Neseniai Puskelnių kaimas savo 325-ąjį jubiliejų pažymėjo svotišku trumpakelnių rekordu ir buvo įrašytas į Lietuvos rekordų knygą. Žinią pasigavo žiniasklaida. Išgarsėjome kaip vienintelis kaimas tokiu vardu, esą kilusiu dėl bridusiųjų pasiraitojus kelnes prieš tuos tris šimtmečius per Šešupę. Ir aš kartu su bendraamžiais braidžiojau skersai gimtinės upę, kelis šimtus kilometrų besitęsiančią nuo Sūduvių Širpylio piliakalnio iki Nemuno. Kiek dar gentainių brido pasiraitoję, bet niekur kitur, tik čia, prilipo Puskelnių vardas. Todėl man labiau tikėtinas atrodo istoriko J. Totoraičio pasakojimas, kuris pateiktas jo dar 1938 m. išleistoje „Sūduvos Suvalkijos istorijoje“.
Apie Puskelnių pradžią yra šitoks padavimas. Didžiojo kunigaikščio vežėjas Vaišnora, gyvenusis Vilniuje, gavęs keturis žemės valakus apsigyveno arti Šešupės. Pagal to laiko madą jis apsiavęs būdavo batais su ilgais aulais ir trumpomis kelnėmis. Kai basas lauke dirbdavo, atrodydavo kaip garnys su trumpomis kelnėmis. Žmonės jį dėl to pašiepdami vadino puskelniu. Nuo to pašaipos žodžio Puskelnių kaimas gavo vardą. Pasakojo to Vaišnoro ainis, Puskelniuose augusis, baigusis Marijampolės gimnaziją ir aukštaji teologijos mokslą ėjusis Ryme jaunas kun. Dr. Juozas Vaišnora M. I. C. Vaišnorų pavardė yra paminėta Horodlės Unijos akte: Woyssnar Wylkolewicz.(Iš Jono Totoraičio knygos: „Sūduvos Suvalkijos istorija“, p. 221.,1938 m. leidimas)
Pateikiu kopiją, tokia pati yra ir Bostono „Lietuvių enciklopedijoje“. Nors gerbiamas istorikas gal neturėjo laiko, galimybės ar sėkmės surasti tos LDK kunigaikščio donacijos, savajam nusipelniusiam vežėjui Vaišnorai skyrusiam net 4 valakų (per 80 ha) sklypą žemės ant Šešupės kranto, tikėtina, jau ne visai be gyventojų, tada tarp gūdžių miškų buvusioje vietoje, netoli būsimo Kvietiškio dvaro, į kurio valdas vėliau pateko. Pridedu ir iliustraciją iš tų laikų turtingesnių žmonių aprangos, kaip dar vieną „puskelnių“ vardo kilmės argumentą.
Be kita ko, Vaišnorų giminė kilusi nuo Ašmenos, minima ir 1813 m. Horodlės sutarties dokumente. Greta to paminėtinas ir Marijampolės berniukų gimnazijos kapelionas Juozas Vaišnora – puskelnietis, mokęs mus tikybos paslapčių, vėliau teologojos daktaras, filosofas Vatikane. Kaimynas buvo Jonas Vaišnora, vienas mano pusbrolis – taip pat tokia pat pavarde. Žodžiu – kaimo krikštatėvių palikuonys atėjo iki mūsų dienų. Kiekvienas oponentas pasakys: „Kol nebus dokumento, legenda yra legenda.“ Tik kuri įtikinamesnė – tai ateities užduotis istorikams, pirmiausia mūsų Marijampolės archyvo direktoriui gerb. Rimvydui Urbonavičiui, kuris man pateikė 1782 m. gatvinio Puskelnių kaimo žemėlapį; jame, neabejoju, turėtų būti Vaišnorų ir Kičų (mano motinos) prosenelių sodybos tarp tų 11 į surašymą patekusių dūmų.
Na, ir dar vienas štrichas Puskelnių istorijoje. Brolis Romas bene prieš 60 metų parnešė dailų akmeninį kirvuką su skyle kotui, rastą prie netolimo pašešupio Raudonkalnio. Pasidomėjęs archeologijos žinynuose, aptikau aibę dar įdomesnių faktų. Pasirodo, visai šalia, Pietarių kaime, ant upės kranto rasta mezolito laikotarpio titnago skelčių radimvietė, o tai kone 10 000 metų laiką menanti čia gyvenus žmones. Dar reikšmingesnis faktas: įdėmiai perskaitęs archeologo Vygando Juodagalvio knygą „Užnemunės priešistorė“, išleistą 2001 m., pamačiau šio mokslininko pateiktą iliustraciją su šiaurės elnių kaulinio kirvelio (kaplio) kopija, nukeliančią mus į tą laikotarpį, kai nuslinkus ledynams čia tundrose klajojo elnių bandos, o įkandin iš pietvakarių slinko juos medžiojančių žmonių gentys. Pasirodo, kad šie įrankiai rasti besimaudžiusių vaikų greta Puskelnių elektrinės.( p. 146 )
Taigi mūsų Puskelniai, nors ir „neužgyvenę ilgų kelnių“, gali didžiuotis ne vien minėtuoju rekordu, bet ir tuo, kad dar giliais priešistoriniais laikais šiame pašešupio kaime glūdi mūsų šaknys, iš kurių išaugo ir suklestėjo graikų istoriko Ptolemėjaus II a. paminėta sūduvių gentis, atkeliavusi prieš 4 tūkstantmečius, išstūmusi ir iš dalies asimiliavusi šiaurės elnių medžiotojų palikuonis.
Buvęs puskelnietis Vytautas GRINIUS
Nr. 24 (28), 2013 m. birželio 15–21 d.
Tokia apranga buvo būdinga tų laikų turtingesniems žmonėms.
1782 m. gatvinis Puskelnių kaimo žemėlapis.
Kauliniai mezolito kirveliai iš Puskelnių ( Vygando Juodagalvio kn. „Užnemunės priešistorė“, 2010 m., p. 146).
