Pagrindinis > Žmonės > Migrantai > Emigracija – kaip materialinio pagrindo sukūrimas gyvenimui tėvynėje

Emigracija – kaip materialinio pagrindo sukūrimas gyvenimui tėvynėje

…Gražūs, jaukūs namai, išpuoselėta jų aplinka ir laiminga jauna šeima: mama, tėtis ir dukrytė. Tokia idile iš pirmo žvilgsnio dvelkia Gižuose (Vilkaviškio raj.) gyvenančių STRIUPAIČIŲ – Lilijos, Vaido ir mažosios Emilijos – sukurtas mikropasaulis. Nors savame krašte šeima gyvena dar nedaug laiko, pilnatvės pojūtis lydi kiekvieną dieną – juk čia esi savas. Na, o dvasiniam komfortui įtakos turi ir materialinis stabilumas, kurį Striupaičiai susikūrė savo sunkiu darbu emigracijoje.

„Viskas buvo teisingai, jei kas nors atsuktų laiką atgal, pakartotume tą patį“, – sako Lilija, kartu su vyru Airijoje praleidusi beveik 13 metų, kurie šeimai leido dabar džiaugtis tuo, ką turi, bet jau savojoje šalyje.  

Telefoninė pažintis peraugo į gilius jausmus

Lilija ir Vaidas vienas kitą surado Lietuvoje. Dabar su šypsena abu prisimena savo pažinties istoriją, kuri greitai skaičiuos dvidešimt metų. 2003 m. Lilija, kilusi iš tų pačių Gižų, su drauge buvo šventėje Vilkaviškyje, kur merginos susipažino su dviem vaikinais. Kad pažintis nenutrūktų, Lilija su vienu iš jų apsikeitė telefonų numeriais. Bet, matyt, nelemta tai pažinčiai buvo vystytis. Minėto vaikino draugas, šiam papasakojus apie gautą naują merginos numerį, ėmė ir paprašė to numerio, o gavęs ėmėsi iniciatyvos. Iš pradžių, kaip vadinama žargonu, „pamajakino“ Lilijai, šioji atskambino išbarti trukdytoją, o paskui abu ėmė susirašinėti, kol galiausiai susitiko. Prisimindama pirmąjį pasimatymą, Lilija neslepia: vaikinas jai įspūdžio nepaliko, tačiau susirašinėjimas vis tik tęsėsi. Tęsėsi ir bendravimas, vėliau išaugęs į stiprius tikrus jausmus, o po 8 metų draugystės – ir į santuoką.

Į svetimą šalį – užsidirbti ir susitaupyti

Jauna pora ėmė mąstyti apie ateitį. Svajonės buvo labai žemiškos: savas kampas, automobilis… Neslepia: nematė jokių perspektyvų įsitvirtinti, susikurti bent kiek stabilesnį materialinį pagrindą savame krašte, tad ėmė mąstyti apie emigraciją. Juolab kad buvo už ko užsikabinti: Vaido pusbroliai jau kelerius metus gyveno ir dirbo Airijoje, tad negrėsė bent jau visiška nežinia. Ilgai nesvarstęs Vaidas paliko Lietuvą, išvyko į Airiją, o po trijų mėnesių pas jį atvyko ir Lilija.

Pradžia svetimoje šalyje buvo sunki – kaip ir daugeliui emigrantų. Įsikūrė Castebar mieste. Pirmieji nuomojami namai – labai kuklus dviejų kambarių butas, su stipriai juntamu pelėsiu kvapu. Kalbos nemokėjo, tad ir darbo paieškos buvo sunkios. Lilija prisimena: CV rankose, o ji ištisai keliauja iš vienos vietos į kitą, siūlydama savo paslaugas, ir vis veltui. O darbą ji rado pagal skelbimą laikraštyje.

„Iš kur mes tos stiprybės teik turėjome?“ – dabar stebisi jauna moteris, prisimindama savo, kaip emigrantės, gyvenimo pradžią svetimoje šalyje. Be kita ko, kamavo nuolatinis namų, artimųjų ilgesys, tačiau savo tramdė labai paprasta tiesa: čia, tegu ir svetur, galima užsidirbti ir susitaupyti.

O taupė išties skrupulingai. Drabužius pirkdavo tik iš dėvėtų drabužių parduotuvių, apskritai visas išlaidas itin kruopščiai planuodavo. Nesuprasdavo tų tautiečių emigrantų, kurie vykdami į Lietuvą atostogų netgi paskolų pasiimdavo, kad gimtinėje galėtų „taškytis“ pinigais, demonstruodami, kaip esą jie prakuto.

Dirbo savęs negailėdami

Į gyvenimą jauna pora kabinosi kaip įmanydama. Lilija turėjo du darbus (dieną dirbdavo psichiatrinės ligoninės valgyklėlėje, kur ir maistą gamindavo, ir pacientus prižiūrėdavo, o vakarais valydavo vieną parduotuvę), Vaidas – vieną (iš pradžių 2 metus dirbo statybose, vėliau – 10 metų mėsos parduotuvėje mėsininku), tačiau dirbo 6 dienas per savaitę. Abu koncentravosi, kaip jau minėta, į tai, kad reikia užsidirbti, susitaupyti, netgi ir  anglų kalbą išmoko: „gyvai“ – per bendravimą.

Kaip dabar prisimena, visko buvo, bet atsilaikė. Prošvaistės – atostogos Lietuvoje, kuriomis gyvendavo visus metus. Tos dvi savaitės per metus atrodydavo kaip rojaus kampelis. Lietuvoje net oras kvepėdavo.

Svetimoje šalyje įsitvirtino

Pamažu materialinis pagrindas ėmėsi klotis. Kai jau šiek tiek ant kojų atsistojo, pakeliaudavo ir po namais tapusią šalį, ir po kitas šalis. Kai įsigijo nuosavą automobilį, Vaidas, kalnų mylėtojas, leisdavo į kalnus, nuvažiuodavo abu ir prie vandenyno. Kruopščiai skaičiuojant išlaidas ir pajamas, jau buvo galima galvoti ir apie bendrą ateitį. 2011 m. pora Lietuvoje susituokė.

 Jaunieji Striupaičiai net buvo pradėję Marijampolėje statyti namą, kai Airijoje atsirado galimybė įsigyti nuosavą kotedžą. Tą progą jaunieji pora vadina tarsi nukritusia iš dangaus: bankrutuodama nekilnojamojo turto įmanė kone pusvelčiui pardavinėjo kotedžus. Taigi pardavė statomą namą Marijampolėje ir nusipirko 2012 m. kotedžą (prieš tai būstą nuomojo). Taigi materialusis pagrindas pamažu klojosi sėkmingai: nuosavi namai, darbai, o 2013 m. gimė dukra Emilija.

Gyvenimo ritmas Airijoje buvo nusistovėjęs toksai: darbas–namai, namai–darbas. Netgi gimus dukrai, motinystės atostogose Lilija ilgai nebuvo: į darbą išėjo, kai mergytei buvo sukakę vos 6 mėnesiai.

Grįžimą į Lietuvą lėmė dukros mokyklos lankymo pradžia

2018 m. lapkričio mėnesį grįžo į Lietuvą. Kaip tikisi, visam laikui. Apie 13 metų išgyvenus Airijoje, šį žingsnį reikėjo labai apgalvoti, juolab kad Vaidas nelabai norėjo grįžti, nors Lilija, kaip pati teigia, visada žinojusi, kad grįš – juk savuos namuos ir sienos padeda. Vis tik lemiamas argumentas grįžti buvo, kaip dabar suvokia, mąstymas apie dukters ateitį.

Emilija, gimusi Airijoje, turi Airijos pilietybę. Airijoje tėvai su dukra tik kalbėdavo lietuviškai, tačiau mergaitė ir anglų kalbą mokėjo: ten jau lankė mažiesiems skirtą ugdymo įstaigą. Kai atėjo metas dukrai eiti į pirmą klasę, reikėjo apsispręsti, kur ji lankys mokyklą: arba ten, arba čia. O apsisprendus nesiblaškyti, kad vaikas nebūtų traumuojamas.

Emilijai buvo 5 metai, kai šeima grįžo į Lietuvą. Dabar ji jau antrokė, nuo pat pradžių  Lietuvoje nepatyrusi traumos dėl kalbos barjero (Lilija iki šiol neatsistebi tėvais, kurie su savo vaikais emigracijoje kalbasi svetima kalba).

Gimtajame krašte esi savas

O įsikūrė Striupaičiai Lilijos gimtuosiuose Gižuose.

Dar jiems gyvenant Airijoje, Lilija vis peržiūrinėdavo skelbimus Lietuvoje. Ypač nekilnojamu turtu domėjosi, nors tuomet nė pati nežinodavo, kodėl skiria tam laiko – konkrečių planų šeima neturėjo. Kartą jos akį patraukė skelbimas apie namo gimtuosiuose Gižuose pardavimą. Išsiaiškinusi visas detales, pasitarusi su vyru apsisprendė: tai bus naujieji jų namai. Formalumus sutvarkyti reikėjo laiko, tačiau 2017 m. Striupaičiai jau buvo to namo savininkai. Pardavus koledžą Airijoje, pavyko išsisukti be skolų ir į Lietuvą grįžti turint nuosavą būstą. Tiesa, pusę metų gyveno pas Lilijos tėvus tuose pačiuose Gižuose, kol vyko namo remonto darbai, kuriuos atliko praktiškai viską Vaidas.

Įsikūrę Lietuvoje, Striupaičiai nesėdėjo rankų sudėję. Vaidas pradėjo dirbti statybose, Lilija iš pradžių vaikų darželyje auklyte, vėliau lankė Marijampolės kolegijoje kursus, kuriuose buvo mokoma senų žmonių priežiūros. Tuoj pat po kursų baigimo atėjo ir darbo pasiūlymas iš Maltos ordino. Darbas – socialinės darbuotojos padėjėja (vienišoms senjoroms gamina maistą, apiperka, palydi pas gydytoją, bendrauja). „Labai myliu savo darbą, – sako Lilija, – nors ir labai pavargstu.“   

Beveik dveji metai Lietuvoje, kaip teigia Lilija, tarsi viską grąžino į savo vietas: šeima puikiai jaučiasi savame krašte, grįžti atgal, ten, kur susikūrė materialinę gerovę nesinori. Puikiai jie prigijo ir Lilijos gimtajame kaime: gražūs santykiai su kaimynais, lengvai įsiliejo į kaimo bendruomenę, mažoji Emilija susirado draugių – taigi sunkios adaptacijos tikrai nebuvo. „Nesiryžčiau dar kartą emigruoti, tu čia savesnis jautiesi“, – sako Lilija, mat viskas, dėl ko ryžosi palikti savo kraštą, jau sukurta: savi namai, jokių skolų, o pragyvenimui abu sutuoktiniai užsidirba dabar ir čia. „Nereikia milijonų, – įsitikinusi Lilija, – ir čia, jau turint kažkokį pagrindą, įmanoma susitaupyti, juk visada galima savo poreikius apkarpyti“.

Nuotraukos autorės ir iš asmeninio Striupaičių archyvo.

lightbox flickr galleryby VisualLightBox.com v6.1

3 komentarai(-ų) “Emigracija – kaip materialinio pagrindo sukūrimas gyvenimui tėvynėje

  1. Taip, būtent ir aš matau tai kaip galimybę įsigyti būstą čia, Lietuvoje. Nes gyvenant ir dirbant gimtinėje, ne tik būstui, bet ir paskolos įnašui susitaupyti nuomojantis gyvenamąjį plotą nepavyksta.

  2. Nu nieko sau – kai kurie lietuviai, grįžę iš užsienio, atostogas gimtinėje leidžia švaistydamiesi savo paskolomis??? Dar negirdėta…

  3. Puikūs šeimos gyvenimo faktai! Kai taip mąsto ir kuriasi jauni žmonės, net pati Lietuva atrodo GALINGESNĖ valstybė! Sėkmės šiai šeimai, galinčiai savo pavyzdžiu įkvėpti ir kitus! Tvirtybės LIEKANT Lietuvoje!

Komentuoti: bondojobs.lt Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

TAIP PAT SKAITYKITE