Pagrindinis > Žmonės > Saviraiška > Algis Padvelskis: kuriant savąją sėkmės mokyklą

Algis Padvelskis: kuriant savąją sėkmės mokyklą

 

 „Visi norime būti laimingi, turtingi ir sveiki, tačiau tik nedaugelis galime tuo džiaugtis“, – sako marijampolietis Algis PADVELSKIS, firmos „Komota“ įkūrėjas ir vadovas, pastaruoju metu labiau žinomas kaip seminarų ciklo „Noriu–galiu–padarysiu“ organizatoriaus ir vedėjas, kuriam naują veiklos kryptį padiktavo visai nelinksma tikrovė. Anot atliktų tyrimų, skurdinimo politika davė baisius vaisius: auga ne tik bedarbių, bet ir apskritai nenorinčių dirbti žmonių skaičius. Kam dirbti, jei galima gyventi iš pašalpų. Darbuotojų trūksta, nes nėra iš ko rinktis. Akis bado baisioji statistika: kone trečdalis žmonių Lietuvoje gyvena iš pašalpų, tokį patį skaičių ir kone beraščių turime. Kita vertus, Lietuva – viena iš darbščiausių, labiausiai išsilavinusių šalių, bet atlyginimai čia vieni iš mažiausių. Kodėl pinigai ir laikas dirba tik turtingiesiems? Nuo ko priklauso mūsų galimybės? Tokie klausimai, A. Padvelskį jaudinę daugelį metų, galiausiai atvedė prie suvokimo: išgyventi moko tėvai ir mokykla, o savo sėkmės mokyklą turime susirasti patys. Sukūręs savąją sėkmės mokyklą, žmogus sukaupta patirtimi stengiasi pasidalyti su kitais vardan vieno tikslo: nepasiduoti skurdinimo politikai, garsiai rėkiančiai, kad Lietuvoje negalima uždirbti, matančiai tik negatyvią gyvenimo pusę. Pozityvus požiūris, pasak A. Padvelskio, – pirmasis žingsnis į geresnę gyvenimo kokybę…

 „Išgyventi moko tėvai ir mokykla, o savo sėkmės mokyklą turime susirasti patys“

 „Nuo pat vaikystės domiuosi, kodėl vieniems, nepriklausomai nuo turimų žinių, tėvų, turtų, užimamų pareigų, amžiaus, sekasi, o kiti, kad ir kaip stengtųsi, „nesusidraugauja su sėkme“, – pasakoja A. Padvelskis. – Atsakymų neradau nei mokykloje, nei knygose, kol nepradėjau mokytis iš tų žmonių, kurie, matydami mūsų klaidas, gali savo pavyzdžiais padėti rasti teisingus veiksmus.“

Kilęs iš Šikšnių kaimo (Kybartų sen.,Vilkaviškio r.), baigęs Kybartų K. Donelaičio vidurinę mokyklą, Vilniaus pedagoginiame institute įgijo matematiko-fiziko specialybę. Dar būdamas studentas, atkreipė dėmesį į savotišką paradoksą: štai vieni gerai mokosi, stengiasi, tačiau visas gyvenimas – tik kažkokie bevaisiai bandymai, o kiti pasiekia savo tikslus. Vadinasi, ne nuo pažymių vidurkio priklauso pasiekimai gyvenime… Baigęs institutą, trejus metus („už diplomą“) atidirbo Bartninkų vidurinėje mokykloje, žinodamas, kad jo ieškojimų kelias tik prasideda. Po priverstinių trejų metų į pedagoginį darbą daugiau negrįžo: dirbo buvusiame „Taikos“ kolūkyje (Vilkaviškio r.) energetiku (mokėsi LŽŪ elektrifikacijos ir mechanizacijos, nors studijų baigti nepavyko), vėliau Kalvarijos keramikos gamykloje (vadinamojoje plytinėje) vyriausiuoju energetiku, kur po metų tapo vyriausiuoju inžinieriumi. Laikai keitėsi. Nuo vaikystės ramybės nedavusios mintys K. Prunskienės ekonominės nepriklausomybės laikotarpiu, kaip pats sako, ėmė vystytis jau kryptinga linkme. Ne veltui sakoma: kai mokinys pasiruošęs, atsiranda ir mokytojas. Vilniuje Algis susipažino su žmonėmis, kurie mąstė panašiai kaip ir jis, tik gal net dar plačiau. Jų dėka 1988 m. A. Padvelskis išvyko į Kijevą (Ukraina) mokytis pagal JAV sertifikuotą vadybos programą, kurią įvertino kaip galimybę geriau matyti vykstančius įvykius, tinkamai juos interpretuoti – būtent šių žinių negalėjo gauti nei mokykloje, nei institute, pagaliau nei kasdieniame gyvenime. Būtent tų mokymų metu suvokta frazė: „Išgyventi moko tėvai ir mokykla, o savo sėkmės mokyklą turime susirasti patys“ tapo jo gyvenimo leitmotyvu, įkvėpusiu 1997 m. įsteigti iki šiol sėkmingai veikiančią individualiąją įmonę „Komota“. Tiesa, iki tol dar dirbo Vilkaviškio vartotojų kooperatyvo paruošų gamybinio susivienijimo direktoriumi, tačiau naujas vadovo mąstymas kirtosi su aukščiau stovinčių asmenų standartizuotu, apribojimais kaustomu mąstymu, trukdančiu sėkmingam darbui.

Kaip minėta, 1997 m. A. Padvelskis įkūrė „Komotą“, o po dvejų metų apsigyveno Marijampolėje. Kiekvienais krizės metais įkūrė po vieną įmonę, kol pasiekė dabartinį rezultatą: veikiančios trys „Komotos“. UAB „Komotos sistemos“, UAB „Komotos servisas“ užsiima fizinių asmenų kompiuterinės įrangos taisymu, o pagrindinė firma „Komota“ atlieka sudėtingus darbus, jos veikla – įmonių kompiuterinės technikos priežiūra, mokymas ir konsultavimas. Nuo 2004 m. A. Padvelskis daug dėmesio ir investicijų skiria saviugdai, dalyvaudamas žmogiškųjų išteklių ir finansų tobulinimo seminaruose. 2008 m., pačiu sunkiausiu laikotarpiu, kai viena po kitos užsidarinėjo kompiuterinės technikos įmonės, „Komotos“ vadovas pradėjo viešas socialines akcijas „Padovanok kompiuterį vaikams“ (2008 m. tokia akcija buvo vykdoma su Marijampolės savivaldybės administracijos, 2009 m. – su Vilkaviškio vyskupijos „Caritas“ organizacijos pagalba net per devynias savivaldybes). Jų metu padovanota daugiau nei 120 kompiuterių vaikams, kuriems labiausiai to reikėjo, – našlaičiams, vaikų dienos centrų lankytojams ir kt.

Nuo 2010 m. A. Padvelskis jau pats vadovauja viešiems neformalaus mokymo seminarams.

Sėkmės žinių išbandymas – nelaimė gimtinėje

„Pats sudėtingiausias mano sėkmės studijų žinių išbandymas, – sako A. Padvelskis, – buvo besitęsiančios finansinės krizės metu gimtinėje, Šikšnių kaime, 2011 metais įvykusi nelaimė ir po jos sekusios pastangos atstatant sudegusį aštuonbutį.“

Skaitytojams primename daugiau nei dvejų metų istoriją. 2011 m. vasario 22 d. apie 17 val. Šikšnių kaime nudrioskė baisus garsas. Po sprogimo, akimirksniu sudrebinusio ir griuvėsiais pavertusio kaimo aštuonbutį, iškart įsiliepsnojo gaisras, kurį skubiai atvykę ugniagesiai numalšino per tris valandas, tačiau darbą gaisravietėje jie baigė tik jau kitos dienos paryčiais – apie 6 val. Sprogimas be pastogės paliko visus aštuonbučio gyventojus (tarp jų – ir A. Padvelskio tėvus). Išverstos dvi lauko sienos, keliasdešimties metrų spinduliu ištaškyti antrojo aukšto butų langai, ugnies sunaikintas namo stogas, antrojo aukšto butai bei juose esantis turtas, stipriai sulieti vandeniu, sušalusiu į ledą, pirmojo aukšto butai – tokie sprogimo, gaisro ir jo likvidavimo padariniai. Aštuonbutį sumaitojęs sprogimas, kaip manoma, dėl dujų nuotėkio nugriaudėjo antrajame aukšte su sūnumi gyvenusios Teresės Zykienės bute. Buto šeimininkės sūnus tą pačią dieną parsivežė beveik pilną 20 litrų talpos dujų balioną, kurį į kambarį parsinešė apie 15 val. Po dviejų valandų pastatą sudrebino galingas sprogimas, T. Zykienės sūnų pasiekęs ne savo bute – tuo metu vyriškis buvo pas šalia gyvenančius kaimynus. Išbėgęs į laiptinę, vyras nustėro: sprogimas jau buvo visiškai sugriovęs jo butą, o laiptinės aikštelėje tarp pirmojo ir antrojo aukštų gulėjo siaubingo trenksmo bangos išsviesta jo motina. Vėliau paaiškėjo, kad T. Zykienė buvo kambaryje, kai pajuto iš koridoriaus sklindantį dūmų kvapą. Moteris, norėdama išsiaiškinti, kas atsitiko, koridoriuje degė šviesą. Stiprus sprogimas nugriaudėjo tą pačią akimirką, kai buto šeimininkė paspaudė elektros jungiklį. Manoma, kad sūnaus parvežtas dujų balionas sprogo dėl to, jog buvo perpildytas: saugumo sumetimais paprastai užpildoma tik trečdalis baliono tūrio, sprogęs balionas, matyt, buvo užpildytas daugiau, tad šilumoje besiplečiančios dujos išsiveržė galingu sprogimu.

„Tada mano gimtojo kaimo gyventojai, kaip ir daugelis iš mūsų, – sako A. Padvelskis, – turėjo tris pasirinkimo kelius. Pirmasis – nieko nedaryti ir laukti, kad viskas išsispręs savaime, nes gaisras daugiabutyje, suniokojantis viską, esant 25 laipsniams šalčio, yra didelė nelaimė. Ar yra galimybė nieko nedarant tikėtis, kad kažkas kažkur suteiktų „pastogę“ ir pasidalytų savo turtu, kol nukentėjusieji susikurs savąją gerovę iš naujo? Šis kelias nebuvo niekam priimtinas, todėl jį iš karto atmetėme. Iš pradžių daugeliui antrasis kelias – ieškant kaltųjų bandyti išsireikalauti, kad valdžia su kaltininkais išspręstų šios nelaimės problemas – atrodė teisingiausias. Galbūt tik todėl, kad daugelis nukentėjusiųjų buvo vaikai, pensininkai arba neįgalieji bei bedarbiai. Bet tik realiai įsivertinant savo galimybes ir svarstant įvairiausius apsiribojimus: pinigų ir laiko nebuvimo, valdžios geranoriškumo galimybes, kaltųjų ir teisingumo paieškos variantus ir t. t. – suabejojome šio kelio sėkme. Supratome, kad greičiausiai visa tai baigsis dideliu kiekiu užuojautų ir „faktu“, kad nieko padaryti negalima. Šis kelias vedė į neišsipildžiusių lūkesčių sunaikinimą. Tokį, kurį pasirenka dauguma ištikus didesnei ar mažesnei nelaimei, atsiradus netikėtai problemai. Visa tai vedė prie beviltiškumo ir kaltės prisiėmimo sau. Atsakymas į šį klausimą: ar tikrai dėl to esame kalti ir nieko pakeisti negalime? – nulėmė mūsų ateitį. Man tai priminė, kaip, bijodami susirgti, patys ieškome įvairių negalavimų simptomų ir bandome atspėti – gal jau kuo nors sergame. Nusistatę savo ligą, pasiieškome vaistų, nes daugelis daktarų su mūsų nusistatyta ligos diagnoze nesutinka. Ir visai kitaip pasijuntame paskaitę informaciją apie galimas komplikacijas nuo tų vaistų vartojimo. Tada belikdavo tik pasiguosti, kad daugelis taip daro… Bet tuomet atsisakėme šio kelio, nes beveik visus sugebėjimus būtų tekę aukoti tik tam, kad surastume „faktus pasiteisinimui“, bet ne tikslui pasiekti ir jam įgyvendinti.“

Sudegusio namo atstatymas – praktinė pamoka visiems

Pasak A. Padvelskio, nelaimės tėviškėje akivaizdoje pasisekė kartu su visa kaimo bendruomene pasirinkti trečiąjį kelią – neprarandant vilties ir tikėjimo, atsisakyti skriaudos asmeniškumo: kiek kas nukentėjo, kaltų paieškos ir reikalavimų kitiems. Buvo nuspręsta surasti galimybių ir priemonių, kad 21 žmogus, tarp kurių buvo šeši vaikai, vėl galėtų sugrįžti į savo namus. Teko įveikti ne vieną kliūtį ir problemą, bet atsisakius bet kokių apribojimų ir pasiteisinimų, beieškant visada buvo surasti geriausi sprendimai. „Mūsų veiksmų teisingumą patvirtina faktas – sudegęs, apgriuvęs namas „vaiduoklis“ tapo šiuolaikišku, – šiandien džiaugiasi A. Padvelskis. – Tik nuoširdus tikėjimas ir kasdienis ėjimas nenukrypstant nuo pasirinkto kelio galėjo padaryti šį „neįmanomą stebuklą“ – per šešis mėnesius atstatyti žiemos metu suniokotą daugiabutį pastatą, jį dar ir modernizuojant bei sudarant sąlygas nukentėjusiesiems visavertiškai įsikurti naujam gyvenimui. Tikslas buvo pasiektas padedant geros valios žmonėms, patikėjusiems mūsų pasirinkimo teisingumu. Visos nelaimės ir problemos yra nugalimos, jeigu mes tuo tikime ir to siekiame. Laimėjome visi, ypač vaikai, kurie vėl gali gyventi savo namuose su tėvais. Tai buvo pati šauniausia praktinė pamoka visiems, kaip galime susikurti savo sėkmę. Ir niekas nenori net galvoti apie kitų galimų kelių baigtį: namą „vaiduoklį“ su neišsipildžiusiomis svajonėmis ir kažkur laikinus namus su buvusios nelaimės prisiminimais bei laiko gydomu beviltiškumo skausmu…“

Savo žinių ir patirties skleidimo keliu

„Tai ne vienintelis atvejis, apie kurį galiu papasakoti, kaip galima susidraugauti su sėkme, – sako A. Padvelskis. – Tai mano daugiau nei trisdešimties metų paieškos, kodėl vieniems, nepriklausomai nuo išsilavinimo, amžiaus, pasiektos karjeros, turimų turtų, sekasi geriau negu kitiems – rezultatas.“

Savo žinias ir sugebėjimus A. Padvelskis linkęs perduoti kitiems žmonėms, todėl, kaip minėta, nuo 2010 m. pradėjo organizuoti įvairius seminarus žmogiškųjų išteklių panaudojimo temomis. Daugelis seminarų vyksta vis dar nemokamai, todėl jie pavadinti akcija „Noriu–galiu–padarysiu“. „Daugelis dalyvių, – pasakoja šių seminarų rengėjas, – griaudami susikurtos aplinkos „tiesas“, jaučiasi laimingesni atsilaisvindami nuo neleidžiančių pasiekti savo svajonių pasiteisinimo grandinių: „krizė“, „nėra tam laiko ir pinigų“, „gerai ir taip, kad tik blogiau nebūtų“, „pradėsiu tai daryti (keistis) nuo…“ ir t. t. Gaila, kad dar daugelis nenori suprasti, jog visa tai priklauso tik nuo mūsų pačių pasirinkimo. Galimas atvejis tik dėl to, kad pasiteisinimo ir priežasčių „faktais“ klotas kelias atrodo gražesnis. Bet pagalvokime: koks mūsų gyvenimo tikslas? Dažnas pajuntame, kad tai tik apgaulingas vaizdas. Kaip ir kitų daugelio priklausomybių atveju, pati pradžia nėra lengva – kol sau pripažįstame, ko iš tikrųjų norime. Malonu, kad vis daugiau žmonių tuo domisi, ir vis daugiau yra pasirenkančių šį trečiąjį kelią, kurį pavadinome „priežasties sėkme“. Ar yra tokia priežastis, dėl kurios norėtume tapti savo likimo vergais, arba kurti sau ir savo artimiesiems geresnę gyvenimo aplinką? Ar mes visi turime tokį pasirinkimą? Atsakau TAIP. Mes visada turime tris kelius.“

„Dažnai klientai manęs klausia, ar aš turiu problemų, – atvirai sako A.Padvelskis. – Neslėpdamas galiu pasakyti: „taip“, bet jos man yra reikalingos ir būtinos, kad galėčiau tobulėti. Nes nesirinkdamas kaltųjų paieškos ar pasiteisinimo varianto ir netikėdamas jokiais apribojimais galiu rasti daug puikių sprendimų ir galimybių bet kokioms problemoms įveikti ir savo galimybėms tobulinti“.

Siekdamas atskleisti šias ir kitas paslaptis, A. Padvelskis jau yra sukaupęs medžiagą seminarams ir praktinėms užduotims net 29 temomis. Naujausi seminarai skirti verslumui skatinti („Pokytis–sėkmė“, „IT įrangos specialistas“) ir yra registruoti darbo biržos neformalaus mokymo programose.

„Esu dėkingas geros valios žmonėms, kurių dėka bet kokios problemos, nelaimės virsta sėkmės istorijomis, – reziumuoja savąją sėkmės mokyklą kuriantis žmogus. – Kaip sodininkai, taip ir mes pasidalydami patirtimi ir geriau pasinaudodami savo galimybėmis, galime susikurti geresnę gyvenimo aplinką sau ir savo artimiesiems. Žinoma, eiti juo nėra visiškai lengva, nes norint, kad aplinka ir problemos pasikeistų mums naudinga linkme, reikia pirma „atpažinti save“ ir atlaisvinti savo galimybes. Tik patiems besikeičiant galima susidraugauti su sėkme ir labai daug ką padaryti – įgyvendinti bet kokią svajonę.“

* * *

P. S. Norinčius padiskutuoti arba turinčius pasiūlymų ir pastabų, o gal net ir svarstančius išbandyti savo galimybes Algis Padvelskis kviečia parašyti el. paštu algis@komota.lt ir įsipareigoja visiems nuoširdžiai atsakyti į dominančius klausimus bei pakviesti į seminarus ir praktinius mokymus.

Laima GRIGAITYTĖ

Autorės nuotrauka.

Nr. 15 (19),2013 m. balandžio 13–19 d.

2 komentarai(-ų) “Algis Padvelskis: kuriant savąją sėkmės mokyklą

Komentuoti: vaidas Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Taip pat skaitykite