– Godotinas broli Jonai! Girdėjai, artėja rinkimai į Seimą. Tai kiek iniciatyvų paleido kandidatai! Net mano klėtelę prisiminė!
– Kas ten toks geruolis? Ir ką jis skelbia?
– Taigi valstietis K. Smirnovas, paskelbęs, kad jis ,,tvirtai“ pasiryžęs ieškoti būdų ir būtinų lėšų, kad V. Kudirkos tėviškė būtų atgaivinta ir įprasminta, kad ji taptų valstybinės reikšmės paveldo objektu ir grįžtų iš užmaršties.
– Tai kur jis buvo iki šiol? Kai istorikas A. Žilinskas pakėlė ciongą, tai tas dabar į Seimą jos ant tavo klėtelės. Kai dilgėlės žėlė, kai Pilviškių seniūnas žoles prie klėtelės pjovė, seimūno balso nebuvo girdėti. Kartoja tai, ką A. Žilinskas jau treti metai skelbia. Kur buvo jis, kai meras A. Neiberka raštu kreipėsi į valstiečių premjerą S. Skvernelį, jam į rankas raštą įteikė prašydamas: ,,Premjere, padaryk taip, kaip Jonui Basanavičiui padaryta: ir trobos pastatytos, ir ąžuolai pasodinti.“
– Na, dabar rinkimai. Matysi, ir Skvernelis tuoj mane prisimins. Tik ar žmonės patikės?
– Matai, Vinculi, vislab tep buvo. Va, tavimi patikėjo, kai iš lenko lietuviu atvirtai. Ir po to tuos, kurie caro politiką palaikė kritikavai.
– Taip, tai taip. Aš gi kalbu apie atsivertėlius, o ne persivertėlius. Jauti skirtumą?
– Tai gal Tu seimūną Algirdą Butkevičių omenyje turi?
– Menu laikus, kai Algirdas buvo nuoseklus, tolerantiškas, aukštos kultūros politikas, o dabar – persivertėlis. Kiek daug jį gerbusių dabar nuo jo nusigręžia. Atstovaus žaliuosius. O kuo jie nuo Valstiečių ir Žaliųjų Sąjungos skiriasi? Ką gali jis pasiūlyti? Jo laikai praeityje. Sujaukia žmoneliams mintis, socialdemokratus skaldo. Kaip jaustis tiems, su kuriais jis ėjo drauge? Painiava ir jokios naudos Lietuvai.
– Žinai, istorija kartojasi. Socialdemokratai turėjo ne vieną butkevičių. Ir kuo visa baigėsi? Liko istorijos paraštėse. Pažinojau tokį Vincą Kapsuką. Jis ir apie tave savo laiku gražiai atsiliepė, su K. Griniumi bendravo. O pasukęs prie bolševikų, liko tautos atplaiša. Arba garsusis prieškaryje Jeronimas Plečkaitis. Buvo tapęs net socialdemokratų partijos pirmininko pavaduotoju, išrinktas į Steigiamąjį Seimą. Panoro A. Smetoną per pučą nuversti. Susipyko su partiečiais, buvo iš partijos ištrenktas. Teliko tik vardas, be garbės, be atsiminimo.
– Tai pagal tavo pasakojimą, Algirdo Butkevičiaus laukia užmarštis ir politinio lavono likimas? Man vis neduoda ramybės K. Smirnovo rašinys apie mano klėtelę. Nesiseka man su mano palikimu ir jo įamžinimu. Dar iki Antrojo pasaulinio karo Naumiesčio gyventojai panoro išpirkti namelį, kuriame aš paskutines dieneles praleidau. Savininkai labai įkėlė namelio kainą, tai jis ir sunyko be šeimininko. Dabar už klėtelę savininkė prašo buto Vilniuje. Iš kur tas K. Smirnovas lėšų suras, jeigu pats S. Skvernelis su savo kultūros ministre klėtelės likimu nepasirūpino.
– Tai Vinculi, rinkiminis triukas. Nerūpi seimūnams Lietuva. Pažvelk ką padarė socdemai darbiečiai, Banatonis, Kirkilas. Dėl geros algos suskaldė savo kurtą partiją, paliko valstiečių pastumdėliais. Ir vėl nori į Seimą. Žmonės, manau, jau skiria pelus nuo grūdų.
– Ir vis man tas K. Smirnovo pozavimas klėtelės fone neramina. Skelbia netiesą, rašydamas, kad klėtelė yra krašto muziejaus padalinys. Matyt, jo padėjėjai neraštingi, kai naudojasi sena informacija.
– Mane, kaip visko patyrusį, stebina to seimūno K. Smirnovo pasipūtimas. Kai paskaitai jo ataskaitas, atrodo, kad be jo Vilkaviškis patiria kolapsą, sąstingį. Atvažiuoja jis į renginį, padėkos raštą įteikia ir atrodo, kad sporto mokykla, autobusų stotis, Vištyčio malūnas ar Kybartų gaisrinės pastatas tik jo dėka iškilę.
– Man, kaip kapsui, Vilkaviškio patriotui, apmaudu, kad patikėjome ant rinkimų bangos iškilusiu prašalaičiu iš kito rajono. Negi savo gimtojo krašto žmonių, veiklių, iniciatyvių neturime?
– Manau, kad turime. Jeigu būčiau kairių pažiūrų, tai rinkčiau į Seimą Daivą Riklienę. Energinga, gerai žinanti rajono problemas, maloniai bendraujanti.
– Tikra D. Grybauskaitės kopija – Seime labai reikia moterų, o ne tų persivertėlių ar pagyrūnų.
– Spręs Vilkaviškio žmonės. Mudu čia tik savo įžvalgomis pasidalinome.