Prieš 80 metų prasidėjęs Vokietijos–Sovietų Sąjungos karas sovietiniuose vadovėliuose įvardijamas Didžiuoju Tėvynės karu. Studijų metais teko mokytis iš šešiatomės Didžiojo Tėvynės karo istorijos. Vakarų istorikų, o tuo labiau Vokietijos Vermachto generolų ar karo dalyvių atsiminimai buvo ignoruojami ir kritikuojami.
Istorijos dėstyme buvo pabrėžiama Vokietijos klastingas be karo paskelbimo taikios Sovietų darbininkų ir valstiečių valstybės užpuolimas bei nepasirengimas karui.
Dabar knygynuose ir bibliotekose galima rasti gausybę naujos literatūros. Kitokį požiūrį į birželio 22-ąją dieną Vokietijos pradėtą karą bene ryškiausiai atskleidė savo tyrinėjimuose ir rusų autoriai: Viktoras Suvorovas ,,Ledlaužis“, ,,Diena M“, Markas Saloninas, ,,Kare nieko gero“, Borisas Sokolovas ,,Antrojo pasaulinio karo mitai ir tiesa“. Rengdamas šį pasakojimą, perskaičiau ir garsaus Vermachto generolo Erich von Manstein atsiminimus ,,Prarastos pergalės“, atskleidusius vokiečių generolų požiūrį į karą Sovietų Sąjungoje.
Karo pradžios ištakos
Mėgindamas nustatyti karo pradžią, V. Suvorovas rašo: ,,Kad ir kaip mėginsime nustatyti tikslią datą, kada prasidėjo Antrasis pasaulinis karas ir kada į jį įstojo SSRS, tai visada bus 1939 m. rugpjūčio 19 d. “ Slaptuose Kremliaus vadų pasitarimuose apie Europos ,,išvadavimo“ planą Stalinas skelbė: ,,Įtraukti Europą į karą, bet patiems būti neutraliems, paskui, kai priešai išsekins vienas kitą, mesti ant svarstyklių lėkštės visą Raudonosios armijos galią.“ (V. Suvorovas, Ledlaužis, psl. 54).
Studijų metais doc. J. Dobrovolsko seminaruose diskutavome apie 1939 m. rugpjūčio 23 d. Molotovo–Ribentropo paktą. Apie tai, kas buvo slaptuosiuose protokoluose nutylėta. Komunistiniai istorikai įrodinėjo, kad Vakarų Baltarusijos, Ukrainos ir Besarabijos ,,išvadavimas” buvo sienų nukėlimas į vakarus. Po Pabaltijo ,,išvadavimo” iš darbo žmonių nekenčiamos kapitalistų valdžios maršalas S. Timošenka rašė: ,,Mes, Raudonosios armijos kariai, neturime išpuikti ir pasitenkinti tuo, kas pasiekta”. Smogti Vokietijai Stalinas planavo 1942 m., bet po Vokietijos pergalių puolimą atkėlė į 1941 m. vasarą. Įdomus faktas – pasitinkant 1941 metus, skelbtas šūkis: ,,Padidinsime SSRS respublikų skaičių”. ,,Neutralioji“ SSRS 1939 m. užpuola Suomiją, 1940 m. tyliai okupuoja tris Pabaltijo respublikas. Prie vakarinių sienų, pašalinus Lenkiją, sutelkiamos milžiniškos Raudonosios armijos pajėgos. Kariams ir SSRS piliečiams kalama į galvą mintis, kad būsimas karas pareikalaus mažai kraujo ir vyks svetimoje teritorijoje. Sovietų karo vadai buvo rengiami puolamiesiems, o ne gynybiniams mūšiams.
Niurnbergo teisme liudijęs Ribentropas pareiškė: ,,Maskva turėjo smogti į Vokietiją“. Progresyvieji rusų istorikai skelbia, kad SSRS buvo parengusi smūgio į Vokietiją planą ,,Groza“ (Audra) ir liepos 12 d. ketino užpulti Vokietiją. 1941 m. vasarį įkurtos frontų vadavietės, nors oficialiai apie tai nepranešta.
Vermachto generolo mintys
Vienas talentingiausių Vokietijos Vermachto karvedžių Erich von Manstein, 1952 m. iš anglų nelaisvės grįžęs į tėvynę, parašė giliai dokumentuotus atsiminimus ,,Prarastos pergalės” (2019): ,,Galima manyti, kad Hitleris suprato, jog šie du režimai kada nors susidurs, nes grėsmingas sovietų pajėgų telkimas prie Vokietijos rytinės sienos kėlė abejonių dėl Kremliaus būsimosios pozicijos”. Manstein toliau rašo: ,,Hitleris nepasitikėjo šia šalimi ir kartu jos pakankamai neįvertino. Baiminosi Rusijos valstybės tradicinių ekspansinių siekių, kuriems, tiesa, Maskvos paktu atvėrė vartus į Vakarus“.
Du galvažudžiai tykojo vienas kitą, telkė prie sienos armijas, vienas svajojo apie erdvę vokiečių tautai Rytuose, kitas apie ,,išvaduotas“ Europos tautas tampančias sovietinėmis respublikomis. Hitleris nelaukė ir smogė visa galia pasiruošusias pulti sovietines divizijas.
Erich von Manstein prisimena: ,,Birželio 21 d. 13.00 val. į korpuso štabą atėjo įsakymas dėl puolimo, kuris prasideda kitą rytą 3.00 val. Kauliukai buvo mesti. Daug ginčytasi, ar sovietų kariuomenės pajėgų išskleidimas buvo gynybinio, ar puolamojo pobūdžio. Iš Sovietų sąjungos vakarinėse srityse sutelktos daugybės tankų Balstogės ir Lvovo rajonuose buvo galima spėti, kad Sovietų Sąjunga anksčiau ar vėliau puls.“
Apie kariaujančiųjų žiaurumą
Sovietinėje istografijoje gausybė publikacijų apie vokiečių vykdytus žiaurumus. Vermachto generolai gavo įsakymą, įžengus į Sovietų Sąjungą, paimtus į nelaisvė komisarus sušaudyti. Įdomi Manstein pastaba: ,,Jie ne kariai, jų veikla tradiciniu požiūriu galėjo būti laikoma nelegalia. Šio įsakymo vykdymas prieštaravo ne tik kariuomenės garbei, bet ir moralinei dvasiai, savo viršininkams pranešiau, mano kariuomenė šio įsakymo nevykdys.“ Panašios nuomonės laikėsi ir kiti vokiečių Vermachto generolai.
Tačiau jau pirmąją karo dieną vokiečių kariai patyrė metodus, kuriuos naudojo kariaudami sovietai. Paimti į nelaisvę vokiečių kariai buvo išskersti ir sužaloti. (Prisiminkime Budavonės miške nukankintus nekaltus kunigus). Vakarų Europa patyrė tik fašizmo žiaurumus. Rytų Europa ir Pabaltijys pažino abiejų okupantų žiaurumus. Skirtingos ir Antrojo pasaulinio karo interpretacijos. Rusija dėl karo vadų žiaurumo kariavo guldydama po kulkų kruša minias karių, iškilmingai švenčia Gegužės 9-ąją, kuri turėtų būti ir Gedulo diena.
Nuotraukoje – Vermachto kareiviai kerta Sovietų sąjungos sieną. 1941 m. birželio 22 d. ,,Barbarosos“ operacijos pradžia. (Iš leidinio ,,Antrojo pasaulinio karo mitai ir tiesa“, psl. 77).