Martynas Karpavičius: kai tarp darbo ir laisvalaikio dedamas lygybės ženklas

Vieniems futbolas – laisvalaikio praleidimas su gera kompanija, kitiems – paprastas žaidimas, sportas, kažkam – darbas, o kažkam – viskas viename, arba kitaip – gyvenimo būdas. Savo gyvenimą su šia sporto šaka susiejęs marijampolietis Martynas KARPAVIČIUS ne tik pats domisi futbolo naujienomis, žaidžia, bet ir yra treneris. Savo unikalumą jis parodo tuo, kad yra pirmasis ir kol kas vienintelis treneris Marijampolėje, treniruojantis merginas. Lietuvoje moterų futbolas nėra tiek išpopuliarintas, todėl daugeliui tai atrodo tik vyriškas sportas. M. Karpavičius šį teiginį drąsiai gali paneigti ir geba įrodyti, kad merginos yra ne prastesnės futbolininkės už vaikinus. Be to, Martynas savo gyvenimo būdu įrodo, kad laisvalaikį galima paversti darbu, o darbą – laisvalaikiu.

Sportas lydėjo nuo vaikystės

Nuo mažų dienų judrumu ir aktyvumu pasižymėjęs Martynas, vos tik pradėjęs eiti į pradines klases, lankė įvairius sporto būrelius: karatė, aviamodeliavimas buvo jo ieškojimų laukai, kol trečioje klasėje atrado futbolą. Nuo to laiko vaikinas su šia sporto šaka nesiskiria, nors patirta kojos trauma po dvyliktos klasės lėmė, kad į profesionalaus futbolininko karjerą Martynas negalėjo pretenduoti. M. Karpavičiaus ši trauma nesustabdė. Nors po jos Martynas daugiau nebežaidė, bet aplinkybės susiklostė taip, kad vaikinas, dar studijuodamas Lietuvos sporto universitete, tapo merginų treneriu. Savo karjeros pradininke ir mergina, kuri degė noru žaisti futbolą, Martynas laiko vieną iš pirmųjų auklėtinių – Viktoriją Lukoševičiūtę. Ji ir jos mama pasiūlė Martynui treniruoti mergaičių komandą. Susižavėjęs šia mintimi, gavęs palaikymą iš aplinkinių, M. Karpavičius subūrė mergaičių futbolo komandą. Trenerio karjerą pradėjo prieš 5 metus, kai futbolo organizacija organizavo renginį ,,Coca Cola savaitgalio lyga“, kur dalyvavo penkių asmenų mišrios komandos (vaikinų ir merginų). Tada Martyno būsima auklėtinė Viktorija Lukoševičiūtė kartu su mama ir sumanė, kad M. Karpavičius gali treniruoti merginų komandą. 2008 m. jau susiformavo komanda, o po metų šios merginos debiutavo Lietuvos moterų pirmojoje lygoje. Po to sekė dar didesni pasiekimai, o neretai – ir pergalės džiaugsmo akimirkos.

Niekada nepasiduodantis rutinai

M. Karpavičius pasakoja: „Kai esi vaikas, į trenerio darbą žiūri vienaip, o dirbant šį darbą viskas atrodo visiškai kitaip. Pradedi labiau gilintis į žinias: kamuolio valdymo techniką, fizinį pasirengimą, psichologiją… Bet kiekvieną kartą gali atrasti kažką naujo ir nepasiduoti rutinai.“ M. Karpavičius ne tik savo treniruojamoje komandoje teikia mergaitėms futbolo žinias, bet ir Keturvalakių pagrindinėje mokykloje. Ten jis jau 5 metus dirba kūno kultūros mokytoju ir 4 metus moko vaikus žaisti futbolą. Pedagoginiai sugebėjimai, bendravimas su vaikais dar jaunam mokytojui suteikia be galo daug patirties ir džiaugsmo. Nepasiduoti kasdienybei leidžia ir įvairūs renginiai (kai kuriuos net organizuoja pats), kuriuose Martynas dalyvauja su savo auklėtinėmis. Jau tradicija tampantys trenerio organizuojami futbolo renginiai praskaidrina ne tik jo treniruojamų mergaičių, bet ir jų tėvelių kasdienybę. Jau ketvirtus metus M. Karpavičius organizuoja šeimų futbolo turnyrus, kuriuose žaidžia jo treniruojamos mergaitės su tėveliais. Martynas taip pat vykdo įvairius projektus Lietuvos futbolo federacijoje, pvz., „Futboliukas“, „Golas“, „Futbolo festivalis“, kuriuose dalyvauja mūsų miesto, rajono ir apskrities vaikai. Visi šie renginiai suteikia ne tik daugybę įspūdžių ir patirties – jie leidžia keliauti po Lietuvą ir pasaulį. Kadangi kitas Martyno pomėgis – kelionės, vaikinui darbas suteikia ir šį malonumą. Juk norint gerai pažinti svetimas šalis, jų kultūrą ir tradicijas, pirmiausia reikia pažinti savo kraštą. Merginų futbolo treneriui tai daryti pavyksta kartu su savo futbolininkėmis. Kartu keliauja po įvairius futbolo čempionatus, turnyrus, kasmet vyksta į futbolo šventes, kurios yra rengiamos skirtinguose Lietuvos kampeliuose. Šventėse merginos žaidžia ne dėl rezultato, o savo malonumui, tačiau noras laimėti ir konkurencija išlieka visada. Nepasiduoti rutinai Martynui leidžia ir didelė laisvė, dėl kurios gali save realizuoti.

Nėra rėmų, į kuriuos būtų statomas šio trenerio darbas. Jis pats pasirenka, kokius pratimus duoti mergaitėms, kaip jas treniruoti. Pasirinkimo laisvė, kelionės, pažintys ir aktyvus gyvenimo būdas neleidžia Martynui gyventi nuobodžiai ir monotoniškai.

Žaidimas suvienija

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, pradėjo burtis pirmosios moterų futbolo komandos Kaune ir Vilniuje. Nors jos žaidė daugiau nei prieš 20 metų, tačiau meilė fubolui išliko, ir ne viena tuo metu žaidusi moteris savo gyvenimą susiejo su sportu ir fubolu. Panašiai atsitiko ir pimosioms M. Karpavičiaus auklėtinėms. Marijampolėje mergaičių futbolas yra gana naujas dalykas – jis gyvuoja dar tik 5 metus (nuo tada, kai Martynas pradėjo savo, kaip trenerio, veiklą). Pirmąsias auklėtines treneris jau išleido į kitą gyvenimo etapą: jos suaugo ir pradėjo sudijuoti, gyventi savarankišką gyvenimą. Žengdamos tolesnius gyvenimo žingsnius, merginos visada eina į priekį kartu su futbolu. Treneris žino, kad daugelis jo treniruotų merginų ir dabar žaidžia futbolą.

Martynas mergaites, kurias treniruoja, dabar yra išleidęs vasaros atostogų, nes visos jos yra mokyklinio amžiaus (7–11 metų). Įprastai treniruotės vyksta 3 kartus per savaitę. Treneris pasakoja, kad labai didelių krūvių mažoms mergaitėms neduoda, o treniruotė trunka maždaug 1 valandą. Kiekviena treniruotė prasideda nuo apšilimo – kamuolio varymo. Vėliau – žongliravimas kamuoliu ir aktyvus poilsis. Likusi treniruotės dalis priklauso nuo to, ką per tą treniruotę merginos kartu su savo treneriu yra užsibrėžę išmokti ar tobulinti. Treniruotės pabaigoje komanda žaidžia futbolą ir po to pasidaro sau ,,mini varžybas“ tarpusavyje, pavyzdžiui, žongliravimo kamuoliu. Futbolas yra komandinis žaidimas, todėl komanda turi ,,susižaisti“, pažinti vienas kitą, palaikyti, gerbti, laikytis drauge kaip kumštis.

Pasiekti puikūs rezultatai

M. Karpavičius su pirmosiomis savo auklėtinėmis 4 kartus žaidė pirmojoje moterų futbolo lygoje. Sistemingas ir nuolatinis darbas kasmet išaugindavo vis geresnius rezultatus. 2011 m. Lietuvos moterų 2-ajame taurės etape M. Karpavičiaus treniruojama merginų komanda iškovojo 1- ąją vietą ir pateko į 3-iąjį etapą. Kiekvienais metais Marijampolėje organizuojamos futbolo varžybos ,,Sūduvos taurė“. Jose Martyno treniruojama merginų komanda 2010 m. laimėjo 1-ąją, 2011 m. – 3-iąją, o 2012 m. – 2-ają vietą. Savo mažąsias žaidėjas Martynas treniruoja dar tik metus, tačiau per šį laikotarpį mergaitės pasiekė labai aukštų rezultatų. Treneris gali didžiuotis ir asmeniniais savo komandos žaidėjų pasiekimais. M. Karpavičiaus auklėtinės Giedrė Vaiginytė ir Klaudija Savickaitė atstovavo Lietuvos rinkinei Baltijos šalių čempionate. Viktorija Lukoševičiūtė ir Monika Akelytė net du kartus tame pačiame čempionate gynė Lietuvos vardą. Šiame čempionate teko pasireikšti ir pačiam Martynui. Žinoma, ne kaip žaidėjui, o kaip vyr.trenerio asistentui. Visi pasiekimai M. Karpavičiaus ir jo auklėtinių neužmigdo ant šlovės ir džiaugsmo laurų. Komanda mokosi, tobulėja ir siekia kuo geresnių rezultatų, kad patektų į Lietuvos merginų futbolo rinktinę ir apgintų nugalėtojų vardą.

Futbolas – ne tik vyrų sportas

Požiūrį, kad futbolas yra ne moteriškas sportas, suformavo tai, jog mergaičių futbolas dar neturi gilių tradicijų. Kurį laiką net ir Martyno auklėtinių tėvai prieštaravo, kad jų dukros žaistų fubolą. Jiems atrodė nepriimtina, kad mergaitės po treniruočių grįždavo su mėlynėmis, pavargusios. Bet mergaitės tiesiog degė noru žaisti futbolą ir galiausiai įtikino savo tėvus, kad tai nėra vien vyriškas sportas – futbolą gali žaisti ir merginos. Palaikymas ir pasitikėjimas Martyno veikla atėjo su laiku. Didelio palaikymo sulaukė ir iš Marijampolės miesto valdžios, Marijampolės fubolo centro. M. Karpavičius sako, kad jam suteikiamos visos sąlygos treniruoti merginas tiek aikštyne, tiek manieže. Taip pat futbolininkės turi galimybę išvykti į varžybas. Bėgant laikui savo jėgas prieš merginas norėjo išmėginti net ir vyrai; merginoms teko žaisti prieš įvairių įmonių vyrų komandas, „Sūduvos“ sirgalių komandas. Mergaitės įrodė savo jėgą ir stiprumą, nes žaidė net su suaugusiais vyrais. Aplinkiniams tereikėjo laiko, kad suprastų, jog merginos yra ne prastesnės futbolininkės. Dabar jau patys tėvai atveda savo dukras į futbolo kelią, kuriame joms nesuklupti padeda M. Karpavičius.

Mergaitės labiau mėgaujasi futbolu

Paklaustas, kuo skiriasi berniukų futbolas nuo mergaičių, Martynas neabejodamas atsakė: ,,Berniukai žaidžia labiau dėl rezultato, o mergaitės mėgaujasi žaidimu.“ Žinoma, ir merginos nori nugalėti. Taip pat skiriasi fizinė jėga, stiprumas. Tačiau žaidime agresyvumo ir kovingumo netrūksta ir merginoms. Savo komandoje Martynas labiausiai puoselėja pagarbą varžovei. Norint pradėti žaisti futbolą, pirmiausia reikia labai norėti, o visa kita yra išugdoma: koordinacija, vikrumas, greitumas, lankstumas, ištvermė, kovingumas, atkaklumas. Motyvuoti merginas turi ne tik treneris, bet ir tėvai, jų palaikymas. ,,Kai buvome paskutinėse varžybose, pasakiau savo auklėtinėms: „Jei laimėsime šį čempionatą, iškovosime ne tik čempionų titulą, bet ir asmenines aprangas“, – taip Martynas ragino savo auklėtines kuo geriau žaisti ir dėti kuo daugiau pastangų.

M. Karpavičiaus darbas ir laisvalaikis yra jo pragyvenimo šaltinis. Tai yra žmogus, dirbantis darbą, kuris jam teikia ne vien materialinę, bet ir moralinę naudą. Šiandien Martynas savo gyvenimo be sporto ir futbolo neįsivaizduoja. Atsidavimas mylimam darbui puikiai atsispindi mergaičių komandos pasiektuose rezultatuose. Martynas yra puikus pavyzdys, kad aistra, darbas ir laisvalaikis gali susijungti ir būti bendra visuma.

Raminta GRIGAITYTĖ

Asmeninio albumo nuotraukos.

Nr. 28 (32), 2013 m. liepos 13–19 d.