Kalėdoms šiuose namuose ruošiamasi „senoviškai“: tik Kūčių išvakarėse papuošiama eglutė (beje, nukirsdinta iš savo rankomis pasodinto eglynėlio, o jos nukirsdinimas – būtinas reikalas praretinti per tankiai sužėlusias eglaites…), o prie Kūčių stalo sėdama tik tada, kai pamaitinami visi augintiniai, netgi įprastam kaimui neįprasti: elniai, danieliai, dovydai, šernai…
Kalėdos čia visada būna ypatingos. Gal dėl to, kad jas jau ne vienus metus atneša nuosavų elnių banda, atskraidindama kartu ir Kalėdų Senelį, kiekvienais metais šių namų gyventojams atnešantį didesnio ryžto puoselėti savo namų erdvę, dalytis meile ir šiluma ne tik tarpusavy, bet ir su visais savo didelės namų erdvės gyventojais…
Gal dėl to Panitauskų, gyvenančių Vištyčio I lauko kaime (Vilkaviškio r.), sodyba, ne kartą pelniusi gražiausiai tvarkomos sodybos vardą rajone, išties stebina. Čia šiltuoju metų laiku į akis krenta ne tik subtilios akmenų ir gėlynų kompozicijos, bet ir didžiulės meistriškai tvarkomos teritorijos erdvės, kuriose – ir trys tvenkiniai, ir pastatai, sudarantys vientisą gražų ansamblį. Ir tai dar ne viskas. Natūralumo, neatsiejamo sąlyčio su gamta įspūdis dar labiau sustiprėja vos žengus žingsnį už tvarkingai nupjautos vejos: ten prasideda kitos erdvės, kuriose šeimininkauja Panitauskų auginami laukiniai gyvūnai. Ir tik žiemą, kai žemę padengia sniego patalai, takoskyra tarp laukinės gamtos ir civilizuoto pasaulio beveik nematoma – ją žino tik šios nepaprastos sodybos šeimininkai…
Kurdami gražią namų erdvę, net pelkes išvalė
Panitauskų sodyba visais metų laikais (žinoma, ypač vasarą!) yra tikras traukos objektas Vištyčio krašte, garsėjančiame vaizdingomis apylinkėmis bei didžiuoju šio krašto perlu – Vištyčio ežeru. Keturių asmenų šeimos rankomis sukurtas gražiame Vištyčio krašte atsirado žemiškasis rojaus kampelis, tačiau ne vien dėl gamtos maloningumo: žmogaus rankų, širdies prisilietimas, didelis darbštumas, neribota fantazija, subtilus grožio pajautimas ir begalinė meilė tai pačiai gamtai, savo kraštui padarė stebuklą.
Daiva ir Aretas Panitauskai ir dvi jų dukros savo išpuoselėtoje sodyboje gyvena jau per 20 metų. Tiesa, ne tokia ji buvusi visą laiką: didieji pokyčiai, pavertę sodybą susidomėjimo ir smalsuolių lankymo objektu, prasidėjo prieš daugiau nei 9 metus. Būtent tuo metu šeima susirūpino gyvenamojo namo remontu: senas pastatas, Areto tėvų namai, ėmė griūti, tad buvo būtina jį tvirtinti, taisyti. Visiškai nekeisdami senojo namo fasado, Panitauskai pastatą sutvirtino, šiuolaikiškai įrengė jo vidų, o paskui nejučia ir namų aplinkos griebėsi. Kaip sako Daiva Panitauskienė, po kampelį sutvarkydavo: štai, žiūrėk, namo pašonėje vienas gėlynas prašyte prašosi įkuriamas, atokiau – kitas, o kad įspūdis būtų svaresnis, reikia akmenų, kuriais pasirūpinti teko jau Aretui. Dabar sutuoktiniai juokiasi: vyras netgi pyktelėdavęs, kai žmona primygtinai reikalaudavusi akmenų sodybai puošti, tačiau nesipriešinęs – ieškodavęs jų (įspūdingesnių, didesnių) ir sunkvežimiu veždavęs į namus. Nors gėlynai ir visas jų dizainas – išimtinai Daivos rūpestis, kitų sodybos tvarkymo sumanymų autorius buvo Aretas. Būtent vyro iniciatyva buvo išvalytos trys aplink namus telkšojusios pelkės, išrauti jose augę krūmokšniai. Taip buvo sukurti trys gražūs akmenimis nusagstytais krantais tvenkinukai, kuriuose vasarą auga vandens lelijos, atsispindi dangumi plaukiantys debesėliai.
Sutvarkę kiekvieną sodybos kampelį, Panitauskai teritoriją užsėdavo žalia veja. Kruopščiai tvarkoma sodybos teritorija, kurioje – šiuo metu žiemos miegu miegantys ir minėti tvenkiniai, ir gėlynai, ir akmenų bei visžalių spygliuočių krūmų kompozicijos, ir pastatai, – sudaro pusantro hektaro plotą (visa sodybvietė su aptvarais laukiniams gyvūnams, dirbama žeme užima 25 hektarus).
Ten, kur ganosi taurieji elniai…
Panitauskų sodyba gausius lankytojus traukia ne vien dėl gražiai tvarkomos itin erdvios aplinkos. Čia, kaip minėta, įkurdinti ir laukiniai gyvūnai. Aptvaruose, užimančiuose 15 hektarų, ganosi apie 70 laukinių gyvūnų: tauriųjų elnių, danielių, dovydų, pora šernų. Savo augintiniams Panitauskai sudarę sąlygas, panašias į laukinės gamtos (tam labai tinkama pati vieta): kalvotoje vietovėje esantys aptvarai – ne tik puikios ganyklos vasarą, čia yra ir krūmokšnių, medelynų pasislėpti nuo žvarbaus speigo žiemą, pelkių – atsigaivinti karštą vasaros dieną (ypač šernai mėgsta tingiai kiurksoti dumbliname vandenyje kepinant saulei), be to, pakankamai erdvės laisvai lakstyti. Panitauskų gyvūnai laisvės skonio nepamiršę: nelabai prisileidžia žmones, šiek tiek draugiškiau priima Aretą (būtent šeimininkas jiems nuolat pašaro atneša), o smalsuoliams, norintiems paspoksoti į gyvūnus, patariama atvykti pavakare – būtent tada, kai šeimininkas nešioja jiems maistą, jie išlenda į atviresnę erdvę.
Laukinių gyvūnų auginimas Panitauskų sodyboje prasidėjo taip pat prieš 9 metus. Į sodybą Aretas atsigabeno medžiotojų sugautą šerniukę, kurią pavadino Saulute. Augino ją tuomet mažame aptvarėlyje, dar nežinodamas, kas bus toliau. Paskui viskas klostėsi jau tik laukinių gyvūnų daugėjimo sodyboje linkme. Žemaitijoje Aretas Saulutei nupirko draugą – šerną Meškiuką (dabar Panitauskai teturi tik minėtą Saulutę bei jos dukrą), padidino aptvarą. Prie tuo metu vis didėjusios šernų bandos (vienu metu net per 30 jų laikė) aptvaro atsirado ir kiti aptvarai – pirmiausia tauriesiems elniams (pirmuosius – tris pateles ir patiną – pirko Joniškio rajone), vėliau ir kitiems gyvūnams. Kam to reikia? Pirmiausia – gražu, tačiau, pasak A. Panitausko, grožis turi atsipirkti (šernai atsipirko: ne vienas jau parduotas). Šiuo metu Panitauskai bandas tik plečia vildamiesi, jog auginamas laukinis grožis ir materialiai atsipirks.
Visi darbai – tik šeimos narių rankomis
Sunku patikėti, tačiau visos didžiulės sodybos erdvės yra apžiūrimos, tvarkomos vien šeimos jėgomis (beje, viską ir sukūrė Panitauskai beveik be talkų). Panitauskai užaugino dvi dukras: Enrika – Kauno žemės ūkio universiteto magistrantė, būsima ekologė, sesės pėdomis pasekė ir jaunesnioji Greta, ekologiją studijuojanti toje pačioje aukštojoje mokykloje. Jos – visas tėvų ramstis. Šeimos nariai susiskirstę visus darbus ir pareigas taip, kad viskas būtų atlikta laiku. Enrika – tėčio pagalbininkė ūkyje (A. Panitauskas – ūkininkas, besiverčiantis laukininkyste, pats užsiauginantis grūdų ir auginamiems laukiniams gyvūnams maitinti, ir pardavimui dar lieka), o Greta – dažniausiai mamai (D. Panitauskienė – Vilkaviškio S. Nėries pagrindinės bei Paežerių pagrindinės mokyklos kūno kultūros mokytoja) talkina namų apyvokos darbuose. Nors darbo daug, Panitauskai nesiskundžia: namai jiems – ir didžiausias atokvėpis. Ši šeima nesvajoja apie užsienio kurortus (tiesiog tam poreikio net nėra), retai kada išlekia, tarkime, kad ir prie jūros – namuose esanti aplinka atstoja viską.
Medžiotojų šeima
Ne vien vasarą, kaip aplink plyti žaluma, namuose gera: gamtos prieglobstis, koreguojamas darbščių rankų, visada teikia jėgų. Gal dėl to ir Panitauskų pomėgiai, atrodytų, gana neįprasti: abi dukros mėgsta žvejoti (beje, norint meškerę užmesti, toli nereikia eiti: visi trys sodyboje esantys tvenkiniai yra gausiai įžuvinti), o štai visi šeimos nariai, išskyrus dar tvirtai neapsisprendusią Gretą, – medžiotojai. Aretas medžioja nuo 1988 m. (šiais metais jis buvo išrinktas medžiotojų klubo „Vištytis“ vadovu), 19 metų ir Daiva – oficiali medžiotoja, o štai Enrikos medžiojimo stažas – apie ketveri metai. Medžiotojų šeima – tikri gamtos mylėtojai. Jiems medžioklė – pirmiausia rūpinimasis apylinkių gyvūnais, jų populiacija: skauda širdį, kad žvėrelių vis mažėja, kad nebesimato pamiškėse laisvai lakiojančių stirnų bandų, kad daugiausia vilkai siautėja po Vištyčio apylinkių miškus… Panitauskai gerai pažįsta laukinę gamtą, jos dėsnius. Štai prieš trejetą metų užaugino stirną: vos poros dienų likimo valiai palikta mažylė tapo šeimos augintine. Stirnaitę pavadino Baika, augino, prižiūrėjo ją kaip naminį kačiuką. Nors laisvės jai neribojo, tačiau užaugusi ji žmones paliko: gamtoje taip jau sutvarkyta – jaunikliai nuo tėvų atsiskiria, kai patys gali savimi pasirūpinti…
Panitauskai į medžioklę patraukia bet kuriuo metų laiku visa šeima (Gretai tenka varovės vaidmuo) arba su kitais medžiotojų klubo nariais. Toks užsiėmimas – taip pat sąlytis su gamta.
Laima GRIGAITYTĖ
Nr. 3, 2012 m. gruodžio 22–28 d.
Panitauskų sodyba žiemą.
Kalėdas į šiuos namus atneša nuosavi elniai.
Panitauskų sodyba žiemą.
Sniego pataluose – Panitauskų sodyba.
Panitauskų sodyba žiemą.
Daiva, Aretas ir Enrika Panitauskai medžioklėje. Asmeninio albumo nuotrauka.
...ir savo poilsio namelyje, kurio sienos nukabinėtos medžioklės trofėjais.
...ir vasarą.
...ir vasarą.
...ir vasarą.
...ir vasarą.
