Liubartas – Volynės kunigaikštis 1340–1384 m., prijungęs Volynę prie Lietuvos didžiosios kunigaikštystės.
Liubartas buvo septintasis, jauniausias, Gedimino sūnus, gimęs apie 1312–1315 metus. Jo pirmoji žmona Agripina buvo kilusi iš Haličo-Volynės kunigaikščių – greičiausiai ji buvo Haličo kunigaikščio Andriaus Jurjevičiaus duktė, laikoma kunigaikštystės paveldėtoja. Vesdamas Liubartas priėmė stačiatikių krikštą Dmitrijaus vardu ir įgijo valdų Volynėje. 1340 m. vietiniams didikams nužudžius po Andriaus Jurjevičiaus mirties 1323 m. Haličo–Volynės valdovu tapusį iš lenkiškos Piastų dinastijos kilusį kunigaikštį Boleslovą Jurgį, Liubartui pavyko perimti valdžią šioje kunigaikštystėje. Kadangi į Boleslovo Jurgio palikimą pretendavo ir Lenkijos karalius Kazimieras, Liubartas negalėjo apsieti be Lietuvos paramos. 1349 m., naudodamasis Lietuvos nesėkmėmis kare su Vokiečių ordinu, Lenkijos karalius pradėjo karą su Liubartu. Jam pavyko užimti Haličą, o Volynę Liubartas su Algirdo ir Kęstučio parama apgynė. 1350 m. jau našlaujantis Liubartas vedė Maskvos didžiojo kunigaikščio Semiono dukterėčią Rostovo kunigaikštytę Olgą, taip paremdamas Algirdo siekį sumažinti priešiškumą tarp Lietuvos ir Maskvos ir kartu užtikrindamas tolesnę brolio paramą kare dėl Volynės. 1355 m. Liubartas ir kiti Lietuvos kunigaikščiai sudarė paliaubas su Lenkija, kartu įtvirtino buvusios kunigaikštystės dalybas: Haličas atiteko Lenkijai, Volynė – Lietuvai. Liubartas perkėlė Volynės sostinę iš Vladimiro į Lucką, o jame buvusią seną medinę pilį pradėjo perstatinėti į mūrinę, kuri nuo to laiko vadinama Liubarto pilimi ir yra pirmoji mūro pilis Volynėje. 1366 m. tarp Lietuvos ir Lenkijos kilo naujas karas dėl Volynės. Kazimierui pavyko užimti kai kurias Volynės pilis, o pagal tais pačiais metais sudarytas paliaubas Liubartas turėjo tapti Lenkijos vasalu, bet netrukus kovos dėl atsinaujinimo. 1370 m., mirus Kazimierui, Liubartas, padedamas Kęstučio, susigrąžino anksčiau prarastas valdas. 1377 m. po Algirdo mirties Liubartas su visa savo kunigaikštyste pasidavė Kazimiero įpėdiniui – Vengrijos ir Lenkijos karaliui Liudvikui. Lietuvos sostą paveldėjus Jogailai su būriu jaunų, bežemių ir labai ambicingų brolių, Liubartas greičiausiai šitaip siekė užtikrinti savo valdų saugumą. Tačiau pasidavimas Vengrijai buvo formalus: 1382 m. vasarą, įsiplieskus karui tarp Jogailos ir Kęstučio, Liubartas atžygiavo padėti broliui, bet po Kęstučio suėmimo ir nužudymo nusprendė pripažinti Jogailos valdžią. 1382 m. rugsėjį, mirus Liudvikui, Liubartas nusikratė Vengrijos priklausomybės ir išvijo svetimas įgulas iš Volynės pilių. Liubartas mirė apie 1384 m., palaidotas Lucke, pilies cerkvėje.
Parengė Antanas Žilinskas
Nuotraukoje – Vaidotas.
Dalininkas – Artūras Slapšys.