Pagrindinis > Žmonės > Likimai > Kai nežinia, kas ką – likimas žmogų ar žmogus jį – pasirenka, arba laimės turi tiek, kiek gebi jos įžvelgti kasdienybės mažmožiuose

Kai nežinia, kas ką – likimas žmogų ar žmogus jį – pasirenka, arba laimės turi tiek, kiek gebi jos įžvelgti kasdienybės mažmožiuose

Žvelgiant į giedrą, dažnai besišypsantį šios moters veidą, iškart kyla mintis: taip atrodo laimingas žmogus. Ir ji pati patvirtina: „Taip, esu laiminga“. Skamba keistai visuotinio dejavimo ir skundimosi likimu fone? Galbūt. Bet, užbėgant už akių visiems pavydiems svarstymams dėl jai palankaus likimo, norėtųsi su ja pereiti per jos gyvenimą ir… likimą, kuris toks išskirtinis, kad amžinas klausimas – ar mes likimą, ar likimas mus renkasi – šioje situacijoje nėra tikslingas.

Gyviškių kaime (Liudvinavo sen., Marijampolės sav.) gyvenanti Loreta STEPONAVIČIENĖ (g. 1968 m.) – rodos, eilinė moteris, užauginusi ir išleidusi į gyvenimą du vaikus, šiuo metu kasdienybę daugiausiai leidžianti su savo vyru. Sakysite, o kas čia tokio? Nieko, jei neminėtume fakto, jog jau daugiau nei dvidešimt metų Loreta yra su vyru-amžinu vaiku, kokiu jis liko po kraupios avarijos. Nuolankiai priėmusi savo kryžių, moteris jį  velka šypsodamasi, kiekvienoje akimirkoje mokėdama pamatyti ką nors gražaus. Štai čia ir yra tas didysis stebuklas! Likimas moteriai davė du kartus rinktis būti ar ne su šiuo vyru. Pirmą kartą ji pasirinko nebūti, kai jis, jaunas, stiprus, savimi pasitikintis, netinkamai elgėsi su savo moterimi. Antrą kartą ji pasirinko būti, nors jis buvo silpnas, bejėgis, visam laikui praradęs save buvusįjį…

 „Juodasis periodas“ – kone iškart po abiejų vaikų gimimo

…Ji kilusi iš Liubavo, jis – iš Gyviškių, o į bendrą gyvenimo kelią juos atvedė… šokiai tuometiniuose Želsvos kultūros namuose. Loreta vėliau atrinks: juk ir mokėsi jie abu toje pačioje tuometinėje Marijampolės žemės ūkio mokykloje tuo pat metu, tačiau tada, matyt, jiems abiem buvo toli nuo meilės romano užsimezgimo. Želsvoje Loreta tada dirbo kaimo vaikų darželyje, o Vaidas – kolūkyje darbininku. Lemtingi šokiai davė pradžią ne tik draugystei, bet ir santuokai, įvykusiai po dvejų metų artimos pažinties.

Loreta nutekėjo į Gyviškius. Iš pradžių jauna šeima gyveno pas Vaido tėvus, vėliau – jau ir savo kampą turėjo: butą gavo. Rodės, jaunųjų Steponavičių laukė ne gyvenimas, o išsvajota pasaka: įstabiai gražūs jauni, darbštūs žmonės, suėję draugėn, turėję kalnus kartu nuversti. Ir ypač tada, kai šeima pasipildė dviem atžalomis – dukra ir sūnumi. Bet čia, kaip sakoma, pats nelabasis koją pakišo. Vaikai maži, o tėvai – ėmė nesusikalbėti, vienas kito nesiklausyti, negirdėti… Loreta tą penkerių metų laikotarpį, ištikusį kone tuoj pat po abiejų vaikų gimimo, vadina juoduoju periodu. Moters kantrybė, rodės, kas akimirką dužo į šukes, kol galutinai sudužo. Viskas! – ne tik sau jau daugiau neištvėrusi pasakė Loreta. Po, atrodo, eilinio konflikto su vyru ji pasiėmė vaikus, vaikai – katiną, išsikvietė taksi ir – pas Loretos mamą.

Penkeri idilės metai

Štai tuomet, jau gyvenant mamos namuose, Loreta galutinai suvokė, jog jos vedybinis gyvenimas sudužo į šipulius – nėra prasmės klijuoti sudužusio puodo. O štai gyvenimas – su vyru ar be jo – tęsiasi, tad jauna moteris, blaiviai įvertinusi susiklosčiusią situaciją, priėmė sprendimą: vaikus vis tiek užaugins – kad ir viena. Susitvarkė visus dokumentus, reikalingus skyryboms, pateikė juos būsimam teismui, susitaikė su tuo, kas neišvengiama, ir ėmė dėlioti planus ateičiai, kai Vaidas… atsitokėjo. Kai suprato, ko tuoj tuoj neteks, kai pripažino savo klaidas, kai… Trumpai tariant, vyras tarsi naujomis akimis išvydo jį paliekančią moterį ir griebėsi visko, kas įmanoma, ir net, rodos, neįmanoma, kad tik ją sulaikytų. Skyrybų procesas, nors jau buvo įsibėgėjęs, – užtrunkantis laikas, o Vaidas tą laiką išnaudojo itin produktyviai: jis ne tik savo nuoširdžiu dėmesiu Loretai parodė, jog ji ir vaikai jam rūpi, bet ir sugebėjo susigrąžinti prarastą pasitikėjimą. Ant skyrybų slenksčio atsidūrusių sutuoktinių bendravimas įgavo naują pagreitį. Vaido praregėjimo dėka abu Steponavičiai ėmė ne tik kalbėtis, bet ir susikalbėti. Į vos nesubyrančią šeimą grįžo ramybė, viltis, o meilė – turbūt niekur toli ir neišėjusi – jau statė naujus pamatus šviesiai ateičiai. Loreta atsiėmė savo pareiškimą skyryboms, su vaikais grįžo pas vyrą, o paskui…

O paskui buvo penkeri rožiniai metai, kaip sakys ji vėliau. Būtent tuo laikotarpiu ji jautėsi mylima, mylinti – ir žmona, ir mama. Steponavičių šeimos laimei, rodės, tik pavydėti tegali: darna, meilė, abipusis rūpestis… Loreta ir Vaidas nejučia tokią idilę matė tuomet ir dar tolimoje ateityje: jie abu žilagalviai, suaugę vaikai – tėvų namuose tik svečiai kartu su smagiai aplink dūzgiančiais anūkais… Tokioje šviesioje pasakoje, kaip tą laikotarpį Loreta pavadins vėliau, Steponavičių šeima gyveno penkerius metus, iki juodojo brūkšnio, metaforiškai kalbant, jau visam laikui šeimos gyvenimą pakeitusio visiškai nenumatyta linkme – tokia, kokios ir piktame sapne nesusapnuotum…           

Lemtinga avarija gyvenimą apvertė aukštyn kojom

Tada, prieš 20 metų, buvo, rodos, eilinis rūsčios šaltos žiemos sausio pabaigos vakaras. Vaidas po darbo Marijampolėje skubėjo namo pas mylimą šeimą – su dovanomis, lauktuvėmis. Vėliau bus pastebėta: visada pedantiškas vyras šįkart netgi gerai nenusivalė apšalusių automobilio langų stiklų – vos priekinį stiklą prasibraukė. Sukdamas per geležinkelio pervažą į Saulės gatvę, vyras nepastebėjo traukinio. Kaktomuša buvusi baisi…

Į ligoninę nugabentą vyrą apžiūrėję medikai nieko gero nežadėjo. Vaidas po susidūrimo su traukiniu patyrė labai rimtas galvos traumas (stebėtina, kad jokių kitų lūžių nebuvo), smegenų pažeidimus. Visi aplink laukė paties blogiausio, o patys artimiausi Vaido giminaičiai netgi laidotuvių išlaidas skaičiavo – tik ne Loreta! Ji, budėdama prie komos ištikto vyro, tvirtai tikėdama laukė stebuklo…

Vaidas komos būsenos išbuvo tris savaites. Jeigu medikai po avarijos jį sulipdė, tai tik jį pastatė ant kojų. Taip, Vaidas sugrįžo. Bet visiškai ne toks, koks buvo prieš išeidamas… Loreta buvo šalia jo visur: ne tik prie komos ištikto, bet ir toliau, kai jis, pabudęs iš visiškos, rodos, nejautros, ėmė rodyti pirmuosius ženklus, jog jis jau čia, šioje Žemėje. Abu kartu buvo ir ligoninėse (jų buvo ne viena), ir reabilitacijos įstaigose – visur visur su ta pačia viltimi, kad Vaidas vieną dieną sugrįš toks, koks buvo tuos paskutiniuosius penkerius metus… Nors vyro sugrįžimas šiam pasauliui prilygo naujagimio keliui į gyvenimą (pradedant elementariausiais socialiniais veiksmais, kalba), kiekviena bent menkiausia progreso detalė teikė vilties, kuri, laikui bėgant, atsitrenkė į rūsčią realybę: jau nieko nebus įmanoma sugrąžinti…

 Nuolankiai priėmus savo kryžių

Tuomet, kai po visų ligoninių ir reabilitacijos įstaigų Loreta su Vaidu grįžo į namus, likimas, rodės, tik tyčiojosi: vaikai dar maži, o štai dar ir trečias vaikas, tiesa, kitoks… Sunkiai bepriimantis socialines normas (viskas iš pradžių – nuo šaukšto ir šakutės), sunkiai kalbantis, sunkiai suvokiantis save ir net pačius artimiausius žmones, neretai valdomas agresijos priepuolių, kurie sumažėjo tik vaikams užaugus ir išėjus iš namų.

O iki tol – sunku. Labai sunku. Vaikai auga (kai įvyko nelaimė, vienam buvo 8 m., kitam – 11 m.), o mintyse vienintelis klausimas – kaip išgyventi? Ant jos pečių užgriūva jau visos keturios namų kertės. Pradeda dirbti globos namuose, iš kurių po darbo skuba į savo namus – pas amžiną vaiką. „Čia – tu, čia – mes, čia – mūsų vaikai…“ – kaip kasdienė malda skamba Loretos nuolat tariami žodžiai Vaidui.

Darbas globos namuose patinka, tačiau 10 metų ten išdirbusi priversta išeiti – sveikata ima stipriai šlubuoti…

„Užauginau tris vaikus“, – gerokai vėliau, tiesa, tik pati sau, pasakys Loreta, po lemtingosios avarijos taip ir neatgavusi buvusio vyro. Itin stipri viltis, jog buvęs Vaidas sugrįš, pamažu ėmė blėsti, kol atėjo susitaikymas – kitaip jau nebus.

Loreta neslepia: mylėjo ir tebemyli tą žmogų, kuris jau visam laikui liko ant nelemtosios geležinkelio pervažos. Kas liko tam, kuris pabudo po komos? Gailestis, prisirišimas ir… atsakomybė. Kaip už savo vaiką.

Mažų džiaugsmų šviesoje

Dabar gyvenimas šioje šeimoje sukasi ta pačia rutina daugiausiai namuose. Loreta neslepia: besėdint namuose, sveikata dar labiau šlyja, bet moteris nei skundžiasi, nei pasiduoda. „Džiaugiuosi kiekviena gyvenimo minute“, – sako Loreta. Moteris kartu su Vaidu lanko Marijampolės I grupės neįgaliųjų draugiją. Du kartus per savaitę abu vyksta į draugijos rengiamus užsiėmimus. Taip pat dalyvauja savanoriškoje veikloje. O ir namuose triūsia kartu – Vaidas fizinių darbų atlikti nevengia.

Patys sunkiausi metai jau išgyventi. Išgyventas skausmas, neviltis, ne vieno artimu laikyto tuomet žmogaus nusigręžimas po nelaimės. Susitaikyta su viskuo, ko negalima pakeisti…

Jeigu kas nors leistų atsukti laiką atgal, Loreta nežino, ar ką nors darytų kitaip, mat viską darė klausydama širdies balso. Kabinosi tuomet visomis keturiomis į visas įmanomas ir neįmanomas viltis, tikėdamasi geriausio. Žinoma, būdavo ir minčių gyventi tik savo gyvenimą, tačiau jas nuvydavusi – argi ne tam buvo duota priesaika būti kartu „ir laimėje, ir nelaimėje“! Loretos stiprybė – vaikai, be kurių, moteris įsitikinusi, būtų palūžusi, nors jau gyvena su savo šeimomis užsieny, tačiau tėvų nepamiršta. Ypač džiugu, kad atveža anūkus, kuriais džiaugiasi ne tik Loreta, bet ir Vaidas.

„Jaučiuosi laiminga“, – sako Loreta, ir tai ne tuščios kalbos. Moters akis švytėti verčia visai paprasti dalykai: dailiai pražydę gėlynai, skaistus naujas rytas, skardus anūkų juokas…

* * *

Pasakos paprastai baigiasi fraze: „Gyveno ilgai ir laimingai“. Kas už jos slypi? Glamūrinė idilė ar paties žmogaus suvokimas: laimės turi tiek, kiek gebi jos įžvelgti kasdienybės mažmožiuose?

Autorės nuotrauka.

 

 

Komentaras “Kai nežinia, kas ką – likimas žmogų ar žmogus jį – pasirenka, arba laimės turi tiek, kiek gebi jos įžvelgti kasdienybės mažmožiuose

  1. Tik tokios MOTERYS vertos vadinti jas žvaigždėmis ir šviesuliais, o ne tos, kur kas vakarą šmėsčioja TV ekranuose pripūstomis lūpomis ir padidintais papais, šeimos skyrybas laikančios eiliniu kasdienybės faktu – vakariene, miegojimu, viešnage… Stiprybės Moteriai ir vaikų pagalbos!

Komentuoti: skaitytoja Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Taip pat skaitykite