Pasak JAV istoriko V. Trumpos, vieniems Napoleonas buvo negailestingas despotas, kitiems – laisvės viltis. Labiausiai apvilti liko lenkų ir lietuvių bajorai, nes jų viltys, sietos su Lenkijos atgimimu, sužlugo. Tačiau įkurtoji Varšuvos kunigaikštystė ir joje įtvirtintas Napoleono civilinis kodeksas pakeitė šio regiono, kartu ir Užnemunės, istorinį vystymąsi. Tas pats V. Trumpa rašė: ,,Napoleono kodeksas buvo pati geriausia Didžiosios prancūzų revoliucijos idėjų eksportinė prekė, nes kur jis nužygiavo – visur naikino socialinius skirtumus, visur skelbė laisvės ir lygybės principus, patardavo kreipti dėmesį į mažo žmogaus interesus.“
Kartu jis buvo didelis garbėtroška ir egoistas. Gyvendamas tremtyje Šv. Elenos saloje savo atsiminimuose jis girsis: ,,Mano tikrosios pergalės neatskleidžia keturiasdešimt laimėtų mūšių, Vaterlo pergalė ištrins visų kitų pergalių prisiminimus, tačiau liks tai, kas gyvuos amžinai – tai mano civilinis kodeksas.“
Mūsų krašte šis teisinis aktas su pakitimais galiojo nuo 1908 iki 1940 metų. Svarbiausi kodekso straipsniai skelbė apie visų gyventojų vienodas teises, piliečių lygybę prieš įstatymus, asmens laisvę, luomų (bajorai, miestiečiai, baudžiauninkai) sistemos panaikinimą, skyrimą į valstybės pareigas pagal sugebėjimus, o ne dėl kilmės, verslo laisvę, galimybę laisvai pasirinkti profesiją, tikėjimo laisvę. Taip pat įvesta civilinė santuoka.
1807 m. liepos 22 d. Napoleonas suteikė Varšuvos kunigaikštystei kaip dovaną konstituciją. Buvo leidžiama turėti seimą, įvestas civilinis kodeksas ir panaikinta baudžiava.
Napoleono ,,dovana“ ne visus lenkus sužavėjo. Paniatovskis ir Dombrovskis kūrė lenkų legionus, o garsusis Tadas Kostiuška laikėsi atokiau. Jis sakė: ,,Napoleonas galvoja tik apie save, jis nekenčia visų didelių tautybių ir dar labiau nepriklausomybės dvasios, tai tironas.“
Daug vilčių, atgaivinant Lenkiją, su Napoleonu siejo garsusis politikas ir kompozitorius, kurio anūkė, beje, vėliau tapo Paežerių dvaro savininke, M. K. Oginskis. Į jo laišką, rašytą iš Konstantinopolio dar 1796 m., Napoleonas atsakė: ,,Kaimynų sutriuškinta valstybė gali keltis tik su ginklu rankoje.“
Įdomus yra dr. V.Kudirkos pastebėjimas ,,Varpe“ apie Lietuvos viltį atgauti laisvę. ,,Bijau, kad su lietuviais neatsitiktų, kaip anuomet, kada Napoleonas I, pasišaukęs lietuvių delegaciją, užklausė:…,,Ko jūs norite?“ Vietoje atsakymo lietuviai tik lankstė galvas iki žemės ir siekė bučiuoti ranką neištarę nė žodžio. Tada Napoleonas pasakė: ,,Toms avims reikia gero piemens.“
Prieš 200 metų Užnemunė buvo tik žaisliukas didžiųjų valstybių rankose. Suvalkijos žemę pakaitomis valdė Lenkija, Prūsija, Prancūzija, Rusija. Visos šios valstybės grūmėsi tarpusavyje. Lietuvos, kaip valstybės, nebuvo. Tad visos minėtos valstybės buvo grobikės ir plėšikės. Tačiau prof. Br. Dundulis, vertindamas Napoleono karus, pirmasis iš Vidurio ir Rytų Europos tyrėjų įrodė, kad Prancūzijos imperatorius Napoleonas Bonapartas vadavo pavergtas mažas tautas, o naikindamas baudžiavą kūrė civilizuotesnę, pažangesnę Europą. Tad Napoleono žygis į Rusiją buvo Lietuvos išvadavimas iš tos imperijos priespaudos. Šią mintį išsakė istorikas dr. Algirdas Matulevičius (,,Bronius Dundulis – žymus mokslininkas, didi asmenybė“, ,,Mokslo Lietuva“, 2009 m., Nr.10).
Žinių apie Napoleono armijos žygį per Šakių kraštą istoriniuose šaltiniuose, atsiminimuose nesuradau. Tai, kad Napoleono kariai mindė zanavykų žemę, mena savo pasakojimuose senoliai. Bernardas Aleknavičius knygoje ,,Lekėčių sakmės“ rašė: ,,Traukė jie panemune, buvo apsistoję Zapyškyje – porinama, kad senojoje Zapyškio bažnyčioje grotelės arklių apgraužtos. Prie Lekėčių kaimo prigludusi giria – Paryžinė, per kurią Šakių, Kauno link vingiuoja kelias, kuriuo galėjo prajoti ir ne vienas Napoleono ,,nenugalimosios“ armijos dalinys. O ir Paryžinės girios pakraštyje, prie Liekaičio upelio, Lekėčių kaimo dalis pavadinta Paryžiumi tikriausiai neatsitiktinai. Čia nuo senų laikų buvo smuklė, kuri galėjo būti susijusi ir su prancūzais, o ir pagaliau Rūdšilyje, kalvose prie Vlado Kavaliausko, 1944 m. aptikti prancūzų karių palaikai liudija, čia apie 1936 m. surastas lobis, prancūzų kareivių slėptas.“
Mokytoja kraštotyrininkė Jadvyga Zambacevičiūtė yra užrašiusi pasakojimą, kaip elgėsi išbadėję prancūzų kareiviai, įžengę į Kuro kaimą. Išalkę kareiviai griebė viską, ką tik buvo galima valgyti.
Išsamesnė informacija išlikusi iš Napoleono sustojimo Vilkaviškyje 1812 m. birželio 20–22 dienomis. Tikslesnę datą mini Napoleono generolas Guyot, žygiavęs greta imperatoriaus. Savo atsiminimuose jis rašo, kad Napoleonas keliavo per Stalupėnus į Virbalį ir į Vilkaviškį atvyko birželio 20 d. 9 val. ryte. Karo komisaras Aleksandre Bellot de Kerpoze mini, kad birželio 22 d. Vilkaviškyje Napoleonas paskelbė karą Rusijai. Kiekviename sustojime Napoleonas rašydavo laiškus žmonai, Austrijos imperatoriaus Pranciškaus I dukrai Marijai Liuizai. Ja ypač rūpinosi, nes Napoleonui ji 1811 m. pagimdė sūnų Napoleoną II.
Iš Vilkaviškio Napoleonas Marijai Liuizai rašė: ,,Mano geroji Liuiza, aš vis dar čia, išvykstu po valandos. Pernelyg didelis karštis. Mano sveikata yra gera. Šįvakar gausiu iš Tavęs laišką. Maldauju Tavęs, atsargiai elkis ir tausok save, juk žinai, kaip tu man rūpi. Tikiuosi, kad po trijų mėnesių, kai susitiksim, tau viskas bus gerai. Mažasis karalius artėja prie to, kas jam įsakyta – stebuklo. Pranešk man, kada tu planuoji išvykti. Stenkis eiti naktį, nes dulkės ir karštis vargina, o tai galėtų paveikti tavo sveikatą, o einant naktį ir ryte tu geriau pakelsi kelionę. Sudie, mano švelnioji drauge. Meilės kupini linkėjimai.“
Tų įvykių liudininkas kunigas Bonaventūras Butkevičius (1794–1871) paliko ypač vertingus atsiminimus. Pateikiu ilgesnę šio dokumento ištrauką, kuri buvo skelbta 1969 m. ,,Nemuno“ žurnalo 1-ame numeryje:
,,Dėdė su gydytojo šeima įsitaisė arklidėse, nes jų namas buvo sekvestuotas gyventi Italijos vicekaraliui Eugenijui ir Bavarijos sosto įpėdiniui. Klebonijoje gyveno Neapolio karalius Joahimas Miuratas. Maršalai, generolai ir kiti aukšti karininkai gyveno mieste.
Atvykęs į Vilkaviškį, Napoleonas pasuko tiesiai į rūmus, kur jo laukė paruoštas butas (…) Jis nemiegojo visą naktį ir dėjo pastangas organizuoti duonai kepti krosnis (…) Napoleono kabinetas buvo įrengtas kaimo paviljone, apsuptame aukštų jovarų. Ant stalo patiesta daug žemėlapių. Prie kito stalo sėdėjo maršalas Bertje, Didžiosios armijos generalinio štabo viršininkas. Kai armija pailsėjo, gavo įsakymą didžiajai apžiūrai. Armija buvo susirinkusi į pietus nuo miestelio aukštoje lygumoje, už klebonijos ir vaistininko sodų, ir išsidėsčiusi septynių varstų lygyje ir trijų su puse plotyje.
Šeštą valandą ryto Napoleonas išėjo iš savo būstinės, apsuptas savo generalinio štabo generolų, maršalų ir didikų. Ant jų tunikų žėrėjo auksas ir sidabras. Napoleonas vilkėjo tamsiai mėlyną gvardiečių uniformą su Garbės legiono kaspinu. Jo arklys kreipė visų dėmesį: jis buvo baltas kaip pienas. Krintančius iki žemės pakinktus puošė brangakmeniai.
Nuo aukštumos apžiūrint gvardiją, ji jo garbei kėlė ovacijas ,,Tegyvuoja imperatorius!“ ir demonstravo ginklus. Maršalas Bertje skaitė karo paskelbimo Rusijai aktą:
,,Kareiviai, antrasis lenkų karas pradėtas. Pirmasis baigėsi Frydlende ir Tilžėje. Tilžėje Rusija prisiekė amžiną sąjungą su Prancūzija ir saikstėsi kariauti su Anglija. Dabar ji laužo savo priesaiką. Kol Prancūzijos ereliai negrįš atgal per Reiną, palikdami jos valiai savo sąjungininkus, Rusija nenori savo keisto elgesio paaiškinti. Likimas tempia paskui save Rusiją; visa, kas jai lemta, turi įvykti. Gal ji mano, kad mes išsiginsime? Argi mes jau nebe Austerlico kareiviai? Ji verčia mus pasirinkti: negarbė arba karas. Dėl pasirinkimo negali būti abejonių. Taigi, žengsim pirmyn, persikelsim per Nemuną, nunešim karą į jos teritoriją. Antrasis lenkų karas, kaip ir pirmasis, atneš šlovę prancūzų ginklui. Bet taika, kurią mes sudarysime, bus užtikrinta ir padarys galą pražūtingai įtakai, kurią ,,Rusija štai jau 50 metų daro Europoje.“
Šis Napoleono atsišaukimas buvo vertinamas, kaip oficialus karo Rusijai paskelbimas.
Prieš Antrąjį pasaulinį karą Napoleono Lietuvoje istoriją tyręs R. Schmittleinas apie Napoleono atvykimą į Vilkaviškį rašė:
,,Napoleonas atvyko 21 dienos ankstų rytą į Vilkaviškį. Iš čia iki Nemuno jam beliko maždaug septynios mylios kelionės per miškų, smėlio ir kalvų kraštą. Jis apsistojo keletui valandų Vilkaviškyje, tuo tarpu aplink jį žemę dengė septyniasdešimt penki tūkstančiai Davout vyrų; ir šiame mažame miestelyje jis padiktuos ugningą pranešimą, kuriuo jis pakvies į ,,antrąjį Lenkijos karą“.
Šią proklamaciją jis išsiųs visiems pulko vadams su įsakymu ją perskaityti prieš visą kariuomenę, kai tik ji pasieks Nemuną ir susiruoš judėti pirmyn, kad jį pereitų: šią iškilmingą akimirką ji geriau paveiks jų vaizduotę ir įžiebs jų eilėse entuziazmo ugnį. Likusią dalį dienos Napoleonas skyrė būtinoms priemonėms, kad rytojaus – 23 dieną visi pulkai vienoje vietoje būtų susirinkę miškingų kalvų, kurios remiasi į kairįjį upės krantą, užnugaryje. Jis smulkmeniškai ruošėsi šiam paskutiniam etapui, nurodydamas Davout, Oudinot, Ney, Trevizo kunigaikščiams, kurie vadovavo pėstininkų gvardijai, kryptį ir atvykimo vietą; jie turėjo pajudėti iš vietos švintant, tolygiai, kad kiekvienas galėtų sėkmingai pasiekti nurodytą vietą ir kad visi tiksliai atvyktų į didįjį susirinkimą. Tačiau jis pats, apimtas įkarščio, nelaukė nakties pabaigos ir kol pulkai stovyklose pakirs. Šį kartą jis neis su jais – jis atsiskirs ir bus priešakyje.
Dar neatėjus vakarui, jis įžengė į didžiulę pušų girią, plytinčią šalia upės tėkmės.“
Galima įvairiai vertinti Napoleono įtaką Sūduvos (Suvalkijos) kraštui. Neabejotina viena: į Varšuvos kunigaikštystės sudėtį patekusi Suvalkija patyrė civilizuotesnės Europos kultūros įtaką. Vykęs išbaudžiavinimo procesas, kurį lėmė Napoleono civilinis kodeksas, paskatino valstiečių luomo diferenciaciją ir sudarė prielaidas lietuviškai inteligentijai susidaryti Vilkaviškio, Šakių, Marijampolės ir aplinkiniuose regionuose. Gal todėl iš čia ir kilo toks gausus Lietuvos menininkų, mokslininkų, dvasiškių sluoksnis. Čia anksčiausiai subrendo ir tautinio išsivadavimo idėjos.
Napoleono epocha paliko ir daug vietovių, kurios įgavo mitų ir legendų pobūdį.
XIX a. ir XX a. pradžioje prie Vilkaviškio dvaro pastatytas akmeninis stalelis miestiečių buvo pavadintas,,Napoleono stalu“, prie kurio tariamai sėdėjo didysis karvedys. Istorikas J. Totoraitis teigia, kad Lietuvos himno autoriaus, didžiojo varpininko dr. V. Kudirkos kilmė ir pavardė yra prancūziška (Coudercou) – neva didysis varpininkas yra Napoleono karių, likusių Lietuvoje, palikuonis.
Legenda pasakoja, kad V. Kudirkos prosenelis buvo Lietuvoje likęs Napoleono kareivis.
,,Kapčiai“, piliakalniai (,,Napoleono kepurės“), prancūzų kapinės randami bemaž kiekviename kaime. Įvairių liaudies pasakojimų fone matyti, kad Napoleono epocha paliko ryškų kultūrinį pėdsaką Suvalkijoje.
2012 m. birželio 30 d. Vilkaviškyje vyko miesto šventė, kurios metu Lietuvos karo istorijos klubai atkurė Napoleono laikų įvykius. Prie kultūros centro palapinėse įsikūrę prancūzų kariai imitavo karo stovyklą, vyko inscenizuotas mūšis, miesto centre demonstruoti ginklai ir perskaitytas 1812 m. Vilkaviškyje Napoleono paskelbtas kreipimasis į karius, po kurio prasidėjo žygis į Rusiją.
Antanas ŽILINSKAS
Vilkaviškio krašto muziejaus direktorius
Vilkaviškiokrašto muziejaus archyvo nuotrauka.
Nr. 23 (27), 2013 m. birželio 8–14 d.
Napoleonas priima Prūsijos karalienę.
