Dabar jis galėtų juokauti: jo likimas buvo užkoduotas… pavardėje, tik ne iš karto atspėtas. Taigi, kokias asociacijas sukelia žodis „pūkas“? Net nesvarstydami daugelis kalbėtų apie lengvumą, plastiškumą, kai kurie prisimintų eleganciją, romantiką, o vienetai – sunkų darbą, pasiaukojimą, kurio rezultatas lengvas kaip pūkas, taip vainikuojantis visą vargą į tikslą. Tiesa, kai kas savo asociacijose matytų ir šokį, ir visiškai neklystų, mat šokiui reikia visko: ir pūko lengvumo, ir aristokratiškos elegancijos, ir alinančio darbo.
Eugenijus PŪKAS – Marijampolės kultūros centro sportinių šokių studijos vadovas bemaž 30 metų. Jo išugdyti šokėjai – ne tik įvairiausių Lietuvos šokių konkursų nugalėtojai, laureatai, bet ir žmonės, šokio ritmą jaučiantys savo kasdienybėje netgi tada, kai visi mokykliniai skambučiai nuskamba, o paauglystės ir jaunystės vartai negrįžtamai užsiveria.
Šokio magija pagavo dar mokyklos suole
Eugenijus Pūkas save galėtų vadinti laisvės vaiku, mat gimęs vasario 16 dieną (1961 m.). Matyt, taip jo lemtis ir sudėliojo gyvenimą: būti laisvam savo saviraiškoje. Kilęs iš prie pat Kauno (vos 5 km) esančio Vaišvydavos kaimo, mokėsi tuometinėje Kauno 32-ojoje vidurinėje mokykloje, kol įspėjo savąjį pašaukimą. Besimokant 7 klasėje, mokykloje atsirado šokių būrelio mokytojas – toks, kuris sugebėjo įžiebti tikrą aistrą šokiui. Eugenijus, kaip prisimena save iš tų laikų, liko visiškai pakerėtas šokio magijos. Ir nors šokių mokytojas vos po dvejų metų savo sužavėtus mokinius paliko, aistra šokiui išliko. Jos vedinas Eugenijus nuėjo į tuometinius Kauno pionierių rūmus lankyti pramoginių šokių būrelį, kuriam vadovavo Dalia Kalnietienė.
Aukštąją mokyklą pasirinko tik dėl ten buvusio šokio kolektyvo
Baigęs vidurinę mokyklą, Eugenijus įstojo į tuometinį Kauno politechnikos institutą (dabar – KTU) – ne iš didelės meilės technikai, o tik dėl to, jog ten tuo metu veikė pramoginių šokių kolektyvas „Viesulas“, į kurio sūkurį ką tik iškeptas studentas ir pasinėrė. Taip prašoko visus studijų metus (jo, kaip šokėjo, didžiausias pasiekimas –Lietuvos čempiono titulas) ir, laikydamas rankose diplomą – ne šokėjo, o inžinieriaus, pagal paskyrimą pradėjo dirbti tuometinėje Kauno Dzeržinskio staklių gamykloje, o šoko tautinių šokių kolektyve „Rasa“. Po pusantrų metų perėjo dirbti inžinieriumi į Kauno medicinos institutą.
Nuo šokėjo iki šokių mokytojo
Netikėtas susitikimas su buvusia „Viesulo“ kolege, tuo metu turėjusia savo šokių kolektyvą, ir jos prašymas padėti dirbti su šokėjais buvo lemiamas lūžis. Tiesa, tai nebuvo pirmas kartas, kai į Eugenijų buvo kreipiamasi mokyti šokti: būdamas studentas, dažnai buvo kviečiamas ką nors pamokyti šokti. Eugenijus į buvusios kolegės prašymą atsiliepė, ir taip įsisuko į gyvenimą šokiu – buvo ilgametis ir tuometinio Kauno statybos tresto šokių kolektyvo vadovas.
Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas atvedė į… Marijampolę
Nepriklausomybės vėjai nusistovėjusį gyvenimą sudrebino iki pamatų. Retas kuris šokių kolektyvas išliko – paprasčiau nebeliko vietos, kur šokti: buvusios salės buvo paverstos parduotuvėmis, sandėliais… Bet tada Eugenijus atrado Marijampolę. Buvo 1991 m. Bičiuliai iš Marijampolės pakvietė Eugenijų mokyti šokti vaikus šiame mieste. Kadangi tuomet didžiausia salėį buvo AB „Fasa“, ten šokių vadovas ir nuėjo su pasiūlymu suburti šokių kolektyvą. Susitarė gan lengvai, šokių kolektyvą subūrė, sėkmingai dirbo gan ilgai, vėliau – AB „Vernito“ salėje, dabar su šokėjais dirba Marijampolės kultūros centro rūmuose.
Iš pradžių šokti mokė tik mokyklinio amžiaus vaikus, dabar – ir suaugusius (amžiaus cenzo nėra).
Sportinių šokių studija „Pūkas“ – taip dabar vadinasi Eugenijaus vadovaujama šokėjų kalvė Marijampolėje. Per beveik 30 metų veiklos šiame mieste susiformavo tradicijos. Švente pažymimas sezono atidarymas, metai iš metų šokio sūkuryje švenčiamos Kalėdos, o studijos organizuojami kasmetiniai konkursai „Sūduvos pora“ ir „Sūduvos žiema“ sukviečia šokių kolektyvus iš visos Lietuvos.
Sau labai reiklus šokių vadovas
Eugenijaus vadovaujamoje šokių studijoje mokoma šokti vadinamųjų standartinių šokių: lėto valso, kvikstepo, tango, Vienos valso, taip pat Lotynų Amerikos šokių: čia čia čia, rumbos, sambo, džaivo. Vadovas akcentuoja, jog šoka studijoje mėgėjiškai – sau, tačiau vaikų pasiekimai, kuriuos Eugenijus vertina taip pat kukliai (aukštesni nei vidutinio lygio) rodo ką kita: jie tampa konkursų prizininkais, nugalėtojais, netgi patys statė šokius abiturientų šimtadienio šventėms. Daugiausiai pasiekę Eugenijaus buvę mokiniai – Justas Kučinskas ir Agnė Malinauskaitė. „Tas vadovas yra geras, kurio mokiniai jį perauga“, – įsitikinęs Eugenijus.
Šokyje, kaip teigia šokių vadovas, labai svarbu ritmo pajautimas, šokio žingsnio mokėjimas, rankų ir galvos padėtis, kojų technika, viso kūno kompozicijos išpildymas. „Jei vaikas blogai šoka, blogas vadovas“, – sako Eugenijus, itin reiklus sau vadovas. Su savo ugdytiniais ne tik dalyvauja savo studijos rengiamuose konkursuose, bet važinėja į konkursus po visą Lietuvą. „Konkursai atveria akis – padeda pamatyti tai, ko tiesiog nepastebi, mat vadovas pripranta prie vaikų klaidų“, – teigia šokių vadovas.
Taigi sportinių šokių vadovo dalia – ne tik stengtis, kad šokėjai vis tobulėtų, bet ir nuolat domėtis šokio raida: net tas pats šokis skiriasi bėgant laikui, keičiasi netgi visa jo atlikimo technika.
* * *
Šokio magija Eugenijui – didžioji gyvenimo saviraiška, o jos perdavimas kitiems – tikra laimė. Juk pūko lengvumo šokis, išsigryninęs po daugybės bandymų, sunkaus darbo, sieloje lieka visada.
Asmenio E. Pūko archyvo nuotraukos.
Puikus ir informatyvus straipnis