Pagrindinis > Kitos temos > Kūryba > Mėnesienos spalva

Mėnesienos spalva

 

Novelė

Moteris  įmetė pliauską į krosnį, pro atvertas dureles išsiveržė dūmų kamuolys ir šilumos srautas. Vyriškis gėrė arbatą. Pro virtuvės langą matėsi du oranžiniai mėnuliai ir pilkai melsvos šviesos nušviestas kiemas. Lango stiklas šiek tiek keitė vaizdą.

– Tetule Vanda, čia aš pasijutau taip, kaip tais laikais, kai motina liepdavo nueiti pas tave švenčių išvakarėse ir padeklamuoti eilėraštį. Mes vartydavome seną kažkokį gamtos pažinimo vadovėlį su gražiai nupieštais gyvūnais ir augalais. Tu leisdavai man kraustyti naujametinių žaislų dėžę, o apie eilėraštį abu pamiršdavome.

– Kai tu valgydavai kietai virtą kiaušinį, pasimirkydamas į cukrų, aš galvodavau: „Tas vaikinas taps poetu ar muzikantu“. Kai išspausdino tavo pirmą eilėraštį vaikiškame žurnale, kiek buvo sujudimo. Su tuo žurnalu aš ir tavo motina aplakstėme visus kaimynus, pažįstamus ir gimines. Tu rašei apie mėnesieną. Bet tapai muzikantu. Gerai, kad ištrūkai iš miesto, jog atvažiavai čia. Dabar mėnulio pilnatis, mėnesiena tokia, kad aš nesuklumpu vaikščiodama po kiemą, kai  dešimtą vakaro išjungia vieną vienintelį gatvės žibintą. Ar norėsi  pasėdėti verandoje ir pasigėrėti mėnulio pilnatimi ir mėnesienos spalvomis?

– Negudrauk, tetule, aš žinau,  ką bandai nutylėti.

– Padėk , mielasis, stiklinę. Nespausk jos. Tuoj liks tik šukės.

– Jau liko tik šukės, bet ne stiklinės. Gyvenimo šukės. Aštrios, žeidžiančios praradimų šukės. Pavėlavai pasakyti: „Padėk stiklinę“… Neišeisiu  ten, kitur, nepamatęs mėnesienos.  Mačiau Ispanijoje. Šviesa krito ant apelsinmedžių sodo. Prinokę vaisiai atrodė lyg neregėti rojaus vaisiai… Rojaus spalvomis mirgėjo ir mano, jauno muzikanto, svajonės.

– Vėl suspaudei stiklinę.

– Vieną vaisių man nuskynė mano mergaitė… Tada aš tikėjau, jog tų, kuriuos apšviečia mėnulio pilnatis, niekas negali išskirti. Tada tikėjau. Tetule, kitą dieną mes užklydome į turgų. Ant prekystalio pamačiau kaugę metų vaiko galvos dydžio apelsinų. Nupirkau sau ir jai. Prekeiviai kvatojo. Tokius apelsinus  ten šeria gyvuliams arba svaidosi jais per  kažkokią miestelio šventę. Toks jau esu: ieškodamas stebuklo, randu gyvulių pašarą. Nemažai rasta ir mėšlo.

– Padėk stiklinę!

– Nereikalauk, kad elgčiausi kaip tas berniukas su baltais marškinėliais, juoda varlike, juodu kostiumėliu, atėjęs padeklamuoti eilėraščio. Turėtum suprasti, kokios katės draskosi manyje. Pati vakar šlavei kuokštais krintančius mano plaukus.

– Kiek šalių apkeliavai?

– Neskaičiavau. Tu, tetule, įsivaizduoti negali, kokių nuostabių kampelių esama pasaulyje. Ir visa tai – nebe man…

– Gal iš tiesų nevakarokime verandoje. Akys prarado šviesumą. Megzti galiu tik prie dienos šviesos. Ryt reikės anksti keltis. Iki vakaro turiu numegzti mėnesienos spalvos kepuraitę  ketverių metų mergaitei, kuriai saulė kaitina beplaukę galvutę.  Papasakok jai apie kraštus, kuriuos suspėjai pamatyti, o ji nebepamatys…

Mindaugas JONUŠAS

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Taip pat skaitykite