Pagrindinis > Kitos temos > Kūryba > Jonvabalių naktys (Tęsinys)

Jonvabalių naktys (Tęsinys)

 

Rytė, sėdėdama prie stalo, tyliai stebėjo Šarūną. Dingo tas linksmas berniokas, su kuriuo krėsdavo vaikiškus pokštus, erzindavo vienas kitą, šaipydavosi. Veide atsirado viena kita raukšlelė, paaštrėję bruožai teikė jam savotiško paslaptingumo, ir nors kalbėdamas, kaip ir kadaise, gestikuliavo išpuoselėtomis baltomis rankomis, Rytei buvo sunku vėl atrasti jame tą vaikystės žaidimų draugą, ramų, santūrų vaikiną, kuriam patikėdavo savo mažas paslaptis. Dabar jis buvo kitoks, ir mergaitė pagalvojo, kad vargu ar norės, ar drįs pasidalyti savo rūpesčiais su juo. Kunigas Vytenis neatėjo, tik paskambino, ir matėsi, kad jo skambutis kažkodėl gerokai suerzino Šarūną. Jis kurį laiką tylėjo, knebinėdamas lėkštėje maistą, atrodė mintimis iškeliavęs labai toli. Paskui tarsi atsibudęs apsidairė ir vėl juokavo, kalbėjo, tik Rytė pastebėjo jo balse daug dirbtinumo, netikro skambesio, išduodančio žmogaus pastangas paslėpti dvasinę sumaištį.

– Kas atsitiko? – sūnaus nerimą pajuto ir motina.

– Visiškai nieko, Vytenis užimtas, vis dar popieriais užsiėmęs, – trumpai  atsakė Šarūnas ir nusuko kalbą apie seserų šeimyninius reikalus.

Už stalo netilo merginų čiauškėjimas, pamažu jų linksmumu vėl užsikrėtė ir Šarūnas, ėmė kartu juokauti. Ancė gale stalo parėmusi rankomis galvą šypsojosi, buvo kaip niekada tyli, tik akyse švietė išdidumo žiburėliai, kai pasukdavo galvą tai į vieną, tai į kitą savo atžalą.

Pagaliau Rytė susiruošė namo. Jautėsi nuvargusi, tačiau tai buvo geras nuovargis. Širdyje jautė ramybę, kaip ir kiekvieną kartą apsilankiusi pas tetą.

– Žinok čia ir tavo namai, esi visada laukiama, – Ancė atsisveikindama išbučiavo mergaitę. – Nesisarmatyk, jei tik kas blogai, iš karto pas mus. Padėsim, kuo galėsim.

– Ačiū, teta, – Rytės akyse pasirodė ašaros.

– Na, na, raminkis, mes visi savi, tu mūsų mergaitė, – Ancė ir pati susigraudinusi paglostė Rytės petį. – Nesileisk Zuzanos jodoma, jei kas, aš su ja susitvarkysiu…

– Oho, tu, mama, šneki lyg koks mafiozas, – nusijuokė Šarūnas. – Bet iš tikrųjų, jei kas negerai, netylėk, – pridūrė surimtėjęs.

– Palauk, aš tau turiu dovaną, vos nepamiršau, – pašokęs puolė prie savo lagaminų ir grįžo su mobiliuoju telefonu rankoje.

– Su praėjusiu gimtadieniu ir kad galėtum man paskambinti. Nes su tavim tiek laiko nebuvo galima susisiekti, – broliškai apkabino merginą.

 Rytė iš džiaugsmo išraudusi nežinojo net kaip dėkoti, nes prie dovanų jos niekas niekada nepratino. Kol senelė buvo gyva, kartais iš savo pensijos nupirkdavo kokį pyragėlį ar saldainių maišelį, ir viskas. Tiesa, dar kai Ancė miestelyje gyveno, kyštelėdavo kokį segtuką plaukams ar šiaip smulkmenėlę, bet tada ir pati nelabai turėjo iš ko, nes burnų buvo daug, o pinigų mažai. Nebuvo namuose nei gimtadienių, nei vardadienių. Ar Kalėdos, ar Velykos – namuose pas motiną visos dienos buvo vienodos, palydimos girtų vapaliojimų, paįvairinamos tik butelių skaičiumi.

– Ar mokėsi naudotis? – susirūpino Šarūnas. – Yra instrukcija, bet tu pirmiausia tik atsiliepti išmok, o paskui po truputį viską suprasi.

Pusseserės dar kelis rūbelius atidavė, teta pridėjo krepšelį maisto, nors Rytė ir gynėsi, kad turi ką valgyti, bet argi Ancę perkalbėsi.

Saulė dar buvo aukštai, kai atsisveikinusi Rytė patraukė į autobusų stotelę, esančią už poros kvartalų, nes aplinkui vyko statybos ir gatvė miesto transportui buvo uždaryta. Eidama vis stabčiojo prie parduotuvių vitrinų (ypač jos akį traukė puošnūs rūbai), kartu nužvelgdama languose atsispindintį savo atvaizdą. Vis neturėdama laiko staipytis prieš veidrodį, dabar pati šiek tiek nustebusi žiūrėjo į grakščią ilgakoję su saulėje švytinčių plaukų aureole, negalėdama patikėti, kad tai ji pati. Sustojusi prie vestuvinių rūbų parduotuvės, lyg užburta užsižiūrėjo į puošnią nuotakos suknelę, balta žaižaruojančia puta pasklidusią vitrinoje. Įsivaizdavo save ja vilkinčią, svajojo apie tą nerealų pavidalą, stovintį šalia ir kažkodėl panašų į Arą. Ir staiga suprato, kad vitrinos stikle tikrai mato jį, besišypsantį ir žiūrintį į ją. Staigiai atsisukusi vos neatsitrenkė į jai už nugaros stovintį vaikiną, liko be žado iš nustebimo.

– Pamatytum tu savo veidą… Aš tau turbūt panašus į vaiduoklį iš siaubo filmų. Nejaugi taip išsigandai? Čia aš, pačiupinėk, – nusijuokė imdamas ją už rankos.

Plykstelėjusi raudoniu Rytė vos išlemeno:

– Iš kur tu?

– Aš čia arti gyvenu. Bet iš kur tu čia? Važiuoju sau iš lėto ir staiga matau, kaip graži panelė, vos ne į vitriną įkritusi, mintyse vestuvinius rūbus matuojasi. Gal jau ir jaunikį turi? – geraširdiškai šaipėsi Aras.

– Pas tetą buvau, Alvina išleido, – vos ne iki ašarų rausdama paaiškino mergaitė, bandydama ištraukti ranką.

– Nusiramink, ko tu čia lyg laukinukė, – surimtėjo Aras. – Nesiruošiu tau įkąsti, juokų nesupranti? Jei namo, tai pavešiu, pas Alviną važiuoju.

Rytė lyg nudegusi atitraukė ranką. Alvinos vardas buvo lyg kaušas šalto vandens, iš karto sugrąžinęs į realybę. „Pabusk, panele, – viena sau karčiai pagalvojo. – Ne tau, Martynai, mėlynas dangus… Neužsimiršk“, – nuramino pati save ir nusišypsojo.

– Tai vežk, jei pakeliui, – žaismingai krestelėjo plaukus.

– Klausyk, – dirbtinai neryžtingai prabilo Aras. – Nedrįstu prašyti, kad vėl

 neišgąsdinčiau, bet gal užsukam į kavinę, čia pat, greta, labai jauki yra.

 Pamatęs atsargų merginos žvilgsnį skubiai pridūrė:

– Paprasčiausiai noriu valgyti, dar nuo ryto kąsnio burnoje neturėjau. Tik pavalgau ir važiuojam, gerai?

– Gerai, jei neilgam, – neryžtingai apsidairė Rytė. – Alvina tavęs laukia, o ir man jau laikas grįžti.

– Alvina palauks, nedega, – abejingai ranka numojo Aras. – Aš jos dažniau laukiu, per daug įprato, kad visi aplinkui šokinėtų.

Rytė nutylėjo, tik pagalvojo, kad nenorėtų šalia savęs tokio vaikino, kuriam visai nerūpi jo merginos norai. Bet, kita vertus, juk ir Alvinai, gyvenime ieškančiai storos piniginės, jis tik antroje vietoje.

Kavinė buvo visai neprašmatni, mažutė, jauki ir be lankytojų, keletas stalelių apdengtų raudonlangėmis staltiesėmis, mažos gėlių vazelės su kukliomis gėlytėmis ir tyli muzika.

– Čia labai skaniai maitina, – paaiškino Aras, kai jie įsitaisė prie dviviečio stalelio lango nišoje. – Ką valgysi? Gal vyno ar šampano taurę?

– Ačiū, aš ką tik nuo stalo pakilau, nė kąsnis daugiau netilptų. Puodelį kavos išgerčiau… – nedrąsiai apsidairė Rytė. – Alkoholio visai negeriu.

– Visai visai? – nustebo Aras.

– Visai visai… – nusijuokė Rytė.

– Na, tada tu ypatinga pana, – pagarbiai į ją žvilgtelėjo vaikinas. – Dabar dauguma panelių tiek prisilupa, kad aršiau nei diedai. Tarp mano pažįstamų nėra nė vienos, kuri negertų. Iš kur tokia abstinencija? Gal įžadus davei?

– Neskanu, tai ir negeriu, – Rytė nenorėjo aiškinti savo gyvenimo peripetijų.

Kol Arnas su apetitu kirto atneštus patiekalus, ji lėtai gurkšnojo kavą, žvelgdama pro langą į vis dar karščiu alsuojančią gatvę, stebėjo retus praeivius, lėtai slenkančius šaligatviu ir besidairančius, kaip ir ji, į savo atvaizdus vitrinose. Kartais kuris nors, pagavęs merginos žvilgsnį, praeidamas nusišypsodavo, o vienas jau nebejaunas vyriškis su juokinga skrybėle ant galvos net sustojo, demonstratyviai griebdamasis už širdies ir vaidindamas, kad ją ant delno tiesia merginai. Rytė sukikeno, Aras nustebęs pakėlė galvą, pažvelgė į Rytę, į langą ir nutaisė tokią rūsčią miną, kad vyriškis skubiai nėrė į šalį. Abu nusijuokė.

– Išgąsdinai vargšą žmogų, – Rytė su gailesčiu žvilgtelėjo į langą.

– Nėra ko žiopsoti į mano paną, – apsimetė pykstąs Aras, bet tuoj pat vėl susijuokė. – Žilė galvon, velnias uodegon, mat ir seniui parūpo jauna panelė.

– Koks jis tau senis, – karštai šoko ginčytis mergina, patenkinta, kad Aras pavadino ją savo mergina. – Simpatiškas, subrendęs vyriškis, turintis humoro jausmą. Tai ne piemuo kažkoks.

– Žiūriu, tau tokie padėvėti patinka, – nusišaipė vaikinas.

Rytė paniuro:

– Man kol kas niekas nepatinka. Turiu omeny vyrus. Tik patinka, kai žmogus šypsosi, juokauja ir visai nesvarbu, ar jis jaunas, ar senas, ar vyras, ar moteris…

– Nepyk, aš tik nevykusiai pajuokavau, – šiek tiek sutriko Aras. – Tikrai neturėjau galvoje nieko blogo. Matai, dauguma panelių, kurias pažįstu, kaip tik ir ieško tokių vyrų. Senstelėję, vadinasi, jau ir tvirtą padėtį turi, ir pinigų, ir namus, ir mašinas, o ką toks plevėsa kaip aš gali pasiūlyti.

– Meilę, – nejučiomis išsprūdo Rytei.

– Nejuokink, – vos neužspringo kąsniu Aras. – Vaikeli, kokia meilė šiais laikais. Tu dar tiki tokiom nesąmonėm? Tada tu tikrai ne iš šio pasaulio. Nori gyventi, ieškok ne meilės, o tvirto pagrindo po kojomis, kabinkis į gyvenimą nagais ir ragais, norėjau pasakyti – dantimis, kitaip pražūsi. Tave suvalgys ir net batų neišspjaus.

– Tai jau ne, – iš pasipiktinimo ir nusivylimo net užkaito Rytė. – Nežadu tekėti be meilės. Ir iš viso apie tai negalvoju.

– Na, na… – su pašaipa į ją žvelgė Aras. – Kol tu lauksi meilės, gyvenimas prabėgs ir liksi prie suskilusios geldos. Tavo ta meilė tik knygose, o realybėje – tik pinigai ir lova.

– Labas, – staiga prie pat ausies pasigirdo spigus balsas, kad abu net krūptelėjo. Prie jų stalelio stovėjo dvi merginos.

– Naują paną pakabinai, ereli, – vaipėsi aukšta, nuo liesumo net sulinkusi blondinė. – Nusibodo Alvina? Ar šiaip kasdienybės paįvairinimui kaimo kvapas?

Mergina būtų buvusi gana simpatiška, jei ne mažos, bėgiojančios akutės ir nemaloniai šaižus balsas. Išdidžiai nužvelgė Rytę, jos kuklius rūbelius ir nusivaipiusi nusisuko. Antroji stovėjo šalia, tarsi apsvaigusi tuščiomis akimis žiūrėjo į langą. Trumpas sijonėlis greičiau priminė plačią juostą, o ne rūbą, turintį pridengti apvalumus. Keistas klajojantis žvilgsnis šliaužiojo kavinėje esančiais daiktais, tarsi matytų juos pirmą kartą, nesustodamas prie žmonių.

– Tai jau vartojot šiandien? – Aras neatrodė nei supykęs, nei sutrikęs. – Iki vakaro neištempsite. Susipažinkite, tai Rytė, o čia Dianos darbuotojos – Rasa ir Rūta, taip sakant, neperskiriamas duetas. Kartu valgo, kartu geria ir kartu miega.

Rytė tylėdama linktelėjo galva ir vėl nusisuko į langą, slėpdama nuoskaudą. „Kaimas mat užkliuvo, jos pačios kaime nebent žvirbliams baidyti tiktų, – pašoko merginai pyktis. – Bet gal jų toks bendravimas, gal tik aš nieko nesuprantu. O Aras, pasirodo, visai toks pat kaip ir Alvina, ir visi kiti į juos panašūs“, – su širdgėla galvojo Rytė. Sunku jai buvo susitaikyti su tuo, kad jis neigia viską, kas jai brangu, tuo labiau kad merginai jis atrodė beveik vyro idealas. Ir staiga griuvo visos oro pilys. Ne, ji nesvaičiojo ir nekūrė nerealių svajonių, per daug gerai pažinojo tamsiąją gyvenimo pusę, tačiau dar niekas nepajėgė sunaikinti tikėjimo kai kuriomis vertybėmis.

Zita DZIDOLIKIENĖ

Nr. 5(9), 2013 m. vasario 2–8 d.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

TAIP PAT SKAITYKITE