Gruodžio 18-oji Jungtinių Tautų sprendimu paskelbta Migracijos diena. Šią dieną valstybės skatinamos aptarti migracijos klausimus. „Mūsų savaitei“ ši diena – proga pakalbinti žmones, palikusius Marijampolės kraštą ir išvykusius į užsienį – mūsų emigrantus – ir pajusti jų nuotaikas, sužinoti, kiek Lietuvos dar likę jų širdyse ir mintyse. Migracijos tema dabar jau yra palietusi turbūt kiekvieną Lietuvos šeimą, kiekvieną giminę. Lietuvoje likę žmonės išgyvena prieštaringą jausmą: ir džiaugiasi, kad išvykusiems jų artimiesiems „ten“ geriau gyventi, ir liūdi, kad kankina ilgesys, išsigimsta sąvokos „šeima“ samprata.
Lietuva pagal emigracijos mastą – pirma Europos Sąjungoje. Nuolat tebetuštėjanti. Ar kada nors sugrįš į gimtinę jos vaikai? Ar giliai jie nuslopinę šią mintį?
Aira STRAZDAITE, marijampolietė (Norvegija):
– Į gimtinę net nežadu grįžti visam laikui, nebent mano sprendimą pakeistų pagerėjusi Lietuvos ekonominė padėtis. Bet labai abejoju, ar toks stebuklas kada nors Lietuvoje įvyks. To geresnio gyvenimo ieškodami, su draugu prieš ketverius metus ir palikome Lietuvą, kai prasidėjo ekonominė krizė. Prieš tai gimtinėje mokiausi ir dirbau už minimalų atlyginimą. Išvykę abu esame patenkinti – turime nuolatinį darbą ir gerą atlygį už jį, galime beveik viską sau leisti. Neblogai pramokome norvegų kalbą. Anksčiau čia dirbau viešbutyje, o dabar – vaikų darželyje. Gyvename nuotaikingai! Su artimaisiais bendraujame telefonu, „skaipu“. Į Lietuvą parvykstame porą kartų per metus – aplankyti artimųjų, pasilepinti lietuviškais patiekalais. Šiandien sakau, kad ir antrą kartą palikčiau tokią Lietuvą, nes jaunam žmogui joje sunku save realizuoti, gyventi negalvojant apie finansus.
Alvyda POŠKEVIČIENĖ, marijampolietė (Airija):
– Dėl savo impulsyvaus sprendimo išvykti iš Lietuvos nepasigailėjau nė karto per šešerius metus, kai gyvenu Airijoje. Klaipėdos pedagoginiame universitete įgijusi ikimokyklinio ugdymo pedagogo specialybę, norėjau kažką keisti. Tuo metu draugė, įsikūrusi Airijoje, pranešė, kad ir man būtų galimybė ten įsidarbinti. Visai nedvejojau – iškart įsigijau bilietą. Man gerai sekėsi nuo pat pradžių. Dabar dirbu restorane – esu patenkinta, vertinama darbdavio, turiu galimybę mokytis ir tobulėti. Airijoje likimas lėmė man sutikti ir savo gyvenimo vyrą, lietuvį, – mudu kartu jau penkeri metai ir jau dveji, kai esu mylima ir mylinti žmona. Žinoma, labai ilgiuosi Lietuvoje likusių namiškių, draugų, bet nuolat su jais bendrauju. Du kartus per metus grįžtu į gimtinę. Labai norėčiau sugrįžti visam laikui, bet kol kas su vyru nematome jokių perspektyvų Lietuvoje. Tik viltis dar gyva.
Linas NATKEVIČIUS, marijampolietis (JAV):
– Mažoje Naujojo Džersio valstijoje su šeima gyvename jau daugiau kaip trejus metus. Išvykome su žmona ir vaikais laimėję „žaliąją“ kortą – pabandyti kitokio gyvenimo. Sunkūs buvo pirmieji dveji metai, kol apsipratome su nauja kultūra – pavyzdžiui, kasdieniais „Kaip tu?“ ir atsakymais „Man gerai“, nors „gerai“ labai retai jausdavomės. O dabar gyvename neblogai: turime darbus, nuosavą būstą, vairuojame naujas mašinas, nieko netrūksta. Dar ir šeimynos prasigyvenome – turime Urtelę, tikrą amerikietę, nors ji šneka tik lietuviškai, nes dar neina į darželį. Į gimtinę parvykstame kas antri metai, išleidžiame vaikus vasarą pas tėvukus. Išties viskas čia būtų gerai, jei netrūktų tėvų, giminių ir visų šaunių draugų iš Lietuvos. Todėl antrą kartą tokiai pagundai nepasiduočiau, nebent būčiau 18- metis, kai ir jūra – iki kelių. Mintis apie sugrįžimą į Lietuvą visam laikui neapleidžia niekada, bet tą mintį labai greitai nuslopina kasdienės TV ar spaudos naujienos apie įvykius Lietuvoje: joje labai nesaugu, valdžia nestabili, valdininkai korumpuoti, nelaimės ir tragedijos… Linkėjimai visiems geriems žmonėms– pasimatysime Lietuvoje!.
Rasa KIELIUVIENĖ, marijampolietė (Danija):
– Danijoje 2008-aisiais su sūneliu atsidūriau išvykusi paskui savo vyrą, taip pat marijampolietį, kuris čia jau dirbo. Išvykome ieškoti geresnio gyvenimo. Dabar įsitikinau, kad Danijoje yra daugiau galimybių jaunai šeimai greičiau įsitvirtinti savarankiškai. Rūpi ir sūnaus ateitis – čia jam bus geriau. Gimtinėje dirbau kirpėja – čia irgi tai darau savo kirpykloje, bet dar dirbu ir kitur. Sūnus eina į mokyklą. Skirtingai nei Lietuvoje, Danijoje jaučiuosi esanti rami, užtikrinta – laiminga! Ir todėl nesigailiu išvykusi, nors Lietuvoje palikau savo brangiausius žmones – seseris, kitus artimuosius, draugus. Bendravimas su jais nenutrūkęs, o ir į Lietuvą grįžtame bent du kartus per metus, taip pat sulaukiame svečių ir iš gimtinės. Todėl visai neslepiu, kad ir antrą kartą nedvejodama palikčiau Lietuvą, jeigu joje nesijausčiau laiminga. Tad sugrįžti visam laikui neketinu. Bet, kaip sakoma, niekada nesakyk „niekada“..
Sigutė STADALYTĖ-van EVERT, marijampolietė (Olandija):
– Esu laiminga moteris – šaunaus vyro žmona ir dviejų nuostabių vaikučių mama, todėl mane galima vadinti meilės emigrante. Į Olandiją išvykau 2000 metais, kai laikraštyje radau skelbimą, kad olandų šeima ieško vaikų auklės iš Lietuvos. Tuo metu aš, 19-metė, studijavau Marijampolės pedagoginėje mokykloje, tad sustabdžiau studijas ir išvykau padirbėti vienerius metus. Niekada neturėjau net minties likti užsienyje. Bet svetimoje žemėje pripratau greitai ir lengvai, o netrukus Leiden miestas neplanuotai tapo mano antraisiais namais, kuriuose suradau laimę, meilę, savo ateitį. Kalbos barjerą įveikiau greitai, todėl tuoj pradėjau dirbti administratore vienoje darbovietėje. Vėliau manyje atgimė noras dirbti su vaikais. Dabar studijuoju ir atlieku praktiką vaikų darželyje. Ateinančiais metais turėčiau laikyti rankose pedagogės diplomą. Kol kas į Lietuvą neplanuojame grįžti gyventi, nors vyras tam neprieštarautų – tik norėtų rimto darbo. Esame laimingi Olandijoje, kur aš jaučiuosi kaip namie.
Kalbino Ieva LAUKYTĖ
Asmeninių albumų nuotraukos.
Nr. 2, 2012 m. gruodžio 15–21 d.