Ką tik prabėgo pati gražiausia pavasario šventė – Šv. Velykos. O kad Velykos buvo ypatingas metas, galėjau įsitikinti ir pats…
Viskas prasidėjo dar balandžio 3 dieną. Šiek tiek labiau religijoje nusimanantys žmonės iškart supras, kad tai buvo Didysis Penktadienis. Jei kas nežinote šios dienos prasmės, tai trumpai Jus „apšviesiu“: Didysis Penktadienis – tai diena, kada buvo nukryžiuotas Jėzus Kristus. Savo mirtimi jis pasiaukojo už visus žmones. Įprastai šią dieną nevyksta šv. Mišios, netriukšmaujama, atgailaujama ir susimąstoma apie gyvenimo prasmę.
Tačiau aš esu paprastas Marijampolės žmogelis, todėl kaip ir daugelis (tikriausiai) penktadienio pavakarę šiek tiek tvarkiausi namus prieš didžiąją šventę. Baigdamas tvarkytis, trumpam išėjau į balkoną ir išvydau gana keistą šiai dienai vaizdą: ant žemės besėdintį pilietį. Keletą minučių įdėmiai stebėjau, kaip buvo bandoma stotis, žengti žingsnį… Tačiau tos keletas minučių jokių apčiuopiamų rezultatų žmogui nedavė. Sulig kiekvienu žingsniu sekė nusivylimas – kritimas ant grindinio. Galiausiai po gerų 10–15 minučių prie šio žmogaus priėjo pora „iš matymo“, o gal ir ne tik pažįstamų draugų, kurie ištiesė pagalbos ranką ir galų gale leido rasti savąjį tiesos kelią namų link. Jautresnės sielos skaitytojai mane užmėtys akmenimis, jog šiuo savo straipsniu bandau pašiepti „nelaimės“ ištiktą žmogų, galų gale nepadariau nieko, kad jam padėčiau. Tačiau neskubėkite manęs teisti. Ši istorija man sukėlė keletą prieštaringų vienas kitam apmąstymų, kurie ir privertė mane apie tai parašyti:
1) Didysis Penktadienis prasidėjo Kristaus kryžiaus keliu. Negano to, kad Kristus buvo prikaltas prie kryžiaus, jis savąjį kryžių privalėjo nešti pats ant savo pečių į nukryžiavimo vietą. Panašu, kad straipsnio žmogelis savąjį „kryžių“ nešė ne lengviau, nei tą darė pats Jėzus Kristus;
2) dar tėvai man vaikystėje yra sakę, kad gyvenimas niekada nebūna tiesus ir lygus. Jame pilna pakilimų ir nuopuolių. Perfrazuojant tėvų mintis, galima teigti, kad žmogaus gyvenimas tikrai nėra tiesus ir tuo labiau lygus…;
3) dažnam žmogui šv. Velykos asocijuojasi su Kristaus prisikėlimu (trečią dieną kelsis iš numirusiųjų). Smalsu, ar straipsnio pagrindinis herojus iš tiesų „prisikėlimą“ suprato pažodžiui, nes jis vis kėlėsi ir kėlėsi…;
4) na, ir pabaigai paskutinė mano mintis, kuri labai rimtai nubraukia iki šiol mano išsakytus apmąstymus. Ar kas susimąstėme, kiek iš mūsų turime tikrų draugų? Ne, nekalbu apie tuos draugus, kuriuos pasikviečiame pasilinksminti ar smagiai pasišnekučiuojame susitikus gatvėje. Kalbu apie tokius draugus, kurie bus šalia, kai atsidursite pačiame „gyvenimo dugne“. Straipsnio herojus tokį draugą tikrai turi. Niekas iš mūsų nežinome jo gyvenimo istorijos, kokios negandos ar paklydimai jame buvo, tačiau viena yra aišku: kad ir koks sunkus gyvenimas bebūtų, jame niekada negalima likti vienam…
Šarūnas MARTIŠIUS
Autoriaus nuotraukos.
Informacijos šaltinis:
http://www.marijampolesblogas.net/scaronar363no-blogas/reikia-drauga-tureti-arba-kaip-ruosemes-sv-velykoms
