Pagrindinis > Žmonės > Migrantai > Laura Latvaitytė-Zaman: „Lietuva, manoji Itakė, visur kartu, kiekvienoje kelionėje, ji pulsuoja po oda…“

Laura Latvaitytė-Zaman: „Lietuva, manoji Itakė, visur kartu, kiekvienoje kelionėje, ji pulsuoja po oda…“

Ir visada mąstyk apie Itakę.

Ji – tavo tikslas, kur bebūtum.

Bet įvykių neskubink.

/Konstantinas Kavafis/

Laura Latvaitytė-Zaman – dar viena iš tų emigrantų, savotiškų kultūros ambasadorių, visam pasauliui nešančių žinią apie Lietuvą, išsūpavusią talentingus, darbščius žmones. Rugsėjo 14–24 dienomis ji kartu su Kamile Zaveckaite ir Mariumi Reklaičiu sugrįžta į gimtąją Marijampolę su nauju profesionalaus meno projektu – renginių ciklu „Kultūros savaitė“, pakviesiančiu į tikrą klasikinės muzikos šventę.

Projektas „Kultūros savaitė“, kaip jau ne kartą informavo „Mūsų savaitė“, skirtas ne tik populiarinti profesionalųjį meną ir didinti jo žinomumą bei prieinamumą, tačiau ir atkreipti dėmesį į pasaulio marijampoliečius – žmones, kurie gyvendami svetur grįžta pasidalinti savo patirtimis, kuria mūsų miestui.

Projekto metu bus pristatoma nauja profesionalių muzikų karta, kilusi iš Marijampolės, suteikiant jiems kūrybinę erdvę puoselėti profesionalaus meno tradiciją. Projekto idėjos autoriai, o kartu ir įgyvendintojai: dainininkė Laura Latvaitytė-Zaman, „Lauros Latvaitytės-Zaman labdaros ir paramos fondas“ steigėja (Berlynas – Vokietija), dirigentas Marius Reklaitis „Kent Philharmonic Orchestra“ įkūrėjas (Canterbury – Didžioji Britanija), pianistė, tarptautinių konkursų laureatė Kamilė Zaveckaitė (Viena – Austrija).

Lyrinis sopranas iš Liudvinavo skamba didžiosiose pasaulio scenose

Laura Latvaitytė-Zaman – iš Marijampolės savivaldybės Liudvinavo miestelio kilusi solistė. Muzikuoti pradėjo Marijampolės muzikos mokykloje, ten baigė fortepijono klasę (mokytoja Sidona Kaubrienė).

Solistė – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos absolventė, operos magistro laipsnį įgijusi prof. A. Krikščiūnaitės ir prof. R. Maciūtės dainavimo klasėse. Vokalo studijas tęsė Vokietijoje, Hamburgo aukštojoje muzikos ir teatro mokykloje, kur įgijo dainavimo magistro laipsnį (prof. M. Tucker). Nuo 2015 metų solistė tobulinasi Gundulos Hintz dainavimo studijoje Berlyne, aktyviai dalyvauja vokalo pedagogų meistriškumo kursuose visoje Europoje.

Solistės repertuare kūriniai nuo baroko iki XXI amžiaus kompozicijų. Ji reiškiasi operos scenoje, kviečiama į kamerinės muzikos rečitalius, tarptautinius muzikos festivalius.

Kultūros ambasadorė

2018 metais menininkė įkūrė savo vardo labdaros ir paramos fondą: „Lauros Latvaitytės-Zaman paramos ir labdaros fondas“, kurio tikslas – puoselėti klasikinio muzikos žanro tradicijas Marijampolėje. Per šį laikotarpį labdaringais tikslais buvo surengti koncertai Marijampolėje, Vilniuje ir Berlyne.

2018 m. L. Latvaitytė-Zaman atstovavo Marijampolei, kaip Lietuvos kultūros sostinei, solistei buvo suteiktas kultūros ambasadorės statusas.

 2013 metais Hamburge dainininkei buvo suteikta Yehudi Menuhino fondo stipendija.

Tie patys klausimai kaip ir Kamilei Zaveckaitei šįkart – Laurai Latvaitytei-Zaman.

– Ar galite save vadinti emigrante? Kodėl?

– Aš laikau save pasaulio žmogumi. Taip mėgo vadintis Jonas Mekas – amerikietiškojo avangardinio kino „krikštatėvis“. Mano giliu įsitikinimu, menininko profesijos žmogui – tai tiksliausias savo geografinio būvio ir statuso suvokimas…

Emigrantas… Lietuvoje šis žodis yra įgavęs tėvynės išdaviko potekstę… Niekada nesutikčiau su tokiu savęs vertinimu.

Nesvarbu, kokiame pasaulio krašte tektų gyventi ar dirbti, mano pavardė po kiekviena afiša visuomet neš Lietuvos vėliavą.

Lietuvos muzikos ir teatro akademijos prorektorius kasmetinėje pasveikinimo kalboje į mus, dar studentus, kreipdavosi: kultūros ambasadoriai…

– Pirmieji žingsniai svetur. Kaip sekėsi susigyventi su vis nauja aplinka, žmonėmis, kaip keitėsi požiūris kad ir į savąjį kraštą?

– Po studijų Lietuvoje (Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje įgijau operinio dainavimo magistro laipsnį) suvokiau, kad privalau savo žinias plėsti, taip atsidūriau Hamburge – be vokiečių kalbos žinių, finansinio stabilumo, viena… Išgyvenau visokių akimirkų… Labiausiai sunku buvo pakelti vienatvės jausmą – tarsi išrautas želmuo turėjau prigyti kitame sode…

Tačiau naujos studijos atvėrė ir naujus horizontus, atradimo džiaugsmas teikė paguodą, sustiprino valią. Išmokau kalbą, gavau stipendiją, kuri išsprendė daug rūpesčių, atsirado žmonių ratas, kuriuos imi vadinti draugais… Pamažu prigijau.

O Lietuva… Niekas nepasikeitė! Išvažiavau su noru tobulėti, kad galėčiau dalintis savo sukauptomis žiniomis, talentu, kad tapčiau verta publikos būtent čia, tėvynėje. Iki šiol aš labiausiai ir siekiu publikos Lietuvoje.

– Graikų poetas Kavafis eilėraštyje „Itakė“ Odisėją skatina keliauti, pažinti, patirti, neskubėti grįžti namo, tačiau niekada nepamiršti Itakės, nes ji dovanojo kelionę. Kaip jūs galėtumėte sau pritaikyti poeto mintis?

– Dabar jau galiu drąsiai teigti (esu išvykusi 10 metų) – be savo Itakės nesugebėčiau keliauti. Ji visur kartu, kiekvienoje kelionėje, ji pulsuoja po oda, tuomet, kai adrenalino kiekis prieš einant į sceną toks didelis, jog girdi, kaip toji Itakė plaka tavo krūtinėje. Arba kai sapnuoji gražiausią sapną, tai tik Itakės kalba, kai savo vaikui, kuris atsirado toje kelionėje, prieš užmiegant seki pasakas tik apie savo Itakę…

– Kas yra talentas? Ar tai tik dovana? Arba kitaip – kokia talento kaina, jeigu nori, kad jis skleistųsi?

– Talentas, mano manymu, „multifunkcinių duotybių rinkinys“, – tai dovana, kuri labai greitai gali pavirsti ir į kančią. Talentui skleistis reikalingos neišsenkančios pastangos, kantrybė ir disciplina. Taip ir sukiesi nuolatiniame tobulėjimo rate, kiekvieną dieną, su kiekvienu nauju kūriniu, scenine patirtimi blizgini savo „brangakmenį“… Sieki tobulybės, žinodamas, kad ji be ribų, ir visuomet galėtų būti dar geriau, gražiau, profesionaliau, įdomiau…

– Kokie jūsų pasiekimai jums yra patys reikšmingiausi?

– Vienareikšmiškai – tai debiutas Berlyno filharmonijoje 2019 m. Stovėdama didžiojoje Berlyno filharmonijos salėje akimirką pagalvojau – nejaugi tai tiesa? Studijų metais, stebėdama koncertines programas iš šios salės, negalėjau įsivaizduoti, kad vieną dieną, mano lietuviškas sopranas skambės po šios vienos iš didingiausių scenų pasaulyje skliautu.

– Sakoma, jog menas, kūryba – savita bendravimo forma. Jei pritariate šiai minčiai, praplėskite ją: bendravimas su kuo, kodėl ir kur jis veda?

– Mano asmeninį suvokimą apie meną, kūrybą, konkrečiu atveju – muziką, tiksliausiai atspindi Artūro Šopenhauerio filosofija ir išsakytos mintys, ieškant atsakymų į klausimą, kas yra muzika: „Jei rastume visiškai teisingą, absoliutų ir detaliausią muzikos paaiškinimą, jei pavyktų detaliai atkurti jos raišką sąvokomis, turėtume tikrą pasaulio vaizdą, kuris ir būtų tikroji filosofija“.

Na, o kryptį, vedančią menininką kūrybiniame procese, manau, tiksliausiai apibūdino Nikolajus Gogolis: „Vargu ar yra didesnis pasitenkinimas už pasitenkinimą kuriant“.

– Marijampolė, Lietuva tada, kai tik žengėte iš jos ir dabar, kai už pečių didžiulė patirtis. Kas pasikeitė, kas liko kaip buvę?

– Kas tikrai pasikeitė – aš pati, šiandien esu savo profesijoje – dainininkė, lyrinis sopranas, Laura Latvaitytė-Zaman… Manau, kad per šį laikotarpį pagaliau išmokau eiti savo keliu…

Kas iš tiesų liko kaip buvę? Liko ta pati tėvynės, tėviškės meilė… Kaip jau minėjau anksčiau, labiausiai siekiu publikos Lietuvoje.

Marijampolė ir Lietuva šiandien, mano supratimu, turi gražų, išpuoselėtą ir taurų veidą, nuėjusi garbingą kelią į laisvę, demokratiją, Europą, tapusi pasaulio dalimi.

Labai tikiuosi, kad ir toliau eisime šia kryptimi.

– Dėkoju už pokalbį.

Asmeninio Lauros Latvaitytės-Zaman  archyvo nuotraukos.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Taip pat skaitykite