Gyvenimo grimasos: anksčiau išleistas kalinys pamynė parodytą pasitikėjimą juo

Didžioji dalis visuomenės yra labai nepakanti įstatymams ir komisijoms, kurių dėka įvairiomis teismo bausmėmis nuteisti nusikaltėliai, už grotų atlikę dalį paskirtosios bausmės, į laisvę išleidžiami kur kas anksčiau, nei buvo skelbęs teismas. Šie nepakantieji įstatymų leidėjų (ir ne tik) yra auklėjami raginimu nelieti keršto ir visiems linkėti tik gera. Tačiau kaip to linkėti, kai vakarykščiai kaliniai toliau sėja blogį laisvėje? Tai savo elgesiu įrodė ir 29 metų marijampolietis Aurimas Ažukas, neseniai sulaukęs iškart dviejų teismo bausmių.

„Pančiai“ nevaržė

A. Ažukas yra savo šeimos nesukūręs viengungis, bedarbis, nuo paauglystės iki šiol teistas jau net 7 kartus. Už įvairius nusikaltimus.

2010-aisiais A. Ažukas buvo nuteistas ir už išžaginimą. Tuokart jis, 24 metų vaikinas, ir jo bendraamžis bičiulis, ieškodami neva savo skolininko ir būdami neblaivūs, iš svetimų namų apgaule išsivežė gerokai vyresnę moterį (37 m.) ir jos kurį laiką nepaleido – mušė ją ir po kelis kartus išžagino. Už tai abu vėliau buvo nuteisti: bendras sulaukė kiek švelnesnės bausmės, nes nusidėjo tuokart mažiau kartų, o A. Ažukas, niekinęs moterį tris kartus, buvo pasiųstas kalėti 6 metus ir 3 mėnesius.

Bet už grotų A. Ažukas gyveno perpus mažiau – kaliniams gera linkinčios specialios komisijos buvo išleistas į laisvę lygtinai. Teismas tam netrukdė.

Kaip galima spręsti iš A. Ažuko gyvenimo datų, kurios suminėtos dviejuose paskutiniuose Marijampolės apylinkės teismo nuosprendžiuose (šiemet) jam, lygtinai iš „zonos“ išleistas ir specialiu įtaisu (davikliu) ant kojos „sekamas“ vakarykštis kalinys nebuvo linkęs toliau gyventi dorai. Jis, daug laiko praleisdamas, kaip jam ir buvo nurodyta, savo namuose, šiuos – butą daugiabučiame name – pavertė orgijų buveine. Turbūt nebegalėjo gyventi be savo nusikalstamo pomėgio (ar jau įpročio?).

Tvirkino paauglę

Tik šio vyro, kartą jau įskųsto policijai brandžios moters dėl jos išžaginimo, skonis pasikeitė: grįžęs iš „zonos“ A. Ažukas metėsi į priešingą pusę – gerokai jaunesnių už jį mergaičių link. Jo naujų pažinčių rate jau buvo paauglės, neturinčios nė 16 metų. Kone visos – arba iš globos namų, arba iš socialiai remtinų šeimų. Mergaites jis kviesdavosi į savo butą, kur kartu būdavo vaikinų ir vyrų.

Kas vykdavo iš „zonos“ sugrįžusio viengungio bute, žino tik jame laiką leisdavusių kompanijų dalyviai, tačiau bent jau dvi paauglės, kurių kalbos apie tame bute įgytą patirtį pasiekė teisėsaugininkus, atskleidė, kad bute girtauta, nešvankiai kalbėta, nepadoriai elgtasi.

Praėjusių metų vasario 3-iosios vakarą į policiją kreipėsi daugiavaikė mama ir pranešė, kad jos 14 metų dukra Dovilė (vardas pakeistas – I. L.) turi problemų A. Ažuko bute, kuris yra užrakintas iš vidaus. Į butą patekę pareigūnai rado jame keturis vyrus ir apsiverkusią, išsigandusią Dovilę.

Paaiškėjo, kad tądien bute buvo ir dar viena paauglė – globos namų auklėtinė. Tačiau ši, vos tik girtas buto šeimininkas A. Ažukas pradėjo versti paaugles sėstis vyrams ant kelių ir grasinti smurtu, jeigu jos to nedarytų, išmeldė ją išleisti, nes esą globos namų darbuotojai tuoj ieškosią jos kartu su policininkais. Toji paauglė buvo išleista. O į Dovilę nukrypo visas A. Ažuko dėmesys.

Kaip jau dabar nustatė teismas, A. Ažukas tą vakarą tvirkino paauglę Dovilę: vertė mergaitę sėstis ant kelių suaugusiems vyrams, pats ją grabaliojo, bučiavo į lūpas, glamonėjo jai sėdmenis. Kai mergaitė, nenorėjusi taip daryti, pradėjo verkti, A. Ažukas nusivedė ją į virtuvę ir šaukdamas grasino sumušti. Dovilė labai išsigando, todėl pažadėjo jau sėsianti vyrams ant kelių. Tuomet abu grįžo į kambarį, Dovilė klestelėjo vienam vyrui ant kelių, tačiau tuoj pat persėdo ant laisvos kėdės. Išeiti ji negalėjo, nes buto durys buvo užrakintos, o rakto jose nebuvo.

Tuo metu Dovilės jau ieškojo mama, gavusi dukros žinutę, sugebėtą slapta parašyti telefonu minėtame bute. Moteris iškvietė policiją.

Kiti kompanijos vyrai liudijo, žinoma, sugėrovo A. Ažuko naudai – esą nieko nepadoraus jie nematę, jokių grasinimų negirdėję. Tačiau iš kai kurių užuominų teismas suprato, kad paauglė pasakojo tiesą. Jos parodymus, beje, patvirtino ir pats A. Ažukas.

Per jauna meilužė

Įvykis su Dovile, pradėtas tirti policijoje, buvo tik naujų A. Ažuko „nuotykių“ su paauglėmis pradžia. Dar vyko ikiteisminis tyrimas, o vakarykštis kalinys savo bute toliau priiminėjo kitas paaugles. Kaip jau minėta, socialiai pažeidžiamas. Galiausiai iš mergaičių pasipasakojimų ir pokalbių su socialinėmis darbuotojomis tapo aišku, kad 2015-ųjų kovo pabaigoje A. Ažukas lytiškai santykiavo su 15 metų Agne (vardas pakeistas – I. L.), paversdamas ją moterimi. Per mėnesį, kol yla galutinai išlindo iš maišo, Agnė šio vyro meiluže buvo mažiausiai tris kartus.

Agnė pati nebesusigaudė, ar lytinius santykius su A. Ažuku turėjusi savo noru, ar buvusi priversta – vienoms draugėms pasakojo vienaip, kitoms – kitaip. Su psichologėmis jos bendravimas buvo daugiau tylus.

Vis dėlto akivaizdžios prievartos – grasinimų, smurto – tais kartais, kai Agnė su draugėmis laiką vakarais leisdavo A. Ažuko bute, nebuvo, tad teismas, ištyręs bylos medžiagą, nustatė, jog suaugęs vyras mažiausiai 3 kartus lytiškai santykiavo su 16 metų neturinčia paaugle nesant išžaginimo požymių. O tai yra kriminalas.

Kodekso studijos

Atrodo, Baudžiamąjį kodeksą (BK) kalėjimo duonos valgęs A. Ažukas išmanė neblogai, nes ir šiuo atveju, pričiuptas pareigūnų, kaltės neneigė, tik kiek daugiau suko istoriją savo naudai – esą viskas vykdavę ne jo, bet paauglės Agnės iniciatyva. O kaltės pripažinimas ir gailėjimasis leidžia teismui paskirtą bausmę iškart sumažinti trečdaliu. Tad A. Ažukas to ir siekė. Tačiau vyras tikino vis dėlto ne visą BK išstudijavęs – mat neva nežinojęs, kad su mergaite iki 16 metų lytiškai bendrauti draudžiama. Vyro žiniomis, draudžiama esą iki 14 metų. Bet šios jo žinios jau gerokai pasenusios.

Belieka tik pridurti, kad už paauglės Dovilės tvirkinimą A. Ažukas dabar nuteistas kalėti 8 mėnesius – tiek liko atėmus trečdalį iš paskirtos vienų metų nelaisvės bausmės (kai grėsė iki 5 metų nelaisvės), o už lytinius santykius su paaugle Agne, nesant išžaginimo, šis vyras kitu teismo nuosprendžiu nuteistas kalėti tik metus (irgi atmetus trečdalį bausmės iš paskirtų 1,5 metų nelaisvės). Tačiau recidyvistui pridėta dar nebaigta atlikti ankstesnės bausmės dalis, tad už grotų jis turėtų gyventi iš viso 3 metus ir 3 mėnesius.

A. Ažukas jau ir gyvena „zonoje“, joje anksčiau kalėjęs už išžaginimą, o dabar sugrįžęs taip pat už lytinius nusikaltimus.

Pomėgis neįveikiamas?

Ši konkreti istorija nori nenori verčia galvoti, kad nusikalstamas pomėgis lytiškai išnaudoti – neįveikiamas. Nors specialistai tikina, kad sveikai mąstantis žmogus gali (ir privalo) atsisakyti prievartos, tačiau gyvenimo faktai perša išvadą, jog nekartoti tokių savo klaidų, net jeigu už jas brangiai sumokama (nelaisve), yra labai sunku.

Marijampolės krašto teisėsaugininkai žino ne vieną ir ne du atvejus, kai dėl vadinamųjų lytinių nusikaltimų nuteisti asmenys vėliau vėl, vaizdingiau tariant, brenda į tą pačią upę. Todėl ne vienam taikiam ir doram piliečiui, tuo pasipiktinusiam, kyla minčių organizuotai reikalauti viešai skelbti ne tik tokių nusikaltėlių pavardes (dar ir iki teismo), bet ir adresus, kur jie gyvena, jų nuotraukas, kad pavojų vengiantys žmonės iš anksto žinotų, su kuo verčiau neturėti išvis jokių reikalų. Deja, įstatymai neretai labai jau saugo nusikaltėlių teises. Tai – pagarbos žmogui (?) kaina.

Ieva LAUKYTĖ