokštais. „Na ir jaunikis, – viena sau pamanė Rytė. – Į tėvus jai tiktų.“ Kol svečiai šurmuliavo sveikindamiesi, Rytė skubiai dengė stalą, nes žinojo, jog Zuzana nemėgsta laukti, jai viskas turėjo vykti greitai, čia ir dabar. Gražina pastvėrė už rankos pro šalį su lėkštėmis skubančią Rytę:
– Sėskis ir tu, užteks lakstyti, susipažink su mano Jonu.
Rytė pasisveikinusi vis vogčiomis dirsčiojo į jaunikį, kuris sukaitęs braukė didele nosine
prakaitą nuo veido. Žmogeliui apie penkiasdešimt, bet matėsi, kad dar tvirtas, raudonu veidu, kurį puošė nukarę kaip jūrų vėplio ūsai. Laikė Gražiną už rankos, žiūrėjo į ją apsalusiomis akimis ir vis pritardamas linksėjo galva. Arba dudeno storu balsu, pasakodamas apie kelionę, apie savo biznį ir apie tai, kad nori pirkti daug žemės ir kurti kaimo turizmo verslą. Matėsi, kad Gražina visiškai nesikrato ir nesigėdina savo Jono, o glaustosi apie jį kaip katė. „O gal tai labai geras žmogus? – mąstė Rytė, žiūrėdama, kaip jis švelniai glosto Gražinos ranką. – Na, ir kas, kad senas, bet užtat myli labai ir rūpinasi.“
– Ruoškis ir tu, pamerge būsi, – iš susimąstymo ją pažadino Gražinos balsas. – Didelių
vestuvių nedarysime, bet bent jau pulko nors pora trejetas porų vis tiek bus.
– Ačiū, bet negalėsiu, – liūdnai atsisakė Rytė. – Aš tik neseniai mamą palaidojau, kokios man
vestuvės.
– Bet jau, bet jau, – šokosi Zuzana. – Niekas tau neliepia siausti, bet pasėdėti juk gali. Tavo
motinėlė pati mėgo linksmintis, grabe neapsivers.
Visi nesmagiai nutilo. Rytė norėjo kilti nuo stalo ir nueiti, bet sukandusi dantis liko sėdėti, nuleidusi galvą skaičiavo lėkštę išmarginusias gėlytes ir stengėsi sulaikyti ašaras. Jonas ėmėsi gelbėti padėtį, pasakodamas kelionės epizodus, ir Rytė, pakėlusi galvą, pamatė, kad jis su užuojauta žvelgia į ją. Tik Zuzana lyg niekur nieko valgė toliau, vis paragindama išgerti. Pagaliau pasinaudojusi tuo, kad reikia papildyti lėkštes, mergina pakilo nuo stalo ir nuėjo į virtuvę. Pasilenkusi prie kriauklės plovė indus, o ašaros nevaldomai kapsėjo ant rankų. Tyliai į virtuvę įėjo Gražina:
– Neverk, žinai gi Zuzaną, jau jos niekas nepakeis. Aš išeisiu pas Joną, kraustykis į mano
vietą, Beta tikrai nepriekabi, ir brangiai neims. Kiek tu čia gali vargti. O kur Alvina, vėl paskui Arą laksto?
– Tai kad susipyko aną rytą, – nusišluostė ašaras Rytė. – Išsilakstė abu į skirtingas puses.
Šiandien prie ežero gulinėjo, o kur dabar – net nežinau. O kaip tu, nebijai tekėti? Juk daug senesnis, kaip tėvas atrodo, – naiviai pasiteiravo.
– Vaikeli, ar mano amžiuje dar gali rinktis? – nelinksmai šyptelėjo Gražina. – Man jau
vaikus reikia gimdyti, o ne princo ant balto žirgo atjojančio laukti. Pati žinau, kad nesu nei gražuolė, nei jauniklė, o čia pasitaikė geras žmogus. O kai prie gerumo ir pinigų yra, ko daugiau reikia.
– Bet ar tu jį myli?
– Matai, ir meilė visokia būna. Jau bent trejetą metų jis mane mergina, tik labai ilgai neišdrįso net užkalbinti. Šiaip jis labai švelnus ir protingas, baigiu priprasti prie jo, kokių dar čia meilių gali ieškoti. Bent žinosiu, kad už jo – kaip už mūro, saugi būsiu, o moteriai tai svarbiau nei meilė.
– Žinai, Gražina, aš Alvinos nesuprantu – tai veja Arą, tai vėl paskui jį laksto. Ką darys, jeigu
jam kantrybė baigsisi?
– Alvinos nė pats velnias nesupras, ko gero, ir ji pati savęs nesupranta. Matai, Aras jai kaip
atsarginis variantas. Aišku, vyras gražus, daug mergų jį norėtų turėti, bet Alvinai reikia turtingo. Ji net mano Jonui bandė apsukti galvą, tik šis nepasidavė. Alvina – kaip tas šuo ant šieno: nei pats ėda, nei kitam leidžia… O ir per daug mieste pagarsėjusi, kad kas nors kitas rimtai apie ją galvotų.
– Betgi Aras žino, kokia ji iš tikrųjų, tai niekaip nesuprantu, ko jis prie jos taip prilipęs.
– Ne jis prilipęs, o pinigai. Aras didelę sumą pinigų Zuzanai skolingas, o atiduoti neturi iš ko,
tai Zuzana iškėlė sąlygą, kad galės negrąžinti skolos, jei ves Alviną. Ji kuo greičiau nori šitos bėdos atsikratyti, o Arui irgi naudinga. O antra – Alvina per daug Aro ir Martyno paslapčių žino, tai ir laiko už trumpo pavadėlio berną. Nežinau, nežinau… Kad ir apsives, bet gero iš to tikrai nebus, nes Alvina ir išgerti nevengia, ir su narkotikais pažaidžia, ir šiaip laisvę labai mėgsta.
– Iš pradžių galvojau, kad tarp jų meilė ar kažkas panašaus, o dabar matau, kad jiedu tik
akis vienas kitam drasko. Kaip žmonės gali taip gyventi? Juk atsiras vaikai, koks jiems pavyzdys.
– Būk rami, vaikų tikrai nebus. Bergždžia mūsų Alvinutė, ką turėjo, tas iškrapštyta, todėl ir
dulkina Aras be baimės. Kaip ir visi kiti… Baigiam apie Alviną, geriau sakyk, ar ateisi į vestuves?
– Žinai, kad ne nuo manęs priklauso, – atsiduso Rytė. – Nežinau ar Zuzana išleis, o ir
pasipuošti neturiu kuo. Ką aš ten veiksiu – nei šokti, nei dainuoti negaliu, sėdėsiu kur nors kampe.
– Būk rami, bus Beta, ji irgi viena, tai abi galėsite draugauti. Iš viso norėjau vestuvių
nekelti, bet Jonas užsispyrė ir gana. Jis našlys, vaikai užaugę, po pasaulį išsibarstę, ir aš giminių ne per daug turiu, tai nors draugų pasikviesime, o tai atrodys lyg kuilio šermenys.
Visa sukaitusi į virtuvę įgriuvo Alvina:
– Namuose svečiai, o manęs niekas ir nesusiprato pakviesti, – prašneko piktai.
– Kad niekas nežinojo, kur tu pasislėpei, – taikiai pratarė Gražina. – Atvykom į vestuves
kviesti, manau, tikrai neatsisakysi, su Aru palydoje pabūsit.
– Tai visgi apvyniojai senį, – nusišaipė Alvina. – Ką tu lovoje su juo darysi, dar kojas pakratys. Nors, jei nori vaikų, atsiras ir tėvų. O pinigų diedas turi, gal ir gerai darai.
– Ar jau pamiršai, kaip pati aplink jį sukaisi, – sukando dantis Gražina. – Man svarbiausia, kad jis geras žmogus.
Rytė, nenorėdama klausytis jų apsižodžiavimo, išėjo iš virtuvės.
– Ryte, ateik, – iš kambario pašaukė Zuzana. – Galėsi rytoj nuvažiuoti namo į savo miestelį,
susitvarkyti savo reikalus dėl to palikimo. Duodu tau dvi laisvas dienas.
Atsidariusi rankinę ištraukė kelias šimtines ir padavė merginai.
– Grįžta Irena, tai kol kas apsisuks viena, nes mes su Valium važiuojam pas jo brolį.
Apsidžiaugusi Rytė net pasišokinėdama nubėgo į savo kambarį. „Reikėtų ką nors kaimynei nuvežti, – pamąstė. – Juk rūpinasi mamos nameliu. Ir pas nuomininkus reikės užeiti.“
Zita DZIDOLIKIENĖ
Nr. 12 (16), 2013 m. kovo 23–29 d.