Sėkminga karjera, švenčių dekoravimo verslas, laiminga šeima, sportiniai pasiekimai ir tūkstančiai sekėjų socialiniuose tinkluose – iš pirmo žvilgsnio vilnietės Robertos Orlauskaitės gyvenimas atrodo bene tobulas. Tačiau šalia viso to yra ir skaudi patirtis – prieš devynerius metus ji neteko kojos. Susigrąžinti šypseną užtruko, bet šiandien stipri ir energinga moteris šį likimo smūgį vadina jai tekusia misija – įkvėpti kitus negalią turinčius žmones.
Smagus vakaras baigėsi motorolerio avarija
Būdama 21-erių R. Orlauskaitė su drauge išvyko pagyventi Rodo saloje. Poilsiautojų šypsenos, geras laikas ir puikus oras – taip atrodė viešbutyje animatorėmis įsidarbinusių merginų kasdienybė. Visgi praėjus pusmečiui viskas apsivertė aukštyn kojomis. Po vieno svarbiausių sezono pasirodymų visa komanda išvyko į artimiausią miestelį atšvęsti. Grįždamos namo, merginos vietoj taksi pasirinko važiuoti su kelis kartus matytais vaikinais, pasisiūliusiais pavežėti motoroleriais. Smarkiai viršydamas greitį R. Orlauskaitę vežęs vairuotojas kaktomuša susidūrė su automobiliu. Nors vaikinas patyrė tik apsibrozdinimus, R. Orlauskaitė per avariją neteko kairės kojos.
Skrydis sraigtasparniu iki artimiausios ligoninės, mėnuo Graikijos gydytojų priežiūroje, ilga reabilitacija Lietuvoje ir pirmieji kojos protezai… R. Orlauskaitei teko nueiti ilgą kelią, kol į gyvenimą vėl galėjo žiūrėti pozityviai. „Sunkiausiu gyvenimo laikotarpiu didžiausia mano motyvacija buvo šeima. Nenorėjau liūdėti prie jų, nes tai dar labiau priverstų juos sielotis. Stengiausi susiimti, kuo greičiau atsistoti ant kojų ir parodyti, kad man viskas gali būti gerai. Galiausiai tai pavyko“, – prisimena ji.
Dalijasi ir pozityvumu, ir žiniomis
Pozityvumas bei neblėstanti motyvacija ir dabar yra R. Orlauskaitės vizitinė kortelė. Moteris drąsiai demonstruoja savo kojos protezą, garsiai kalba apie negalią ir bando įkvėpti aplinkinius. „Man svarbu, kad visuomenėje vyktų pokytis. Džiaugiuosi, kai parašo mamos, turinčios vaikų su negalia, ir paprašo atvažiuoti su jais pabendrauti, pasidalinti iššūkiais bei sėkminga patirtimi. Tikiu, kad po 10 metų turintieji negalią nebebus tarsi atskira žmonių kategorija, o visi būsime lygūs ir vienodi“, – sako R. Orlauskaitė ir priduria, kad Lietuvoje šia tema labiausiai trūksta komunikacijos.
„Nors bėgant metams pastebiu, kad dėl žmonių su negalia daroma vis daugiau, visgi dalis informacijos nepasiekia tikslinės auditorijos. Pasakodama neįgaliesiems apie įvairias organizacijas, jų teikiamą pagalbą ir galimybes, matau, kad dažnas apie tai išgirsta pirmą kartą. Galbūt likimas man atsiuntė misiją tomis žiniomis dalytis“, – šypsosi vilnietė.
Ji pasakoja, kad vedama šio tikslo ir norėdama kitus įkvėpti ne tik žodžiais, bet ir darbais, dar šių metų rudens pradžioje sutiko filmuotis ilgalaikėje vaistinių tinklo „Camelia“ socialinės atsakomybės žinutę nešančioje kampanijoje „Kartu vienas dėl kito“. Jau dvejus metus besitęsiančia kampanija, įtraukusia ir žinomus šalies sportininkus, siekiama priminti žmonėms, kad, nepaisant įvairių fizinių negalių, kiekvienas gali siekti asmeninių pergalių. Šia iniciatyva siekiama skatinti socialinį bendrumą, tarpusavio palaikymą, supratimą ir drąsą siekti užsibrėžtų tikslų. Anot R. Orlauskaitės, būtent tokią žinią ji ir nori paskleisti visuomenėje.
R. Orlauskaitė didelį dėmesį skiria ir sportui. Kurį laiką ją į priekį vedė ambicingas tikslas – tapti pirmąja Lietuvos raitele paralimpinėse žaidynėse. Vis dėlto, dėl darbų gausos ir sveikatos problemų (atsinaujinusių fantominių skausmų), svajonę teko trumpam atidėti. „Kol kas jojimu neužsiimu, tačiau tikslų tikrai nepadedu į šoną. Šioje sporto šakoje sportininkai startuoja net būdami 60-ies, tad esu tikra – svajonė neliks tik svajone“, – optimizmo nepraranda R. Orlauskaitė.
Sportas – ne tik fizinei, bet ir dvasios stiprybei
Kol jojimas laukia savo eilės, sporto entuziastė šiuo metu yra susitelkusi į bėgimą. Prieš kelerius metus įsigijusi specialų kojos protezą, R. Orlauskaitė jau spėjo sudalyvauti ir oficialiose varžybose – maratone „Vilniaus tiltai“ moteris įveikė 5,3 kilometrų trasą. Artimiausias tikslas – 10 kilometrų. Nors žiemą treniruotis nelengva, moteriai gelbsti bėgioti taip pat mėgstantis draugas, o slidžius šaligatvius pakeičia bėgimo takeliai Lengvosios atletikos manieže.
R. Orlauskaitė neabejoja – sportas yra geriausias vaistas nuo visų bėdų. „Fizinė veikla yra būtina kiekvienam. Ji išvalo galvą ir užgrūdina. Man sportas padeda suvaldyti kasdienį stresą ir rūpintis savo psichologine būkle. O ką jau kalbėti apie fizinę! Atrasti sporto teikiamą džiaugsmą linkiu kiekvienam. Net ir žiemą, kai kartais per šalta ir judėti visai nesinori“, – apibendrina aktyvaus gyvenimo būdo mėgėja.
