Mamai

 

Mūsų mamos

Rudenėja ne vien tik laukai.

Mūsų mamos taip pat „rudenėja“.

„Baltu nuometu“ puošias plaukai,

Akys silpsta ir žingsniai lėtėja.

 

Už pečių lieka vasara ta

Ir vaikai, baltapūkiai, baltplaukiai.

Jau seniai nebe ta sparta.

Ištuštėjo svetinga palaukė…

 

Vis rečiau jų suaugę vaikai

Į gimtuosius namus pasibeldžia.

„Ką darysi, tokie jau laikai…“

Ir tą  jų „užmiršimą“ atleidžia.

 

Laikas bėga. Jis tirpsta migloj.

Jis sveikatą semia rieškutėm,

O to mūsų „rytoj“ ir „rytoj“

Gal galėtų geriau nebūti?..

 

Mamyte…

Mums taip trūksta Jūsų šypsenos,

 Neatlyginto gerumo šitaip reikia,

Nebesisvečiuojame jaukiuos  namuos,

Niekaip neatsuksi būtą laiką.

Nebe tas  jau mūsų namas, jau ne tas,

 Nors sienos stovi, medžiai auga.

Tiktai mintys atgaivą dar ras,

Atminimą tarsi perlus saugos.

Menam Jūs mojavimą ranka,

Rūpestį veide ir švelnų žodį.

Vis rečiau vaizdą šį aplanką

Ir dabar visai kitaip atrodo.

Jūs mokėjot ir suprasti, ir paguost,

Pasidžiaugt kartu ir paliūdėti.

Ir vertybių savo neišduot,

Net slaugyti svetimus padėjot.

Norime, kad Jums tik gera būtų ten,

Kur nėra nei pykčio, nei intrigų,

Kur nereikia sirgt, nereikia sent,

Kur išnyksta nerimas ir ligos.

Prieš metus išsivedė, deja,

Jus mirtis. To nepakeisi.

Juk bejėgiai mes vis prieš ją.

Nesvarbu jai –  priešinsies ar leisi.

Aldona MURAUSKIENĖ

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Taip pat skaitykite