Kardelių jūra – ir ne bet kokių! Ryškios, švelnios, pastelinės, net „rėkiančios“ spalvos tarpusavyje taip dera, kad nuo maloniai širdį užliejančio estetinio jausmo belieka tik giliai atsidusti. Žodžių čia nebereikia. O kur dar žiedlapių formų įvairovė: vieni įmantriai suraityti, kiti sugarbanoti, treti tiesiomis linijomis plieskiantys.
Skaičiai taip pat įspūdingi – Daivos Macijauskaitės kolekcijoje auga daugiau kaip 250 kardelių veislių. O kiek svogūnėlių kasmet pasodinama, jau ir suskaičiuoti sunku. Tūkstančiai – ir ne vienetais, o dešimtimis.
Kalvarijietė Daiva Macijauskaitė kardelių lauką užveisė maždaug prieš dešimt metų. Ši gėlė jai visada buvo labai graži, tačiau ryžtis pačiai ją auginti – o, kaip vėliau paaiškėjo, ir selekcionuoti – paskatino apsilankymas gėlių parodoje Panevėžyje.
Ten Daiva pamatė, kokių nuostabių kardelių veislių esama, ir, kaip pati sako, tiesiog užsidegė. Iš tuomet žinomo kardelių augintojo Leono Adomavičiaus ji nusipirko apie penkis tūkstančius maždaug penkiasdešimties veislių svogūnėlių. Ir – pirmyn!
Pirmieji auginimo metai buvo sėkmingi, todėl Daiva savo kolekciją ėmė nuosekliai didinti. Veislių skaičius netruko išaugti nuo 50 iki 100, o tuomet jos užauginti kardeliai pradėjo „eiti į žmones“ – Daiva ėmė dalyvauti parodose, prekiauti žiedais ir svogūnėliais.
Grožis, kuris reikalauja daug darbo
Kardelių žiedų prekybos pikas – antroji vasaros pusė, praktiškai iki rugsėjo pradžios. Pavasarį pirkėjų laukia svogūnėliai.
Nors skaičiai įspūdingi, o paklausa nei žiedais, nei svogūnėliais nesiskundžia, kardelių auginimas – brangus malonumas. Visos investicijos atsiperka tik maždaug dešimtadaliu.
Daug nuostabių žiedų taip ir nepasiekia pirkėjų – keliauja į šiukšlyną. Viena pagrindinių priežasčių – smarkūs lietūs ir liūtys. Kardelių žiedai labai sugeria vandenį, todėl augalai išvirsta, žiedai praranda prekinę išvaizdą.
Yra ir dar vienas kardelių augintojams ne itin palankus dalykas: beveik visi augalai pražysta vienu metu. Rugpjūtį kardelių žydėjimas pasiekia piką, tačiau kartu su paskutiniu vasaros mėnesiu jis beveik ir baigiasi.
Kad žiedai „pliekste pliektų“
Kardelių auginimas – tikras menas, jeigu norima, kad žiedai būtų įspūdingi. Čia neužtenka vien pasodinti svogūnėlį į žemę – reikia ir laiko, ir patirties, ir per metus sukauptų žinių.
Svogūnėliai sodinami pirmoje gegužės pusėje. Daiva juos paprastai į dirvą sodina apie gegužės 10-ąją, maždaug dešimties centimetrų gylyje. Toks gylis padeda išaugusiems žiedynų stiebams tvirčiau laikytis ir mažiau išvirsti. Dirvą taip pat reikia parinkti tinkamai – kardeliams geriausiai tinka vieta, kurioje yra dalinis pavėsis.
Per sezoną augalus reikia tręšti du kartus. Sudygusiems kardeliams naudojama amonio salietra, o vėliau, pradėjus formuotis žiedynams, – kalcio salietra. Tris–keturis kartus per sezoną, tik iki žydėjimo, augalus tenka purkšti nuo ligų ir kenkėjų.
Rudenį prasideda ne mažiau svarbus darbas. Spalio pradžioje svogūnėliai iškasami iš žemės, nuplaunami, pamerkiami į specialius cheminius tirpalus, apsaugančius nuo grybelinių ligų ir kenkėjų. Pašalinamas senasis, vadinamasis vaškinis, svogūnėlis, o naujieji dar apdorojami kalio permanganato tirpalu.
Iki pavasario jie laikomi ne žemesnėje kaip penkių laipsnių šilumos temperatūroje – panašiai kaip bulvės rūsyje.
Nuo augintojos iki selekcininkės
Daiva su savo užaugintais kardeliais jau daugelį metų dalyvauja parodose. Tačiau vien auginti gražias gėles jai ilgainiui nebepakako.
Prieš penkerius ar šešerius metus moteris pati pradėjo išvedinėti naujas kardelių veisles. Pasak Daivos, tai labai įdomus, tačiau kartu ir nedėkingas užsiėmimas.
Nužydėjus žiedui, surenkamos sėklos, kurios pavasarį pasėjamos. Kardeliai gali būti apdulkinami dvejopai. Natūraliai juos apdulkina vabzdžiai, tačiau tokiu atveju neįmanoma prognozuoti rezultato. Kitas būdas – mechaninis apdulkinimas, kai pati selekcininkė žiedadulkes perkelia nuo vieno žiedo ant kito.
Iš sėklų išauga vadinamieji gumbapumpuriai, kurie kitais metais vėl sėjami. Iš jų išauga maži svogūnėliai, o šie pirmą kartą pražysta tik trečiaisiais metais.
Vadinasi, tik po trejų metų galima pamatyti, kas iš viso šio darbo išėjo.
Selekcija – tarsi loterija
Deja, selekcijos statistika ne itin džiugina. Pavyzdžiui, iš tūkstančio pasodintų naujų kardelių vos šimtą galima atsirinkti. Likę tiesiog išmetami.
Todėl selekcija – savotiška loterija. Tik čia bilietas perkamas ne pinigais, o laiku, darbu ir kantrybe. Ir vis dėlto kartais joje galima laimėti tikrą aukso puodą – išvesti kardelį, kuris nustebins savo spalva, forma ar kitomis savybėmis.
Įdomu ir tai, kad rudenį, iškasant kardelių svogūnėlius, prie jų šaknų galima rasti mažyčių svogūnėlių – „vaikučių“. Jie paveldi visas didžiojo svogūno savybes. O štai iš sėklų niekada negali būti tikras, kas išaugs.
Būtent tas nenuspėjamumas ir daro selekciją tokią įdomią.
Išskirtinis pomėgis
Daivos istorija prasidėjo nuo paprasto susižavėjimo gėle. Šiandien kardeliai tapo ne tik pomėgiu, bet ir ilgamečiu darbu, reikalaujančiu žinių, kantrybės, investicijų ir didžiulio atsidavimo.
Tokių kardelių augintojų ir naujų veislių kūrėjų kaip Daiva šiuo metu Marijampolės krašte, panašu, nėra. O gal ir visoje Lietuvoje jų būtų galima suskaičiuoti vos keletą.
Todėl jos kardelių laukas – ne tik įspūdinga spalvų ir formų jūra. Tai ir gyvas įrodymas, kiek daug gali užaugti iš paprasto žmogaus meilės gėlėms.
Autorės nuotraukos.
