Pagrindinis > Žmonės > Kūrėjas > Justinas Prakapas: „Metų skaičius nereiškia nieko, tik klumpės sunkesnės“

Justinas Prakapas: „Metų skaičius nereiškia nieko, tik klumpės sunkesnės“

 

Justinas Prakapas: „Metų skaičius nereiškia nieko, tik klumpės sunkesnės“

 

Talentas yra Dievo dovana, ir kuo jis didesnis, tuo mažiau menininkas reiškia pretenzijų į „žvaigždiškumą“ . Tai – raktas į sėkmę, o sėkmės kelias grįstas sunkiu darbu, už kurį kartais tenka sumokėti kur kas daugiau, negu gaunama atgal. Ir kuo daugiau techniškėjame, tuo labiau reikalingi talentingi žmonės, reikalingas menas, nes tai atsvara, humaniškumo suteikimas žmonijai. Svarbiausias tikslas, kuriam gali tarnauti menas – padėti žmonėms geriau suprasti ir labiau mylėti gyvenimą. Ar jis reikalingas, turbūt nėra ko svarstyti – juk vienokia ar kitokia forma jis egzistuoja nuo žmonijos pradžios. Paklaustas ne vienas greičiausiai atsakys, kad meno jam tikrai nereikia, net nesuvokdamas, kiek meno yra aplinkui – jo namai, laukai ir miškai, pagaliau netgi rytinės kavos puodelis. Ir ką mes be menininkų darytume? Kas nušviestų sielą darganoms užpuolus? Muzika, šokis, dailė – žmogui reikia visko.

Marijampolietis dailininkas Justinas PRAKAPAS jau daug metų džiugina mūsų akis ir širdis savo spalvingais paveikslais. Jis vienas iš tų, kurie nevadina savęs genijumi, o tik stengiasi ieškoti prasmės visose gyvenimo apraiškose. Sulaukęs garbaus amžiaus nezirzia, kad sunku, kad ko nors trūksta, o šoka abiem kojom į gyvenimą, kupiną veiklos.

– Dauguma vyresnių žmonių dažnai verkšlena, užsidaro namuose, vos ne susidėję rankas laukia pabaigos, o jūs vis nerimstate. Ką jums reiškia toks solidus metų skaičius?

– Visiškai nieko, juk man tik penkiolika… iki šimto. Kokie čia metai, vieni juokai. Metų skaičius nereiškia nieko, tik klumpės sunkesnės. Tiesiog negalvoju apie amžių ir į „amžinybės kolūkį“ dar nesiruošiu.

– Gal jūsų neišsenkantis optimizmas ir yra ilgo gyvenimo sąlyga? Visada gerai nusiteikęs, juokaujate, mėgstate pasišaipyti. Net jūsų paveiksluose jaučiamas geras ironijos užtaisas. Ir karikatūrų daug nupiešta.

– Aš manau, kad humoras ir yra gyvenimo bei kūrybos variklis. Juk negali sėsti tapyti paveikslo blogai nusiteikęs, nes perduosi visą negatyvą tiems, kas į jį žiūrės. Todėl ir paveiksluose, ir gyvenime mėgstu aštriai „bakstelėti“ kokią nors negerovę. Taip nelabai skaudžiai… O karikatūros – tai irgi mano mėgiamas žanras.

– Ar jums didelę reikšmę turi tapybos technika? Turite darbų, tapytų akvarele, aliejumi, tempera, be to, ir žanrai įvairūs. Ką renkatės mieliausiai? Kokioms temoms teikiate pirmenybę?

– Iš pradžių, dar kai mokiausi, buvo akvarelė, vien dėl to, kad tai buvo prieinamiausia. O kai „išsisuka spalva“, imuosi abstrakcijų, stengiuosi atgaivinti spalvą. Kažkodėl nenoriu grynų abstrakcijų, jos turi irgi kažką kalbėti savo spalvomis, tačiau vis tiek kartais užplaukia tokia nuotaika. Yra dailininkų, kurie naudoja tik baltą ir juodą spalvas, aš šias spalvas stengiuosi išgauti maišydamas kitas. Viską tapau – nuo abstrakcijų iki portretų, tai ateina pagal nuotaiką. Beje, tapau iš karto, be eskizų, ir dažus maišau tiesiai ant drobės. Visada eidamas į studiją jau žinau, ką darysiu, nors iki užbaigimo dar viskas keičiasi bent kelis kartus.

– Sakoma, kad gebėjimai paveldimi. Ar talentas tapyti iš tėvų atėjęs?

– Nepasakyčiau. Nors mama buvo gera siuvėja, o tai – taip pat talentas. Kaime žmonės sakydavo, kad net iš kuproto tiesų padarydavo. Tėvas irgi visų galų meistras buvo. Gal visa tai ir transformavosi į mano gebėjimus. Piešti pradėjau gal kokių ketverių metų, mat sesuo pradėjo lankyti mokyklą, tai visas jos sąsiuvinių paraštes pripiešdavau. Kažkodėl labai mėgau piešti velnius.

– O paskui Dailės mokykla Kaune?

– Tai buvo vidurinė dailės mokykla: iš ryto menai, po pietų – visi kiti mokslai. Buvome ruošiami į Dailės institutą, tačiau vėliau – armija ir penkeri metai „čebatuose“, tai Dailės insttitutas turėjo dar ilgokai palaukti. Mokykla davė daug, studijavome ne tik tapybą, bet ir skulptūrą, meno istoriją, grafiką.

– Kiek žinau, Kaunas dar ir dabar jus savinasi.

– Esu dviejų miestų dailininkas – Marijampolės ir Kauno, bet gal labiau Marijampolės. Juk tiek metų šiam miestui paskirta. Kažkada pramyniau takus pas jau amžinybėn išėjusį švietimo skyriaus vedėją K. Urbą, kad būtų įsteigta Dailės mokykla. Ir iškovojau, 1974 m. buvo atidaryta. Bet siūlomos direktoriaus vietos atsisakiau, man reikėjo laiko kūrybai, rekomendavau į šį postą J. Tumą.

– Ar šiuo laikmečiu menininkas užima jam prideramą vietą?

– Ką jūs, menininkai reikalingi tik tada, kai valstybei naudinga, kai jo darbų labdarai, dovanoms reikia. Ne paslaptis, kad kultūra atsidūrė paskutinėje vietoje. Kuo šalis mažiau kultūringa, o pas žmones vyrauja plėšrūno instinktas, tuo sunkiau valstybei būti stipriai ir ekonomiškai, ir politiškai.

– Prarandame vertybes… Net ir knygos, paveikslai dažnai perkami ne dėl jų pačių, bet dėl garsaus vardo.

– Taip, prarandame pačią didžiausią vertybę – teisingumą. Dažnai žmogų stengiamasi pažeminti, sumaišyti su žemėmis, tampi niekuo savai valstybei. Viskas matuojama kitais mastais. O kad perkama dėl vardo – nieko baisaus, blogiau būtų, jei apskritai nebūtų domimasi, perkama.

– Grįžkime prie meno. Kas sužadina įkvėpimą, kaip jis ateina?

– Aš įkvėpimo nelaukiu, tai yra mano kasdienis darbas, kuriam akstinu gali tapti bet kas – muzika, nugirsta frazė, eilėraštis, einant į darbą pamatytas medis, gėlė ar dar kažkas. Nežinau, gal tai ir vadinasi įkvėpimas, jei taip, tai jis visada greta. Reikia tik dirbti, kurti, neprarasti susidomėjimo ne tik kūryba, bet ir pačiu gyvenimu… Tuomet gyvenimas atsuka gražų savo veidą.

– Paminėjote eilėraščius, žinau, kad ne vienus metus jų pluoštai slepiami į stalčius. Kodėl nenorite jais dalytis su žmonėmis?

Paglostyk gėlės kvapą,

Pripildyk taurę paukščio giesmės,

Lūpas lūpom palietus

Į garbanas savo įpink

Nesurastą žiedą paparčio nakties…

Seniai bučinys

Jau nuo lūpų nudžiūvo,

Bet jo skonį

Ir šiandien jaučiu…

Kai paskaičiau žmonai, su kuria kartu esame jau penkiasdešimt aštuonerius metus, tik ranka numojo: tokio amžiaus, o apie meilę rašai. Viskas, kas gyvenime pagrįsta jausmais, susideda arba į paveikslus, arba į eiles. Menas tuščioje vietoje, tuščioje širdyje negimsta. Esu dailininkas, o ne poetas.

– Ačiū. Tegul nedingsta šypsena nuo jūsų veido.

Zita DZIDOLIKIENĖ

Autorės nuotraukos.

Nr. 26 (30),2013 m. birželio 29–liepos 5 d.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

TAIP PAT SKAITYKITE