„Žuvis – gilyn, žmogus – geryn“, – sparnuota liaudies išmintis taikliai paaiškina kiekvieno žmogaus norą siekti geresnės gyvenimo kokybės ir sprendimus ją kuriantis. Neretai tai būna sprendimas palikti gimtąją aplinką ir stačia galva nerti į nežinią. Kalbame apie emigraciją? Taip! Tik šįkart nesižvalgysime, kaip lietuviai, palikę tėvynę, kuriasi savo gyvenimą svetur, o pažiūrėsime, kaip kitataučiai atranda mūsų kraštą.
Taigi susipažinkime: Saulė MUSTAFAJEVA (g. 1967 m.). Iš tolimo Kazachstano kilusi moteris Lietuvą atrado 2002 m., kai su savo vyru ėmėsi automobilių verslo. Šiandien ji – neseniai atidarytos drabužių parduotuvės Marijampolėje savininkė, šiame mieste įsikūrusi, kaip pati sako, „visam laikui“: savas verslas, savas butas, šešiametės dukters Elados, jau lankančios Marijampolėje vaikų darželį, ateitis – viskas susiję su Lietuva.
Musulmonai, kuriems būdingas „europinis“ gyvenimo būdas
Gimusi ir užaugusi Aktiubinske, baigusi vidurinę mokyklą Saulė mokėsi Almatos technologijos universitete. Po mokslų grįžo į gimtąjį miestą: dirbo virėja, buhaltere, o vėliau pasuko į verslą. Iš penkių vaikų šeimoje ji pati versliausia – labai veikli, energinga, savo gyvenimo kokybę siekianti susikurti nuolatiniu judėjimu į priekį.
Saulės gyvenimas niekada iš didelių miestų neišėjo. Daug metų gyveno Almatoje, čia susipažino su savo vyru Lyamyaz, Kazachstano turku, su kuriuo susituokusi jau 16 metų. Gal dėl to ją nuo pat gimimo lydėjo ir rusų kalba: gimtosios kazachų kalbos ji net nemoka (ir moters vyras kalba tik rusiškai). Taip Kazachstane jau įprasta: gimtąją kalbą, senąsias tradicijas išsaugoję kaimų, mažų miestelių gyventojai. Nors Mustafajevai yra musulmonai, griežtai nesilaiko visų tradicijų – jiems labiau būdingas „europinis“ mąstymas ir gyvenimo būdas.
Kazachstaną ir Lietuvą moters gyvenime jungia… jos vardas
Ryšį su gimtąja kalba moters gyvenime labiausiai atspindi tik jos vardas. Vardą „Saulė“ moteriai išrinko tėvai. Įdomu tai, jog ir kazachų kalba šis žodis reiškia tą patį, ką ir lietuvių. „Ryšys su Lietuva, matyt, man vos gimus buvo užkoduotas, – juokauja Saulė. – Pamenu, kai dar tik kuriam laikui atvykdavau į Lietuvą, oro uoste Vilniuje ne kartą klausdavo: „Saulė? Vadinasi, kuris nors iš tėvų lietuvis?“ Neaiškindavau, kaip yra iš tikrųjų, o pasakydavau, kad taip.“
2000 m. Mustafajevų šeima pradėjo užsiiminėti automobilių verslu. Taip atrado Lietuvą, Marijampolę. Nuo 2002 m. po 3–4 mėnesius per metus praleisdavo Lietuvoje, atsirado čia pažįstamų, bičiulių. Gyvenimas nuolatinėse kelionėse tapo įprastas. Viską pakeitė dukters Elados gimimas 2006 m. „Visą savo gyvenimą perkainojau po dukters gimimo, – sako Saulė. – Dabar neįsivaizduoju, kaip išvis be jos gyvenau. Kai tik uždirbinėji pinigus, nelieka laiko sau, sukiesi nesibaigiančiame rate, o kai stabteli, pamatai, kad gyvenime yra daug svarbesnių dalykų, kurių per nuolatinį lėkimą nepastebi. Taigi dabar jau nenoriu didelių pinigų, noriu tiesiog gyventi ir mėgautis gyvenimu.“
Marijampolė – jau savas miestas
Tokie motyvai Saulę, pasaulio pilietę, atvedė prie minčių apie galimybę visam laikui įsikurti Lietuvoje. „Praeitame gyvenime arba katė, arba šuo buvau, tačiau gyvenau Lietuvoje“, – juokauja moteris, motyvuodama savo trauką šiam kraštui. Čia kaip namie jautėsi dar tik lankydamasi verslo reikalais. Tiko čia viskas: ir oras, ir gamta, be to, kaip pati teigia, žmonės čia labai geri. Apsisprendimą įsikuri Lietuvoje galiausiai nulėmė ir mintys apie dukters ateitį: čia, Lietuvoje, viskas paprasčiau, Kazachstane labai didelė korupcija, netgi diskriminacija.
2011 m. Mustafajevai nusipirko butą Marijampolėje, tačiau kol susitvarkė visus reikiamus dokumentus, praėjo dveji metai. Nors dar neilgai gyvena Marijampolėje, jau laiko šį miestą savu. Saulei, visą gyvenimą gyvenusiai dideliuose miestuose, Marijampolė – tikra atgaiva vien dėl to, kad čia visur gali nueiti pėsčiomis. Naująja gyvenamąja vieta labai džiaugiasi ir Elada. Mergaitė lanko vaikų darželį, rudenį ruošiasi eiti į mokyklą, jau turi daug draugų ir sparčiai kartu su mama mokosi lietuvių kalbos.
Motina ir dukra labai stengiasi prisiderinti prie lietuvių kultūros. „Kitaip ir būti negali, – sako Saulė. – Jeigu mes čia gyvename, turime ne tik gerbti šios šalies tradicijas, bet ir jų laikytis.“
Gimtąjį kraštą primena tradicinės virtuvės puoselėjimas
Saulė neseniai Marijampolėje atidarė drabužių (daugiausia – vaikiškų) parduotuvę. Turinti savitą stilių, jaunatviškai besirengianti moteris pastebėjo, kad čia žmonės gan vienodai rengiasi, dominuoja tamsios drabužių spalvos. „Norėjau įnešti daugiau spalvų į marijampoliečių garderobą“, – savo verslo idėją pateisino moteris, prasitarusi, kad iš pradžių galvojusi apie kavinės, kurioje dominuotų Rytų virtuvė, steigimą. Šį sumanymą Saulė atidėjo neribotam laikui, tačiau namuose dažnai gamina patiekalus, kurių receptai atėję iš gimtųjų vietų. Saulė ir „Mūsų savaitės“ skaitytojams siūlo porą patiekalų pasigaminti: ir skanu, ir tradicinio valgiaraščio paįvairinimas.
Bešbarmakas (tradicinis kazachų patiekalas). Jam pagaminti reikės: 3 kg jautienos ar avienos, 5–6 vnt. didelių bulvių, druskos, 2 didelių svogūnų, 0,5 kg miltų, prieskonių. Pirmiausia vandenyje su druska, prieskoniais išverdame mėsą, supjaustome ją dideliais gabalais. Miltus užpilame atvėsusiu sultiniu, kuriame virė mėsa, suformuojame kočioti tinkamą tešlą, kurią iškočioję supjaustome 10X20 cm dydžio stačiakampiais. Juos išverdame pasūdytame vandenyje, bulves taip pat išverdame. Į didelį dubenį sudedame išvirtus tešlos lakštus, ant jų – supjaustytą mėsą, po to virtas bulves, o ant viršaus užpilame žiedais supjaustytus svogūnus, užpiltus verdančius sultiniu, kartu su sultiniu.
Baursaki (tradicinis kazachų patiekalas). Reikės: 1 l pieno, 10 g mielių, 2 valgomųjų šaukštų cukraus, 1 valgomojo šaukšto druskos, 1,5 kg miltų, 50 g margarino. Mieles išsukti su cukrumi, ištirpinti margariną ir visus produktus sudėjus sumaišyti tešlą, kurią palikti šiltai 2 valandoms, kad pakiltų. Po to iš jos suformuoti nedidelius stačiakampius, kuriuos kepti aliejuje. Skanaus!
Laima GRIGAITYTĖ