Kai pavargstame nuo kasdieninių darbų, įkyraus ar net beprasmio bendravimo iš pareigos bei beprotiškai didelio gyvenimo tempo, dažnai mintyse, o kartais ir balsu, išsakome savo svajonę: „…o, kad dabar taip į negyvenamą salą kokiai savaitėlei, kitai…“ Taip mintydami norime nors trumpam pabėgti nuo visų savo rūpesčių, užsimiršti, pabūti vieni… Tik ar tikrai norime į negyvenamą salą? Vargu ar pamąstome, kodėl ta mūsų išsvajota sala įvardinama kaip negyvenama: ar kad jos niekas dar neatrado, ar kad joje niekas neišgyveno. Kitu atveju ten juk turėtų būti bent kokia gyvybės forma. Kažin kaip jaustumėmės atsidūrę joje?Ar atsipalaiduotume, pailsėtume, surastume taip svajotą ramybę ir laimę? Juk iki mūsų atvykimo ten dar niekas nebuvo. Nepasvertai, neapgalvotai, aklai trokštame galbūt dar ekstremalesnio gyvenimo būdo nei monotoniška ar sudėtinga mūsų kasdienybė. Svajojame apie keistą salą, kurioje ketiname kažkaip pasislėpti ne tiek nuo rūpesčių ir problemų, kiek greičiau pasprukti nuo savęs pačių. Keistomis sąlygomis pasiryžtame išlikti bet kur ir bet kokia kaina. Tik kažin ar tai pavyks? Vargu ar surastume tai, ko ieškome, ir atsikratytume visų rūpesčių.
Iš Arkuest iškyšulio (Prancūzija) keltu keliamės į Brea salas. Tai nėra mūsų svajonėse susikurta negyvenama sala, tačiau užsimiršti, atsipalaiduoti, pailsėti – pati tinkamiausia vietovė.
Į salas plaukėme beveik valandą. Išgyvenome nuostabias akimirkas: nedidelis laivelis, profesionaliai manevruodamas, mus plukdė tarp salelių, kurių čia yra apie 400. Vienos didesnės, kitos mažesnės, bet visos savaip gražios ir vis kitokios. Akis paganyti tikrai buvo kur: įspūdingi vandenyno bangų nugludinti, potvynių ir atoslūgių numyluoti salų skardžiai švietė įvairiomis uolienų spalvomis. Virš galvų klykaujantys tenykščiai paukščiai ir vandens purslai, paliečiantys keliautojų veidus, dovanojo pojūtį – esi pripažintas, gal net tau suteiktas savotiškas krikštas – nuo šiol esi čia savas ir visada laukiamas.
Brea salos – ištisas mažesnių ir didesnių salelių masyvas. Didesnės tarpusavyje sujungtos nedideliais tilteliais, o kur tiltelio nėra, atokiau didžiųjų salų, tarsi augmenija apaugę žemės trupinėliai ant vandens pabirę tūno daugybė mažučių salelių. Brea salos – ne tik viena gražiausių Bretanės vietų, bet ir draustinis, kuriame auga daugybė retų augalų, gyvena įvairių rūšių paukščiai. Čia tarsi dailininko teptuko paliestos susilieja sodų, jūros, uolų spalvos. Rojus žemėje…
Išlipę iš mus atplukdžiusio laivo, salose stebėjome potvynių laukiančius ant šono parvirtusius, sakytum miegančius, žvejybinius laivelius. Brea salas aplanko didieji potvyniai ir atoslūgiai: kas šešios valandos vanduo pakyla tiek, kad žvejai nedideliais, šiuo metu miegančiais laivais išplaukia žvejoti į vandenyną. Praėjus šešioms valandoms, jie turi suspėti grįžti į krantą, išsikrauti laimikį, nes vanduo vėl palieka krantą, laivai gulasi ant šono, eina šešioms valandoms pogulio. Mums toks reginys labai neįprastas, o tenykščiam – kasdienybė.
Miestelis saloje taip pat įspūdingas: nedideli, gyvenamieji namukai akmeninėmis arba mūrinėmis sienomis (medinių statinių pastebėti neteko), sodybos labai tvarkingos, jaukumą joms suteikia daug žydinčių, kai kur net egzotinių gėlių. Namų sienomis vilnija vijoklinių augalų guotai, pasidabinę įvairiaspalviais žiedais. Labai siauros gatvelės – greta vienas kito, petys į petį gali eiti,na, kokie trys-keturi žmonės. Saloje nėra jokių motorizuoto transporto priemonių – taip užtikrinamas čia gyvenančių žmonių ir augalų bei gyvūnų saugumas, puoselėjama ekologija (juk čia – draustinis). Buvo truputį neįprasta: vaikštinėjant siauromis gatvelėmis nesutikome jokių automobilių, išskyrus mažytę ugniagesių tarnybos mašinytę ir miniatiūrinį traktoriuką. Pastarasis, prisikabinęs nedidelius vagonėlius, po visą salą vežiojo žmones, dažniausiai turistus. Tai tarsi toks mažas salos taksi. Pačiame miestelyje – daug kavinukių, restoranų, viešbučių. Tikrai yra kur apsistoti ilgesniam laikui, pasiklausyti muzikos, suvalgyti ledų, paragauti vietinių gyventojų pagaminto maisto.
Paėjėjus toliau už miestelio yra kelios apžvalgos aikštelės. Nuo jų atsivėrė salyno vaizdas. Tarsi iš paukščio skrydžio gėrėjomės reginiu: tolyje ramiai snaudė daugybė salelių ir tarp jų, bures iškėlęs, puikavosi būrelis laivų. Neapsakomai saldi ramybė užliejo širdis. Nuostabi vieta. Tai tarsi atostogų rojus, kuriame gali pabūti pats su savimi, neieškodamas negyvenamos salos.
Autorės nuotraukos.