Onos Griniūtės-Bacevičienės ir Felikso Bacevičiaus šeimyninis gyvenimas
Feliksas Bacevičius man pasipiršo. Nustebau, nes buvau be rankos ir visai nesitikėjau tuoktis. Jis man pasakė: „Jei susipyksim, tai taip už bile ką, aš tau rankos neprikaišiosiu“. Taip ir buvo: niekad jis man nieko nesakydavo.
Mano tėvai iškėlė vestuves, suprašė gimines, kaimynus, buvo pulkas, kvieslys buvo Bendinskas V., mano sesers vaikas. Pulką – mano drauges ir draugus iš choro (Milčinskūtę Verą, Ambraziejūtę Milę, Liudviką Ciplijauską ir Pridotką) – atsivežė iš Marijampolės mano brolienė.
Jo tėvai taipogi kėlė vestuves. Parsivežė jis mane pas save, motina pasitiko. Paskui reikėjo duoti vakarienę (ji vadinosi marčpiečiai), kurią buvo parengusi mano mama (mėsa, pyragas ir gera degtinė). Vakarienės man nereikėjo tvarkyti pačiai, tvarkė jo sesuo Štrimienė. Mudu su Feliksu už stalo sėdėjom su kitais svečiais. Buvo užgėros: ant stalo buvo padėta lėkštė, į kurią kaimynai, giminės metė pinigų. Man reikėjo duot dovanos giminėms: kam rankšluostį, kam audeklo trimastę (kam ką duot padėjo tvarkyt jo sesuo Lažauskienė). Rytojaus dieną paskutinės ceremonijos pasibaigė, likom gyvent jo tėvai ir mudu.
Vestuvės buvo 1906 m. lapkričio pabaigoj.
Atėjusi radau gyvenimą naują ir kamarą-bulvinę, kiti triobesiai buvo seni. Tuoj pradėjo medžius ruošti tvartams. Anksti keldavo rytais, maldavo trejos girnos: buvo virtuvėj dvejos duonai malt, vienos – kiaulėms malt. Kasdien centnerį sumaldavom. Vienomis girnomis maldavo tėvas, kitomis – Feliksas. Kasdien pečių kurdavom, džiovindavom grūdus. Aš keldavausi pusryčius virt. Po pusryčių važiuodavom į girią medžių vežt. Medžius kasdavo iš šaknų, nes kitaip pažintų eigulys (nusipirkdavo mažiau, o iškirsdavo daugiau). Sunkiai vyrai dirbdavo. Mums, moterims, irgi nelabai lengva buvo, nes visą drabužį – kasdieninį ir išeiginį – namie gamindavome. Per žiemą, atlikę nuo triūsos, verpdavome – trys rateliai būdavo stuboj: mamutės, mano ir merginos (tarnaitės). Per visą žiemą verpdavom iki vėlyvo vakaro. O paskui pavasarį prasidėdavo audimas. Iki lauko darbų reikdavo viską išaust, išbalyt audeklai. Vilnonių audinių, išeiginių (bažnytinių), audimas tęsdavosi visą vasarą: kada užlyja, vis audžiam.
Valgydavom iš dviejų bliūdų: ant vieno stalo galo bliūdas ir ant kito galo stalo bliūdas. Iš vieno bliūdo valgėm aš, mano vyras, mergina ir bernas, iš kito bliūdo – tėvukas ir piemuo mediniais šaukštais. Bliūdai būdavo moliniai, palivoti. Žydai atveždavo jų į namus, mainydavo į skudurus.
1908 m. sausio pradžioj gimė sūnus Kazys. Po metų 1909 m. gimė kitas sūnus – Jonas. Na, jau pasidarė ir triūso nemažai: du vaikai maži, darbininkų daug, valgis gamyt ir vaikai žiūrėt. Po trejų metų gimė dar vienas sūnus – Bronius (1912 m. vasario, rodos, 2 d.). Tais pačiais metais statėm didžiulį kluoną. Irgi susidarė darbų daug, sykiu lauko darbai ir statybos. Mergina buvo svetima viena, bet jai reikdavo į lauko darbus eiti, aš viena visą triūsą naminį dirbdavau ir vaikus prižiūrėdavau, ir bulvių reikdavo pasikast pačiai. Tvarka visa būdavo vedama tėvuko, mes jo abu klausydavom, mat jis mums padėjo gyvent, triobas padėjo statyt, pats meisteris buvo. Klėtį (svirną) pastatė, nespėjom įrengt – 1914 m. užpuolė karas, na, ir prasidėjo naujos bėdos.
1915 m. vasario pradžioj gimė sūnus Vitas. Trijų parų buvo vaikas, priėjo kareivių pilnos stubos. Per žiemą skurdom su vaikais. Pavasarį užėjo vokiečiai. Birželio mėn. išvarė vokiečių kariuomenė mus iš namų už 15 km. Susikrovę vaikus į vežimą, su lopšiu vygę. Ankstyvą rytą apsistojom pas ūkininką Ilgūną Bebrininkų kaime, netoli Pilviškių. Apsigyvenom kluone, į stubą neleido, poniška šeimininkė buvo. Labai mes buvom per prasti. Trijų mėnesių vaiką reikėjo kluone praust. Po mėnesio laiko paleido namo, radom tuščias triobas, nuo laukų diduma javų nupjauta kariuomenės.
Žiemai atėjus, vokiečių valdžia areštavo vyrą, įtarė, kad atsišaukimus prieš vokiečių valdžią platino. Šiaip ne taip per kunigus pasisekė išimt po kelių savaičių iš kalėjimo.
1921 m. lapkričio 14 d. gimė mergaitė, vardu Irena. 1923 m. sausio 30 d. gimė kita mergaitė – Aldona. Mano buvo aštuoni vaikai: penki berniukai ir trys mergaitės, du mirė maži: Vincas ir Ona.
Be to, buvo surengta Lietuvos ūkės paroda Marijampolėj 1911 m. rugsėjo 30 d. Buvau įnešus eksponatų: 10 tolkų lininių labai plonų, mano pačios verptų, ir kostiumui medžiagą nekvarbuotų siūlų, pilkų ir juodų avių siūlų, mano pačios austą. Vyras buvo įnešęs eksponatą ūkio aprašymą. Gavo diplomą ir piniginę dovaną. Parodos pirmininkas buvo Andrius Bulota.
Gyvenom jau neblogai, vyrą turėjau gerą, sutikom gerai, jis mane mylėjo, sykiu visur vaikščiodavom ir važiuodavom – į kokį balių ar šiaip kur, sakydavo jis: „Jeigu tu, Ona, tai ir aš eisiu.“ Pavyzdingas buvo vyras, degtinės mažai gerdavo, saldžios išgerdavo šiek tiek. Buvo sueigoj linksmas, šokdavo ir dainuodavo. Vaikus taipogi mylėjo labai. Ką geriau, sakydavo, Onute, tegu būna vaikams. Tikras buvo šeimyninis žmogus ir pavyzdingas tėvas buvo.
1929 m. vasario 22 d. išėjo į kluoną kult su maniežu ir kuliama skrynute. Jis leido į mašiną javus, pastvėrė jo drabužius po kurpaliu… Nuvežėm į Kauną, į ligoninę. Vasario 24, sekmadienio rytą, mirė. Liko 6 vaikai: du Marijampolės gimnazijoj mokinosi – Vitas ir Bronius, Kazys – Kauno universitete, Jonas – Dotnuvos akademijoj, Irena – 7 metukų, Aldona – 6 metukų. Liko visi rūpesčiai man vienai. Pasunkėjo ir vaikams, aukštą mokslą patiems teko prisidėt mokytis. Jonas – agronomas, Bronius – inžinierius, Kazys – buhalteris. Vitui, jauniausiam, gimnaziją pabaigus, man buvo per sunku toliau leist mokytis, išėjo į karininkus, ten dykai mokino. Tėvas į tokią mokyklą būtų neleidęs…
(Bus daugiau)
Parengė Laima GRIGAITYTĖ
Onos Bacevičienės artimųjų archyvo nuotraukoje – Onos Griniūtės-Bacevičienės ir Felikso Bacevičiaus šeima.