„Kiekvienas žmogus yra dievažmogis: kūnas ir dvasia. (…) Kiekviename žmoguje prasiveržia kova tarp Dievo ir žmogaus, o kartu su ja – ir aistringas troškimas juodu sutaikyti. Dažniausiai ši kova būna nesąmoninga ir neilgalaikė, nes siela per silpna, kad ilgai priešintųsi kūnui, ji apsunksta, pati virsta kūnu – tuo kova ir baigiasi. Tačiau atsakingiems žmonėms, kurių žvilgsniai dieną naktį įbesti į Didžiąją Pareigą, kūno ir dvasios kova tampa arši ir gali tęstis iki paskutinės gyvenimo akimirkos.
Kuo stipresni kūnas ir siela, tuo vaisingesnė kova tarp jų ir tuo turtingesnė galutinė harmonija. Dievas nemyli silpnų sielų ir glebių kūnų. Dvasia nori susiremti su stipriu kūnu, kupinu pasipriešinimo jėgos; ji – besotė plėšrūnė paukštė: ji drasko kūną ir rydama jį pasmerkia pražūčiai. “