Gerumas
Bėga dienos, skuba metai,
Greitai sukas laiko ratai,
Mums atnešdami Adventą –
Laiką tylų, skaidrų, šventą.
Mums ramybę dovanoja,
Mus atlaidumu apkloja.
Ant baltų sparnų Gerumo
Statome pilnatvės rūmą.
Atgaila ir atleidimas
Nuostabiausiom gijom pinas.
Ir pagalba, ir paguoda
Viena kitai ranką duoda,
Ir per šaltą gruodžio žemę
Veda mus visus į menę,
Kad sulauktume Kalėdų,
Skriaudos ten išnyktų, bėdos.
Kad ten vietą susirastų
Gėris. Imtų augti, bręstų.
Teka sparčiai Laiko upė.
Vien sveikas dienas lai supa.
Trumpas laikas šis, vis viena.
Lai ateina puikios dienos
Ir jau nuo Šventų Kalėdų
Lai tik Džiaugsmo rūbais rėdos.
***
Lai būna artimieji visada
Per smarkų lietų ir gūsingą vėją,
Kai mus užklups labai sunki bėda,
Kai ims skaudėt žaizda, jau atskaudėjus.
Kada vienatvė tyliai bels langan
Ir liūdesys įslinks lyg svečias neprašytas.
Lai būna su mumis ilgam, ilgam
Lyg mūs pačių dalis nematoma, mažytė…
Vaikystės Kalėdos
Vaikystės Kalėdų seniai nebėra:
Nei sniego, nei rimties to meto nebeliko.
Lyg praeities marga, plona skara,
Kurią išsaugoti ne visą mums pavyko.
Jau iškeliavę ir seneliai, ir tėvai.
Turtingi mes, tik dvasingumo maža.
Lyg vandenyne vieniši laivai,
Užkrovę sau abejingumo lažą.
Su savo lūkesčiais ir bėdomis savom,
Tik sau patiems šiandien bereikalingi.
Keliaujam savojo Gyvenimo kalvom,
Aplenkdami klaidesnį kelio vingį.
Seklesnė mūsų upė, neaukšti krantai.
Tėkmė taip pat kitokia nei jaunystėj.
Ir atradimų vienetai bus, ne šimtai,
Ir laikas jau neleis taip kaip vaikystėj klysti…
Gaidys
Kakaryko! Kakaryko!
Mano metų nebeliko.
Prigiedojau, kiek galėjau
Ir peštynių nesukėliau.
Na nereikia nusiminti,
Kad per mažą Gaidžio žingsnį
Gruodžio dienos ima grimzti.
Balsas irgi nebeklauso,
Jau ne toks, koks buvo sausy.
Gaidžio laikas vis mažėja:
Paskubėkit, kas nespėjot
Pasipuošti, linksmi būti.
Ne per daug. Na nors truputį…
Šuo
Nebeplyšauk, Gaidy, atgiedojai.
Grįžk ir vėlei pas savo vištas.
Jau ne tau žmonės kilimą kloja,
Supranti, kad jau laikas ne tas,
Kai tave lyg artistą mylėjo,
Gyrė balsą ir plunksnas puikias.
Metai tavo lyg vėjas nuskriejo,
Nespėliok, kas kelionė šią tęs.
Juk girdi mano skambų lojimą.
Tai vagis, plėšikus atbaidys,
Kodėl mane geltonu vadina,
Nežinau, Šuo esu, ne Gaidys.
Aš globosiu šeimas, jų vertybes.
Joms tarnausiu ir būsiu darbštus.
Ir ketinimai mano beribiai,
Nepražūsit, jei eisit kartu.
Nors žingsneliais mažais, bet į priekį,
Jei tik turit svajonių, planų,
Jei karjeros, profesijos siekiat,
Pasikliaukit manim. Ateinu.
Tik švaistytis finansais neleisiu,
Juk svarbi stabili ateitis.
Aš toks pat ir tikrai nesikeisiu.
Tik turėsit manęs jūs klausyt.
Irenos Tamulynienės nuotrauka.