Nors jau keletą metų Lietuvoje nėra tikslių duomenų, kiek iš viso žmonių serga vėžiu, ankstesni duomenys skelbia, kad sergamumas, nors ir nežymiai, tačiau kasmet auga. Sergamumo rodiklių kilimas gali būti susijęs ir su aktyvesne diagnostika. Vėžio diagnozę kasdien išgirsta apie pusšimtis lietuvių ir ji yra vienos iš penkių mirčių Lietuvoje priežastis.
Pirmiausia išgąsdina diagnozė, o vėliau – iš ko gyvensiu
Lietuvoje privalomasis sveikatos draudimas padengia visus būtinuosius vėžio diagnostikos ir gydymo kaštus, mūsų šalyje veikia net šeši specializuoti centrai, kuriuose teikiamas profesionalus ir kvalifikuotas gydymas bei onkologinės pagalbos paslaugos. Tačiau išgirdus vėžio diagnozę, daugeliui pacientų kyla ne tik baimė dėl gyvybės, bet ir ne mažesnis neapibrėžtumo jausmas bei klausimas – iš ko gyvensiu? Gydymosi laikotarpiu prarandamas darbingumas, neretai tenka pasitraukti iš darbo rinkos, o tai kelia finansinių iššūkių.
Draudimo bendrovės ERGO Rizikų vertinimo ir produktų vystymo skyriaus vadovės Audronės Kupliauskienės teigimu, draudimas padeda jaustis saugiau, suteikia daugiau gydymo galimybių ir padengia kasdienes išlaidas laikino nedarbingumo atveju.
„Specializuotą draudimą nuo vėžio klientams siūlome nuo 2019 m., kasmet apdraustųjų skaičius auga, o tai rodo didėjantį žmonių rūpinimąsi savo sveikata. Vidutinė draudimo suma yra apie 27 tūkst. eurų, ją galima laisvai pasirinkti nuo 1000 iki 100 tūkst. eurų. Labai panašiai ateitimi rūpinasi tiek vyrai, tiek moterys: tarp apsidraudusių draudimu nuo vėžio – 57 proc. moterų ir 43 proc. vyrų. 26-45 m. žmonės sudaro didžiausią dalį apdraustųjų“, – kalbėjo A. Kupliauskienė.
Užklumpa gedului būdingi išgyvenimai
Pernai ERGO atliktas tyrimas atskleidė, kad nemokamose vėžio profilaktinės patikros programose yra dalyvavę 51 proc. Lietuvos gyventojų. Moterys tiriasi beveik dvigubai aktyviau nei vyrai, dažniausiai vėžio prevencija rūpinasi 55–64 metų amžiaus šalies gyventojai.
A. Kupliauskienė pastebi, kad visuomenėje vyrauja baimė ir atlikti vėžio tyrimą, ir sužinoti tyrimo atsakymą. Tačiau būtent ankstyva diagnozė suteikia didesnę tikimybę pasveikti.
Vėžio diagnozei pasiruošti neįmanoma, žinią apie ligą visuomet lydi šokas, žemė slysta iš po kojų. Vėliau ateina neigimas – žmogus nepripažįsta ligos fakto, nenori jo suvokti – ką tik buvo sveikas, o dabar jis serga vėžiu. Po šios fazės ateina pyktis – keliamas klausimas – kodėl man? Pykstama ant kitų, ant savęs, ant situacijos. Išgyvenus šią fazę, ateina derėjimosi etapas – žmogus tarsi bando susitarti su likimu – dažnai šį etapą lydį įvairūs alternatyvūs būdai pasveikti, pagalbos paieškos už tradicinės medicinos ribų. Dar viena fazė – liūdesys, depresija. Ji ištinka suvokus, kad reikia susitaikyti su esama situacija, kad nebebus viskas taip, kaip, galbūt, planavote, nes šiuo etapu reiks įveikti ligą. Paskutinioji fazė – susitaikymas. Šiuo etapu žmogus priima ligą ir stengiasi įveikti, neleidžia jai užimti pagrindinio vaidmens, priima pagalbą. Tai yra gedulo ciklo fazės, kurios išgyvenamos ir išgirdus onkologinės ligos diagnozę.
Apie ligą išdavė stiprus prakaitavimas
Hodžkino limfoma – tokią vėžio diagnozę vilnietė Vaida Vaitkuvienė išgirdo prieš 9 metus, vos perkopusi trisdešimtmetį ir susilaukusi kūdikio. Apie tai, kad kažkas negerai, signalizavo ypatingai gausus prakaitavimas pirmus metus po gimdymo. Baigusi krūtimi maitinti kūdikį, jauna moteris kreipėsi į gydytojus.
„Gydytoja skyrė siuntimą tyrimui echoskopu, kurio metu aptiktas gumbelis raktikaulyje, tačiau atlikus biopsiją, ji nieko blogo neparodė. Buvo nuspręsta vis tiek operuoti ir ištirti. Praėjus kelioms savaitėms, sulaukiau skambučio iš ligoninės. Man pranešė apie ligą, kad jau II stadija, pasakė pavadinimą ir tai, kad reiks gydytis. Patyriau šoką, buvo sunku suvokti kas bus toliau, juk turiu mažą vaiką“, – pasakojo moteris.
Gana greitai prasidėjo gydymas, kas dvi savaites sekė chemoterapijos seansai, po kurių beveik savaitę nebūdavo jėgų, skaudėjo visą kūną. Vaidos vyrui ir šeimai teko rūpintis dukra, perimti buities darbus. Labai daug padėjo draugai. Tuo metu moteris buvo vaiko priežiūros atostogose.
„Po pirmojo gydymo kurso sužinojau, kad liga neatsitraukė, reikės tęsti gydymą. Tuomet apėmė visiška neviltis – negalėjau patikėti, kad nepasveikau. Tačiau po kelių savaičių spindulinės terapijos situacija gerėjo. Tuo metu jau buvau grįžusi į darbą, rytais vykdavau į terapiją, o popiet apimdavo didžiulis nuovargis. Džiaugiuosi, kad tuo metu vis tiek galėjau dirbti, nors ir ne pilnu pajėgumu, bet jaučiausi naudinga. Supratau, kaip svarbu turėti finansinį stabilumą tiems atvejams, jei susirgus reiktų brangesnio gydymo, vaistų, lėšų vaiko priežiūrai dienos metu, kol vyras dirba, ar net kelionėms į gydymo įstaigą“, – prisiminė Vaida.
Susirgus ir pasveikus, viduje atsirado noras netaupyti gyvenimo: skirti laiko hobiams, mokytis, dirbti patinkantį darbą ir mėgautis kiekviena diena.