„Pažvelk į bandą, kuri ganosi netoliese: ji nežino, kas yra „vakar“ ar „šiandien“, ji strikinėja, žiaumoja, ilsisi, virškina, vėl strikinėja, ir taip nuo ryto iki nakties, diena po dienos. Tiek jos palaima, tiek jos kančia laiko bandą tvirtai pririštą prie akimirkos kuolo, todėl ji nepažįsta nei melancholijos, nei nuobodulio. Šis reginys žmogų nepaprastai slegia – mat žmogus puikuojasi prieš gyvulį tuo, kad jis žmogus, tačiau sykiu pavydžiai žvelgia į gyvulio laimę, nes, kaip ir gyvulys, žmogus nori tik vieno – gyventi nepatirdamas nuobodulio ir skausmo. Tačiau žmogaus norai bergždi, nes jis nori ne taip, kaip nori gyvulys. Žmogus tarpais klausia gyvulio: „Kodėl tu tik spoksai į mane ir nieko nepapasakoji man apie savo laimę?“ Gyvulys į tai atsakytų: „Taip yra todėl, kad aš tuojau pat pamirštu, ką norėjau pasakyti“, – bet jis pamiršta ir patį šį atsakymą, tad žmogui belieka vien stebėtis.
Tačiau žmogų stebina ir jis pats – stebina tai, kad jis nepajėgia išmokti pamiršti ir yra visuomet prikaustytas prie praeities: kad ir kaip greitai jis bėgtų, kad ir kaip toli nubėgtų, jo grandinė velkasi iš paskos. Juk tai stebuklas, kad akimirka, kuri išnyksta taip pat greitai, kaip ir atsiranda, kuri kyla iš nieko ir nieku pavirsta, – kad ši akimirka vis dėlto vėl sugrįžta kaip vaiduoklis ir trikdo vėlesnės akimirkos ramybę. Nuolatos iš laiko ritinio iškrinta lapas po lapo ir lekia šalin, kad staiga vėl nukristų atgal į žmogų. Tada žmogus sako: „Aš prisimenu“, – sako ir pavydi gyvuliui, kuris kaipmat pamiršta ir kuriam kiekviena akimirka tikrai numiršta grimzdama į rūką ir naktį ir užgesdama amžiams.“
Jolantos Nejuvienės nuotrauka.