Draugystė su „perfekcionistu“ 5 (tęsinys)

Vis neduoda ramybės mintis, kas bus, kai grįšiu namo. Labiausiai siutina nežinomybė. Ir iš kur mama galėjo sužinoti kažką… Kai papasakojau apie tai psichologei, tai visų pirma liepė atsipalaiduoti, negalvoti apie ir tiesiog pasiruošti tam, kad reikės pasakyti tiesą. Kol čia esu, man niekas negresia. Kad ir kaip bus sunku, turiu pasirengti pažvelgti baimei į akis. Neįsivaizduoju kaip, nes jau dabar panikuoju vien apie tai pagalvojus…

Klaidas: Nori pasivaikščioti?

Aš: Galim.

Klaidas: Tai už dešimt minučių susitinkame poilsio zonoje. Ok?

Aš: Tinka.

Labai smagu, kad čia visi daktarai taip rūpinasi mumis… Ir tikrai nuoširdūs, atsidavę savo darbui, su jais galima žmoniškai pakalbėti. Ko dar pasiilgau, tai namų vonios. Nes šiuose dušuose kankynė… Viskas būtų dar visai neblogai, jeigu užsirakintų, bet jokio užrakto nėra nei tualete, nei duše. Tai prausiesi arba šlapiniesi su baime, kad bet kada nekviestas svečias gali atidaryti tas duris ir įeiti.

14:13 Šiek tiek pasibuvome su Klaidu, apėjom apie ligoninę keletą kartų, pasėdėjome pavėsinėje truputį, pakalbėjome ir viskas. Taip paprastai. Bet nesakau, kad buvo nesmagu. Jis šiandien kažkoks tylesnis ir liūdnesnis nei įprastai. Nenorėjau klausti, kaip jaučiasi, nes tai akivaizdu, tik norėjau pasiteirauti, dėl ko toks liūdnas, bet būtų nemandagu knistis po kito žmogaus gyvenimą, kai jis pats nepradeda apie tai pasakoti.

Tajus: Ką veikia didžiausia lopė, kurią pažįstu?  😀 

Aš: Ką tik grįžau. Apie tave išvis tyliu – toks atsilupęs, kad net baisu, jog suplyši. Ką pats veiki?

Tajus: Kur buvai?

Aš: Lauke, vaikščiojau su Klaidu.

Tajus: Aišku. Na, būčiau gal atvaręs šiandien, bet supratau, kad draugų tau čia netrūksta, tai gal kitą dieną užsuksiu.  😀 

Aš: Tai gali ir šiandien atlėkti.

Tajus: Turėsi man laiko?

Aš: Aš tau visada turiu laiko, durneli.

Tajus: Na, okei, pagalvosiu.

Aš: Nori – atvažiuoji, nenori – nevažiuoji. Problem?

Tajus: Oho, ko jau čia taip piktai…

Aš: Visai nepiktai, tik kartais labai užknisi su durnais klausimais, į kuriuos pats žinai atsakymus.

Tajus: Nebūčiau draugas, jeigu neužknisčiau. Tu irgi mane užknisi. Dar dažniau nei aš tave.

Aš: Okei, okei, atsiskaitę.

 Darau savo dėžutės dekupažą ir kalbuosi su Faustu. Toks jausmas, kad anksčiau jo visai nepažinojau… Labai keista, nes galvojau, kad jis absoliutus ekstravertas, o, pasirodo, klydau – jis visiškas intravertas. Ir jeigu nesuklysiu, manyčiau, kad jo asmenybės tipas yra INTP. Nors neaišku. Šiaip jam pagal tam tikras savybes tiktų ir ENFP. Dėl šių tipų galima ginčytis. Kiek aš supratau, pas jį problemos šeimoje jau nuo seniai, tik negalvojau, kad tokios didelės, jog aplinkybės privertė jį atsidurti čia… Sakė, kad bandė ne kartą žudytis, bet jo draugai buvo netoliese ir, pastebėję, kad jis ilgai nekelia ragelio, atbėgo pas jį į namus, o kai nerado, pradėjo ieškoti, ir surado nuėjusį į rūsį, kai rišosi prie pakabos virvę ir ruošėsi atsidurti kilpoje. Kaip džiaugiuosi, kad jis dabar sveikas ir gyvas. Na, bent kad gyvas tai tikrai, o dėl sveikumo… Psichologiškai tikrai pasveiks, kad ir užtruks. Bent jau saugiose rankose dabar. Prižadėjome vienas kitam, kad padėsime, kada tik reikės, ir kad nedarytume neapgalvotų sprendimų, nes šiame pasaulyje vis tiek dar yra tokių, kuriems mes rūpime. Kam dabar lengva? Iš tikro… Toks pusiau sarkastiškas klausimas, nes tinkamas beveik visoms gyvenimo situacijoms.

Nupiešiau keletą piešinių, negalvojau visai, ką piešiu. Jokios šviesios spalvos neįdėjau. Tik pilką, juodą, tamsiai žalią, raudoną ir dar sumaišiau kažkiek spalvų, bet beveik visi piešiniai tamsūs. Man taip patinka. Aš galiu tik apsimesti, kad „sergu“ labai lengvomis ligomis, nes yra tokių, kuriuos sunku sutramdyti, o aš bent jau blaiviai mąstau. Na, bent jau manau, kad blaiviai mąstau. Nesvarbu, kad kiekvieną naktį gulėdama lovoje galvoju, kokia yra gyvenimo prasmė ir kam aš čia esu reikalinga. Kitaip tariant: dėl ko ką nors daryti, jeigu vis tiek galų gale mirsi? Ir apskritai, koks yra tikslas būti šioje Žemėje? Kad patirtum kažką skaudaus, ir tada pradėtų šerti vaistais kaip kokį šunį kaulais? Atrodo, kad viskas, ką darai, yra tik dėl to, kad darytum, o ne dėl to, kad kažką reikštų… Rūpinuosi tiek šeima, tiek draugais, tiek artimais žmonėmis, bet nebesugebu patirti to jausmo, kuris atneša džiaugsmą, net tą menką šypseną, kai kažką darai. Paprasčiausiai nebejaučiu, pasidariau neutrali, apatiška…

17:29 Visai nenoriu vakarienės, nejaučiu apetito. Kai Tajus „pasidarbavo“ man „suteikdamas“ tokią būseną, iki šiol tokia ir maitinuosi. Sėdžiu dabar antrame aukšte, čia gal ir negalima ateiti, bet noriu pabūti viena. Smegenys tiesiog rėkia. Sėdžiu prie bibliotekos ir matau save veidrodyje. Ar man vienai visada pažiūrėjusi į jį ilgiau ima byrėti ašaros?

Klaidas: Kur dingai, fainuole?

Aš: Jau pasiilgai?  😀 

Klaidas: Pfff, dar ko, aš niekada nieko nepasiilgstu. Tiesiog susirūpinau, gal kas nors atsitiko, kad skyriuje tavęs nėra. Su Faustu sėdim, žaidžiam šaškėm, norėjom pasikviesti ir tave, bet tavo palatos draugė (koks ten jos vardas?) pasakė, kad kažkur išėjai.

Aš: Kad ne, nieko neatsitiko, viskas gerai, tiesiog šiek tiek norėjau pabūti viena.  🙂  Beje, jos vardas Amelija.

Klaidas: Ar viskas gerai?

Aš: Taip, viskas tikrai gerai.

Klaidas: Jeigu reikės kompanijos ar norėsi pasikalbėti, visada žinok, kad bet kada gali rašyti man, tikrai pabūsiu šalia. Ir, beje, žadam visi žaisti „Alias“ už 10 minučių. Būtų smagu, kad prisijungtum.

Aš: Gerai. Ačiū.

22:22  Ar aš vienintelė sugalvoju norą, kai būna toks laikas, ir tada tris kartus pabeldžiu į telefono ekraną? Man patinka tokie dalykai. Nežinau, ar tai sutapimas, bet tikrai ne vienas ir ne du mano sugalvoti norai per šį laiką išsipildė. Bet tai tik įrodo, kad troškimai pildosi… Gal aš šioje ligoninėje atsidūriau ne veltui. Kažkas sakė, jog gyvenime atsitiktinumų nebūna, tai tikriausiai čia lygiai tas pats. Dabar džiaugiuosi tuo, kur esu, ir kad pati jaučiu, kaip man palaipsniui gerėja. Atrodo, kad net bus vėl baisu grįžti į visuomenę, į tą „normalų“ gyvenimą, ir taikytis prie aplinkos, priprasti, bandyti save ir savo požiūrį keisti iš pagrindų, tvardytis… ir vėl dėvėti nekaltą šypsenos kaukę. Shit…

22:49

Tajus: Miegi?

Aš: Dar ne, bet jaučiu, kaip akys limpa, matyt, nuo vaistų, tikriausiai greitai nulūšiu.

Tajus: Aš norėjau tik vieną klausimą užduoti.

What… Nepatinka man, kai kas nors taip rimtai rašo, ypač tada, kai būna vakaras. Tai man kelia asociacijų, kai vakarais rašydavo Gustas, ir tuomet mes telefonu aiškindavomės savo santykius. Gerai, kad viskas jau praeity, ir pagaliau nebereikia to patirti iš naujo. Nebent Tajui kažkas vėl užplaukė ant smegenų…

Aš: Na, klausk.

Tajus: Bet čia rimtai žiaurus klausimas. Nežinau, ar tu sugebėsi man į jį atsakyti, prireiks daug pamąstymo ir pastangų.

Aš: Netempk gumos, o sakyk, kas darosi.

Tajus: Tai va, tas klausimas yra susijęs su tokiu dalyku…

Aš: Tajau, nenervink. Eisiu miegoti. Arba klausi, arba dedu telefoną ir einu miegoti.

Tajus: Gerai. Pasiruošk… naaaa….

Aš: Užknisai jau.

Tajus: Įkvėpk giliai, iškvėpk… pasiruošk.

Aš: Po velnių! Greičiau, nes einu miegoti.

Tajus: Na…

Aš: Viskas, einu miegoti, eik šikt.

Tajus: Gerai, gerai. Dabar tikrai paklausiu. Tai… ar laižėtės?  😀

Aš: EIK SAU.

(Bus daugiau)