Antradienis, 10 gruodžio, 2024
Daugiau
    PagrindinisKitos temosKūrybaDraugystė su „perfekcionistu“ 14 (tęsinys)

    Draugystė su „perfekcionistu“ 14 (tęsinys)

    Balandžio 26-oji

    O gal vis dėlto nereikia?   🙁 

    08:10 O, šūdas. O, šūdas. O, šūdas! Mes tikrai miegojome, ir dar ne bet kur, o ant skardžio! Ir jau 08:10! Negaliu tuo patikėti. Maniau, sapnuoju, bet –ojojoj– kaip smarkiai klydau. Tajus vis dar užsimerkęs. Kaip gerai, kad nenusivertėme ir gyvi sveiki praleidome naktį. Mane tėvai užmuš! Bijau grįžti.

    – Tajau? Miegi?…– pašnibždomis ištariau ir bakstelėjau jam pirštu į nosį.

    Jis sunkiai pramerkė akis.

    – Jau nebe. Kiek valandų?

    – Po aštuonių vienuolika. Mane mama užmuš. Visą naktį dingusi ir nieko nepranešusi… Man bus labai blogai.

    – Nieko nesakys. Vakar prieš ateidamas čia aš parašiau tavo mamai žinutę, kad nesirūpintų, nes naktį būsi su manim.

    – TU RIMTAI?!

    – Nerėk taip iš pat ryto, mano ausys nepratusios priimti ankstyvųjų decibelų.

    – Oi… gerai. Kaip gerai. Nukrito akmuo nuo širdies. Negaliu patikėt, kad visgi mes pernakvojom ant šito piliakalnio. Kaip aš vakar užmigau? Nebeatsimenu nieko.

    – Labai greitai nulūžai. Matyt, aš šnekėjau taip nuobodžiai, kad tau nebeužteko jėgų išklausyti.

    – Ne… tiesiog… vakar buvau tokia pavargusi, buvo emocijų pilna diena. Dar tas pokalbis su mama…

    – Teisingai, kaip tik norėjau pasiteirauti. Kaip jis praėjo?

    – Buvo sunku… susipykom. Ji pasakė, kad per mažai laiko ligoninėje praleidau, nes smegenų dar trūksta.

    – Nekreipk per daug dėmesio, jinai pati patyrė nemažą šoką, kai sužinojo, jog dukra guli ligoninėje. Kaip reaguotum tu, jeigu tavo būsima dukra ten atsidurtų?

    – Nežinau… Gal pradėčiau save kaltinti, kad darau kažką negerai, skiriu per mažai dėmesio ar nesuprantu jos vidinio pasaulio. Tada tikriausiai bandyčiau kalbėtis atvirai, kad ir kokia uždara ji būtų.

    – Tai va. Manau, kad tavo mama irgi atsigaus po kiek laiko. Ji turi priprasti prie tokios situacijos. Vis tiek vaistams pinigų duos, pamatysi. O jeigu ne, tai aš paskolinsiu.

    – Ačiū, ir taip visko daug padarei dėl manęs. Pakentėsiu, kol mama apsipras su dabartine situacija.

    – Čia geriausias sprendimas. Neskubink įvykių, tegul viskas įvyksta savaime.

    – Uhhh… taip. Na ką, metas nešdintis iš čia. Noriu grįžusi namo atsigerti karštos arbatos…

    – Matai, vis dėlto į namus yra dėl ko grįžti…

    Jis nusišypsojo, susidėjo daiktus ir mes pajudėjome link miesto. Lauke buvo gana vėsu, tai visą kelią ėjome užsikloję pledu. Jei kas ir matė visą šitą vaizdą, man buvo tiesiog nusispjauti, nes nuostabus laikas atpirko viską. Tajui tikriausiai taip pat, nes neatrodo blogos nuotaikos. Dabar pagalvojau, kad kažkada sakė, jog kitų nuomonė jam daug reiškia. Hmm. Tikriausiai priklauso nuo aplinkybių ir situacijos, nes šįkart jam aplinkinių nuomonė visiškai nerūpėjo arba jis gerai tą užslėpė… Tajus palydėjo mane IKI PAT LAIPTINĖS.

    – Na, va. Pagaliau nekankins manęs jokia širdgėla, kad tau kažkas negerai.

    – Tai jau tikrai… Ačiū tau, kad atėjai pas mane ir… permiegojai su manim,–nusiprunkščiau.

    – Prašom, prašom (šypsosi), kitą kartą nebūk viena, kai to tikrai nenori. Žinai, kad visada palaikysiu draugiją. Iki, varau mokytis, nes reikia ruoštis matematikos olimpiadai, mokytoja sakė parašys, kada ji vyks, gal už kokių poros mėnesių, bet dar kol kas negavau jokios žinutės.

    – Ką tau ten ruoštis? Ir taip viską moki…

    – Per mažai moku.

    Apsikabinom ir atsisveikinom. Dėl karštos arbatos dabar atiduočiau savo…

    13:16 Su mama tik persimetu vienu kitu žodžiu, jaučiasi šaltumas tarp mūsų, bet laikui bėgant viskas susinormalizuos. Tikriausiai. Aš vis dar negaliu patikėti, jog ji perskaitė mano dienoraštį.Norstik du lapus, bet ten buvo beveik viskas parašyta… Žinoma, aš pati kalta, kad pasidėjusi buvau savo stalčiuje, bet tikrai nemaniau, kad kažkas gali kėsintis į jį…

    Pasidariau pietus: vištienos kepsniukų ir bulvių košės su daržovių salotomis. Kai pavalgysiu, eisiu iki miesto, gal pasikalbinsiu ir Lidę. Noriu Tajui ką nors nupirkti –kokią nors mažytę smulkmenėlę. Vis dar jaučiuosi nesmagiai, kad jis man padovanojo tą meškiną, o aš jam visiškai nieko.

    (Bus daugiau)

    Autorės prierašas. Jei Jums patiko knygos ištraukos, kviečiame prisidėti prie būsimos popierinės knygos leidybos. Bet kokia parama yra labai svarbi, o Jūsų vardas ir pavardė atsidurs rėmėjų sąraše.

    A/s LT464010051002152289.

    PARAŠYKITE KOMENTARĄ

    Prašome parašykite savo komentarą
    Prašome parašykite savo vardą

    SAVAITĖS SKAITOMIAUSI

    spot_img

    SAVAITĖS CITATA

    Frydrichas Nyčė

     „Kuo aukščiau skrendame, tuo mažesni atrodome tiems, kurie nemoka skristi." Laimos Grigaitytės nuotrauka.

    RENGINIAI

    spot_img
    spot_img
    spot_img