Pagrindinis > Toli - arti > Kelionės > UNICEF misija Etiopijoje: antrosios dienos dienoraščiai

UNICEF misija Etiopijoje: antrosios dienos dienoraščiai

 

Antroji misijos diena. Dulkėti Etiopijos vieškeliai, vos 40 km/val greitis ir pagaliau ligoninė. Šiandien – dalyvius sukrėtusi gimimo ir mirties istorija, afrikietiškos misijos dalyvių kelionės sąlygos ir gimtadienio tortas – ant sausainio uždėta žvakelė –  R.Doveikai.   

Karolina Meschino – dienoraštis, 2 diena

Guliu lovoje „kiaura galva“ ir visiškai nežinau nuo ko pradėti. Visą vakarą bėgau nuo minčių ir bandžiau susitaikyti su realybe. Šiandien šiame Etiopijos kampelyje, viduryje niekur, laukuose mačiau gražiausią dangų, kokį esu mačiusi per trumpą savo 23 metų gyvenimą… Stovėjau ir atrodė, kad galėčiau 10 valandų žiūrėti į tą tobulą, protu nesuvokiamą blizgučių kilimą ir paukščių taką, o nukritus žvaigždei, sugalvojau norą ir dėkojau Dievui, kad jis man leidžia čia ir šiandien egzistuoti, ir būti šios gražios misijos dalimi. Labiausiai ko dabar norėčiau, yra padėkoti dar labiau savo mamai ir ją stipriai apkabinti, nes šiandien man jos trūko labiau nei bet kada gyvenime.

Pirma misijos diena buvo tokia, kurią atsiminsiu labai ilgai… Tiksliau, niekada nepamiršiu. Esu naujokė čia ir filmavimai šiandien prasidėjo nuo manęs, ryt estafetę perduodu Justei. Man teko apsilankyti vietinėje ligoninėje, kurioje visas dėmesys yra skiriamas nėščiosioms, jau pagimdžiusioms mamoms, tik ką gimusiems kūdikiams ir papasakoti, kokia didelė problema yra kūdikių ir jų motinų mirštamumas dėl netinkamų, antisanitarinių sąlygų. Čia tiesiog nėra galimybės apsilankyti pas daktarus, kontroliuoti nėštumo ar gimdymo, o ligoninėje priimami tik ekstra skubūs ir sunkūs atvejai. 2 iš 5 vaikų gimsta neišsivystę, o net 240 per dieną miršta nesulaukę pirmojo mėnesio.

Vaikštant ligoninės koridoriais viena moteris buvo paguldyta į palatą, jei tai galima pavadinti palata, skubiam gimdymui. Visur smėlis, purvas, moteris Lasa, prisidengusi skaromis guli ant stalo, kuris primena seną masažo stalą, po ja pakištas kibiras. Vyriausias daktaras ją apžiūrinėja (amžius, manau, apie 18 metų), ir dar apie 15 jaunų praktikantų stebi situaciją…

Prasidėjo sąrėmiai, bėga kraujas ir man aiškina, kad gimdymas gali trukti iki 6 valandų, nes gimda nepakankamai atsivėrusi. Aš stoviu išpūtusi akis jau vien dėl to, nes šiaip gyvenime nesu buvusi taip arti, bet labiau pakraupusi nuo situacijos. Praėjus dar gal pusvalandžiui, daktaras nusprendė padaryti echoskopiją, kad patikrintų ar vaisiui viskas gerai ir išsiaiškintų, kodėl moteris kraujuoja. Vietine kalba visi pradėjo kažką diskutuoti, aš bandžiau įsiterpti, o paklausus ar viskas gerai, gavau atsakymą, kokio gyvenime nebūčiau tikėjusis… Vaikas negyvas motinos įsčiose, motinos gyvybei gresia pavojus. Mano kūną tiesiogine to žodžio prasme pervėrė skausmas, atrodo, dingo visas oras ir pasipylė ašaros. Iki dabar užgniaužia kvapą ir stipriau plaka širdis vien apie tai pagalvojus. Tiesiog nėra tinkamų žodžių apibūdinti tam jausmui ir situacijai. Tai yra tokia neteisybė. Mes apie tai net nepagalvojame, bet realiai čia tai vyksta kasdien.

Moterys neturi jokios prieigos tikrintis nėštumo metu, gimdo vaikus namie, lauke, ant smėlio, nesanitarinėm sąlygom, nežino kas dedasi jų kūne. Ši mama matė mane raudant, bet jai iki paskutinės minutės, kol buvo suleisti vaistai, kad būtų „išvalytas“ vaisius iš kūno, net nebuvo pranešta, kas vyksta. Jos 9 mėnesių vaikutis, kurį ji turėjo pagimdyti, tik vietoj to, kad prisispaustų vaiką prie širdies ir išbučiuotų jam gimus, ji turėjo matyti, kaip jis keliauja į raudoną kruviną kibirą ant žemės šalia jos. Galvojau, „atsijungsiu“.

Tai buvo viena labiausiai sukrečiančių dienų mano gyvenime. Guliu „kiaura“ galva lovoje, ištinusiom akim, atrodo, išverkusi sielą ir negaliu susitaikyti su šita realybe. Ji nekalta, kad gimė ir augo čia, kad jos visa šeima augo toj pačioj iš šakų pintoje trobelėje iš kartos į kartą, kad ji nemačius kitokio gyvenimo ir net nežino, kiek viskas gali būti geriau. Plyšta širdis ir taip norisi kažką pakeisti. Nes čia tik vienas atvejis iš šimtų kasdien. Bet mes galime pakeisti…. Tik reikia visiems susivienyti ir kiekviena minimali auka gali padėti išgelbėti gyvybę.   

Ričardas Doveika – dienoraštis, 2 diena

Nuo sekmadienio ryto, pagaliau, pasiekiam savo misijos istorijas. Kelionės, lėktuvai, miego stoka ir ilgesys palieka pėdsakus. Gamtos grožis, vietinių žmonių gyvenimas ir jų kasdienybė, miestelių chaosas ir kaimelių skurdas įveda į istorijų ir tiesos glėbį. Tikras tikrų žmonių gyvenimas. Džiugu, kad artėjam prie istorijų, su kuriomis pradėsime pažintis bei jos atkeliaus į visų mūsų namus. Taps mūsų kūnu ir krauju. Mūsų savastimi ir alsavimu. Mūsų gerumu dosnume ir bendrakeleivyste aukos pastovume.

Labai džiaugiuosi, kad daugelis įsitraukia į savęs dovanojimo kelią ir tiesiog atranda savo indėlio prasmingumo grožį, tapdami pastoviais Unicef misijos remėjais. Auga šeima. Auga bendraminčiai. Auga dalijimosi kultūra ir atsakomybė, bei pajautimas buvimo didžiosios pasaulio šeimos dalimi.

Pakeliui į nakvynę pirmos istorijos… Visi kelionės bendrakeleiviai rimstam savo emocijose, kurias formuoja kontrastai – skurdas ir pasiūlyta vakarienė. Gamtos grožis ir stokojančiųjų žvilgsniai. Saugi nakvynė kuklaus viešbučio kambarėlyje ir daugumos miegas šiaudiniuose nameliuose. Bet savitas tikrumo siūlas lydi ir leidžia patirti bendrumą. Viešbučio kambaryje kukliau nei kuklu. Spintos neužsidaro. Drėgna. Tualete reikia ilgai laukti kol nusileidžia vanduo. O noras nusiprausti praeina ilgesingai žiūrint į dušą ir stebint, kaip siaura šilto vandens srovelė pavirsta tik krentančiais keliais lašais. Šiandien diena be galimybės nusiskusti… Dantis išsivalom geriamu vandeniu iš butelio, sumažindami galimybę patiems atsigerti. Bet visa tai vidumi labai lengvai pakeliama. Kambarį tenka išsipurkšti nuo uodų. Ir tame kvape išbūti naktį. Esame gave vaistus nuo maliarijos…, bet saugotis reikia. Purškalus, kuriuos atsivežėm patys, esame laisvi naudoti arba ne. Tenka purkšti kambarį. Bet vėdinti negalima. Lauke lyja. Pulkelis bezdžionių klykauja medžiuose. Bandymas užmigti ir minčių bei vaizdinių gausa. Šį rytą laukia penkių valandų kelionė link pirmosios istorijos. Ryte duše vandens nerasta… pusryčių nėra. Pakeliui kaimelyje sustojame išgerti puodelį kavos ir suvalgyti kiaušinienės porciją. Ir tai bus visas dienos maistas iki vėlyvo vakaro. Asfaltuotą kelią netrukus pakeis dulkėtas vieškelis, kur per vieną valandą nuvažiuojama tik 40 kilometrų. Per kaimelius, laukus, kuriuos aria medžio pakinktais kinkyti jaučiai ir džiunglės, kurių pakėlėse savo pulkuose gyvenimo ritmą palaiko bezdžionių šeimynos.

Pakeliui matomi vaizdai paliečia… Rūkas ir raudono smėlio debesys pravažiuojant mašinai. Pavojinga, nes sunku įžiūrėti einančius žmones ar varomus gyvulius, ar tiesiog chaotiškai besiblaškančius karvių ir avių pulkus. Šešta valanda ryto. Vietiniai ne tik nubudę, bet visi jau skubėjime. Link miestelių ar kaimelių centrų. Minios asiliukų, kurie pakinkyti ir paskubomis genami žmonių velka vežimaičius su bulvių maišeliais, bananmedžių lapais ar grūdų ryšulėliais. Galbūt pavyks kažką parduoti. Grįžti vakare namo su uždirbtu pinigėliu. Gatvėse ir kelyje gyvenimas. Nauja diena, nauja galimybė, nauja viltis ir gyvenimo rato sukimasis.

Įdomu visa tai stebėti. Lūpose ir mintyse ryto malda už šiandieną, už laukiančią istoriją. Vykstame trimis automobiliais, tai puiki galimybė sukalbėti ryto maldą. Rožinį ir Gailestingumo Vainikėlį. Mano kunigo misija yra ir maldos misija. Prasminga palaiminti tą, kurio nepažįsti. Maldos tikrumo galia už kito išgyvenimą šiame krašte. Už misijos sėkmę. Nepamirštama kelionė raudonųjų dulkių glėbyje… atvykstame į ligoninę… pirmoji istorija. Mūsų bendražygės istorijos diena. Puikus jaunas žmogutis. Turintis savo ritmą ir gyvenimą. Suprantu, kokia nelengva ir atsakinga jos užduotis. Jaunystė sklidina idealų. Bet šiandien Karoliną atradau nauju žmogumi… jautrus ir tikras. Vidumi pagalvojau, kad ši misiją ją augins ir brandins. Grįžus ji bus kitokia. Ir jos laukianti patirties pokyčio kokybinė transformacija. Tik ar jos sekėjai ją išgirs? Juk tobulas gyvenimas yra daugelio utopija.

Šiandien Karolinai teko labai reali tikrovė, pranokusi ją pačią iš esmės…

Sudėtinga jos globojama istorija. Gimimas negimus. Gyvenimo glėbys be teisės gimti gyvam. Sudėtinga. Atvykusi pasitikrinti nėštumo moteris sužino, kad jos kūdikis įsčiose jau negyvas. Antisanitarinėmis sąlygomis ir vaistų pagalba iššaukiamas gimdymas, o gimęs negyvas kūdikis tiesiog įmetamas į kibirą… Kažkas nesuvokiamo. Aplink gyvenimo ritmo tęstinumas. Be emocijų. Be triukšmo. Tiesiog gyvenimas tiesoje.

Su Juste Jazzu esam šiandien tie, kurie skiriam laiko susibūrusiam jaunimui ir vaikams. Kokios jų akys… atskiri pasauliai. Paprasti pašnekesiai, jiems įdomu ištarti mūsų vardus. Akių žvilgsniai ir noras bendrauti. Keletas valandų prabėga kaip akimirka. Savas ritmas. Ligoninė, bet tai kaimelyje kelių pastatų kompleksas. Antisanitarinės salygos. Užkrėtimai ir mirtys kasdienybė. Neįmanoma susitaikyti. Tiesiog reikia turėti drąsos priimti realybę.

Filmavimo istorija paliečia visus. Lauke karšta, apie 30 karščio. Vadinamos ligoninės viduje apie 40 laipsnių. Gimties ir mirties akistata. Tarsi laimi mirtis… Bet toje pat ligoninėje gimsta vaikai. Kad ir neišnešioti, bet besikabinantys į gyvenimą. Laimi gyvenimas. Visi suprakaitavę, pilni įspūdžių ir kontrastų, net nenuėję į tualetą, nes jis ypatingo siaubingumo ir nešvaros, leidžiamės link nakvynės vietos. Tyla. Pakeliui sustojam prie džiunglių gamtos reikalams. Akies krašteliu pažvelgiam i augančius miško kavos medžius ir vėl link įsikūrimo vietos. Nes sutemus neleidžiama judėti su mašinomis.

Įsikuriam kambarėliuose ir susitinkam šiltos sriubos dubeniui. Po šios dienos sudėtingos istorijos nesinori daug ir kalbėti… Pavalgius drįstu atnešti mažą šakotuką iš lagamino ir keletą saldainių… Šiandien buvo mano gimtadienis. 44 metai… Kaip džiaugiuosi, kad šiandieną švenčiau savo gimimo dieną, švenčiau savęs dovanojimo dieną kitų gyvenimo gėrio kūrime…

Gavau dovanų – visi bendražygiai sudainavo dainą ir gavau unikalų tortą – ant sausainio uždėtą žvakelę. Sausainis apdėtas keletu gabalėlių arbūzo… skaniausias gimtadienio tortas… įžengimas į naujus gyvenimo metus. Esu labai laimingas. Esu misijoje, gyvenimo tikrumo istorijose. Tarp gimties ir mirties švenčiant gyvenimo iškilmės viltį… ypatingas gimtadienis…. neužmirštamas ir labai tikras… ryt nauja diena. Nauja istorija. Nauja viltis ir nauja mūsų gerumo diena šalia esantiems Etiopijos žmonėms. Broliams ir seserims gyvenimo bendrystėje…

Jazzu – dienoraštis, pirmosios dvi dienos

Mama Afrika. Kiek kartu girdėjai šitą pasakymą. Tad sveika vėl, mama žeme! Žeme, kuri nešioja tiek džiaugsmo ir skausmo viename. 

Nemiegojus 4 paras per visus savo koncertus, keliones, įrašus ir t.t… Susitinku oro uoste paryčiais su šių metų UNICEF Lietuva misijos komanda. Ir nuovargis dingsta kaipmat. Tiek vilties ir tikėjimo R.Doveikos akyse, toks ryžtas, stiprybė Jovitos akyse, štai Karolinos akys žiba nežinomybe ir atjauta, Juste ir Jonas pasiryžę padaryti viską, kas yra jų valioje, kad tai, ką mes patirsime, pasiektų ir jus. Stoviu, žiuriu į juos visus ir suprantu, kad nuo tokių žmonių prasideda pokyčiai. Ir tiesiog labai džiaugiuosi, galėdama būti tų pokyčių dalimi. 

Kelionė buvo sunki, nuovargis ėmė viršų, bet sukaupę visas jėgas ir geras intencijas patraukėme i Unicef Ethiopia būstinę išklausyti visų šalies vidaus saugumo taisyklių ir realiai esamos politinės padėties. Iškart supratome – laukia labai intensyvi ir atsakinga kelionė.

Popiet jau skridome į Hawassa, kur pagaliau turėjome progą išsimiegoti ir jau kitą rytą patraukėme į pirmają mūsų misijos dalį. Nuotaikos buvo gana pakilios – su tokia nuostabia kompanija kitaip ir būti negali, o ir mus lydintys asmenys, kaip ir visi vietiniai, kuriuos čia jau sutikome – be galo nuoširdūs, draugiški, dvasingi ir nusiteikę eiti nežinomybės link pasaulio gerovės vardan. 

Man buvo sunku nelyginti praeitų metų vaizdų su tuo, ką matau dabar. Bet vistik tai buvo esminis bendras dalykas – kaip tokioj nuostabioj žemėj, su nuostabiu kraštovaizdžiu ir turtingu klimatu, nedera tiek daug skurdo, nesusipratimų sistemoje, politinių karų, benamių žmonių, klajoklių, maisto nepritekliaus ir tų mažų likimo nuskriaustų vaikų. Pabrėžiu – likimo, nes jie nesirinko kur gimti ir jie nuo dabar yra likimo rankose. Na, arba mūsų visų, nes mes visi kartu galime tą likimą pakeisti ar bent pareguliuoti. 

Ši diena buvo labai intensyvi. Ligoninėje, kurią lankėme, yra absoliuti tragedija higienos nebuvimo, netvarkos, smarvės, kenčiančių žmonių, kraupios statistikos prasme. Kaimuose hospitalizuotai gimdo tik 1 proc moterų. Ir štai pirma situacija, kurią matome –  moteris, kuri ruošiasi gimdyti. Po valandos jai pasako, kad ji kraujuoja būtent dėl to, kad vaikas jos įsčiose jau kuris laikas negyvas ir ji turi skubiai pagimdyti, nes dabar gresia pavojus ir jos pačios gyvybei. Ji pagimdo. Kraujo balos. Drebanti, bet tuščiu žvilgsniu į niekur, ką tik mirusį kūdikį pagimdžiusi mama. Ir kūdikis – išmestas tiesiai į kibirą… O dabar įsivaizduokit, kad tai vyksta kasdien. Būtent dėl humanitarinių ir medicininių sąlygų nebuvimo dauguma kūdikių Etiopijoje neišgyvena net mėnesio. 240 kasdien. Taip ir palikome tą vietą netekę žado. Su mirštančiais ar neišnešiotais kūdikiais, bejėgėm mamom ir nežinioje paliktais likimais. 

Sėdime, vakarieniaujame jau kalnuose, IN A MIDDLE OF NOWHERE. Apsikabiname su Doveika – šiandien jo gimtadienis. Padėkojame vieni kitiems už tai, kad esame, kad esame kartu, kad turime šitiek dovanų – nuo būties iki buities. Bet svarbiausia – kad turime dovaną pažinti pasaulį ir suvokti, kad mes visi kartu jį kuriame. Ir mūsų misija tokia – dalintis, padėti vieni kitiems kuo tik galime. Mes vieni kitiems galime būti dėkingi už draugystę, supratimą, o pasauliui – už galimybę rinktis, gyvybę, salygas ne stengtis išgyventi, o tiesiog gyventi – kasdien. Šitiem žmonėm čia reikia mūsų aukų. Situacija šalyje – nepavydėtina. Vaikai, kurie čia gimė, kur gimti – nesirinko. Dabar mūsų visų valioje yra jų ateitis, nes jie – mūsų visų ateitis. 

Mama Afrika, kokia tu graži ir neatrasta. Kartu praleisime dar savaitę. Turime nuveikti čia dar daug dalykų. Bet be jūsų visų pagalbos, mes galim tik labai mažą to dalį. Todėl darykime pasaulį gražesnį kartu ir mum visiems bus geriau čia gyventi.

Mama Afrika, saugok  savo žmones. O mes padėsim, kiek galėsim. Ir kažkada tavo žemėje nebebus karų, o savo turtinga istorija tu maitinsi tūkstančius kartų. Tik leiskime toms kartoms gimti ir gyventi.

 

Komentaras “UNICEF misija Etiopijoje: antrosios dienos dienoraščiai

  1. Sukreciantis straipsnis. Kokie vis tik mes esame laimingi. Negimusius kudikius jau priziuri gydytojai akuseriai, mamoms rengiami ivairiausi mokymai, kursai apie gimdyma, naujagimio prieziura, zindyma. Informacijos tikrai pakankamai. Kad ir Avent mokymai, organizuojami visoje lietuvoje, net mazuose miesteliuose ir visiskai nemokamai. Isigilinus i tokius sunkumus supranti, jog vis tik labai gera gyventi Lietuvoje.

Komentuoti: Dainora Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

TAIP PAT SKAITYKITE