Vilma ir Darius KAUKAI savo drąsiai vadina gamtos žmonėmis. Romantika alsuojantys vakarai su arbatos puodeliu rankose klausantis ir paukščių giesmių, ir varlių kurkimo prie jau šiek tiek žmogaus rankos paliestos pelkės, čia pat jaukiai amsint šunims ir… aplink žirgiliojant smalsiam pašėlusiam krankliui Kovidui – visa tai ir yra, ką šeima vadina gamtos prieglobsčiu.
Kaukai, buvę marijampoliečiai, Puskelniuose bute gyvena jau daug metų. Darius nuo mažumės buvo gamtos žmogus, netgi mąstė tapti miškininku – kad arčiau būtų ten, kur visą laiką linko širdis. O štai Vilma buvo tipinis miesto vaikas, nė manyte nenumaniusi, jog gyvenime viskas diametraliai pasikeis – netgi ir požiūris į supančią aplinką: dabar ji su malonumu priima tą erdvę, kurioje beveik nėra miesto triukšmo.
Poreikis būti dar arčiau gamtos prieglobsčio lėmė ir tai, kad tuose pačiuose Puskelniuose turimą 11 arų žemės ūkio paskirties sklypą, kuriame telkšojo dvi apaugusios pelkės, pakeitę paskirtį, šie žmonės gražiai verčia savo naujaisiais namais. Pasistatė namą, jį įrenginėja, čia pat yra šulinys, tualetas, kelią nusitiesė, sutvarkė buvusį šiukšlyną, pravalė pelkes… Viską namuose daro savo rankomis, labai paisydami gamtos dėsnių.
O gyvenimas, stebint gamtą ir jos reiškinius, turi ypatingo žavesio.
Štai gyveno pelkėje įspūdingo dydžio varlė, kuriai Kaukai net vardą davė: pavadino Eleonora. Ypatinga tai buvo varlė: ne tik stebino savo „dainomis“, išvaizda, bet ir agresyviu būdu: gaudydavo ir ėsdavo pelkės karosus! Bet pernai varlė dingo. Kas žino, kas jai nutiko: gal gandras ja papietavo, o gal, kaip juokauja jaunesnysis Kaukų sūnus, į Suvalkus apsipirkti išvažiavo ir užstrigo ten, karantinui drebinant tarpvalstybines sienas?
Ypatingas šeimos įnamis, jau tapęs tikra sensacija visiems aplinkiniams, – kranklys Kovidas, kurį Kaukai užaugino „nuo vystyklų“. O buvo taip.
Vienas Dariaus pažįstamas praėjusių metų kovo 16 d., vaikštinėdamas po Varnabūdės mišką, rado iš lizdo iškritusį (ar išmestą) krankliuką – visai dar naujagimį – ir tuoj pat paskambino Dariui (žinojo jį kaip besidomintį daugybe įvairiausių dalykų, taip pat ir gamta) – gal norįs šis pamestinuką priglausti? Dariaus įkalbinėti nereikėjo – tuoj pat sutiko ir krankliuką parsivežė į namus, tiesa, nekrykštaudamas iš džiaugsmo. „Visas plikas kaip nupešta žąsis, labai jau negražus ir dar rėksnys“, – taip Darius apibūdina savo pirmąją pažintį su nauju įnamiu, tiesa, nuo pat pirmos akimirkos, kai paukščiuką paėmė į rankas, žinodamas, kad su juo jau ir nesiskirs. Kaukai užaugino du sūnus: Lukas (g. 1993 m.) jau pilnametis, savarankiškas, kol kas gyvena Anglijoje, Matas (g. 2008 m.) – dar mokinukas, gyvenantis su tėvais, tad vystyklų, „pampersų“ era jų gyvenime tarsi ir pasibaigusi buvo, kai į namus atkeliavo bejėgis krankliukas. Kaip dabar sako Vilma, prisimindama tą laiką, kas valandą naktį kėlėsi maitinti pamestinuką – vargo su juo kaip su mažu vaiku.
Kadangi krankliukas į namus buvo atgabentas per pirmąją „Covid-19“ pandemijos bangą, jis buvo „pakrikštytas“ Kovidu (kitaip jo niekas nevadina ir dabar).
Kovidas užaugo. Nė iš tolo neprimena nupeštos žąsies. Didelis, gražus, stiprus paukštis yra labai smalsus, netgi įžūlus. Kovidui viskas įdomu, Kaukų valdoje jis jaučiasi visateisiu šeimininku, ne tik šeimos nariu. Jam būtina viską patikrinti, jei ką nors įmanoma – ir nugvelbti, kad paskui paslėptų, užkastų į žemę – sunkiems laikams atėjus gal pravers. O slepia jis viską: ir pyragaitį, pagriebtą nuo stalo, ir rastą geležėlę, ir numestą šapelį. Bet ir randa viską. Net jei nereikia, kad rastų. Kartą Darius pelkės pakraštin įmetė pastipusią žiurkę. O jau kitą dieną džiugiai staipydamasis Kovidas ją atnešė šeimininkui! Apskritai kranklys šeimininką labai myli, jaukiai prie jo glaustosi, snapu švelniai pakedena paausius, glaustosi prie veido, o štai Vilma jam – tik paslaugų teikėja (pati V. Kaukienė taip įvardijo Kovido požiūrį į save, mat šeimininko žmonai kranklys ypač šiltų jausmų nedemonstruoja).
Visi šeimos nariai su Kovidu ir jo išdaigomis jau susigyveno, juolab kad kiekvieną dieną paukštis savo elgesiu į gyvenimą įneša vis naujų spalvų!
Autorės nuotraukos.
Tikrai pikantiška draugija. Tie paukščiai nepaprastai protingi, įdomu kaip pavyko prisijaukinti. Manau gamtos žmogus visuomet lengviau randa romantiką net paprastuose dalykuose.