„Neįmanoma mylėti kitų pirmiausiai nemylint savęs“, – įsitikinusi marijampolietė Aldona KIČIENĖ, neretai pavadinama miesto vizitine kortele. Būti matomai, pastebimai, ko gero, užkoduota ir jos varde: vardas „Aldona“ kilęs iš žodžio „aldas“, reiškiančio aidą, skambesį. Visada pasitempusi, stilingai besirengianti, mėgstanti ryškių spalvų drabužius, prie kurių skoningai priderinusi visus aksesuarus, ši moteris tarsi apgavusi laiką: niekaip prie jos nepriklijuotum močiutės sengalvėlės etiketės, nors ji – ir močiutė, ir pensininkė. Septyniasdešimt penktuosius gyvenimo metus einanti moteris kiekvieną rytą skuba į darbą (dirba Marijampolės „Saulės“ pradinėje mokykloje logopede), namuose – taip pat sukasi kaip vijurkas, o poilsio metas jai – neskubūs pasivaikščiojimai Šešupės pakrante ar kone ritualinis kavos gėrimas (lėtai, besimėgaujant kiekvienu gurkšniu, įsiliejant į aplinką ir taip pat išsiskiriant iš jos) kurioje nors iš miesto kavinių ar apsilankymas teatre, koncerte.
Su Sūduvos sostine tiesiog suaugusi
A. Kičienė tiesiog suaugusi su Marijampole. Gimusi Vilkaviškyje, Sūduvos sostinėje gyvena nuo penkerių metų, tad ir vaikystės prisiminimai susiję būtent su šiuo miestu (iki šiol atmintyje išlikęs vėjo siūbuojamas metalinis laikrodis prie senojo pašto pastato…). Baigusi Marijampolės Rygiškių Jono gimnaziją, tuometėje Marijampolės pedagoginėje mokykloje įgijo ikimokyklinio ugdymo specialybę. Jaunoji specialistė pagal paskyrimą buvo išsiųsta dirbti į Kauną, tačiau vos metus ten prabuvo: ištekėjo už marijampoliečio Romo Kičo – ir vėl į Marijampolę. Šįkart – visam laikui. Čia teko dirbti įvairiose vietose: ir vaikų namuose, ir uždarame cukraus fabriko vaikų darželyje, ir Kalvarijoje, Gižuose, kitose ugdymo įstaigose. Moteris, dirbdama su vaikais, atrado tikrąjį savo pašaukimą – logopediją, tad 1971 m. baigė Šiaulių universiteto tuometinį Defektologijos fakultetą ir tapo diplomuota logopede, specialiąja pedagoge (prie šių vardų dabar reikia pridėti ir metodininkės kvalifikaciją). Logopede A. Kičienė pradėjo dirbti Marijampolės 6-ojoje vidurinėje mokykloje – iš viso čia išdirbo 36 metus! Šiuo metu ji, kaip minėta, Marijampolės „Saulės“ pradinės mokyklos, esančios netoli Sūduvos gimnazijos (buvusios „šeštukės“), logopedė. „Labai myliu savo darbą, vaikus, – atvirauja moteris, – labai džiaugiuosi, kai nuolatinio proceso metu pavyksta pasiekti gražių rezultatų.“ Tad ir prieš beveik 10 metų, 1994 m., oficialiai išėjusi į pensiją, nedirbti net negalvojo – juk tiek dar noro dirbti, jėgų, energijos, kuria norisi dalytis su vaikais! „Kai dirbi, – sako logopedė, – gera gyventi: yra tikslas, įsipareigojimas, o tai juk suteikia gyvenimui prasmę“.
Geriausias draugas – vyras
Kičų šeimoje abu sutuoktiniai oficialiai pensininkai. Romas Kičas, buvęs veterinarijos gydytojas, taip pat labai mylėjęs savo darbą, vis dėlto užtarnauto poilsio išėjo atėjus tam skirtam laikui, tad kol žmona darbe, namuose šeimininkauja vienas. Kičai užaugino du vaikus, kurie jau daug metų, sukūrę savo šeimas, susilaukę savo vaikų, gyvena atskirai: sūnus – Marijampolėje, dukra – netoli Elektrėnų. Pasibaigus žmonos darbo laikui ar savaitgaliais sutuoktinius dažnai galima išvysti kartu: žiūrėk, jie neskubėdami vaikšto parke, o štai jau ir sėdi kavinėje prie vitrininio lango ir mėgaujasi puodeliu kavos (kavos gėrimas kavinėje A. Kičienei – savotiškas ritualas). Būna, kad Romas lyg paauglys savo išrinktosios laukia sutartoje vietoje – lyg prieš tai nedrąsiai būtų pakvietęs į pasimatymą, o kitą kartą – jau ir pasitinka ją, grįžtančią iš kokio nors renginio ar susitikimo su drauge (tiesa, daug draugų sutuoktiniai neturi – jau mirę…). „Mano vyras – pats geriausias mano draugas, – neslepia A. Kičienė, – mus jungia abipusė pagarba, pasitikėjimas, labai stiprus prisirišimas.“ Kartu Kičai lankosi kultūriniuose renginiuose ne tik Marijampolėje: nuvyksta į teatrą Kaune, visur ten, kur, kaip sako A. Kičienė, galima ko nors pasisemti, kažką pamatyti. Ir, žinoma, save parodyti, nors, kita vertus, neįmanoma nepastebėti šios moters: ekstravagantiškai apsirengusi, dominuoja ryškios drabužių spalvos, į akis krenta skoningas makiažas, stilinga šukuosena.
Didelę laimę neša maži džiaugsmai
„Gyvenimas toks gražus, tik reikia atrasti jį“, – įsitikinusi A. Kičienė, kurios visiškai netrikdo pašėlusio žirgo šuoliais lekiantis laikas. Moters kiekviena diena nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro kruopščiai suplanuota, kupina veiklos („Pabundu ir išskrendu iš lovos“, – sako ji.), tad liūdnoms mintims tiesiog nelieka vietos. Mylinti savo darbą moteris stengiasi ne tik neatsilikti nuo vis kintančių reikalavimų, bet ir tobulėti – mokymosi procesui bet koks amžius yra tinkamas! Tiesa, apie ant pečių nešamą aštuntą dešimtį metų primena sveikata, tačiau, kaip tikina ponia Aldona, ji moka save saugoti ir žino, kaip rūpintis savimi. „Myliu save ir myliu kitus“, – išduoda savo gyvenimo džiaugsmo paslaptį A. Kičienė, akcentuodama, jog pirmiausia vis dėlto reikia mylėti save, mat jei net tu savęs nemylėsi, ir kiti tavęs nemylės. Kaip save mylėti? Pirmiausia, anot ponios Aldonos, reikia tiesiog neapsileisti, prisižiūrėti. Taip pat labai svarbu nelaikyti pykčio, mat jis pražudo. Be to, didžiausias stebuklas, gyvenimo džiaugsmą nešantis, – mokėjimas džiaugtis ir mažu saulės spindulėliu, nes maži džiaugsmai sukuria didelę laimę. A. Kičienė teigia pastebinti, kas yra gražu aplink, todėl visada kupina optimizmo. „Nežinau, kas mane neša lyg ant sparnų, – sako ponia Aldona, – tačiau niekada, net ir dabar, kai ir ligų esu prisirinkusi, ir metų nugyventa nemažai, nepiešiau ir nepiešiu gyvenimo tamsiomis spalvomis“.
Ryškūs drabužiai leidžia gerai jaustis
„Dėl mano rengimosi stiliaus „kalta“ mama“, – atvirauja A. Kičienė, vėl atsiminimais grįždama į vaikystę. Prieš akis iškyla mama – labai darbšti, santūri, tačiau dukrelę rengusi itin ryškiais drabužiais. „Jei jau įrišo į kaseles kaspinus – tai būtinai raudonus, – prisimena ponia Aldona, kaip ją vaikystėje puošdavo mama. – O prie tokių kaspinų argi gali būti kitokie bateliai, jei ne raudoni?!“ Galbūt tai ir turėjo įtakos, kad ryškių spalvų drabužiai iki šiol iš A.Kičienės garderobo neišbraukiami. „Visiškai nenoriu nei dėmesio atkreipti, nei išsiskirti iš minios, – sako moteris. – Tiesiog vilkėdama ryškių, man patinkančių spalvų drabužius aš labai gerai jaučiuosi.“ Dangaus žydrumo, jūros mėlio, ryškiai oranžiniai, rožiniai drabužiai ir meistriškai prie jų priderinti aksesuarai – A. Kičienės įvaizdžio dalis. Labai stilingai atrodanti moteris neslepia, kad drabužius paprastai siuvasi. Audinių parduotuvėje (apie audinius, jų kokybę moteris neblogai nusimano) nusižiūri tinkamą medžiagą, jau vaizduotėje matydama drabužį – taigi dažniausiai modelius kuria pati, tiesa, pasitardama su savo siuvėja. „Drabužius moku saugoti, juos nešioju po 10–15 metų“, –sako A. Kičienė. Rūpintis savo išvaizda poniai Aldonai būtina ir dėl darbo: pasak logopedės, vaikai nori, kad jų mokytojos gražiai atrodytų. Kita vertus, jei gražiai atrodai pirmiausiai sau, tai ir visas gyvenimas atrodo gražus…
Laima GRIGAITYTĖ
Autorės nuotrauka.
Nr. 21 (25), 2013 m. gegužės 25–31 d.
wow, tikrai, moteriškumas.. labai svarbu bėgant metams nepamiršti puoselėti savęs, tiek vidumi, tiek išore.
tai nuostabus zmogua suprantantis paguodziantis paskatinantis dziaugtis gyvenimu as jai linkiu vien tik geru dienu
Tai nuostabi, skleidžianti gėrį ir šilumą kaimynė. Jos išvaizda visada tvarkinga, graži šukuosena, makijažas, drabužiai. Viskas skoningai suderinta.Tai net ir jaunoms moterims – pavyzdys. Malonu sutikti ir pasigėrėti.Linkiu ir toliau tokia gražia, mylinčia save išlikti.