Pagrindinis > Toli - arti > Tradicijos > Jorė: į gyvybės vešėjimo metą – su senosiomis tradicijomis

Jorė: į gyvybės vešėjimo metą – su senosiomis tradicijomis

 

Į tradicinę jotvingių Jorę (nuo XIX a. ši šventė perkrikštyta Jurginėmis), pavasario sutikimo šventę po atviru dangumi, pakvietė Jotvingių ir prūsų bendrija. Jotvingių ir prūsų gyvenvietėje Ožkiniuose (netoli Punsko, Lenkija), alsuojančioje meile ir pagarba senajam baltiškųjų kultūrų paveldui, vėl susirinko mūsų tautos atstovai – tiek gyvenantys šiapus, tiek anapus dvi valstybes skiriančios sienos, – kad pabūtų drauge, pasimėgautų po užsitęsusios žiemos pagaliau aukštyn šoktelėjusia tikrą šilumą skleidžiančia saule, pagaliau ir Jore – diena, kai Aukščiausioji galybė Perkūno šviesos pavidalu nusileidžia į Žemynos globojamus kūnus, visa perkūnydama naujo vešėjimo metui.

Nuostabios gamtos supamoje jotvingių ir prūsų gyvenvietėje jauki pavasarinė žaluma, jau apsibarsčiusi žiedų kekėmis, ne tik kėlė susirinkusiesiems dvasią savo gaivumu, šviežumu, tačiau ir leido pajusti Motinos gamtos paslaptingąją jėgą, kurią garbino mūsų protėviai, kuriai lenkiamės ir dabar. Viskas jotvingių ir prūsų gyvenvietėje tądien alsavo senąja nemariąja dvasia: jotvingių ir prūsų amatų mugė, gyvenvietės statiniai, skambantys akmens ir medžio simfonija, šventės organizatorių siūloma pramoga – šaudymas iš lanko, jau tradiciniu tapęs Jorės viralas „Dilgė“, kurio pagrindinis komponentas – pirmosios po žiemos sužaliavusios dilgėlės…

Jorėti (augti, plisti, žaliuoti ir t. t.) šventės dalyvius kvietė ir folkloro kolektyvai. Pirmiausia, „Kukumbalio“ iš Merkinės vedami, visi įsiliejo į iškilmingą eiseną, kurios galutinis tikslas – aukuras. Gyvoji grandinė, skambant giesmėms, aidint būgno ritmui, vyniojosi apie kultines gyvenvietės vietas. Stabtelėjusi prie paminklinio akmens Durbės mūšiui atminti (čia tylos minute bei žvakelių uždegimu buvo pagerbtas žuvusių už tautą, mus ir mūsų ateitį protėvių atminimas, iškeltos baltų tautų – prūsų, lietuvių ir latvių – vėliavos, sugiedotas Lietuvos himnas), patraukė prie pagrindinės gyvenvietės alkvietės, kur vyko ir pagrindinės apeigos. Jos skirtos žalumos dievui Joriui (Joris – tai pavasario Perkūnas, žadinantis gyvybės jėgas, valdantis žemės raktus, prikeliantis augmeniją, pabudinantis žemę, siunčiantis lietų), Gabijai, ugnies globėjai, Žemynai, Žemei motinėlei, iš kurios atėjome ir kurion sugrįšime, pagerbti. Buvo aukojamos aukos (druska su gintaro dulkelėmis, grūdas, duona kasdienė), kad žemelė būtų vaisinga, kad duotų gerą derlių, kad žmogų lydėtų gera sveikata, laimė, kad vienybė ir ramybė susilietų į vieną santarvę.

Po apeigų – koncertas, kurį dovanojo jau minėtas „Kukumbalis“, Vilkaviškio kolektyvas „Rudenėlis“, Punsko „Tėviškės aidai“, Suvalkų „Ančia“ ir Alksnėnų „Alasėlis“.

Įstabiosios jotvingių ir prūsų gyvenvietės, tapusios jaukiais namais Jorės šventės dalyviams, įkūrėjas Jotvingių ir prūsų bendrijos vadovas Petras Lukoševičius džiaugėsi, kad gyvenimas jo sukurtoje erdvėje verda ir netgi pamažu pranoksta lūkesčius. Pripažino, kad tuomet, kai pradėjo minėtos gyvenvietės atkūrimo darbus, daug ko nežinojo: pasirodė, jog nematoma jėga jam nežinant vedė teisingu keliu. Dabar, prabėgus ne vieniems metams, atlikus tam tikrus tyrimus, paaiškėjo, kad gyvenvietei pasirinkta vieta išties ypatinga: senovėje šioje teritorijoje būta gana daug sakralių vietų, kurios iš tikrųjų dabar atgyja.

Laima GRIGAITYTĖ

Autorės nuotraukos.

Nr. 20 (24), 2013 m. gegužės 18–24 d.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

TAIP PAT SKAITYKITE