Pagrindinis > Žmonės > Asmenybė > Mindaugas Radzevičius: muzikos garsais tiesiant tiltą į dangų

Mindaugas Radzevičius: muzikos garsais tiesiant tiltą į dangų

 

Muzika  – tai priemonė dalintis dvasia. Muzika – tai galimybė skleisti šviesą ir gėrį. Muzika turi ypatingą galią ir yra ne vien ramybės ir šilumos šaltinis, bet ir saviraiškos priemonė, kažkam – net gyvenimo būdas. Marijampolietis Mindaugas RADZEVIČIUS, nuo pat vaikystės pagrindiniu gyvenimo palydovu pasirinkęs muziką, šiandien jau yra žinomas kaip Č. Sasnausko choro vadovas, Kauno valstybinio choro bosų grupės chormeisteris ir dirigento asistentas. Ir tai tik pareigos. Jo vadovaujamas choras laimėjo daugybę konkursų, parengia atmintyje ilgai išliekančius koncertus, vykdo savo misiją – skleidžia krikščionišką bei muzikinę kultūrą. „Mūsų savaitė“ savo skaitytojus kviečia iš arčiau susipažinti su talentingu muziku, keturių dukrų tėvu, vidinės inteligencijos, reto kuklumo ir dvasingumo kupinu žmogumi – M. Radzevičiumi.

Leidimą mokytis M. K. Čiurlionio menų mokykloje „išsikaulijo“

Mindaugas Radzevičius gimė muzikų šeimoje, todėl susidomėjimas muzika buvo natūralus, o gal net įgimtas. Scena šiam žmogui buvo pažįstama nuo mažų dienų. Mama yra fortepijono mokytoja, o tėtis turėjo savo ansamblį, kuriame tekdavo padainuoti – kartas nuo karto dainas atlikdavo duetu kartu su seserimi. Mokytis M. Radzevičius pradėjo Marijampolės 6 –ojoje vidurinėje mokykloje. Būdamas septynerių, pradėjo lankyti Marijampolės muzikos mokyklos smuiko klasę. Noras tobulėti ir siekti aukštumų lėmė tai, jog būdamas dešimties M. Radzevičius paliko tėvų namus ir persikėlė į Vilnių mokytis M. K. Čiurlionio meno mokykloje (dab. – gimnazija). Ne vien meilė muzikai tada dar mažą berniuką traukė Vilniun: ten jau nuo pirmos klasės mokėsi jo jaunesnioji sesutė. Pasiryžti persikelti gyventi maždaug už 150 km nuo gimtų namų nebuvo lengvas žingsnis. Tada šis atstumas buvo kur kas didesnis nei dabar, kai technologijos taip pažengusios į priekį. Mama buvo už, o tėtis ne taip palankiai žiūrėjo į sūnaus ryžtą palikti namus. Galiausiai M. Radzevičius „išsikaulijo“ ir tėčio pritarimą. Vos tik peržengęs M. K. Čiurlionio meno mokyklos slenkstį, naujasis moksleivis suprato, kad čia prasideda rimtas ir stiprus darbas muzikos kelyje.

Tobulėjimo žingsniai primena piligrimo kelią

M. K. Čiurlionio meno mokykla – Lietuvos talentų kalvė. Takus naujoje mokykloje jau buvo pramynusi sesuo. Mokykloje skiriamas didelis dėmesys klasikinei muzikai, peržengusiai laiko išbandymą.

Metams bėgant, M.Radzevičiaus talentas šioje mokymo įstaigoje vis labiau skleidėsi. Vilniuje jis pabaigė 8 klases. Likimas susiklostė taip, jog jaunajam muzikui teko grįžti į gimtąjį miestą, kuriame toliau tęsė mokslus muzikos mokykloje. Žinoma, su žinių bagažu, gautu M. K. Čiurlionio meno mokykloje, Marijampolės muzikos mokykloje buvo kur kas lengviau. Pabaigus muzikos mokyklą, muzikinis kelias Mindaugą vedė tolyn. Nuskambėjus paskutiniam skambučiui mokykloje, pasibaigus brandos egzaminams, jis įstojo į Kauno Juozo Gruodžio konservatoriją. Čia studijavo muzikos teorijos ir alto specialybes. Jau „apšilęs kojas“ konservatorijoje, M.Radzevičius nuėjo į pasaulinio lygio pianistės Tatjanos Nikolajavos koncertą. Instrumentas pianistės rankose kalbėjo taip, kad studentas, netekęs žado, visa esybe suvokė, jog meilė fortepijonui jo gyvenime jau rado savo vietą…

Vaikino ieškojimai ir brandos kelias nebuvo tvirtas, tiesus ir aiškus. Jis vingiavo tiek asmenybės formavimesi, tiek muzikiniame pasaulyje. Likimas ir vėl sugrąžino Mindaugą atgal į Marijampolę, dar nesuspėjus perspektyviam muzikantui pabaigti studijų Kaune.

M. Radzevičiaus jaunatviškas blaškymasis po skirtingus miestus bei mokymosi įstaigas primena piligrimo kelią. Visur kažkas naujo, neįprasto, nepažįstamo, suteikiančio atsakomybės, savarankiškumo, ugdančio vertybes, įkvepiančio jaunatvinio maksimalizmo.

Karjeros kelią reikėjo derinti su šeima

Būdamas aštuoniolikos metų, M. Radzevičius pradėjo dirbti Č. Sasnausko chore. Praėjus metams, muzikas žengė svarbų gyvenimo žingsnį – vedė. Tuo metu Č. Sasnausko chorui vadovavo kunigas Gracijus Sakalauskas. Pastebėjęs M. Radzevičių, kaip perspektyvų dainininką, pasiūlė jam stažuotis Vilniaus muzikos akademijos dainavimo katedroje. Ten jis mokėsi vienus metus, per šį laikotarpį dar labiau pasinėrė į dainavimo meno erdves. Dėl susiklosčiusių šeimos aplinkybių bei siekio tobulėti vokalo srityje iš Vilniaus ir vėl sugrįžo į Kauną, muzikos akademiją. 1992m.  M. Radzevičius pradėjo dirbti Kauno valstybiniame chore. Laimė nusišypsojo ir šeimoje, kai 1993m. gimė dukra Fausta. Tad vienu metu reikėjo tęsti vokalo studijas, dirbti chore ir neapleisti šeimos. Prasidėjo nelengvas, bet tiek profesine, tiek dvasine prasme be galo praturtinantis etapas.

Vis dėlto toliau Mindaugą lydėjo likimo išbandymai. Dainavimo studijas jam teko nutraukti (dėl patemtų balso stygų). Patariant garbiam vokalo pedagogui, jis nusprendė padaryti pertrauką. Tačiau, nenorėdamas nutraukti muzikavimo, toje pačioje akademijoje įstojo į chorinio dirigavimo specialybę. Ne veltui, nes ir čia M. Radzevičius atrado galimybę džiaugtis muzika. Studijos pas profesorių P. Bingelį sutvirtino apsisprendimą tęsti chorvedybos studijas, nors jos buvo nelengvos: 2000 m. Radzevičių šeimoje gimė antroji dukrytė Augusta. Nors ir buvo sunku, bet 2001m.  M. Radzevičius savo rankose jau laikė chorvedžio diplomą. Sugrįžęs į Marijampolę, vargonininkavo Marijampolės Bazilikoje bei Kybartuose. Šis etapas brandino atsakomybės jausmą ne tik kaip būsimo specialisto, bet ir kaip žmogaus, kadangi šeimos rūpesčiai ir džiaugsmai, augant dviem dukroms, buvo neatsiejama gyvenimo dalis. 2003 m. gimė trečioji dukra Modesta, o 2005 m. – jauniausioji Martyna. Krikščioniškoje šeimoje augančioms dukroms Radzevičiai išrinko šventus vardus – norėjo, jog kiekviena turėtų savo globėją. Šeimyninį gyvenimą sėkmingai derino su profesiniu tobulėjimu – 2005 m. M. Radzevičius įstojo į magistratūros studijas ir 2007 m. sėkmingai su pagyrimu jas užbaigė.

Teorinės žinios su kaupu atsipirko vadovaujant chorams

1999 m. M. Radzevičius pradėjo vadovauti Č. Sasnausko chorui. O nuo 2009 m. pareigos pasikeitė ir Kauno valstybiniame chore – dabar M. Radzevičius yra bosų grupės chormeisteris ir dirigento asistentas. Darbas abiejuose choruose labai skiriasi. Kauno valstybinis choras – pagrindinis pragyvenimo šaltinis. Č. Sasnausko chorui vadovas jaučia didelius sentimentus: čia prasidėjo jo chorinė karjera, čia jis užaugo. Šis choras turi ir ypatingą, gražią ir nuoširdžią misiją – skleisti krikščionišką – muzikinę kultūrą.

2010m. M. Radzevičiui teko save išmėginti ir kitame amplua – televiziniame muzikos projekte „Chorų karai“. Šis žanras pareikalavo naujų sprendimų. Akademiniai koncertai atlikėjams teikia bendravimo su žiūrovu džiaugsmą, galimybę pajausti ryšį su jais, stebėti žmonių emocijas. Vadovas džiaugiasi, kad teko susipažinti su gabiu jaunimu, kuris negailėjo savo jėgų ir energijos repetuoti net naktimis. Choras alsavo entuziazmu. M. Radzevičius „Mėlynąjį“ Marijampolės chorą prilygina gražiam žiedui, kuris nors ir trumpam, bet pražydo ryškiomis spalvomis. Projekte šis choras užėmė antrąją vietą ir taip prisidėjo prie Marijampolės miesto vardo garsinimo.

Pasaulis kabo ant Dievo gailestingumo plauko

Tiesa, kuri primena, jog visko pradžia ir pabaiga yra Dievas, M. Radzevičiaus gyvenimo kelyje jau ne kartą buvo pagrįsta ne tik su laiku iš vidaus ateinančiais suvokimais, bet ir išbandymais.  Lūžis muziko gyvenime įvyko, kai jam buvo 26 metai, sustojus jo vokalo studijoms.

Dainavimas Mindaugui tuomet buvo jo didžioji meilė, stipriausia viltis, ėjusi koja kojon su specialistų, įvertinusių jo vokalinius duomenis, darbštumą  bei žadėjusių jam stulbinančias aukštumas, palaikymu, todėl klausimas „galėsiu dainuoti ar ne“ jam tiesiog prilygo hamletiškajam „būti ar nebūti“. Didžiulis sukrėtimas („O jeigu negalėsiu dainuoti?“) ir ryžtas, valia („Kabinsiuosi kad ir už šiaudo, bet kad tik galėčiau dainuoti!“) tuo laikotarpiu  buvo stipriausios vidinės jėgos.

Ieškant išeities dėl patemptų balso stygų (vien tradicinės medicinos toje situacijoje neužteko), buvo kreiptasi patarimo į Lietuvos vegetarų draugijos prezidentę Kseverą Vaištarienę. O jos patarimas buvo vienareikšmis: reikia badauti. Visiškai. Ir ne dieną ar dvi, o tol, kol išsivalys organizmas (iš viso M. Radzevičius „ištempė“ net 50 dienų!). Mindaugas net neturėjo minties atsisakyti šių kraštutinių priemonių, kurios, kaip dabar mato, padėjo ateiti labai svarbioms patirtims bei suvokimams, iš esmės pakeitusiems jo egzistenciją. Pamažu pradėjo jausti, kad šalia artimųjų yra ir kur kas stipresnė jėga, kurios valia pradėjo reikštis ne iš karto. „Kai pradėjo valytis organizmas, sielai jame pasidarė ankšta – ji troško būti išlaisvinta“, – sako M. Radzevičius, šio laikotarpio dvasinius išgyvenimus vertindamas kaip ribines būties akimirkas, per kurias įvyksta esminiai dvasiniai lūžiai, po kurių žmogus jau nebūna toks, koks buvo. Mindaugas ištvėrė šį išbandymą – balsas atsistatė (tiesa, kaip dabar pastebi, ne visiškai…). Nors kūnas išseko, nusilpo, dvasia sustiprėjo, išsiplėtė tiek, kad atrado ryšį su Dievu. 

„Viskas gyvenime turi savo pamatą, – sako M. Radzevičius. – Kiekvienas mes klystame, patiriame išbandymų, tačiau palaikant ryšį su Dievu, viską sudedant į jo rankas, tos problemos nebeatrodo tokios baisios. Juk pasaulis kabo ant Dievo gailestingumo plauko!“

Muzikos apgaubta visa šeima

Po lūžio, rodos, pats likimas arba nematoma geroji ranka jį atvedė ten, kur jo pasaulėvoka puikiausiai dera su kasdieniniu darbu. M. Radzevičiaus veikla – puiki galimybė skleisti muzikos grožį ir tokiu būdu stengtis per ją nešti dieviškąją šviesą. Choro vadovas sako, jog gerai muzikai nereikia jokių šou, jai nereikalingi jokie specialūs efektai. Geriausia muziką klausyti užsimerkus – taip lengviau įsilieti į garsus, kurie geba paliesti net pačias giliausias mūsų sielos kerteles. Darbas Č. Sasnausko chore yra patiems choristams kaip dvasinė atgaiva, o taip pat įsipareigojimas tuo dalintis su kitais.

Iš tikėjimo M. Radzevičius gali pasisemti jėgų viskam: ne tik darbui, bet ir šeimai. Kartu su žmona Daiva jiedu yra stipri komanda. Kol Mindaugas mokėsi, dirbo, užsiėmė visuomenine veikla, jo žmona kurstė jaukų namų židinį: su meile ir pasiaukojimu rūpinosi ir augino dukras, palaikė savo vyrą, mat pati taip pat turi stiprų ryšį su muzika. D. Radzevičienė – muzikos teoretikė. Meilę muzikai paveldėjo ir dukros. Vyriausioji Fausta, šalia vidurinės mokyklos baigusi ir muzikinę, dabar studijuoja žurnalistiką, antroji Augusta groja fleita Marijampolės šv. Cecilijos gimnazijoje, o jauniausiosios – Modesta ir Martyna – Marijampolės muzikos mokykloje mokosi skambinti fortepijonu. Radzevičių namuose muzika skamba nuolat. Ši šeima gyvena muzikos glėbyje.

Pamilk ir kasdienybės pilką spalvą!

M. Radzevičius, būdamas itin kuklus žmogus, vengia svaidytis skambiais žodžiais. Jo vertybės – šeima, vaikai, tėvynė, muzika, ištikimybė, meilė, atsidavimas, krikščioniška moralė,  formuojanti jo pasaulėvoką – jokiais būdais ne reklamuojamos klišės ar garsiai išrėkiami transparantai, bet tai, kuo jis grindžia savo būtį, tai, kas yra jo veiklos kryptis ir pamatas. „Yra noras būti šviesos fronte, – sako Mindaugas. – Ar aš ten esu, nežinau, bet žinau, jog Dievas buvo prisilietęs“. Būtent šis prisilietimas į sielą įaudė troškimą skleisti šviesą, meilę, gerumą tarp žmonių. Tiesa, kasdienybėje tai nėra paprasta, kai aplink supa tiek daug tuštybės, bet šis žmogus pasirinko nelengvą kelią. „Nereikia bijoti rinktis sunkesnį kelią, nors dažnai tenka plaukti prieš srovę“,– skatina M. Radzevičius, matydamas savo darbo prasmę ir vildamasis, jog Dievas šį kelią laimina. Ir šis kelias nėra herojiškų žygių virtinė, o mokėjimas mažuose, paprastuose dalykuose, kuriuose slypi labai daug grožio, atrasti prasmę, arba – pamilti kasdienybės pilką spalvą.

Šiandien M. Radzevičius, kuriam labai brangi muzika, yra tas žmogus, kurio pasaulyje, susigyvenus ir su kasdienybės pilka spalva, išties yra labai daug grožio (o gal gebėjimo jo įžvelgti?). Bet vis tik tai pirmiausiai muzikos žmogus… Kartą jis paklausė žmonos, kas yra muzika, o ši atsakė: „Muzika – tai tiltas į dangų“. Marijampolė gali didžiuotis, jog savo krašte turi žmogų, kuris su dideliu užsidegimu ir muzikos pagalba mums tiesia tokį tiltą.

Raminta GRIGAITYTĖ

Asmeninio Mindaugo Radzevičiaus albumo nuotraukos.

3 komentarai(-ų) “Mindaugas Radzevičius: muzikos garsais tiesiant tiltą į dangų

  1. Tai ypatingas žmogus,skleidžiantis paprastumą,gerą energiją…Tai Dievo dovana mums visiems…Jei kas nors paklaustų,ar teko kada sutikti nušvitusį žmogų?Atsakymas būtų-taip…

  2. Didžiuojuosis, kad toks talentingas žmogus kilęs iš Marijampolės ir įrodo kitiems, kad suvalkiečiams “netaupu” dalinti kitiems “šviesą, meilę, gerumą tarp žmonių, kai aplink supa tiek daug tuštybės” 🙂 Puikus straipsnis!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

TAIP PAT SKAITYKITE