9–10 dienos (liepos 4-oji–5-oji): …kai tikslas yra KELIAS, arba širdies išsiplėtimo malonė
Ištrauka iš Stefanijos dienoraščio:
„Pabudau 5.15 val. ir vos neapsižliumbiau – KELIAS juk šiandien baigsis. Nebus geltonų rodyklių, aštuonias dienas man rodžiusių kryptį. Kur aš be jų nueisiu? Kaip rasiu teisingą, tą vienintelį, kelią? Prikėliau Laimą. Dušas. Kavos puodelis – ir pirmyn. Likę vos 14 kilometrų…
Ėjome non stop. Pakeliui pavijome portugalų trijulę, kuri jau antra diena keliauja koja kojon su mumis. Jie linksmuoliai: nuolat dainuoja, o vakar alberge netgi pašoko. Diogo, Zita ir Barbara – trys artistai optimistai. Diogo – vyndarys, paveldėjęs vynuogynus, visą kelią Laimai pasakojo apie vyndarystę, apie Porto vyno kelią“.
…Pagaliau einame Santjago de Kompostelos, gerai išsilaikiusio viduramžių miesto, gatvėmis. 10.46 val. Na, štai ir ji – miesto centre esanti Santjago de Kompostelos nuostabaus grožio, didinga, gotikinė katedra, pasitinkanti sunkų kelią nuėjusius piligrimus iš visų pasaulio šalių, – populiariausia po Jeruzalės ir Romos šventyklų krikščionių piligrimų šventovė ankstyvaisiais viduramžiais.
…Į katedrą su kelionės kuprinėmis neįleidžia – ką gi, teks tinkamai išnaudoti laiką, likusį iki šv. Mišių. Šv. Mišios už kelią įveikusius piligrimus – 12.00 val. Reiškia, turime laiko ne tik įsikurti iš anksto numatytoje būsimos nakvynės vietoje, beje, esančioje prie pat katedros, bet ir kavos puodeliui. Čia mūsų laukia staigmena: kavą atneša ispanė, šiek tiek kalbanti lietuviškai. Pasirodo, jos vyras lietuvis, klaipėdietis, – meilės emigrantas. Ir kur tik tu nesutiksi lietuvių?
Susiradome vokiečių rekomenduotą viešbutį, prisiglaudusį prie didingos katedros. Ir vėl staigmena: šiandien nakvosime San Martin Pinario vienuolyne, tikroje celėje. Jauku: daiktų tiek, kiek reikia. Balta: pagaliau balti rankšluosčiai, balta, vėju kvepianti, patalynė. O jau grožis to vienuolyno!
12.00 val. šv. Mišios už piligrimus. Iškilmingos, prasmingos. Pilna katedra piligrimų, pasiekusių tikslą.
Ištrauka iš Laimos dienoraščio:
„Pasikartosiu, ką rašiau rašinio apie šią kelionę pradžioje.
…Kai mąstome, kalbame apie kelią, iškart jis asocijuosi su tikslu. Rodos, kitaip ir negali būti: kam reikalingas betikslis kelias? Remiantis tokia seka, tikslas iškyla lyg prasmė, o kelias – tik priemonė jai pasiekti.
Ši, rodos, neatremiama logika buvo sugriauta pėsčiomis nuėjus 242 kilometrus Portugalijos ir Ispanijos žemėmis geltonomis rodyklėmis nužymėtu keliu, kuris vedė į Ispanijos šiaurėje esančią Santjago de Kompostelą – kelionės tikslą (ne vien mūsų – tūkstančių piligrimų, ištisomis dienomis, savaitėmis pėsčiomis, dviračiais, netgi raiti ant arklių minančių kilometrą po kilometro, kol pavargusios, neretai pūslėtos, žaizdotos, sutinusios kojos paliečia Santjago de Kompostelos katedros aikštės grindinį). Tuomet, kai prieš akis iškilo didinga akmeninė katedra, lyg žaibas plykstelėjo suvokimas: juk tikslas ir buvo pats kelias – sunkus, tačiau kupinas įžvalgų, suvokimų, išbandymų. Tai buvo kelias ne vien kalnais, išdžiūvusių kalnų upių vagomis, sunkiais grindiniais, karščiu tvoskiančiu didmiesčio betonu, kaimų gatvelėmis ar miško takais, tai buvo kelias ir į save, su savimi… Šv. Mišios už piligrimus Santjago de Kompostelos katedroje kelionės pabaigoje vainikavo ištvermę, kantrybę, o šv. Mišių pabaigoje didžiulis sidabrinis smilkytuvas, lyg švytuoklė pakildamas iki pat aukštų katedros skliautų, skleisdamas malonų smilkalų kvapą, tarsi kalbėjo apie pasiektą tikslą. Bet vis dėlto tikslas buvo pats kelias…“
Iš Stefanijos dienoraščio:
„Aš dėkojau Dievui ir šluosčiau ašaras. Ir už ką man tokia laimė? Negalėjau patikėt. Ačiū už KELIĄ, ačiū už laimę. Ačiū už visus kelyje sutiktus žmones. Ačiū už tuos, kurie kartu su mumis meldėsi, juokėsi ir verkė. Ačiū už laimės ašaras“.
Po šv. Mišių stovime gan ilgoje eilėje (tokia įstaiga – prie pat katedros) dėl piligrimo diplomo gavimo (norint jį gauti, reikia nueiti ne mažiau kaip 100 km pėsčiomis, taigi mes visus kriterijus atitinkame daugiau nei dvigubai). Pagaliau mūsų eilė. Trumpa diskusija apie Kelią, patirtį, gautą jame, ir – mūsų rankose piligrimo diplomai.
Vakarą praleidžiame celėje. Kalbame apie kelią, apie kelyje patirtus nuotykius, gautas malones…
Iš Stefanijos dienoraščio:
„Apibendrinom įgytą patirtį, ir taip graudu graudu pasidarė. Aš jau pasiilgau KELIO. Tai kas bus toliau? Kaip reikės priprasti prie civilizacijos? Kaip reikės ištverti be KELIO, be jo vilionių, paslapčių?“
Iš Laimos dienoraščio:
„Ar buvo vilionių nutraukti Kelią? Taip, ir ne viena. Vienos iš jų kalbėjo malonumais, kitos – kančiomis. Ačiū Dievui, jog užteko jėgų atsispirti ir vienoms, ir kitoms, neišklysti iš KELIO ir eiti juo iki galo…“
…Rytas. Santjage lyja, purškia lyg duše. O vakar mums Dievulis davė dar vieną malonę: kai išvydome didingąją katedrą, švietė saulė. Tokia saulėta diena čia, Šiaurės Ispanijoje, pasitaiko ypač retai…
Iš Stefanijos dienoraščio:
„Šiandien dar kartą dalyvavome piligrimų Mišiose. Kažkas nerealaus! Apžiūrėjome Šv. Jokūbo kapą – jo palaikai ilsisi sidabriniame karste – kriptoje po centriniu katedros altoriumi. Na, savaime aišku, jei ne Jokūbas, nebūtų ir šio KELIO, nebūtų ir manęs kelyje.
Ką man davė KELIAS? Sunku atsakyt, kol kas pati nesuprantu. Tik žinau, kad mokė suprasti, pamilti, padėti kitam žmogui, užjausti jį. Mokė kantrybės, atlaidumo, o svarbiausia – suteikė taip ilgai lauktą ramybę, leido pajusti harmoniją su savimi. ,,Išėjau su Dievu, grįžau su savimi”. Taip. Aš susirinkau save – išbarstytą, išdalintą, išderintą. Lyg mozaiką susidėliojau save iš gabaliukų – iš kely surinktų akmenukų. Kely sutikti žmonės mane praturtino, jie liko mano širdy. Ar atėjo į Santjagą pakeliui sutikta vokietukė, ar atėjo Eduardo iš Venesuelos, kuris atrodė lyg ,,stepių vilkas”? Jei neatėjo, tai ateis. Ne šiandien, tai rytoj. NES TIK EINANTYS NUEINA“.
Iš Laimos dienoraščio:
„Lengvas liūdesys užplūdo lėktuvui pakilus iš Santjago de Kompostelos oro uosto: dalis širdies lieka Pirėnų pusiasalyje: Portugalijoje ir Ispanijoje… Tačiau vos po akimirkos liūdesį nustelbia džiaugsmas: širdis tiek išsiplėtė (dar viena – ir pati svarbiausia – KELIO pamoka!), kad joje dabar telpa ir Ispanija, ir ypač – Portugalija…“
Laima GRIGAITYTĖ
Stefanija NAVICKIENĖ
Asmeninio albumo nuotraukos.
Ačiū už palaikymą. Nors šis Kelias ir buvo didžiulis išbandymas, dar kartą sakau, kad buvo verta juo eiti. Verta išbandyti save, verta iš naujo atrasti save. Aš net neabejoju, kad dar kartą eisiu. Galbūt ne kartą, nes tai – užkrečiama. Gaila, kad mūsų krašte jis kol kas nėra populiarus ir ne visi supranta jo prasmę.
Nuostabu!Jūs padarėte tai ką norėjote.Už sunkumus,už pūslėtas kojas,už pralietą prakaitą ir nuovargį-finiše dovana- didžiulis palaimos jausmas,brangiai tai kainuoja ir ne kiekvienam tai duota.Jūs šaunuolės!