Ši istorija – tarsi įgyvendintas iš anksto kruopščiai parengtas scenarijus, deja, parašytas labai kieta, žiauria nematoma ranka. Tiesa, atsakyti į visus „kodėl?“ žmonės, kuriuos ši istorija skaudžiai palietė, negali nei dabar, praėjus daugiau nei šešeriems metams, nei vargu ar išvis kada galės. Šitaip „pokštauja“ likimas? O gal tai atsitiktinumų virtinė? Tuomet vėlgi – lemtingų atsitiktinumų, mat šioje istorijoje, kaip minėta, viskas vyko kaip pagal iš anksto parašytą scenarijų, kur „atsitiktinumai“– lyg dėlionės fragmentai skaičiais, datomis, situacijomis, žmonių tarpusavio ryšiais sugulė į vieną paveikslą – kraupų, negailestingą, nesuvokiamą… „Mūsų savaitė“ net nebandys atsakyti į kankinančius „kodėl?“, pasistengs tik perteikti tą iš aštrių dėlionės detalių nematoma ranka sudėliotą paveikslą…
„Jau septinti metai eina, kai jos nebėra, tačiau nė kiek nelengvėja. Netiesa, kad laikas gydo žaizdas, atvirkščiai: su kiekvienais metais vis sunkiau… Nebeliko mūsų šeimoje švenčių, visi gyvename įlindę į savo kiautus, nekalbame tarp savęs apie įvykusią tragediją – per sunku dalintis skausmo našta, kuri visiškai nemąžta“, – sako Kybartuose (Vilkaviškio raj.) gyvenanti Sonata DIRSIENĖ (g. 1970 m.), 2009 -ųjų metų vasario 21 -ąją per šiurpią avariją, nusinešusią septynias gyvybes, netekusi savo jaunėlės dukrelės Enrikos. Kraupus eismo įvykis tuomet sukrėtė visą Lietuvą, tačiau po kurio laiko (ir iki šiol) su baisia nelaime žuvusiųjų artimieji, kaip ir Sonata, liko vieni. Ir taip – diena dienon: nešiojantis beribį skausmą, bandant (deja, nesėkmingai…) suvokti žiauraus likimo vypsnius…
Neatšaukiamas faktas
Sonata, kaip minėta anksčiau, – 4,5 metukų Enrikos, kurios 2009-ųjų vasario pabaigoje gedėjo kone visa Lietuva, mama. Mergytė tuokart tapo bene šiurpiausios Lietuvoje avarijos auka: kartu su mažamete žuvo dar 6 jai labai artimi žmonės: jaunas dėdė Darius su sužadėtine ir tragedijos išvakarėse Enrikos Agnietės krikšto mama tapusios tetos Aušros visa šeima (tėvai ir dvi mažametės, už Enriką vyrėlesnės dukterys).
Šiurpi nelaimė 2009-ųjų vasario 21-osios vakarą įvyko pagrindinėje Virbalio miestelio gatvėje. Blaivaus virbaliečio, kuris buvo pakviestas parvežti iš Kybartų į Virbalį Enrikos krikštynose šventusius žmones (Enrika važiavo pasisvečiuoti pas krikštatėvius), vairuojamą visureigį iš jo kelio netikėtai išstūmė iš paskos važiavęs ir neleistinai priartėjęs lengvasis automobilis, vairuojamas girto Kauno rajono Babtų miestelio gyventojo Rimo Muraškovo (g. 1985 m.), šiuo metu atliekančio 10 metų laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių 1-uosiuose pataisos namuose (Kaišiadorių r.). Stipriai pastumtas visureigis tuoj atsidūrė po krovininiu automobiliu, kuris tuo momentu priartėjo priešingoje eismo juostoje vykdamas Kybartų link. Džipas tapo karstu 7 žmonėms, tik vairuotojas liko gyvas – jis patyrė sunkių sužalojimų.
Paskutinė džiugi šeimos šventė
Virbalyje gyvenantys ūkininkai Sabaliauskai užaugino tris vaikus: dukrą Aušrą, sūnus Renatą (vyriausias) ir Darių, sulaukė ir trijų nuostabių anūkių: Aušros dukrelių Miglės ir Dovilės bei Renato dukrytės Enrikos. Gyvenimas šeimai, rodės, šypsojosi: tėvų namuose ne tik per šventes vaikai su savo atžalomis, antrosiomis pusėmis lankydavosi, vieni kitus palaikydavo, o šventės būdavo tikri stebuklai: išmaniosios Aušros, pilnos energijos, labai organizuotos, aktyvios, sugebėdavusios visus uždegti, dėka čia netildavo juokas, į bendrus žaidimus įsitraukdavo ir vaikai, ir tėvai, ir seneliai. Gausiame šeimos rate kiekvienas buvo labai mylimas, reikalingas. 2009 metų pradžia gražiai šeimai dovanojo dar vieną puikią žinią: Sabaliauskų jaunėlis Dariukas pranešė, jog susižadėjęs su ilgamete drauge Lijana, kuri jau buvo tapusi šeimai sava, tad artimieji galį rengtis vestuvėms, įvyksiančioms tų pačių metų vasarą.
Iki vasaros laiko daug, o po metų pabaigos–kitų pradžios švenčių laukia dar vienas smagus susibūrimas – jauniausios Sabaliauskų anūkės, Sonatos (su Renatu Sonata gyvena 15 metų, labai artimai bendravo su visa gyvenimo draugo šeima, ypač su seserimi Aušra) ir Renato dukrytės, krikštynos. Enrikutė buvo tikras stebuklėlis: smalsi, judri, ne pagal metus protinga, itin gyvybinga ir… labai skubėjusi gyventi. Mergytė, sužinojusi apie mamos ketinimą ją krikštyti, vietoj nenustygo: ne tik nekantriai laukė tos ypatingos dienos, netgi pati būdama parduotuvėje išsirinko sau drabužius šventei, palikusi nustėrusią pardavėją be žado: kaip toks mažas vaikas gali taip puikiai suprasti, kas jam tinka? „Būsiu angelėlis!“ – džiaugėsi mažoji ir prieš krikštynas, ir pačią šventės dieną. Ir išties Enrikutės žavesys tuomet išsiskleidė visu grožiu. „Tikras angeliukas!“ – džiaugėsi ir tėvai, ir seneliai, ir krikštatėviai, ir kiti artimieji, šventės proga vėl draugėn susibūrę. Iškilmingą šventės džiugesį ir jaudulį atspindi nuotrauka, fotografuota iškart po pakrikštijimo bažnyčioje. Joje Enrika Agnietė (krikšto vardas) kartu su kunigu, tėvais, krikštatėviais…
Krikštynų linksmoji dalis persikėlė į Kybartus, o vakarop visi suskubo į savo namus. Buvo iškviestas blaivus vairuotojas, kuris po krikštynų namo, į Virbalį, nuvežė tėvukus, po to grįžo kitų paimti. Sonata ir Renatas išlydėjo visus septynis: Darių su Lijana, krikštatėvius Aušrą su Algirdu, abi jų dukras – Miglę (13 m.) bei Dovilę (5,5 m.) – ir Enrikutę, sumąsčiusią pas krikštatėvius trumpam pasisvečiuoti (rytojaus dieną, sekmadienį, vėl visi buvo sumanę pramogauti: važiuos paslidinėti, šašlykų gaiviame žiemos ore išsikepti). Tuomet, visiems septyniems einant pro duris, niekas neatkreipė dėmesio į iš televizoriaus ekrano sklindančios dainos žodžius „…išeisime ir jau niekada negrįšime…“, kurią vėliau, po penkerių metų, žiūrėdami krikštynų vaizdo įrašą, artimieji girdės jau ne kaip antraplanį foną linksmame klegesyje, o kaip garsų nenumaldomos lemties nuosprendį.
Namuose liko Enrikos tėvai, Sonatos mama. Moterys nukraustė stalą, kai paskambino Sonatos draugė: „Avarija“. Toliau viskas vyko lyg sulėtintame šiurpiame sapne, iš kurio pabudindavo atskiri fragmentai, lyg aštrios stiklo šukės durdavę širdin, išdraskydami ją ir vėl – nerealumo pojūtis: taip būti negali. Vienas iš tų fragmentų – Sonatos sesers sūnaus žodžiai: „Neturime Enrikutės…“ Kada? Kaip? Kodėl? – visa tai tuo metu neteko jokio chronologinio pagrindo, susisuko į vieną milžinišką verpetą: avarijos vieta, sumaitoti automobiliai, uždengti kūnai, prie kurių policija net iš tolo artintis neleidžia, greitosios medikai (ne, ne avarijos aukoms iškviesti – artimiesiems), medikamentai, septyni karstai ir didžiulė kapo bedugnė, pasiglemžianti visą gyvenimo džiaugsmą, tikėjimą ateitimi…
Kraupios dėlionės fragmentai jungiasi į visumą
Tą avariją lydėjo mistiški ženklai – tarsi taip ir turėję įvykti. Mat blaivaus vairuotojo vežti septyni keleiviai žuvo ne kokioje nors tolimoje, varginančioje, o vos keletą minučių trukusioje kelionėje, nes nuo Kybartų, kur vyko krikštynos, iki Virbalio – vos 3 kilometrai. Iki namų buvo belikę apie 100 metrų…
Aušra (31 m.) ir Algirdas (laidotuvių dieną – vasario 25-ąją – jam būtų suėję 33 m.: tik kelių dienų pritrūko iki vadinamojo Kristaus amžiaus) Mastaičiai išliko kaip itin darni šeima, savo darbu, pastangomis buvo pasistatę gražius namus Virbalyje, gražiai augino dukreles. Algirdas turėjo vieną brolį, tėtis buvo žuvęs avarijoje (dar vienas kraupios dėlionės fragmentas), sena mama tebegyvena Virbalyje. Pats Algirdas buvo tolimųjų reisų vairuotojas – su „fūra“ po visą Europą daug metų sėkmingai važinėjo, o pikta lemtis jį su visa šeima ištiko prie pat namų… Iš visuomenės sąrašo tuokart buvo išbraukta visa itin sveika, gyvybinga ląstelė – šeima.
Čia dar ne viskas. S. Dirsienės, Enrikos mamos, gyvenime būta ir dar vienos avarijos, kurią moteris vadina jos šeimą užgriuvusių mistiškų tragedijų maišą atrišusia nelaime.
2004-aisiais metais, kai Sonata dar tik laukėsi Enrikutės (buvo šeštą mėnesį nėščia), ji patyrė avariją važiuodama savo sesers vairuojamu automobiliu. Nėščia keleivė per avariją buvo sunkiai sužalota – lūžo stuburas. Likusius nėštumo mėnesius moteris praleido lovoje neramiai, bet viltingai laukdama naujagimės pirmojo sveikinančio klyksmo. Sonatą ir jos gyvenimo draugą bei kitus artimuosius vasarą aplankė didis laukto stebuklo džiaugsmas – Enrikutė gimė laiku ir sveika. Galutinai paaiškėjo, kad vaisius per avariją sužalotos motinos įsčiose buvo nepažeistas. Mergytė augo smalsi, judri, linksma, protinga – laiminga.
Tik po 5 metų šį džiaugsmą negailestingai nužudė kita (Virbalio) avarija. Tarsi mažylė, nepražuvusi per pirmąją avariją, būtų atsinešusi kraupią lemtį ir išėjusi iš šio pasaulio būtent po krikštynų, priimta į Dievo angelų šeimą.
Dar keisčiau: vienas avarijos dalyvių – rusas krovininio automobilio vairuotojas, lygiai prieš 3 mėnesius, 2008 m. lapkričio 21 d., jau turėjęs avariją Vilkaviškio savivaldybės kelyje – susidūręs su automobiliu, kurį vairavo… Virbalio avarijoje žuvusios 20-metės Lijanos sesuo Živilė, tuomet dar labai nepatyrusi vairuotoja. Avarijos pasekmės merginai buvusios skaudžios: visą mėnesį (šis laiko tarpas vėliau pasikartos Sonatos sūnui Lukui patekus į avariją) išbuvo komos būsenos. Živilę tuomet slaugė Darius ir Lijana linkėdami kuo greičiau pasveikti, įkvėpdami optimizmo ir gyvenimo meilės. Po trijų mėnesių Živilė, jau pakilusi iš ligoninės lovos, stovės prie sesers ir jos sužadėtinio karstų…
Ir dar. Tarp šiurpių lemties ženklų Sonata minėjo ir Virbalio avarijos kaltininko R. Muraškovo giminystes: jis – ne tik pakelių maniaku praminto ir iki gyvos galvos įkalinto 65 metų Kazio Jonaičio tolimas giminaitis, bet ir, pasirodo, dar tolimesnis … per Virbalio avariją žuvusio Enrikos krikštatėvio giminaitis… „Tokios kalbos pasiekė mus jau po teismo, – sakė Sonata. – Netikrinome šios giminystės, nes ji mums niekinė“.
Reziumė: kažkas uždraudė, kad būtų tęsiama Sabaliauskų giminė: Sonatos vyresnieji vaikai neturi Renato kraujo, Enrikutė, jo vienintelė dukra, Aušros visa šeima, jaunėlis sūnus Darius su sužadėtine – visi jie brutaliai išvyti iš šio pasaulio.
Kaip minėta anksčiau, po avarijos vienintelis gyvas liko Alvydas, vairuotojas. Šio jauno vyro dalia niekada nebuvo lengva: kilęs iš ne pačios geriausios šeimos, gan vienišas, matęs nemaža vargo, bet jį likimas, pasiėmęs visą minėtą septynetą, paliko būti čia: taip reikia!
Kita avarija – sūnaus
Nepraėjus nė dvejiems metams po šiurpios tragedijos, Sonatai Dirsienei vėl nematoma žiauri ranka grūmoja. Anot moters, dėkui Dievui ir amžino poilsio išėjusiai Enrikutei, kad ji nepasišaukė pas save vyresniojo broliuko Luko (g. 1995 m.), kai tokia proga buvo. Sesutės netektį išgyvenęs tuomet paauglys 2010-ųjų gruodžio 5-osios naktį pats vos netapo kitos šiurpios eismo nelaimės mirtina auka.
Tą naktį Lukas ir jo artimas draugas vilnietis Titas B. (g. 1995 m.) buvo keleiviai pažįstamo kybartiškio Juliaus Abraičio (g. 1991 m.), Mykolo Romerio universiteto studento, vairuojamame lengvajame automobilyje. Kartu važiavo Juliaus bičiulis Valdemaras Kučinskas (g. 1987 m.), taip pat kybartiškis. Abu nepilnamečiai šioje kompanijoje buvo atsidūrę neplanuotai – kai, tądien viešėję pas giminaičius ir draugus Vilkaviškyje, vakare paprašė vieno pilnamečio pažįstamojo parvežti juos į Kybartus (vilnietis Titas tą savaitgalį buvo atvykęs pasisvečiuoti pas savo močiutę į Kybartus). Tačiau pažįstamasis parvežti negalėjo, tad surado kitą asmenį – Julių.
Paaugliai nežinojo, kad Julius tą vakarą jau dviejose kavinėse buvo išgėręs, kaip vėliau tvirtins, porą bokalų alaus. Todėl jie ir nesipriešino, kad juos namo veš neblaivus vairuotojas.
Tiesa, prieš vidurnaktį paėmęs abu 15-mečius, Julius, mašinoje buvęs su keliais savo draugais, dar pranešė, kad visi porai valandų pirmiau važiuos į Marijampolę, o tik tada suks namų link. Paaugliams nebuvo kito pasirinkimo – apie pasikeitusius planus savo mamoms jie galėjo pranešti tik telefonu ir tegalėjo laukti.
Marijampolėje pilnamečiai Kybartų gyventojai užsuko pasilinksminti į „Lūnos“ kavinę. Paaugliai liko laukti automobilyje, nes tokio amžiaus lankytojai „Lūnoje“ naktį nepageidaujami…
Julius su Valdemaru kavinėje buvo apie gerą valandą, tik tada pradėta judėti namo.
Apie pusę dviejų nakties Juliaus vairuojamas automobilis buvo nuvažiavęs nuo Marijampolės apie 12 kilometrų (už Gižų kaimo ribų). Iki namų buvo likę dar kone 30 kilometrų. Čia jaunuolių kelionė staiga nutrūko, nes nepatyrusio ir neblaivaus vairuotojo nesuvaldytas automobilis atsidūrė pakelės griovyje, trenkęsis į kelio atitvarus, nuvažiavęs nuo kelio sankasos, perskridęs per upelį ir kelis kartus vertęsis.
Avarijos pasekmės buvo tragiškos. Vilnietis Titas B., patyręs sunkią galvos traumą, netrukus mirė Vilkaviškio ligoninėje. Beje, šis vaikinukas buvo garsus Lietuvos nacionalinės futbolo akademijos auklėtinis, laikytas vienu iš perspektyviausių šalies jaunųjų futbolininkų. Tuokart jau planuota, kad vaikinas, lydimas motinos, tuoj išvyks žaisti į Italiją…
Reanimacijos skyriuje atsidūrė sunkiai sužalotas V. Kučinskas. O pats Julius, įtarus diafragmos plyšimą, ir keleivis Lukas dėl sunkios galvos traumos buvo išgabenti į Kauno klinikas.
Lukas daugiau negu mėnesį išbuvo nugrimzdęs į komą. Kai atsibudo, paaugliui, padedamam medikų ir mamos, kitų artimųjų, teko iš naujo mokytis paimti į rankas šaukštą, tarti žodį, žengti žingsnį…
Grįžęs į mokyklos suolą, Lukas mokėsi kiek prasčiau negu iki avarijos, negalėjo aktyviai sportuoti, jam nuolat skaudėdavo galvą, buvo labai sunku vaikščioti, net ir dabar jam vis dar šlubuoja atmintis. Baigęs vidurinę ir įstojęs į Marijampolės kolegiją mokytis neakivaizdžiai, šiuo metu jaunuolis išvykęs pusei metų padirbėti į Vokietiją.
Gyvenimas – kaip sunki pareiga
Ir Sonatos, ir jos gyvenimo draugo šeimoje viskas pasikeitė. Tarsi būtų nubrėžtas nematomas, tačiau labai galingas brūkšnys, gyvenimą padalijęs į dvi dalis: iki ir – po. „Iki“ – visos svajonės, laimė, džiaugsmas, ateities lūkesčiai, „po“ – kiekviena diena su kraujuojančiomis sielos žaizdomis, nesusitaikymu su netektimis.
„Nė dienos negyvenu neprisiminusi šios mūsų šeimos ir giminės tragedijos, – sakė jaunėlę dukrelę palaidojusi Sonata Dirsienė. – Kas išgyveno ką nors panašaus, mane supras ir be pasakojimų apie būseną. Nuo tada mūsų šeimos kasdienybė nusidažė juoda gedulo spalva. Visko buvo – ir minčių, kad tolesnis gyvenimas beprasmis, ir depresijos, ir įvairiausių pamąstymų svarstant, kokių mistikos jėgų įkaitais esame tapę. Bet gyviesiems kapų nėra, todėl reikia gyventi toliau – šluostantis ašaras, neatimant šviesių gyvenimo spalvų iš kitų dviejų mano vaikų“.
Nors laikas prieš tokias traumas bejėgis, tragedijos palaužti žmonės visgi gyvena. Tiesa, savo kiautuose užsidarę, netgi į kapines po vieną vyksta, o ta tema tarp savęs nekalba. Tiesa, nuolat savęs klausinėja: kodėl? (ypač Sonata: kodėl būtent tą dieną krikštijo mergytę?). Atsakymų nėra…
Žiaurios lemties naštos, tekusios šiai šeimai, neatlaikė nė kunigas, krikštijęs Enriką. Jis savo noru pasitraukė iš tos parapijos pereidamas į kitą. Avarijos dalyvis, vairavęs sunkiasvorį automobilį, pasak Sonatos, sukrėstas išėjo iš darbo: antrą kartą ta pati šeima – tai ne šiaip sau atsitiktinumas.
„Neįsivaizduoju, kas galėtų paaiškinti, kodėl manęs ir mano artimųjų tyko avarijos, už ką; nenutuokiu, kuo galėčiau būti kam nors nusidėjusi aš ar mano artimieji, galbūt net protėviai, – kalbėjo Sonata. – Kodėl mano šeimos ir giminės likimas – kažkokios nepaaiškinamos mistikos gniaužtuose?“
Kita vertus, Dievas tokius išbandymus duoda tik patiems stipriausiems. Ir Sonata, ir jos šeima, ne vieni metai priimantys gyvenimą jau tik kaip pareigą, žavi ta vidine stiprybe: eiti tolyn į priekį, nors likimas ir daužo iš visų pusių. Šios šeimos tragedija ir jos narių stiprybė labai skiriasi nuo reklamuojamo gyvenimo įvaizdžio, kuriame – vien tik rožinės spalvos, amžina jaunystė, malonumų kerai. Gyvenimas – tai pirmiausiai pareiga, kurią nešti reikia iki galo suvokiant, jog jis ne tik yra duotas, bet bus ir atimtas tos pačios nematomos rankos… O kol esi čia, sąžiningai vykdyk savo pareigą – gyvenk…
Laima GRIGAITYTĖ
Asmeninio albumo nuotraukos.
