Dabar plačiau. Atėjo vasaros pabaiga, po jos neišvengiamai prasidėjo ruduo. Ką tai reiškia? Ogi prasidėjo didžiausias laukinės gamtos kasmetinis spektaklis – elnių ir briedžių ruja.
Štai jau trečią rytą iš eilės saulę pasitinku miške, juk sėkmei irgi reikia duoti šansą. Apčiuopiamų fotorezultatų nėra, bet užtat kiek įspūdžių… Vieną rytą dar tamsoje automobilio žibintai ant miško kelio apšvietė šešką, o palikęs mašiną vos porą šimtų metrų paėjęs užtaikiau ant rujojančių briedžių. Jų nemačiau, vis tik 5:00 tamsu beveik visiškai, bet pagal vaitojantį balsą ir laužomas šakas galiu drąsiai tvirtinti, kad veiksmas vyko už 30-50 metrų nuo manęs, kartais dar labiau priartėdavo. Kelią kertančiame kanale ne toliau kaip už dvidešimties metrų dalykiškai kažką graužė bebras. Lyg ir mačiau kažkokią tamsesnę dėmelę, bet be garantijos. Pasistačiau trikojį ir prisėdau laukti šviesos – gal briedis išeis atsigerti, gal bebrą nufotografuosiu. O tuo tarpu briedžių klausiausi – jų jaunuolyne buvo bent keletas. Gaila, kad diktofono neturiu… Viską sugadino keliu atriedėję medžiotojai. Kas gi dar be manęs ir jų po mišką naktinėtų. Teko viską metus spūdint tolyn. Įsitaisiau už gero puskilometrio laukti šernų. Jie ir atėjo, beveik tiksliai mano numatytu laiku. Atėjo ir visi išsirikiavo kitoje pakelės griovelio pusėje – vos už trijų-keturių metrų nuo manęs… Sėdžiu, ir klausausi kaip aplink šernai kvėpuoja… Mus skyrė tik skystoki krūmeliai, o paprastai pastovėję ir pasiklausę šernai tą pakelės ribą kerta statmenai į kelią. Ir dzin jiems, kad aš ten sėdžiu. Kaip apsižiūrės, kad aš visai šalia, mažai nepasirodys. Tie, kurie pastebės, maus tiesiu taikymu tolyn, tačiau tiems, kurie bėgs iš paskos, kelyje galiu ir aš pasimaišyti. Lengvai tariant, nusigandau, visai neviliojo perspektyva atsidurti išsigandusių šernų bandos viduryje, taip gali tekti ir raitomis pajodinėt. Pradėjau pamažiukais judėti, šernai kažką negero įtarę tvarkingai ir organizuotai atsitraukė, o man jau nesisėdėjo, norėjosi kiek laisviau atsikvėpt, tad nuėjau apžiūrėti toliau esančių kirtaviečių. Nieko ten neradau, išskyrus labai įdomų medžių viršūnes gaubiantį rūką. Atsisukęs pamačiau porą ant kelio bėginėjančių mangutų, kiek vėliau tolumoje kelią kirto ir nedidelis šernų būrelis. Tad kaip ir sakiau, nuotraukų nėra, bet įspūdžių – nors vežimu vežk.
Eilinį rytą į kelią išėjo šernas. Beveik tiksliai tuo metu, kai pagal kalendorių teka saulė. Čia žvalgas – išėjo apsidairyti, o visa kompanija krūmuose už griovio laukė. Vedlė dairėsi, uostinėjo, šniukštinėjo, pūkštė lyg sunkų darbą dirbdama, o galiausiai apsisukusi grįžo iš kur atėjusi…
O ir kitas rytas buvo tikrai įdomus – pramigau žadintuvą, jau vėluodamas miško keliuku nakties tamsoje automobiliu skubėjau į numatytą vietą. Prisiminiau vakarykštį FB pokalbį apie gyvūnus kelyje, ir iškart sumažinau greitį. Pačiu laiku – automobilio žibintai iš juodos tamsos ištraukė… ŪDRĄ! Na nieko sau, jau ko nesitikėjau, tai nesitikėjau. Ūdra nuneria į pakelės griovio žoles, riedu toliau. Nuvažiuoju, sustoju, rengiuosi maskuotę. Netoli porą kartų subaubia elnias. Palikęs automobilį nuėjau į numatytą vietą, bet teko persikraustyti – vejas ne tos pusės. Įsitaisiau tamsoje, laukiu šviesos. Vos pradėjus brėkšti, sulaukiu dar vieno visiškai netikėto svečio – vos už metro nuo fotoaparato tiesiai prieš mane ant kelio nutupia nakties skrajūnas lėlys. Pakreipęs galvą kažką sučeža patyliukais ir atsukęs man uodegą sustingsta. Ir aš nejudu, fotografavimui dar per tamsu, o ir objektyvas į šoną nusuktas, ir rankinis fokusas į tolį nustatytas. Patupėjęs minutėlę lėlys nuskrenda gaudyti paskutinių rudens vabzdžių, o aš lieku vienas. Tylu, daugiau elnių nesigirdi. Lazdyne tiesiai virš galvos riešutų veltui ieško voveraitė – beprasmiškas vargas, nuo to lazdyno dar prieš porą dienų pats viską nurinkau… Pamažu brėkštant laukiu pasirodant šernų. Nuo palaukės ataidi vienišas šūvis – kažkam gal sėkminga medžioklė, kažkam paskutinis rytas… Už ketvirčio valandos pasirodo šernai – šernė su šerniukais. Fotografuoti vis dar per tamsu, tad kurį laiką filmuoju besisukinėjančius šerniokus. Kraštu akies pastebiu judesį – iš griovio į kelią trumpam iššoka miškinė kiaunė, ją taip pat spėjau nufilmuoti. Pastebėjau dar kažkokį gyvį šmėstelint tolumoje – lyg ir briedis, bet nespėjau gerai įsižiūrėti. Neužilgo prisistato ir senas pažįstamas – sulaukėjęs rudai rainas katinas. Neskubėdamas praėjo keliu pro mane, nužvelgė po krūmu sėdintį keistuolį ir nupėdino toliau. Švintant sujudo paukšteliai – liepsnelės, karetaitės, zylės, pečialindos… Prie pat manęs atskrido bukutis, tolėliau ant kelio kažką lesiojo kėkštai. Prašvito, trumpam per debesų skraistę kyštelėjo saulė. Ryto magija baigėsi.
O kaip gi elniai? Elnius mačiau, tiesa, iš labai padoraus atstumo. Didingai atrodė jau paties pirmojo, dar rujos pirmosiomis dienomis besivedžiojančio devynių patelių haremą, karūna. Mačiau ir porą jaunuolių su keletu patelių, bet artimo susitikimo susiorganizuoti taip ir nepavyko. Matyt, šiais metais dar neskirta, bet dar ne paskutinis ruduo, bus dar elnių vestuvių.
Vaida KARPAVIČIUS
Autoriaus nuotraukos.
