Pirmadienis, 9 gruodžio, 2024
Daugiau
    PagrindinisNamaiBūstasKai graži namų aplinka atspindi harmoningus šeimos tarpusavio santykius

    Kai graži namų aplinka atspindi harmoningus šeimos tarpusavio santykius

    Kalvarijos savivaldybės (Marijampolės apskr.) Mikalaukos kaime gyvenantys Dalia ir Juozas ARMINAI pelnytai laikomi, ko gero, gražiausios kaime sodybos šeimininkais. Tiesa, pastaruoju metu, kai dėmesys savo namų, jų aplinkos estetiniam vaizdui gerokai didesnis nei buvo, tarkime, prieš dešimtmetį kitą, rodos, nieko keisto, jog žmogui svarbu puošti savo gyvenamąją aplinką. Vis dėlto Arminų sodyba, kurioje – stilizuoto vėjinio malūno formos pavėsinė, baseinas, į kurį trykšta fontanai, alpinariumo kalneliu besileidžiantis kriokliukas, akmenimis dailiai grįsti takeliai ir gražiai suformuoti gėlynai, tarp kurių – ir žaismingos skulptūrėlės iš amens ir betono masės, ir tokio tipo puošnūs vazonai – namų šeimininkų ilgamečio triūso rezultatas. Ir kas dabar patikėtų, jog šioje vietoje, kur dabar gyvena Arminai, prieš kelias dešimtis metų pilkavo plynas laukas, ypač graudžiai pravirkstantis rudenį, kai švininio dangaus fone blankios spalvos susiliedavo į vieną neišskiriamą masę…

    Išskirtinę sodybą nuo pat pradžios kuria tik savo rankomis   

    Dalia ir Juozas Arminai Mikalaukoje gyvena nuo tada, kai pasistatė čia savo namus (prisimena: 1986 m. pradėjo kasti pamatus namo statybai). Šiame krašte jie įsikūrę ne atsistiktinai, nors jaunystėje taip viliojo Vilnius! Juozas kilęs nuo netoli esančių Akmenynų, Dalios tėviškė netoli Sangrūdos. Abu, tiesa, tuomet dar vienas kito nepažinodami, mokėsi tapti technikais mechanikais (ji – technikume Vilniuje, jis – Kaune), tačiau likimas, žaismingo atsitiktinumo dėka juos visam gyvenimui suvedęs draugėn, gautus diplomus liepė pamiršti giliai įgrūstus į stalčius…

    …Šešiolikmetė Dalia, įlipusi į autobusą Kalvarijos autobusų stotyje, apsižvalgė: visos sėdimos vietos užimtos, o jai vienai teks stovėti laukiant, kol ilgos kelionės į Vilnių metu kas nors išlips… Mergina dar nespėjo susitaikyti su šia mintimi, kai nuo savo vietos pašoko simpatiškas vaikinas ir pasiūlė atsisėsti. Na, kurgi atsisakysi! Žodis po žodžio, ir užsimezgė pažintis. Jaunuoliai, pasiekę Alytų ir atsilaisvinus vietoms autobuso gale, susėdo kartu ir iki Vilniaus spėjo vienas apie kitą daug sužinoti. Pasirodė, jog Juozas (tuomet jam buvo apie 20 metų) domisi tais pačiais dalykais kaip ir ji, tad pažintis, autobusui atvykus į Vilnių, kelione nesibaigė: pirmieji trys jaunuolių pasimatymai buvo operos ir baleto teatre…

    Po dvejų metų draugystės pora susituokė. Abu norėjo Vilniuje įsikurti, tačiau tėvų įkalbėti grįžo į tėviškę, pirmiausia pas Dalios tėvus. Jauni žmonės įsidarbino Jungėnų geležinkelio stotyje iešmininkais…

    Šeima, kurioje jau augo sūnelis Vytautas (dabar jis jau pats tėtis, auginantis du sūnelius), norėjo būti visiškai nuo niekieno nepriklausomi, tad kai buvo galimybė gauti sklypą namo statybai – net nesvarstė. Tiesa, vieta per daug nedžiugino. Mikalaukos kaime ariamame lauke atmatuoti 15 arų visiškai nesiderino su jų svajone įsikurti senovine kultūra dvelkiančioje sostinėje arba, jei ne šiame didmiestyje, tai rojų primenančiame gamtos kampelyje, kur pro langą matytųsi ežero bangos, vos duris pravėrus girdėtųsi miško ošimas.

    Arminai vis dėlto nenusiminė. Kaip dabar atsimena, jog buvo gūdi žiema, kai su matininkais įkalė stulpus, žyminčius jų sklypo ribas. Prastumdė sniegą paskui ir atvežė plytas. Tų pačių metų pavasarį prasidėjo statybos. Ne namo – ūkinio pastato, kuriame šeima, kol pasistatė gyvenamąjį namą, išgyveno ketverius metus. Arminų gyvenimo pradžia Mikalaukoje buvo pažymėta džiugaus įvykio: dukrelės gimimo (tad dabar, kai nori suskaičiuoti, kiek metų jie čia gyvena, pirmiausiai pagalvoja: „O kiek Jūratėlei metų?“).

    Vėjinio malūno formos pavėsinė – senelio atminimo įamžinimas

    Visa namų valda, kaip minėta, neskaičiuojant pagalbininkų, statyta Juozo Armino rankomis. Dalia savo vyrą apibūdina kaip visų galų meistrą: ko tik jis nemoka – kiekvienas darbas jo rankose tirpte tirpsta. Toks nagingumas, ko gero, Arminų šeimos bruožas, einantis iš kartos į kartą. Ne patyrę žemdirbiai buvę ir Juozo tėtis, ir senelis, o garsūs savo kraštuose amatininkai. Senelis pats buvo pasistatęs vėjinį malūną, kuris visų apylinkių gyventojams malė grūdus (malūno formos pavėsinė Arminų kieme – Juozo kruopštus darbas, skirtas senelio garbei ir atminimui), mokėjęs pagaminti kone visus buičiai reikalingus prietaisus, įrankius. Toks pats nagingas amatinkas buvęs ir Juozo tėtis (peiliai, keptuvės jam buvo vieni niekai pagaminti). Tad ir Juozas Arminas, nors save vadina tik staliumi, viską geba pats pasidaryti, nors kukliai aiškina, jog jis ne specialistas (ne vien žmonai žinomas neįtikėtinas vyro reiklumas sau). Beje, malūnas – pavėsinė – ne vien poilsiui ar grožiui tarnaus: Juozas Arminas svarsto, kaip besisukančius vėjyje sparnus priversti generuoti elektros energiją.

    Visi darbai atliekami drauge

    Arminai viską dirba kartu. Kartu vyras su žmona aplinkos dekoracijai važiuoja akmenų į laukus pasirankioti, kartu svarsto, kur gėlyną formuos, kokia kompozicija papuoš, rodos, buvusį visai neišvaizdų kampelį. Tiesa, idėjų generatorius paprastai yra Dalia – Juozas jų realizatorius. Šeima nieko nekopijuoja, kartais tik idėjos užtenka, kad gimtų nuostabus sumanymas.

    Apskritai Arminai nuo pat pirmųjų dienų šiame kaime buvo išskirtiniai žmonės. Šeima niekada nelaikė gyvulių (tik šunį ir katę), tad iškart sukėlė nuostabos bangą. Ne vienas kaimo žmogelis dėl to ne tik nusistebėjęs, bet ir draugiškai pataręs: „Na, laikytumėte kokį gyvulėlį bent dėl prasiblaškumo…“ Neįtikino, žinoma, Arminų. Jie prasiblaškymui važiuoja į teatrą, operą (ypač Juozas dievina operą, baletą), prasiblaškymui jie ir kuria nepaprastą grožį savo gyvenamojoje aplinkoje. O kur dar folkloro ansamblio „Diemedis“, kurio kolektyvo nariai yra avu Arminai, veikla: repeticijos, koncertai, išvykos…

    Arminų sodyba dabar tarsi šeimininkų svajonės gyventi prie miško, ežero kompensacija: čia taip gražu, kad nieko, rodos, daugiau ir nereikia. Aplinkiniai gyventojai šeimos iš pradžių nesuprato: žiūrėk, ne „rimtą“ darbą dirba, o vakarą, lempa pasišvietę, abu krioklį iš akmenų lipdo – na, ar ne kaip maži vaikai? Tiesa, kai kaimynai pamatė rezultatus, keistos kalbos pritilo. Galų gale pamatė ir kitką: kad prie gyvulių dažnai daug mažiau kiti dirba, nei Arminienė prie gėlynų. Beje, Juozui jau visiškai ir ne keista, kad kai su žmona nuvyksta į turgų, ši pirmiausia puola pirkti ne kokią palaidinukę, o gėlę, kuriai jau būna numačiusi vietą pasodinti namų kieme.

    Dalia – vienintelė Lietuvoje tautinio kostiumo kūrėja lėlėms

    Arminų namų interjerą jau daug metų puošia ir Dalios tautiniais kostiumais aprengtos lėlės. Idėja tokiam užsiėmimui gimė labai netikėtai. Dalia ir Juozas Arminai, išsileidę į keliones, peržengiančias Lietuvos teritorijos ribas, į namus vis parsiveždavo savoje šalyje nebūdingų suvenyrų. Dalios iniciatyva tie suvenyrai būdavo lėlės, papuoštos lankytos šalies tautiniais kostiumais. Metai bėgo, „svetimų“ lėlių kolekcija namuose kaupėsi, o Daliai natūraliai kilo klausimas: „Visokių tautybių lėlių namuose yra, o štai lietuvaitės – ne!“ Ir puolė įnirtingai ieškoti lėlės, aprengtos tautiniais lietuvių drabužiais. Deja, visos paieškos atsitrenkė į visišką nesėkmę: nėra Lietuvoje tokių lėlių, nėra ir tautinių kostiumų joms! „O jeigu…“ – iš pradžių nedrąsi Dalios mintis palaipsniui pradėjo materizuotis: ji pati ėmė siūti, siuvinėti drabužius lėlėms, atstovaujančioms kiekvienam Lietuvos regionui (autentiką labai padėjo išgauti vaikų padovanotas albumas, būtent tam ir skirtas – Lietuvos tautiniam kostiumui).

    Per gerą dešimtmetį pasiūta daugybė unikalių tautinių kostiumų, aprengta jais daugybė lėlių. Dalios lėlės ne vien Arminų namus puošia: jos jau išsibarsčiusios ne tik po Lietuvą, bet ir po įvairias pasaulio šalis.   

    Graži namų aplinka atspindi harmoningus šeimos tarpusavio santykius

     Arminai ne tik gražiai kuria namus, meniškai tvarko jų aplinką – šie žmonės visur ir visada kartu. Netgi atskirų draugų jie neturi – draugauja šeimomis. Nedejuoja jie dėl sunkių laikų, tik suremia pečius ir kimba į darbą. „Dejavimas erzina, – sako J. Arminas, – juk saulė šviečia, paukščiai čiulba, bombos aplink nesproginėja – ko skųstis! Tik kur grožį, džiaukis, kad gyveni…“ Tad ir kuria pasitardami grožį, o kai norisi pakeisti aplinką – ištrūksta į sostinę ar kitą didesnį miestą – ne vien po turgus pasižvalgyti, įsigyti kažką gražaus namams (Dalia prasitarė, jog ją dominti pradėjo porcelianinės lėlės, ėmusi jas kolekcionuoti), bet ir muziejų aplankyti, teatre dvasią atgaivinti. Arminai originaliai švenčia vestuvių sukaktis: dovanoja sau povestuvinę kelionę.

    Na, o namai… Čia grožis, darbai, kūryba niekada nesibaigia.

    Viskas gaunasi puikiai, kai daroma su meile

    Kaip sukurti gražią aplinką savo namuose? Arminai atsako vienareikšmiškai: viską daryti su meile, tuomet rezultatai niekada nenuvilia. O praktiniai patarimai būtų labai paprasti: pirmiausiai reikia gerai paruošti dirvą (tiek vejai, tiek dekoratyviniams augalams, gėlėms) ir įvertinti geografinę sodybos padėtį. Štai, pavyzdžiui, Arminų sodyba – tikra vėjų pagairė. Šis faktas lemia gėlių pasirinkimą: Dalia nesodina aukštaūgių gėlių, nes vis tiek vėjai viską išlaužytų. Beje, kai gražiai aplinkai yra skiriamas didesnis plotas, reikia labai apgalvoti gėlynus. Anot D. Arminienės, sodindama gėles, ji renkasi daugiamečius augalus, kurie sėkmingai žiemoja. Na, o aplinkos (gėlynų, takelių) formavimas – skonio ir fantazijos reikalas. Arminai pagiriamąjį žodį taria lietuviškam akmeniui, kuris būdamas įvairių spalvų ir atspalvių pats yra pati didžiausia puošmena, kuriai tereikia tinkamai parinkti vietą…

    Autorės nuotraukos.     

    Dalia ir Juozas Arminai. Dalia ir Juozas Arminai. Dalia ir Juozas Arminai. Dalia ir Juozas Arminai.
    IMG_5572
    IMG_5557
    Dalios lėlės. lightbox flickr galleryby VisualLightBox.com v6.1

    4 KOMENTARAI

    1. fainas namukas, čia ir hobis ir gyvenimo būdas, būti, prižiūrėti, juk senstant namui vis reikia dėti ir dėti jam meilę. mano tėtis irgi turi sodybą, kur jam visko reikia, tai gręžti, tai pūsti, nupirkom mes jam kompresorių, kad mažiau fizinės jėgos reiktų dėti. pasieiško tegu
      žmonės daugiau informacijos apie palengvinimą savo gyvenimo irgi, nes tokių sodybų daug nėra, kurias norėtų kažkas prižiūrėti nuolat

    2. ohoo, tikrai labai gražiai šeimyna susitvarkius. tik namas toks senesnis atrodo, kaip su šildymu, pro sienas neina? gal reikėtų pagalvoti apie renovaciją, energinio naudingumo kėlimą..?

    PARAŠYKITE KOMENTARĄ

    Prašome parašykite savo komentarą
    Prašome parašykite savo vardą

    SAVAITĖS SKAITOMIAUSI

    spot_img

    SAVAITĖS CITATA

    Frydrichas Nyčė

     „Kuo aukščiau skrendame, tuo mažesni atrodome tiems, kurie nemoka skristi." Laimos Grigaitytės nuotrauka.

    RENGINIAI

    spot_img
    spot_img
    spot_img