Pagrindinis > Žmonės > Likimai > Nenupieštos meilės kryptimi

Nenupieštos meilės kryptimi

 

Vaineta Verbanovaitė: meniniai polinkiai, atėję per apie stebuklingą žmogiškojo ryšio galią

Šešiolikmetė marijampolietė Vaineta VERBANOVAITĖ, nuo kūdikystės kamuojama cerebrinio paralyžiaus, jau plačiai žinoma kaip dailininkė, surengusi net penkias personalines parodas „Pasaulis mano akimis“ . Tapanti kaire kojele Vaineta stebina savo dvasios jėga, o jos ryšys su pačiais artimiausiais žmonėmis – seneliais Roma ir Vasilijumi Verbanovais, ypač močiute, kone mistinis. Net nelabai pastabus žvilgsnis gali pagauti spinduliuojančią giją didžiosios meilės šviesa, ko gero, visam gyvenimui surišusią močiutę ir anūkę. Jų ypatingas ryšys, kaip ne kartą prisimins R. Verbanova, atsiradęs vos Vainetai atėjus į pasaulį: mažylė, dar visiškas kūdikėlis, močiutę pasirinko savo meilei skleisti, o močiutė ir negalėjo nepaklusti, tokia pat meile, rūpesčiu neatsilygindama. Tai ir yra jų abiejų – anūkės ir močiutės – nepalaužiama galia, močiutei teikianti stiprybės būti kasdieniu Vainetos angelu sargu, o anūkei – skleisti kūrybingos dvasios stiprybę, nepaklūstančią sunkios kūno ligos gniaužtams. Kaire kojele tapančios Vainetos paveikslai, matyti ne vien Marijampolės, kitų Lietuvos vietovių, bet ir užsienio žiūrovams, – gyvenimo grožio ir džiaugsmo teigimas, odė visaapimančiai meilės jėgai, širdimi – tarsi teptuku – sieloje rašančiai apie stebuklingo ryšio galią…

Komplikuotas gimdymas lėmė sunkią negalią

Vaineta Verbanovaitė gimė 1998 m. kovo 13 d. Marijampolės ligoninėje. Apie tai, kas įvyko tuomet, prieš 14 metų, mergaitės močiutė kalba sunkiai. Kad marčios gimdymas baigsis gimdyvės ir naujagimės, gimdymo metu trauktos vakuuminiu būdu, nuožmia kova su mirtimi, niekas net įtarti negalėjo: Vainetos mama gimdė laiku, medikai jokio pavojaus neįspėjo. Tik jau tada, kai padėtis visiškai komplikavosi, iš Kauno klinikų iškviestas reanobilis gimdyvę su naujagimę išvežė į Kauno klinikas. Kauniškiai medikai, laimėję kovą dėl mamos ir dukters gyvybių, pasakė, jog kūdikis augs neįgalus. Vaikuuminė procedūra paliko baisius pėdsakus: buvo pažeistos naujagimės galvos smegenys ir stuburas. Mergytei sulaukus vienų metukų amžiaus, buvo garsiai įvardinta diagnozė – cerebrinis paralyžius (cerebrinis paralyžius – raidos sutrikimas, pasireiškiantis kūno padėties, judėjimo ir pusiausvyros sutrikimais, atsiradusiais dėl smegenų dalių, kontroliuojančių raumenų veiklą ir valingus judesius, pažeidimo. Smegenys gali būti pakenkiamos nėštumo metu, per gimdymą – Vainetos atveju – arba pirmus trejus metus po gimdymo).

Pirmasis ištartas žodis – „močiutė“

Nuo pat gimimo mergytė linko labiau prie senelių (V. Verbanovas prisimena, kaip Kaune ją, naujagimę, paguldytą į inkubatorių lankė: mažylės šypseną, senelis tikina, išvydęs ir pareiškęs: „Čia mūsų mergaitė“…) – ypač močiutės – nei prie tėvų: ateina seneliai aplankyti anūkės, šioji nurimsta, laiminga užmiega sūpuojama mylinčių močiutės rankų, ruošiasi išeiti – kūdikio klyksmas. Tad dažnai tekdavo imtis mažąją su savimi. Taip – tarp tėvų ir senelių –Vaineta gyveno iki trejų metukų, kol seneliai visiškai ją pasiėmė (nuo 2007 m. Vaineta ir oficialiai senelių globojama).

Anūkės globa Verbanovams, ypač Romai, iš pat pradžių buvo tikras iššūkis. R. Verbanova iki Vainetos negalios su cerebriniu paralyžiumi niekada nebuvo susidūrusi. Mergytė iki trejų metukų buvo daugiausia gulinti, po truputį – ir sėdinti. Nekalbėjo, nevaikščiojo. Močiutė, kiek įmanoma, išstudijavusi anūkės negalią, nuo pat pradžių dėjo visas pastangas, kad Vainetai negalia kuo mažiau trukdytų. Įvairiausių mankštų, pratimų dėka šešerių metų mergaitė jau žengė pirmuosius savo žingsnelius. Seneliai tos dienos niekada neužmirš: 2006 m. balandžio 6 – oji visai Lietuvai reiškė prezidento R. Pakso atstatydinimą, o Verbanams – dieną, kai Vaineta pradėjo vaikščioti. Prakalbusi mergaitė kiek anksčiau – 5 metukų, iki tol su seneliais bendravusi gestais: kojyte parodydavusi, ko norinti (Vainetos rankos iki šiol labai silpnos, gerokai silpnesnės už kojas). Ar bereikia sakyti, jog pirmasis mergaitės ištartas žodis „močiutė“?

Cerebrinis paralyžius – negalia visam gyvenimui. Tai net ne liga, o savybė, su kuria reikia susitaikyti. Ko tik neišbandė rūpestinga močiutė, kad Vainetai bent kiek būtų lengviau! Įvairiausios tiek tradicinės, tiek netradicinės medicinos priemonės, deja, buvo nepajėgios ištraukti mylimos anūkės iš negalios gniaužtų. Labiausiai padeda masažai, kurie Vainetai atliekami nuo ketverių metukų. R. Verbanova įsitikinusi, jog būtent masažų dėka anūkė ir vaikščioti pradėjusi, o vėliau – ir į dailę pasinėrusi.

Vainetos sveikata – nuolatinis Verbanovų rūpestis. Prieš penkerius metus mergaitei operuota dešinė koja – tiesinta po pėdos sukimo. Prieš ketvertą metų prasidėjo epilepsijos priepuoliai, kuriuos, laimei, pavyko suvaldyti nuolat vartojamų vaistų pagalba. Vis dėlto, nepaisant visų šių rūpesčių, seneliai ir anūkė gali drąsiai teigti: gyvenimas gražus.

Į meną panirusios Vainetos įskaitoje – penkios personalinės parodos

Gyvenimo grožį Vainetai padeda atskleisti ir jos meniniai gebėjimai. R. Varbanovos atmintyje – pirmieji anūkės bandymai reikštis dailėje. Būdama vos ketverių metukų, ji ėmusi spalvinti spalvinimo knygeles. Pradėjusi lankyti Marijampolės mokyklą-darželį „Žiburėlis“, kaire kojele ji jau piešė akvarele, guašu, flomasteriais, spalvotais pieštukais. Mergaitės pirmoji mokytoja Laimutė Maurukienė (dabar jau mirusi) pastebėjo jos gebėjimus, ėmė juos skatinti. Vainetos kūrybiškumą skatino ir mokytoja Jūratė Olbergienė. Ketvirtoje klasėje mergaitė pabandė tapyti aliejiniais dažais ant drobės ir iki šiol ši technika jai pati mėgstamiausia.

2010 m., Vainetai baigus pradinę mokyklą, Marijampolės Petro Kriaučiūno viešosios bibliotekos Draugystės g. filiale jau buvo surengta pirmoji jos darbų paroda „Pasaulis mano akimis“. Po metų antroji personalinė Vainetos darbų paroda Druskininkų vaikų sanatorijoje „Saulutė“ ir trečioji – Marijampolės Jono Totoraičio pagrindinėje mokykloje (Vaineta – būsima šios mokyklos septintokė). Jos darbų pristatymai vyko žmonių su negalia bendrijos „Viltis“ organizuotame renginyje LR Seimo rūmuose bei Kauno Žalgirio arenoje vykusiame Neįgaliųjų dienos renginyje. Prieš porą metų jaunoji kūrėja dalyvavo tradiciniame lietuvių Kalėdų labdaros vakare Londone, kur labdaros aukcione buvo parduotas jos tapytas paveikslas. 

Viešosios bibliotekos Draugystės g. filiale vykusiame renginyje užsimezgė rašytojo, režisieriaus ir dainų atlikėjo Vytauto V. Landsbergio bendradarbiavimas su Vaineta ir jos seneliais. Vienas iš šio susitikimo rezultatų – kuriamas dokumentinis filmas apie Vainetą, taip pat režisieriaus iniciatyva keletas jos paveikslų buvo iškeliavę į JAV vykusius lietuvių bendruomenės Padėkos dienos renginius. Vieną Vainetos paveikslą yra įsigijusi ir mūsų šalies prezidentė Dalia Grybauskaitė.

Ketvirtoji Vainetos personalinė paroda „Pasaulis mano akimis“, buvo surengta Marijampolės P. Kriaučiūno viešojoje bibliotekoje, penktoji, kaip minėta, – Marijampolės J. Totoraičio pagrindinėje mokykloje. Į Vainetos parodų atidarymus paprastai susirenka daug žmonių, kuriuos traukia Vainetos stipri dvasia, šilumos kupina širdis ir švytėjimas, sklindantis iš jos nutapytų paveikslų. Beje, mergaitės darbus gerai vertina ir dailės specialistai. Vaineta dalyvavo kūrybinėje–edukacinėje programoje „Kurkime kartu“, skirtoje specialiųjų poreikių vaikų ugdymui, kur dailininkė Jūratė Kadusauskaitė-Preikšienė atkreipusi dėmesį į mergaitės kūrybinį potencialą.

„Pasaulis mano akimis“

Ne šiaip sau Vaineta savo parodas pavadina tuo pačiu vardu – „Pasaulis mano akimis“. Tyra mergaitės siela, kupina grožio pajautos, savo piešiniuose perteikia pirmiausia gamtą: močiutės mylimas gėles, kurių pilni namai, pro langą pamatytą žydintį kaštoną, pageltusius rudeninio klevo lapus, ant medžio šakos nutūpusį paukštį… Švelni Vainetos nuostaba, giedra nuotaika, meilės ir švelnumo kupinas žvilgsnis persikelia į paveikslus – štai kodėl jie švyti! Močiutė prisimena: pirmuosiuose mergaitės piešiniuose dominavo tamsios spalvos (taip pasąmoningai šaukė sielos skauduliukai), o vėliau jau viskas ėmė keistis: šviesa, darni spalvų gama, tonai ir atspalviai kalba apie optimistinį pasaulį Vainetos akimis. Mergaitės paveiksluose gula ir įspūdžiai iš kelionių (su seneliais arba tik su močiute Vaineta buvus Švedijoje, Ukrainoje, Anglijoje, Latvijoje, Lenkijoje, Lietuvos pajūryje…).

Mergaitei dailė – pats mėgstamiausias užsiėmimas, nors piešti, ypač smulkias detales, jai tikrai nelengva: reikia pagalbos ir teptukus pasikeisti, ir spalvas išspausti į paletę. Piešimo proceso metu Vainetai talkina mokytoja Angelė Prišmantienė, močiutė į anūkės meną nesikiša: čia, kaip juokauja, jų charakteriai (arba tiksliau – požiūris į meną) nesutampa…

Kaire kojele (kaip minėta, dėl ligos rankų valdyti Vaineta negali) mergaitė ne tik tapo, bet valdo ja ir mobilųjį telefoną, knygelių, kurias skaito, puslapius varto, netgi savo kambarį susitvarko (Vainetos kambaryje – ideali tvarka) – močiutės pagalbos čia jai neprireikia. Kojele mergaitė ir kompiuterį valdo: naršo po internetą, bendrauja su draugais (Vaineta moka dar ir anglų bei rusų kalbas, tiesa, kalbėti balsu dėl ligos sunku).

„Vaineta – tai gyvenimas“

Kaip minėta pradžioje, Vainetą su močiute sieja nepaprastai stiprus didžiule meile grįstas ryšys. Iš tos didelės meilės R. Varbanova anūkę tiesiog stumia mankštintis, negailėti savęs, kad išspaustų iš savęs viską, kas įmanoma. Gal ir tai lėmė Vainetos būdo tvirtumą. Mergaitė labai atkakliai siekia užsibrėžtų tikslų: sugalvojo – būtinai padarys. Mylimą močiutę Vaineta nustebina ir džiugiomis staigmenomis. Ko verta nuostabi orchidėja ir savo sukurtas eilėraštis Motinos dienos proga! „Vaineta – tai gyvenimas, – sako R. Verbanova, – ji gelbsti nuo ligų, savigailos, suteikia jėgų.“ Verbanovai iš viso turi 8 anūkus. Visi jie be galo mylimi, tačiau Vaineta visada buvo ir yra daugiau nei anūkė – tai nuolatinis rūpestis, koja kojon žengiantis su džiaugsmu. Verbanovų leksikone jau seniai nėra žodžių „negaliu“, „nepajėgiu“, o į klausimą „kaip sekasi?“ atsakymas tas pats –„gerai“. Juk turi būti gerai, kai žmones sieja toks stiprus meilės ir atsidavimo ryšys…

Laima GRIGAITYTĖ

Nr. 35(39), 2013 m. rugpjūčio 31-rugsėjo 6 d.

6 komentarai(-ų) “Nenupieštos meilės kryptimi

  1. Šaunuolė Vaineta! Talentas plius diiiiiiiidelės SVAJONĖS! Bet lygiai tiek pat Šlovės – puikiesiems Vainetos seneliams! Tai jie padarė, kad Vaineta nebūtų įkalinta tarp keturių sienų. SVEIKATOS visiems! Vainetai – ir naujų idėjų!

Komentuoti: Irena Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Taip pat skaitykite