Spalio 26 dieną Kalvarijos savivaldybės viešojoje bibliotekoje atidaryta tapybos darbų paroda „Šviesos faktorius“.
Šviesos temą nagrinėjanti paroda – bendro jaunųjų menininkų iš Lietuvos ir Lenkijos plenero rezultatas. Tapybos darbus pristatė Vilniaus dailės akademijos studentės Dangė Dumbrevičiūtė ir Sigita Budraitytė. Apie Druskininkuose vykusį tarptautinį plenerąkalbėjo dėstytoja, plenero kuratorė docentė Živilė Jasutytė.Šiame plenere dalyvavo dešimt studentų iš Vilniaus dailės akademijos ir Lodzės technologijų universiteto. Dviejų kaimyninių šalių studentai dalinosi patirtimi, mokėsi bendradarbiauti ir pažindinosi su vieni kitų kultūra. Taip gimė parodoje „Šviesos faktorius“ eksponuojami tapybos darbai.
Įmonės “Lit Pol Link”, kuri iniciavo plenerą, vadovas Andrzej Kurpiewski renginio dalyvius supažindino su įmonės veikla, kalbėjo apie Lietuvos ir Lenkijos bendradarbiavimą elektros energingos tiekimo srityje bei idėją organizuoti bendrus meninius projektus. Renginį moderavo įmonės Litgrit komunikacijos projektų vadovė Erika Brazaitytė.
Tarptautinės dailės darbų paroda „Šviesos faktorius“ Kalvarijos savivaldybės viešojoje bibliotekoje veiks iki lapkričio 30 d.
Atėjus vėsiems ir drėgniems orams, paūmėja ne tik peršalimo, bet ir įvairios sąnarių ligos. Ypač nemalonios ir keliančios daugiausia diskomforto – degeneracinės sąnarių ligos, dar vadinamos artrozėmis. Nuo jų dažniausiai kenčia vyresni nei 40 metų žmonės, kuriems senėjimo procesų metupažeidžiama sąnario kremzlė, o jaunesniems artrozės pasireiškia dėl traumų, uždegiminių sąnarių ligų, medžiagų apykaitos sutrikimų. Šių ligų vystymąsi skatina ilgai sąnarius veikiantis krūvis, pvz., nutukimas, sunkus fizinis darbas, taip patnevienodas krūvis, tenkantis sąnario paviršiui bei sumažėjęs kremzlės atsparumas įprastam krūviui.
Artrozių, arba kitaip – osteoartrito, metu pradeda irti ir degeneruoti tarpslanksteliniai diskai ir sąnario kremzlė. Atpažinti ligą nėra sunku: judesių metu ar po fizinio krūvio jaučiamas skausmas, pastebima padidėjusi sąnarių apimtis, nestabilus sąnarys bei paraudimas apie jį. Pasak gydytojo traumatologo-ortopedo Manto Gagilo, gydant osteoartritą (toliau – OA), būtina laikytis keturių pagrindinių principų: simptomų mažinimo, sąnarių paslankumo ir lankstumo gerinimo, sveiko kūno svorio palaikymo ir būtinos gydomosios mankštos.
„Efektyviausias būdas kovoti su OA – užbėgti ligai už akių ir prevencinėmis priemonėmis užkirsti jai kelią.Deja, ne visiems pavyktų tai padaryti, mat ligos atsiradimui gali turėti įtakos ir genetiniai veiksniai. Osteoartritas yra lėtinė nepagydoma liga, todėl galima tik sumažinti jos simptomus, pristabdyti ligos progresavimą, – sako M. Gagilas. – Sergant OA, sąnarių skystyje sumažėja hialurono rūgšties, kuri veikia kaip natūralus lubrikantas, kontaktuojant sąnarių paviršiams.Jos kiekį galima atstatyti atliekant specialias injekcijas. Ši procedūra reikalauja nepriekaištingo sterilumo, todėl turi būti atliekama profesionalaus gydytojo.“
Vis dėlto gydytojas atkreipia dėmesį, kad injekcijos efektyviausios tik esant pradiniams ligos požymiams, o pacientai, turintys pažengusią OA stadiją, neturėtų tikėtis didelių pokyčių. Be nuskausminamųjų ir vaistų nuo uždegimo, M. Gagilas akcentuoja sveikstančiojo fizinio aktyvumo svarbą, nes teisingas aktyvumas gerina sąnarių lankstumą, stiprina atramines galūnes, sąnariui lengviau prisitaikyti prie simptomus keliančių jau esamų pakitimų kremzlėje, sulėtinti OA progresą. Specialistai rekomenduoja bent 150 minučių individualiai parinktos mankštos per savaitę arba – vos 20 minučių per dieną. Mankšta padeda ne tik išlaikyti sąnarių paslankumą, bet ir reguliuoti kūno svorį, kuris taip pat turi didžiulės įtakos sąnarių apkrovai ir susidėvėjimui.
Kaip OA simptomų mažinimo priemonė, pasak M. Gagilo, puikiai tinka nanotechnologijų pagrindu pagaminti geliai, padedantys kovoti su skausmu. Tam, kad šie geliai veiktų efektyviai, gydytojas pataria atlikinėti ir specialistų paskirtą mankštos programą. Ši dviejų priemonių sinergija – patikimas būdas, ne tik palengvinantis simptomus, bet ir grąžinantis didesnes judėjimo galimybes net ir sergantiems 4 stadijos osteoartritu.
Marijampolės Rimanto Stankevičiaus pagrindinės mokyklos 5a klasės mokiniai lankėsi Lietuvių tautinės muzikos istorijos muziejuje, esančiame Kauno senamiestyje. Tai vienintelis Lietuvoje muziejus, kuris skirtas liaudies muzikinei kultūrai. Jame vyksta įvairios edukacinės programos, renginiai, vedamos praktinės ekskursijos, kuriose vaikai gali prisiliesti prie daugybės tradicinių instrumentų, pabandyti jais groti.
Mokiniai susikaupę klausėsi ekskursijos vadovės pasakojimų apie liaudies muzikavimą ir su nekantrumu laukė prisilietimo prie instrumentų. Muzikos įrašai iliustravo daugybę instrumentų. Patys mokiniai grojo įvairiausiais ritminiais instrumentais, pūtė dūdas, skudučius, prisilietė prie varpelių, kurių skambėjimas primena kariliono garsus.
Toks muziejaus lankymas – tikras žinių pliūpsnis ir motyvacija šiuolaikiniams mokiniams. Po šios netradicinės pamokos jiems patrauklesni tapo liaudies muzikos instrumentai, jų atliekama muzika. Mokiniai išgirdę apie instrumentų istoriją, gamybos procesą suprato, jog jų protėviai buvo itin kruopštūs, muzikalūs ir išradingi žmonės palikę ateities kartoms istorijos ir tradicinės muzikos lobynus.
Siekiant sudaryti geresnes sąlygas aplankyti artimųjų kapus Visų šventųjų dieną (lapkričio 1 d.) pagal specialų tvarkaraštį papildomai mieste kursuos autobusas maršrutu:
Nr. 9 „Aušros g. – Naujosios kapinės“ (tvarkaraštį rasite interneto svetainėje
www.marijampole.lt)
Šeštadienio tvarkaraščiu kursuos:
Nr. 4 Skaisčiūnai-Kosmonautų g.-Degučiai-Kvietiškis
Nr. 16 Patašinė-Trakiškiai-Kvietiškis
Nr. 20 Skaisčiūnai-Naujosios kapinės-Mokolai-Puskelniai-Puskelnių sodai
Nr. 21 Degučiai-Keturvalakiai-Karkliniai
Nr. 22 Dugučiai-Marijampolės autobusų stotis-Meškučiai-Skardupiai-Vidgiriai-Valavičiai
Nr. 23 Marijampolės autobusų stotis-Igliauka-Gudeliai-Riečiai-Daugirdai
Nr. 24 Baraginė-Naujosios kapinės
Nr.32 Marijampolės autobusų stotis-Kazlų Rūda
Sekmadienio tvarkaraščiu kursuos:
Nr. 2B Naujosios kapinės-Degučiai-Kumelionys
Nr. 6B Mokolai-Degučiai-Aušros g.
Nr. 3A Saulės g.-Punsko g.-Klaipėdos g.-Sasnavos g.-Autobusų stotis-Laisvės g.-Vytauto g.
Darbo dienos tvarkaraščiu kursuos:
Nr. 80 Marijampolės autobusų stotis-Plutiškės
Nr. 76 Marijampolės autobusų stotis-Bagotoji
Nr. 33 Degučiai- Liudvinavo kryžkelė- Želsva-Naujiena – keleivių patogumui autobusas užsuks iki Liudvinavo miestelio kapinių.
Kiti miesto ir priemiesčio autobusai lapkričio 1d. nekursuos.
Spalio 31 d. (pirmadienį) visi miesto ir priemiesčio autobusai kursuos įprastu tvarkaraščiu.
Marijampolietė Lidija KULIKAUSKIENĖ jau daugiau nei 30 metų švenčia du gimtadienius: vieną, įrašytą gimimo liudijime ir kituose asmens dokumentuose, ir kitą, žymintį jos naująjį gimimą, patyrus skaudžią katastrofą.
…Kažkur toli praeity liko nuostabi žadėjusi būti kelionė, išgyvenimai, kurių, ačiū Dievui, nelemta kiekvienam iš mūsų patirti. Per daugiau nei 30 metų pasikeitė ne viena karta, ir dabartinis jaunimas turbūt nė nežino, kad net 30 žmonių iš Marijampolės krašto patyrė kažką panašaus į garsiosios Holivudo juostos apie XX a. pradžios plaukiojantį technikos šedevrą, deja, nebaigusį pirmosios savo kelionės, veikėjų išgyvenimus. Keleivinis laineris „Admirolu Nachimovu“ vadinamas rusiškuoju „Titaniku“: nors tai skirtingi laivai, skirtingos epochos, skirtingi vandenys, tačiau ir ten, ir ten buvo netekčių. Buvo praradimo skausmo. Buvo daugybė neatsakytų „kodėl?“, „kas kaltas?“, kurie, deja, jau nieko nelemia…
Faktai ir skaičiai
1986 m. rugpjūčio 31 d. apie 23.15 val. Juodojoje jūroje, ties Novorosijsko krantais, į 47 metrų gylį nugrimzdo keleivinis laineris „Admirolas Nachimovas“, kuriuo plaukė 1234 žmonės (888 keleiviai – iš jų dvi grupės (60 žmonių) iš Lietuvos – ir 346 įgulos nariai), susidūręs su prekybiniu laivu „Piotr Vasev“. Jūros bangos pasiglemžė apie 800 žmonių gyvybes, namo negrįžo ir 27 lietuviai (17 kauniečių bei 10 iš Marijampolės apskrities, tarp jų ir marijampoliečiai Domicelė Adomaitytė, Sigitas Ališauskas, Feliksas Tamkevičius)…
Svajonių kelionė
Viena iš „Admirolo Nachimovo“ keleivių, kaip minėta, marijampolietė Lidija Kulikauskienė, prieš tai 15 metų dirbusi turistinių grupių vadove (vos ne visą buvusią Tarybų Sąjungą tada buvo aplankiusi!), tą lemtingąją kelionę kažkada vadino svajonės išsipildymu… „Tai buvo turistinis poilsinis kruizas po Juodąją jūrą, – prisimena moteris. – Iš Odesos išplaukėm 60 žmonių iš Lietuvos: 30 iš Kauno ir 30 iš Marijampolės krašto – Jurbarko, Šakių, Vilkaviškio, Marijampolės, Prienų.
Čia aš buvau eilinė turistė, nors visi mane vadino vadove (atrodo, šį vardą iš pat pradžių pateisinau). Į tokius kruizus galėjo ne bet kas patekti, tad labai džiaugiausi, kad man tokia laimė nusišypsojo. Turėjo juk į šią kelionę vykti tuometinio Kapsuko ekskursijų biuro direktorės pavaduotoja, bet ji negalėjo ir, žinodama mano aistrą kelionėms, man pasiūlė vykti vietoj jos. Aš su malonumu sutikau. Į Odesą atvykome lėktuvu. Iš Odesos – kelionė laivu. Aplankėm Jaltą, Novorosijską – tris dienas plaukiojome, toliau laukė kelionė į Sočį. Mes, Marijampolės krašto žmonės, jau spėjome susidraugauti, o laive ir, studentiškai kalbant, „susicementavome“…“
Katastrofa
„Buvome bare, šokome, linksminomės, staiga – krestelėjimas, – dalijasi prisiminimais L. Kulikauskienė. – Pamaniau – užplaukėm ant seklumos, todėl laivas pasviro. Užgeso šviesa, tad, pasišviesdami degtukais, išlėkėme į denį. Niekas nieko dorai neaiškino – sąmyšis, panika… Įgulos nariai liepė bėgti kairiojo borto link. Neva tokiu būdu pavyksią atstatyti laivo pusiausvyrą, ir „Admirolas Nachimovas“ dar apie šešias valandas galės išsilaikyti ant vandens, o per tą laiką suskubs gelbėtojai“. Deja, per 7 min. 174 metro ilgio, 21 metro pločio, 14 metrų aukščio, aštuonių denių laivas nuskendo… Pasirodė, laivui susidūrimo metu buvo tarp mašinų skyriaus ir katilinės išmušta skylė 9X9 m (81 kvadr. metro). Į jūrą išsiliejo nemažas kiekis mazuto ir emalinių dažų, kurie vandens paviršių padengė plėvele. Būtent tokiame mišinyje kapanojosi daugybė žmonių, bangų nuplautų nuo skęstančio laivo.
„Pirmasis siaubas, mane ištikęs, – sako L. Kulikauskienė, – atsigręžiu ir nematau laivo. Vandeny išbuvau per tris valandas (tiek, kad vanduo šiltas – 26 laipsnių), kol atskubėjo pagalba… Prieš paskutinę laivo kelionę buvo per 30 laipsnių karščio. Prie uosto maudžiausi. Kol dugną mačiau, jaučiausi saugi, tačiau, kai jau nesiekiau dugno, labai išsigandau, kad kas nors iš gelmės negriebtų už kojos. O naktį po katastrofos jokios baimės! Man pavyko išlaikyti blaivų protą, išlikti ramiai, padėti kitiems.11.15 val. mano laikrodis sustojo. Tai mano antrasis gimtadienis…“
Regėjimas
„Buvo kažkokia lemtinga situacija tuoj po laivo katastrofos, – prisimena L. Kulikauskienė. – Kai mus ištraukė iš jūros, visus ištepliotus mėlynais ir baltais dažais (kur tik laivas sustodavo, ten ir būdavo dažomas, nes jis buvo labai senas, bet atrodė visą laiką labai gražus; kai mašinų skyrių sudrebino smūgis, tai ir dažai, ir mazutas išsiliejo), nugabeno į Aukštąją jūreivystės mokyklą. Tik su dyzeliniu kuru galėjome nusiplauti dažus. Apie antrą valandą nakties mus atvežė, o apie ketvirtą, visus išguldžiusi, jutau nerimą, negalėjau miegoti, vis galvojau apie kitus savo grupės žmones, kurių nebuvo su mumis. Negerų minčių kankinama, išėjau į kiemą. Stoviu vidury kiemo, nežinau į kurią pusę pasiduoti, ką daryti. Labai rūpėjo, kur likusieji mūsų žmonės.. Staiga iš kažkur atsiranda moteris, nors aplink nė gyvos dvasios nebuvo, apkabina mane, juntu jos šiltas rankas, ir sako: „Brangioji mano dukryte, tave išgelbėjo šventasis Mykolas (skęstančiųjų globėjas), tu turi nueiti į bažnyčią, surasti ikoną ir pastatyti Jo garbei žvakutę. Tu dar kartą turėsi atvažiuoti čia ir paminėti visus žuvusiuosius“. Mąstau sau: bažnyčią surasiu, viską ten atliksiu, bet čia vėl atvykti… Nesu juk tokia turtinga…
Likimas taip sutvarkė, kad nė pusei metų nepraėjus vėl ten atvykau. Su vyru gavome nemokamą kelialapį į sanatoriją Gelenžikė, o tai, pasirodo, tik 26 km nuo Novorosijsko ir nuo tos vietos, kur žuvo laivas. Atvažiavome su vyru į tą vietą kitą dieną ir viską atlikome, kaip toji moteris liepė…“
Išlydėjo mirusiuosius
Dešimt dienų L. Kulikauskienė neišvažiavo po nelaimės namo – rūpėjo visi, kurių nebuvo tarp gyvųjų. Pirmoji auka – F. Tamkevičius. „Atnešė jo nuotrauką, – sako marijampolietė, – visi atpažino, o niekas, be manęs, nedrįsta pranešt jo žmonai, gulinčiai lazarete, kad vyras žuvo… Pamačiau pirmą auką – „atsisakė“ man kojos… Nebuvo 10 žmonių. Vieno (iš Šakiškių) išvis nerado, rado tik jo žmonos kūną (moteris laukėsi antro vaiko)… Kauniečių žuvo 17 žmonių.
„Mūsų mažiau, – bent tuo guodžiasi moteris, – nes vieni kitus jau pažinojome, tad nelaimės akimirką galėjome vieni kitiems padėti.
Per 10 dienų, praleistų Novorosijske, kas rytą 7 val. atnešdavo vis naujas aukų nuotraukas. Peržiūriu, pamatau savo žmogų, turiu aplėkt penkis morgo šaldytuvus, tiksliai atpažinti kiekvieną, ir tik tada skambinu giminėms“. Pačioj nelaimėj atvykstantiems žmonėms sunkumų nebuvo – viskas buvo nuostabiai organizuota, išskyrus viena – kad ta nelaimė galėjo ir neįvykti…
Taip L. Kulikauskienė išlydėjo 8 žmones (tiesa, jau nebegyvus…), devintą pasiėmė atvažiavę artimieji… Tai buvo nepaprastos palydos, kurios kartais užtrukdavo iki antros valandos nakties. Nebuvo lengva: reikėjo 5 km eiti pėsčiomis, o naktys Novorosijske, tarp kalnų, buvo neįtikėtino tamsumo.
Likimo išbandymas
Visa ši tragedija, anot L. Kulikauskienės, – likimo ženklas. „Neįmanoma netikėti likimu, – sako moteris, išgyvenusi katastrofą, – kiekvienam yra savas kelias, ir mums tereikia tik garbingai juo praeiti. Nė plaukas žmogui veltui nenukrenta. Ši tragedija – taip pat neatsitiktinė: vieniems išbandymas, kitiems … net nežinai , kaip ir pavadinti. Likę gyvi, matyt, turėjome suvokti kažkokią prasmę. Man prasmė, matyt, iškart padėti kitam, aukotis, kai tavęs kitam labai reikia, iki galo tarnauti žmonėms.“
„Nė nenutuokiau, nenujaučiau, kad gali kas nors blogo atsitikti, – atsidūsta L. Kulikauskienė. – Toji kelionė man – netikėta laimė, kaip sako, Dievas atsiuntė karvelį… Likimas savaip viską koregavo: man davė išbandymą, o tą moterį, vietoj kurios važiavau, pasaugojo nuo stresų, nes ji netrukus, po trejų metų, mirė (sirgo vėžiu, to tada nežinojau…)“.
Aplaidumas ir aukos
„Iš Novorosijsko tada turėjome išplaukti 14.30 val., – prisimena L. Kulikauskienė, – o išplaukėme tik 21 val.“ Iš Kanados laivas „Piotr Vasev“ į Rusiją grūdus plukdė. Laivai vienas prie kito per arti priartėjo, susidūrė. Vežė, kaip neoficialiai teigiama, iš užsienio kontrabandinių prekių, kurių muitinėje parodyti negalėjo. Tad tą kontrabandą laivai priartėję persimesdavo. Nebuvo apskaičiuota – laivus ėmė vieną prie kito traukti, o greičiai skirtingi, kai pajuto, jog gali susidurti, „Piotr Vasev“ įjungė atbulinę pavarą, o „Nachimovas“ plaukė į priekį, jį ir užnešė ant laivo „Piotr Vasev“, o tas, pasak L. Kulikauskienės, „admirolą“ kaip konservų dėžutę atidarė… Atsiradusi 81 kvadratinio metro anga pradėjo siurbti 29 kubus vandens per sekundę… 7 minutės, ir laivo nėra…
Daugybė aukų – neatsakingas laivo įgulos požiūris į šimtus patikėtų gyvybių. Laivas buvo senas, tinkamai neprižiūrimas, nebuvo kelionės metu tos ypatingos „jūrinės“ drausmės, net apie naudojimąsi gelbėjimosi liemenėmis keleiviai iš anksto nebuvo instruktuoti…
Po tragedijos
Kaip minėta, jau praėję daugiau nei 30 metų po išgyventos laivo katastrofos. L. Kulikauskienė neslepia, jog antrasis jos gimtadienis visiškai nauja vaga pasuko jos gyvenimą. Po tragedijos sustiprėjo ryšys su kitais žmonėmis, meilė gyvenimui, atsakomybės jausmas. Labiau ėmė vertint ir džiaugtis kiekviena gyvenimo akimirka, dėkoti už ją, ieškoti Dievo. „Apskritai po nelaimės ėmiau labai tikėti į Dievą, – sako moteris. – Dieve, dabar sakau, tikiu, padėk mano netikėjimui…“ (L. Kulikauskienė labai prisidėjo, kad Marijampolėje buvo atkurta stačiatikių Švč. Trejybės parapija).
Nors moteris jau ne vieni metai kaip pensininkė, jos taip nepavadinsi (Lidija užauginusi du vaikus, sulaukusi keturių anūkų ir net keturių proanūkių!): pilna veiklos, užsiėmimų, atvira naujovėms, mokymuisi (yra namo bendrijos pirmininkė, „Bočių“ draugijos choristė, TAU studentė, lanko kompiuterinio raštingumo kursus…) – tokia ji, kaip pati sako, tik dėl to, jog jau suvokia neįkainojamą dovaną – gyventi.
Gyvenimas plaukia tolyn
…Buvę „nachimoviečiai“ labai retai dabar susitinka, nors anksčiau tų susitikimų būta dažnesnių. „Daugelis iš mūsų, išlikusiųjų, – sako L. Kulikauskienė, – labai skaudžiai išgyveno šią tragediją – ilgai negalėjo atsigauti nuo patirto streso, šoko“.
Praėjus mėnesiui po tragedijos gyvi, likę nelaimės draugai marijampoliečiai organizavo susitikimus. Daug būta ašarų, karčių prisiminimų… Po to „nachimoviečiai“ susitikdavo kas penkeri metai – taip iki tragedijos trisdešimtmečio minėjimo. Anksčiau dalyvavo ir buvęs „nachimovietis“ kuršėniškis kunigas Edmundas Zeidonas, laikė mišias už mirtį vandenyje pasitikusius žmones: „Admirolo Nachimovo“, „Estonijos“ aukas, taip pat už Kauno mariose nuskendusius moksleivius).
Buvę „nachimoviečiai“ jaučia, kad laikas jau atliko savo darbą: susitikus jau nebūna čia ašarų, gyvenimas priimamas tokia vaga, kokia kiekvienam skirta… O susitikti vis tik gera: pasidalyti dabartimi, prisiminti praeitį, aplankyti tą lemtingąją naktį nuskendusių ir Marijampolės kapinėse palaidotų bendrakeleivių Sigito Ališausko ir Felikso Tamkevičiaus kapus. Buvę „nachimoviečiai“ susitikdami, jaučia, jog laikas ne tik ašaras išdžiovino, bet ir vandens, pavojaus baimę nunešė kažkur į užmarštį… Deja, dėl įvairių priežasčių, į susitikimą atvyksta jau ne visi nelaimės draugai.
1986 m. patirtą tragediją šešiems žmonėms primena ir medaliai, suteikti už skęstančiųjų gelbėjimą. LTSR Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo apdovanojimo medaliu „Už skęstančiųjų gelbėjimą“ apdovanoti buvo Edmundas Privenas, Valerijus Orlovas, Arnoldas Sinkevičius, Lidija Kulikauskienė, Vytautas Siaurys ir Stasys Orinas.
Nelaimės draugai dabar pasinėrę į savo gyvenimus, kurie kaip ir jūra – banguoti, kartais ramūs, kartais audringi, kartais nenuspėjami, bet visada – lemtingi…
Laima GRIGAITYTĖ
Lidijos Kulikauskienės asmeninio albumo nuotraukos.
„Klaidinga trokšti sėslaus gyvenimo. Norim, kad laikas sustotų, kad meilė būtų amžina, kad niekas niekada neišnyktų, norim lepintis nesibaigiančia šviesia vaikyste. Kad apsisaugotume, statom sienas, ir šitos sienos vieną dieną virsta kalėjimu.“
Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medalio „Tarnaukite Lietuvai“ kandidatų vertinimo komisija kviečia teikti kandidatūras dėl Lietuvos Respublikos Seimo apdovanojimo Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medaliu „Tarnaukite Lietuvai“. Jis skiriamas siekiant skatinti Lietuvos visuomenę dirbti valstybės labui ir jos gerovei, reikšti ir įgyvendinti pozityvias idėjas, brandinančias visuomenės pilietiškumą, tautinę savimonę ir kultūrinį sąmoningumą. Apdovanojimas medaliu įsteigtas 2011 metais, pagerbiant iškilią Gabrielės Petkevičaitės-Bitės asmenybę.
Medaliu siekiama paskatinti Lietuvos šviesuolius už šią visuomeninę veiklą: 1) parlamentarizmo tradicijų puoselėjimą, pilietiškumo ir demokratijos skatinimą; 2) filantropinę veiklą, ypač jaunų žmonių saviraiškos skatinimą ir rėmimą; 3) savanorystės kultūros sklaidą Lietuvoje; 4) visuomeniškai aktualią publicistiką, ugdančią tautiškumą ir dvasines vertybes.
Medalis gali būti skiriamas fiziniams ir juridiniams asmenims – Lietuvos Respublikos ir užsienio valstybių piliečiams, bendruomenėms, asociacijoms, mokslo, mokymo, kultūros institucijoms ir kitiems asmenims, atitinkantiems apdovanojimo medaliu skyrimo kriterijus. Siūlyti kandidatus apdovanoti medaliu turi teisę valstybės ir savivaldybių institucijos, įstaigos, asociacijos, mokslo, mokymo, kultūros įstaigos, piliečių bendruomenės, labdaros organizacijos ir kiti juridiniai asmenys.
Komisija kviečia iki 2016 m. gruodžio 15 d. pateikti kandidato dėl apdovanojimo medaliu anketą ir kitus dokumentus.
Viešųjų ryšių tarnyba
Parengta pagal Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos informaciją
Spalio 26–29 dienomis Marijampolės kino teatre „Spindulys“ vyks dešimtasis dokumentinio kino festivalis „Nepatogus kinas“. Šiųmetinėje žmogaus teisių kino festivalio programoje pristatoma ryškiausia praėjusių metų dokumentika. Visame pasaulyje kino kritikų ir žiūrovų pripažintais dokumentiniais filmais festivalis siekia aktualizuoti tai, kas tolima ir neretai – nesuprantama, kartuoponuojant politikų ir žiniasklaidos kuriamiems stereotipams bei socialiniuose tinkluose skleidžiamai neapykantos kultūrai.
„Šių metų festivalio komunikacijoje atsisakėme šūkių ar paaiškinimų, nusprendėme kalbėti vaizdu. Visas festivalio įvaizdis šiemet kuriamas siekiant paskatinti žiūrovus įsijausti į kitų žmonių likimus. Juk niekada nežinome, ar mes patys kada nors netapsime pabėgėliais, ar mums nereikės kitų palaikymo ir supratimo.“ – teigia festivalio direktorius Gediminas Andriukaitis.
Festivalio „Nepatogus kinas“ programoje Marijampolėje bus pristatyti įvairias žmogaus teisių temas aktualizuojantys dokumentiniai filmai. Pirmą festivalio dieną bus parodytas režisieriaus Jerzy Sladkowski filmas „Donžuanas“ pasakojantis apie autizmo sindromą turintį Olegą ir jį „pataisyti“ bandančią Olego mamą. Spalio 27 dieną bus pristatytas rumunų režisierės Monikos Lazurean Gorgan filmas „Vien dvelksmas“. Režisierė septynerius metus filmavo šeimą, kurioje giliai tikintis tėtis tikisi stebuklo, kurio metu prie vėžimėlio prikaustyta dukra pradės vaikščioti. Spalio 28 dieną Marijampolės žiūrovai pamatys Philip Scheffner juostą „Vieną gražią dieną“ apie romų šeimų likimus Berlyne.
Paskutinę festivalio dieną žiūrovams bus parodytas festivalio retrospektyvos „Holokaustas: atimintis ekrane“ filmas „Pasirinkimas ir lemtis“ ir filmas lytinio švietimo tema „Sex(Ed)“ . Festivalio retrospektyvinė programa „Holokaustas: atmintis ekrane“ yra tęstinė Lietuvą apkeliavusio projekto „Atminimo akmenys“ dalis. Rugpjūčio mėnesį Lietuva prisijungė prie menininko Giunterio Demnigo sukurto memorialo po atviru dangumi, skirto Holokausto aukoms atminti. Nedidelės aukso spalvos plytelės su Holokausto aukų vardais buvo sudėtos keturiuose Lietuvos miestuose. Bendradarbiaujant su Berlyno kino ir video meno institutu „Arsenalas“ festivalio metu visoje Lietuvoje bus rodomi restauruoti ir suskaitmeninti filmai, ieškantys kinematografinių sprendimų, adekvačiai perteikiančių žmoniją ištikusią tragediją.
Socialines temas visame pasaulyje analizuojančius filmus pristatantis festivalis „Nepatogus kinas“ šiais metais visoje Lietuvoje tęsis iki lapkričio 8 dienos. Festivalyje – daugiau nei penkiasdešimt tarptautiniais apdovanojimais įvertintų filmų, kuriuos lydės pokalbiai su režisieriais iš užsienio, kurių šių metų festivalyje- daugiau, kaip dvidešimt. Didžiausią Baltijos šalyse dokumentinio kino renginį papildys diskusijos po seansų, kino edukacijos seminaras bei daug kitų žmogaus teisių temai skirtų renginių. Renginio organizatoriai primena, kad tradiciškai bilieto kainą į visus kino seansus nuspręsti gali pats žiūrovas, o mėgstantys laisvalaikį organizuoti iš anksto, bilietus gali įsigyti Tiketos internetinėje bilietų pardavimo sistemoje. Dešimtasis „Nepatogus kinas“vyks ir Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Anykščiuose, Rokiškyje, Tauragėje.
Daugiau informacijos kino teatre „Spindulys“, tel. (8 343) 54787
Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijoje spalio 14 dieną pristatyta gimnazijos iniciatyva išleista knyga „Mūsų Mokytojas“, kurioje dalijamasi atsiminimais apie ilgametį Rygiškių Jono gimnazijos lietuvių kalbos mokytoją ekspertą, gimnazijos direktorių ir jos muziejaus įkūrėją Vincą Viktorą Peckų. Praėjus trejiems metams po iškilaus pedagogo ir kraštotyrininko mirties išleisti knygą šovė mintis dabartiniam gimnazijos direktoriui Vilhelmui Petkevičiui. Pernai buvo sukurtas videofilmas, kuriame prisiminimais apie bendradarbį, vadovą, mokytoją ir giminaitį dalijosi gimnazijos darbuotojai, buvę mokiniai, giminių atstovai. Knygą redagavo Virginija Samuolienė, išleido leidykla „Idėjų dirbtuvės“. Knygos išleidimo projektą rėmė ir Marijampolės savivaldybė.
Knyga pristatyta gimnazijos salėje, dalyvaujant žmonėms, kurie prisimena Vinco Peckaus asmenybę, žino jo darbus ir indėlį į Rygiškių Jono gimnaziją, apskritai tautiškumo puoselėjimą jaunų žmonių širdyse. Marijampolės savivaldybės mero pavaduotoja Irena Lunskienė ragino sekti gimnazijos bendruomenę jo šviesiu pavyzdžiu. Kiti kalbėjusieji akcentavo, kad Mokytojas V. Peckus buvo tas, kuriuo buvo galima pasitikėti, kuris turėjo tvirtą stuburą, bet tuo pačiu buvo lankstus ir diplomatiškas, buvo darbštus ir profesionalus, niekada neatsisakęs patarti. Daugelis atsimena jo linksmą būdą, pomėgį dainuoti ir šokti. Renginys pradėtas viena jo mėgstamiausių lietuvių liaudies dainų, kurią sudainavo gimnazijos mokytojų ansamblis. Gydytoja Ona Gurevičienė, jo dukterėčia ir buvusi paskutiniosios Mokytojo laidos auklėtinė, akcentavo jo ypatingą sugebėjimą net ir sovietmečiu ugdyti meilę gimtajai kalbai ir krašto tradicijoms. „Vaikai, niekada nepamirškite, kad esate lietuviai“, – įstrigęs jai dėdės-klasės auklėtojo palinkėjimas mokyklos išleistuvių vakarą.
V. Peckus mirė 2013 m. eidamas 81-uosius metus. 2012 m. jis buvo apdovanotas Šv. Jurgio, Marijampolės globėjo, ordinu už nuopelnus Marijampolei ir Sūduvai.
Dalis asmenų, nuteistų už įvairius nusikaltimus, jiems paskirtas bausmes atlieka laisvėje. Šių asmenų priežiūrą vykdo Probacijos tarnyba. Tačiau vis didesnę pareigūnų darbo dalį užima ne nuteistųjų kontrolė, o pastangos spręsti nuteistųjų socialines problemas, siekis motyvuoti nuteistuosius pozityviems socialiniams pokyčiams. Siekiant nuteistųjų sėkmingos resocializacijos, jiems nuolat organizuojamos įvairios pozityvų užimtumą skatinančios veiklos. Šiuo tikslu 2016-10-17 Kauno apygardos probacijos tarnybos pareigūnai, dirbantys Marijampolės, Kalvarijos, Kazlų Rūdos savivaldybių teritorijoje, priežiūroje esantiems jaunuoliams organizavo susitikimą su Marijampolės gatvės gimnastikos sporto komandos „Unlimited Insanity“ nariais. Renginio metu jaunuoliai supažindinti su vis populiarėjančiu sportu, kuriam nereikia daug investicijų, šiuo sportu galima užsiimti viešoje erdvėje pašešupio parke sporto entuziastų įrengtoje sportinių įrenginių zonoje. Renginiu jaunuoliams norėta parodyti, kad laisvalaikį galima leisti kitaip, o ne leidžiant laiką abejotinos reputacijos kompanijose. Probacijos tarnyba nuolat ieško aktyvių žmonių bendruomenėje, kurie nuteistiesiems padėtų efektyviai resocializuotis ir džiaugiasi, kad Marijampolės gatvės gimnastų komanda prisidėjo prie renginio idėjos, siekiant įgyvendinti probacijos tikslą – užtikrinti veiksmingą probuojamųjų resocializaciją ir mažinti jų nusikalstamų veikų recidyvą. Pasirodymo metu gausiai susirinkę jaunuoliai turėjo progą pažinti šią sporto šaką iš arti, buvo skatinami pabandyti atlikti kai kuriuos triukus, nenuleisti rankų nesėkmės atveju. Pareigūnai renginyje dalyvavo ne tik kaip žiūrovai, bet patys pabandė daryti pratimus ir savo pavyzdžiu motyvavo jaunuolius nebijoti išbandyti naujoves, stengtis tobulėti.
Taip pat nuteistieji nuolat yra skatinami dalyvauti įvairioje visuomenei naudingoje veikloje. Spalio 21–22 dienomis Probacijos tarnybos priežiūroje esantys asmenys savanoriškai dalyvaus Maisto banko akcijoje, prekybos centruose kvies pirkėjus aukoti maisto produktus nepasiturintiems.
Kauno apygardos probacijos tarnybos Savivaldybių probacijos skyriaus vyresnioji inspektorė Violeta LEKECKIENĖ
Rudenį, pradėjus kristi lapams, gyventojams, gyvenantiems daugiabučių namų bendrijose, savo aplinką tvarkančių savarankiškai iškyla nemažai klausimų kur padėti sugrėbtus lapus.
Jau keletą metų Marijampolės savivaldybės administracija organizuoja sugrėbtų lapų išvežimą naudojant didelius maišus.
Šiais metais Marijampolės miesto daugiabučių namų pirmininkai lapams sudėti skirtus maišus gali atsiimti UAB „Marijampolės švara“, adresu Vasaros g. 16. Vėliau lapais pripildyti maišai pagal poreikį bus išvežami į kompostavimo aikšteles.
Privačių valdų savininkai (fiziniai asmenys), neturintys kur dėti sugrėbtų lapų, nupjautos žolės, kitų žaliųjų atliekų – jas nemokamai gali priduoti į Marijampolės žaliųjų atliekų kompostavimo aikštelę, esančią Uosinės k. 8, Marijampolės sav. (prie veikiančio nepavojingų atliekų Marijampolės regiono sąvartyno). Marijampolės žaliųjų atliekų kompostavimo aikštelės arbo laikas ir kontaktai: http://www.maatc.lt/atlieku-aiksteles/zaliuju-atlieku-priemimo-aiksteles/
Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – apskr. VPK) pareigūnai į teismą perduoda bylą, kurioje net 11 įtariamųjų sukčiavimu. 4 iš jų nuo ikiteisminio tyrimo pasislėpė, tad jų atžvilgiu tyrimas išskirtas į atskirą ikiteisminį tyrimą.
Šių asmenų identifikavimas – ilgo ir kruopštaus Marijampolės apskr. VPK Kriminalinės policijos nusikaltimų tyrimo skyriaus pareigūnų bei ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokuroro darbo rezultatas.
Ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, jog laikotarpiu nuo 2013 metų rudens iki 2014 m. vasario mėn., Marijampolės pataisos namuose atlikdami laisvės atėmimo bausmę L. V. (g. 1990 m., gyv. Kaune) ir V. S. (g. 1980 m., gyv. Pakruojo r.), subūrė organizuotą grupę sukčiavimams vykdyti. Jie paskirstydavo bendrininkams užduotis ir vaidmenis.
Nusikalstamų veikų vykdymui, šie du „gudruoliai“, kalintys už vagystes, plėšimus, svetimo turto sugadinimą, pasitelkdavo ir laisvėje esančius asmenis. Net 7 asmenys „talkino“ sukčiautojams. Jie talpindavo fiktyvius skelbimus apie neva parduodamus automobilius, surasdavo banko sąskaitų numerius, organizuodavo apgaulės būdu įgytų pinigų išgryninimą bei perdavimą.
Laisvės atėmimo bausmę atliekantys asmenys atsiliepdavo į skelbimais susidomėjusių asmenų skambučius ir sutarę dėl avanso už parduodamą automobilį, tokiu būdu išviliodavo pinigus, kuriuos pervesdavo į iš anksto surastą sąskaitą. Laisvėje esantys nuteistųjų pagalbininkai sąskaitas surasdavo per savo draugus ir artimuosius esančius laisvėje. Paprašę paslaugos, artimieji ar pažįstami surasdavo dar kitas sąskaitas į kurias ir buvo pervedami pinigai. Išgryninti pinigai buvo perduodami prašiusiam „paslaugos“ asmeniui, o šis, nuteistųjų nurodymu, paprastai pinigus pervesdavo bankiniu pavedimu, perduodavo į rankas arba įnešdavo į sąskaitas tretiems asmenims.
Tyrimo metu nustatyta, jog į šios organizuotos grupės paspęstus spąstus pateko ir materialinių nuostolių patyrė 12 asmenų iš įvairių Lietuvos miestų (Kauno, Klaipėdos, Alytaus r. Anykščių, Šiaulių, Mažeikių r., Birštono, Vilniaus, Radviliškio).
Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 str. 2 d. už sukčiavimą (tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę arba didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes arba išvengė didelės vertės turtinės prievolės, arba ją panaikino, arba sukčiavo dalyvaudamas organizuotoje grupėje), numato laisvės atėmimą iki 8 metų.
Marijampolės savivaldybės meras Vidmantas Brazys spalio 14 d. savivaldybės administracijoje pasveikino šių metų Geriausio valstybinės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pareigūno konkurso nugalėtojus – Marijampolės apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos pareigūnus. 2-osios komandos pamainos vadas vidaus tarnybos leitenantas Remigijus Uleckas buvo pripažintas geriausiu pamainos vadu, 1-osios komandos budinčios pamainos ugniagesys gelbėtojas vidaus tarnybos puskarininkis Ramūnas Šukys – geriausiu ugniagesiu gelbėtoju, atliekančiu vairuotojo funkcijas. 2-osios komandos budinčios pamainos skyrininkas vidaus tarnybos jaunesnieji puskarininkiai Tomas Čivinskas ir Dainius Jarumbavičius konkurse bendroje komandinėje įskaitoje laimėjo pirmąsias vietas. Itin gerai šiemet pasirodžiusius ugniagesius gelbėtojus meras apdovanojo savo padėkomis ir asmeninėmis dovanomis – rankiniais laikrodžiais. Administracijos direktorius Sigitas Valančius pasižymėjusiems pareigūnams įteikė po Marijampolės savivaldybės „Padėkos ženklelį“. Meras dėkojo už gerus rezultatus ir pabrėžė, jog svarbus jų darbo aspektas yra apsaugoti nuo gaisrų plitimo ir priminė antrąją veiklos sritį – gelbėjimą patekusiųjų į autoavarijas. Administracijos direktorius padėkojo už Marijampolės vardo garsinimą ir palinkėjo siekti, kad gauti rezultatai nesumažėtų ir kitąmet.
Marijampolės apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos viršininkas Vidas Barauskas pasakojo, kad ugniagesiams gelbėtojams minėtame konkurse reikėjo pademonstruoti ne tik fizinę ištvermę ir lankstumą, bet ir kvalifikacines žinias. Jis teigė suprantąs, kaip svarbu sudaryti valdybos darbuotojams palankias darbo sąlygas, todėl nuolat įgyvendina projektus.
Artėja Mirusiųjų pagerbimo diena ir Vėlinės. Stengsimės prieš šias dienas prisiminti anapilin išėjusius ir sutvarkyti artimųjų kapus: puošime kapavietes gėlėmis, uždegsime žvakeles. Gėlių krepšeliai ir plevenančios ugnelės – mirusiųjų atminimui. Gyviesiems tai irgi tampa rūpesčiu sutvarkyti atliekomis tapusius augalus, stiklines ir plastikines žvakių dalis. Ir sumokėti už šių atliekų tvarkymą atliekų tvarkytojams.
Prie visų Marijampolės apskrityje esančių kapinių yra konteineriai atliekoms surinkti. Vieni jų skirti žaliosioms atliekoms, kiti – mišrioms. Į žaliosioms atliekoms skirtus konteinerius reikėtų mesti gėlių ir dekoratyvinių augalų liekanas, šakeles, medžių lapus . Į mišrioms komunalinėms atliekoms ar prie kai kurių kapinių esančius tik žvakių atliekoms skirtus konteinerius reikėtų mesti visas kitas, išskyrus žaliąsias, susidarančias atliekas. Tačiau dar nedaugelis kapus tvarkančių žmonių deramai išrūšiuoja atliekas. Kiti į prie kapinių esančius konteinerius ar net šalia jų sutempia senus baldus, klozetus, krepšius nudėvėtų drabužių. Šios atliekos tikrai nesusidaro pagerbiant mirusiųjų atminimą. Todėl norėtųsi priminti, kad už prie kapinių susidarančias atliekas sumokame mes visi, jų sutvarkymas yra įskaičiuojamas į mokesčių tarifus.
O nuo šių metų, jeigu norime, kad už atliekų tvarkymą reikėtų mokėti mažiau, išmesdami kapinių atliekas, turėtume dar atidžiau pasirinkti konteinerį, į kurį jas išmetame. Nuo mūsų pasirinkimo priklauso atliekų sutvarkymo mokestis. Paaiškinimas labai paprastas – jeigu kapų atliekas deramai rūšiuosime, didžioji jų dalis keliaus į žaliosioms atliekoms skirtus konteinerius. Atliekų vežėjai šios rūšies atliekas veža sutvarkyti į žaliųjų atliekų kompostavimo aikšteles, kurios yra visose savivaldybėse. Šių atliekų surinkimo kaina mokesčių mokėtojams –45,05 euro už toną. Jas sutvarkius kompostavimo aikštelėse, žaliosios atliekos tampa kompostu – vertinga trąša ir naudojamos dirvožemiui gerinti. Atliekos iš mišrių komunalinių atliekų konteinerių vežamos į tik šiemet pradėjusią veikti Mechaninio biologinio atliekų apdorojimo įrenginių (MBA) gamyklą, kur jos išrūšiuojamos, ten nukeliavusios žaliosios atliekos – kompostuojamos specialiuose tuneliuose ir tampa tik sąvartynui perdengti naudojamu techniniu kompostu. Atliekų, kurios vežamos į MBA, sutvarkymo kainą sudaro ne tik atliekų tvarkytojuimokami pinigai , bet ir dar pridedamas 24,18 eurų su PVM mokestis MBA įrenginių gamyklai už atliekų išrūšiavimą ir perdirbimą. Todėl išmetus žaliąsias atliekas į ne joms skirtą konteinerį šių atliekų sutvarkymo kaina tampa 95,06 euro už toną – tiek kainuoja atliekų iš mišrių komunalinių atliekų konteinerių surinkimas ir sutvarkymas..
Norėtųsi pabrėžti, kad visų didžiųjų atliekų – senų baldų, santechnikos įrenginių , buities daiktų – kuriuos gyventojai iš savo namų suveža į kapinių atliekų konteinerius, sutvarkymas mums visiems irgi kainuoja 95,06euro už toną. Deramai ir nemokamai šiomis atliekomis galėtume atsikratyti, jeigu jas nuvežtume į didžiųjų ir specifinių atliekų surinkimo aikšteles (Marijampolėje didžiųjų ir specifinių atliekų surinkimo aikštelė yra Vokiečių g, Nr.10). Ir tai nebūtų papildoma mokesčių už atliekų tvarkymą našta atliekų turėtojams.
Liucija BURBIENĖ,
UAB Marijampolės apskrities atliekų tvarkymo centro prevencinės veiklos organizatorė
...Gyvena vienas šalia kito žydas ir lietuvis. Kaimynai puikiai sutaria, gražiai bendrauja, o ir gana pasiturintys abu (žinoma, žydelis turtingesnis, gal net laimingesnis: jo žmona gražesnė, vaikai gabesni…). Susitinka kartą jiedu, šnekteli apie orą, šeimyną, kainas… Žydelis susiraukęs – vėl jo didžiausias priešas Joškė per kelią kaip juoda katė perbėgo… Lietuvis bando guosti kaimyną, kai šis netikėtai prabyla: „Oi, tu, Joške Joške… Kad duotų Dievas tau gyvenimą per šimtą metų, kad sveikas visuomet būtum, kad turėtum daug puikių sūnų, kad tavo turtai skaičiaus nežinotų, kad tavo žmona visada būtų jauna, graži ir tau ištikima…“ Lietuvis apstulbęs: „Tu šitaip linki savo didžiausiam priešui?!“ „O kas belieka? – atsako žydelis. – Jei aš nuoširdžiai jam linkėsiu gera, man viskas sugrįš triguba jėga (ir turtai, ir sveikata, ir laimė). Kai draugui linki gera, gauni gera mažiau, o kai priešui – daug daugiau.“
Šiame anekdote, ko gero, daugiau išminties nei humoro. Žydelio pozicija, anot bionergetikės iš Suvalkijos (moteris panoro likti nežinoma), atskleidžia patį svarbiausią gyvenimo principą, nuo kurio priklauso ne tik sveikata, bet ir gyvenimo kokybė. Visi norime būti sveiki, laimingi, norime mylėti ir būti mylimi – atrodo, tai nėra labai daug, tačiau būtent to labiausiai ir trūksta… Pasinėrę į nesibaigiančių problemų verpetą jau nė nesusimąstome, kur glūdi tokio sūkurio šaknys. „Žmogus nesusitvarko su savo „ego“, – sako bionergetikė (pavadinkime ją Lidija), – štai iš čia ir kyla visos problemos.“ Taigi skaitytojams siūlome pažintį su moterimi, kuri ne tik gydo žmones bionergetinėmis srovėmis, bet ir padeda susivokti savyje – kad gyvenimo kokybė tikrai būtų geresnė, kad žmogus iš tiesų pasijustų esąs savo laimės kalvis.
Ypatingą jautrumą paveldėjo iš senelės
Ponia Lidija bionergetinėmis srovėmis žmones gydo daugiau nei dešimt metų, nors ypatingas jautrumas ją lydėjo nuo pat vaikystės. Tuomet jai, dar vaikui, buvo natūralu, jog ji jaučia nuo žmogaus sklindančią gerą ar blogą energiją, netgi mato aurą, netgi atrodė, jog visi žmonės taip sugeba, tačiau vėliau suvokė – ji esanti kitokia nei visi… Šis suvokimas lėmė būtinybę ilgą laiką slėpti savo „kitoniškumą“, netgi mamai nieko nepasakoti: Lidijos mama, protinga, racionali moteris, prieštaravo dukters „matymams“, „jautimams“… Tik neseniai bionergetikė sužinojo tokio priešiško motinos nusistatymo priežastį. Pasirodo, Lidijos senelė, kuri mirė, kai Lidijos mamai tebuvo 14 metų, buvo garsi žolininkė, taip pat žmones gydžiusi malda, žegnojimu. Žiniuonės dukra pyko, kad mama skiria daug dėmesio ne jai, o su pagalbos šauksmu atėjusiems žmonėms, matyt, nuoskaudą jautė, kai ji mirė našlaite palikdama ją tuomet, kai motinos šiluma dar labai reikalinga. Štai kodėl, kai patyrė, jog ir jos dukra paveldėjusi iš močiutės tą pačią dovaną, atvirai tai neigė (vaikystės nuoskaudos kalbėjo…).
Pirmieji pacientai – šeimos nariai
Savo galias Lidija „išskleidė“ visiškai netikėtai. Mamos įpratinta slėpti savo potyrius, gyveno įprastą gyvenimą. Sukūrė šeimą, augino vaikus, dirbo… Nekreipė dėmesio, kad vaikai, susirgę peršalimo ligomis, greičiau pasveiksta, kai ji rankomis juos liečia, kad vyras vis prašo suskaudus galvai „nuimti skausmą“ – pridėti ranką prie skaudamos vietos. Pirmas rimtas įvykis, leidęs visa jėga išsiveržti įgimtoms galioms, buvo jau vaikams užaugus, sulaukus anūkų. Anūkėlis gimė su neišsivysčiusiais sąnariukais. Kūdikis visiškai neaugo, tad tėvai su kelių mėnesių vaikeliu kreipėsi į medikus. Ilgos gydymo procedūros rezultato nedavė. Tėvams buvo aiškiai pasakyta, jog teks susitaikyti su vaiko negalia. Štai tuomet anūkėliu ėmė rūpintis Lidija. Intuityviai (speciali literatūra, susitikimai su panašiomis dovanomis apdovanotais žmonėmis buvo jau vėliau) visą mėnesį darė kūdikiui procedūras, kurios turėjusios be jautros likusius vaiko sąnariukus sužadinti. Ir – tikrai. Kai kūdikio tėvai medikams vaiką parodė, buvusios negalios nebuvo likę nė ženklo!
Lidijos pagalbos prireikė ir jos motinai, susirgusiai vėžiu. Kai nebegalėjo pagelbėti tradicinė medicina, pagelbėjo jautrios dukters rankos. Nors Lidijos mama ir priešinosi, be dukters pagalbos neišsivertė ir vėliau: šįkart teko įveikti insulto padarinius…
Vėliau Lidijos pagalbos ėmę prašyti vaikų draugai, o paskui – vieni per kitus – ir nepažįstami žmonės. Šiandien jau moteris nesuskaičiuotų, kiek žmonių yra pas ją apsilankę, jos pagalbos sulaukę…
Ligos kartosis, jei žmogus rūpinsis tik kūnu, pamiršdamas sielą
Gydydama Lidija paciento rankomis neliečia – per atstumą tekančios srovės pirmiausia išvalo energetiškai užterštą organizmą, o vėliau jau ir ima gydyti pačią ligą. Anot Lidijos, ji energetiškai suaktyvina ląsteles, o toliau jau pats organizmas susidoroja su liga. Šitokiu būdu sėkmingai gydomos netgi onkologinės ligos. „Deja, – įspėja bioenergetikė, – apie stebuklus aš nekalbu – juos gali tik pats žmogus daryti savo valios pastangomis. Kiekvieną kartą žmogų informuoju, jog tolesnė jo sveikatos būklė priklauso tik nuo jo paties gyvenimo būdo. Jei žmogus ir toliau nesirūpins sielos reikalais, vėl užterš, išbalansuos savo energetiką, liga sugrįš. Pavydas, žiaurumas, neapykanta – didžiausi sielos (paskui – ir kūno) „ėdikai“. Tad ir kasdieniniame gyvenime žmogus turėtų vadovautis labai paprasta taisykle: visiems (net ir priešams) linkėti gera – šie linkėjimai grįžta triguba jėga. Na, o padėti sau pasiekti tai, ko trokštame, galime taip pat labai paprastai. Tarkime, mums trūksta meilės. Linkėkime jos visiems, ir ji aplankys mus. Tie patys dėsniai veikia ir linkint kitų dalykų, kurių taip trūksta gyvenime. Na, o jei jau linki bloga, jei esi pavydus, keiki kitą – visi šie neigiami dalykai didžiule jėga būtent tave patį užgriūva.“
Nuoširdžiai tikinti Lidija gyvenime stengiasi vadovautis viena fraze, iki skausmo, ko gero, pažįstama kiekvienam bent retsykiais užsukančiam bažnyčion. „Atleisk, Viešpatie, nusidėjau mintimis, žodžiais ir darbais“, – sako ši frazė. „Visi šie dalykai: mintys, žodžiai ir veiksmai, – sako Lidija, – yra lygiaverčiai. Tad nieko vertas yra laikymasis vieno iš šių trijų, pažeidžiant kitus. Tarkime, nieko nereiškia, jei bloga nedarai, tačiau esi kupinas piktų minčių, švaistaisi bjauriais žodžiais: gėris pats tave nesugrįžta…“ Bionergetikė teigia matanti netgi neigiamas jėgas, kurios maitinasi žmogaus neigiamomis emocijomis, tad žmogus, apniktas tokių jėgų, ne tik dvasiškai kenčia, bet ir fiziškai palūžta, sunkiai suserga. O tas jėgas išveja… badas, tai yra mokėjimas pozityviai mąstyti, kalbėti ir daryti gera. Tik tiek ar net tiek?
Orams atvėsus ne vienam ima perštėti gerklę, varvėti nosis, jaučiamas bendras silpnumas ir mieguistumas – tai signalizuoja, kad imunitetas nebesugeba kovoti su neigiamais aplinkos veiksniais. Organizmo apsauginės imuninės sistemos pagrindinė funkcija yra „išvalyti” organizmą nuo antigenų – iš išorės patekusių ar viduje atsiradusių medžiagų, sukeliančių organizmo reakciją. Pastebėjusi „įsibrovėlius“, imuninė sistema aktyvuojasi ir iš organizmo pašalina pakitusias ląsteles bei neutralizuoja virusus, tačiau tai tampa neįmanoma, kai imunitetas nusilpęs. Įdomu tai, kad didžiausias organizmo imuninis organas – plonasis žarnynas, kuriame yra net 60 proc. organizmo imuninių ląstelių, todėl būtent jis yra atsakingas už mūsų apsaugą nuo įvairių infekcijų, vėžinių, autoimuninių ar alerginių susirgimų. Tad kaip jo nesusilpninti?
Kaip stiprinti imunitetą?
„Imunitetas – vidinė organizmo apsaugos sistema, gelbstinti nuo visko, kas jam gali pakenkti: nuo mikrobų, virusų, parazitų, ir kitų gyvų bei negyvų medžiagų. Jį galima skirstyti į įgimtą ir įgytą: įgimtas imunitetas – tai pirma apsauginė sistema, kuri labai greitai sureaguoja, tačiau nuo visų ligų apsaugoti negali, todėl būtinas ir įgytas imunitetas, kuris sureaguoja vėliau, bet stipriau ir turi atmintį apie persirgtas tam tikras infekcines ligas ar skiepus. Medicinos pasaulyje dabar linkstama kalbėti apie imuniteto „treniravimą“, kai jis palaipsniui pratinamas prie aplinkos poveikio: natūraliai aplinkoje tai yra paprasčiausi mikrobai, su maistu ar neplautomis rankomis patenkantys į organizmą, tačiau aktyviai rūpinantis higiena, jų gali nepakakti“, – sako gydytojas vaikų gastroenterologas Vaidotas Urbonas.
V. Urbonas taip pat atkreipia dėmesį į sterilaus gyvenimo žalą imuninei sistemai: pagal įvairių autoimuninių susirgimų, vadinamųjų civilizacijos ligų, skaičių Lietuva sparčiai vejasi Vakarų šalis – negyvendamas natūralioje aplinkoje, gamtoje, tarp gyvūnų, žmogus apriboja organizmą nuo bakterijų, kurios, įvairiais mokslininkų duomenimis, turi didžiulę reikšmę imunitetui. „Gerųjų žarnyno bakterijų mes nuolat gauname su maistu, pavyzdžiui, valgydami sūrį ar jogurtą, tačiau probiotikai maiste, žarnyne užsilaiko apie savaitę, todėl būtina nuolat palaikyti jų koncentraciją, kad organizmo funkcijos būtų palaikomos. Kaip pagalbinė priemonė kai kurių ligų gydymui ir profilaktikai skiriami probiotikų preparatai tabletėmis arba lašais, nes juose yra gerokai didesnis būtinųjų mikroorganizmų kiekis nei jų esama maisto produktuose“, – sako gydytojas vaikų gastroenterologas V. Urbonas.
2002 m. Pasaulio sveikatos organizacija kartu su Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacija yra paskelbusios oficialų probiotikų apibrėžimą: tai gyvi mikroorganizmai, kurie, vartojami tinkamais kiekiais, naudingi vartotojo sveikatai. Nors jų baiminamasi, ne visos bakterijos yra blogos: įprastai žarnyne yra apie 1–3 kg įvairių bakterijų, didžioji dalis jų – gerosios. Žmogus būna sveikas, kai gerosios bakterijos sudaro 85 proc., o blogosios 15 proc., tačiau kai blogųjų ima daugėti – išsivysto disbiozė, dėl kurios žmogus gali susirgti įvairiomis ligomis, pvz., alergija, Krono liga ir kt. Disbiozę skatina žarnyno infekcijos, virškinimo trakto mikrobiotą gali veikti badavimas, mitybos pokyčiai, gyvensenos įpročiai, sutrikusi hormonų pusiausvyra, taip pat tam įtakos gali turėti ir genetinis polinkis ar dažnas antibiotikų vartojimas.
Kuo gresia nepagrįstas antibiotikų vartojimas?
Dažnai ligoms gydyti žmonės griebiasi stipriausių vaistų – antibiotikų, tačiau manoma, kad net penktadalis pacientų šiuos vaistus vartoja nepagrįstai, nes mėgina įveikti virusines ligas (gripą, peršalimą), kurių antibiotikai neveikia. Užsiimdami tokia savigyda, žmonės sau kenkia dvigubai: pirma, jie nesigydo, antra, vartojant antibiotikus, nužudomi naudingi mikroorganizmai, sutrikdoma žarnyno mikrobiota. Nusilpusį imunitetą galite diagnozuoti pagal šiuos požymius: greitesnį nuovargį, silpnumą, vangumą, mieguistumą arba priešingai – nemigą. Jeigu dažnai sergate peršalimo, kvėpavimo takų ar kitomis ligomis, kurias gydytojai apibūdina kaip lėtines, taip pat jei pasikartoja infekcijos, negyjančios žaizdos, lėtinis viduriavimas, burnos, makšties pienligė, lūpų pūslelinė, tai taip pat rodo, kad imunitetas šlubuoja.
Kaip žinoma, pirmiausia peršalimo ligomis suserga daug svorio netekę, nusilpę ir nutukę žmonės, todėl būtina maitintis sveikai ir stebėti savo poilsio režimą.
Probiotikų nauda organizmui
Yra keletas mechanizmų, kaip probiotinės bakterijos gali turėti teigiamą poveikį: kai kurios bakterijos gali pasigaminti medžiagų, naikinančių mikroorganizmus (antimikrobines medžiagas), kitos – dėl maistinių medžiagų arba dėl jungimosi vietos žarnyno sienelėse (su žarnyno sienelių receptoriais) konkuruoja su patogeninėmis bakterijomis ir, galiausiai, kai kurios bakterijos galimai skatina imuninės sistemos veiklą. Mokslinėje literatūroje*, kaip labiausiai ištyrinėtas ir patvirtintas, yra išskiriamas antibakterinis probiotikų poveikis – veikiantis prieš įvairias infekcijas (virusines, bakterines) ir viduriavimą. Yra mokslinių tyrimų, teigiančių, kad probiotikai gali būti efektyvūs apsaugant ar gydant alergijas, vėžį, kvėpavimo ir šlapimo organų infekcijas, imuninės sistemos moduliavimą, reguliuoti lipidų metabolizmą, blokuoti toksinų patekimą į organizmą, netgi saugoti nuo senėjimo bei tokių ligų, kaip autizmas, osteoporozė, 2 tipo diabetas.
Į įvairių probiotikų sudėtį įeinančių bakterijų ir jų padermių yra įvairių, pavyzdžiui, Lactobacillus reuteri, Lactobacillus acidophilus, Lactobacillus rhamnosusGG, Bifidobacterium lactis ir kitos.Viena iš itin dažnai moksliniuose tyrinėjimuose minimų ir tiriamų probiotinių bakterijų – bakterija Lactobacillus reuteri (L. reuteri). Jos priešuždegiminį ir imunomoduliuojamąjį poveikį patvirtino įvairūs moksliniai tyrimai su žmonėmis**.
Pavyzdžiui, aklas, placebu kontroliuojamas klinikinis tyrimas vertino 2 skirtingų probiotikų įtaką sergamumui virškinamojo trakto ligomis ir infekcijomis, kurias lydi karščiavimas. Klinikiniame tyrime dalyvavo 201 sveikas, 4–10 mėn. amžiaus kūdikis. Klinikinis tyrimas truko 12 savaičių.
Tiriamieji pakliuvo į vieną iš trijų tyrimo imties grupių:
60 kūdikiai buvo maitinami standartinės formulės (SF) pieno mišiniais;
73 kūdikiai gavo pieno mišinius, kurių sudėtyje buvo Bifidobakterija lactis (Bb-12);
68 kūdikiai buvo maitinami pieno mišiniais, kurių sudėtyje buvo minėtoji bakterija Lactobacillus reuteri( L.reuteri)
Tyrimas nustatė, kad tik kūdikiai, kuriems buvo duota L.reuteri probiotikų, rečiau karščiavo, rečiau lankėsi pas gydytoją, rečiau vartojo antibiotikų. Jokių pašalinių poveikių, vartojant visus tyrimui naudojamus produktus, nebuvo užfiksuota.
Kitame moksliniame tyrime***, aklas, placebu kontroliuojamas klinikinis tyrimas vertino, kaip kasdien vartojama bakterija Lactobacillus reuteri (L.reuteri) gali padėti sumažinti antibiotikų sukeltus šalutinius poveikius. Vertinant klinikinio tyrimo rezultatus po 10 dienų, L.reuterigrupėje ženkliai sumažėjo besiskundžiančių skausmu virškinamojo trakto srityje (15 proc. ir 45 proc. placebo grupėje) bei tuštinimosi sutrikimais (10 proc. ir 40 proc. placebo grupėje). Vertinant tyrimo rezultatus po 20 dienų, vaikams, kuriems duota L.reuteri, susilpnėjo arba išnyko šie šalutiniai reiškiniai: pilvo pūtimas, raugėjimas, virškinamojo trakto srities skausmas, tuštinimosi sutrikimai.
Taigi, šaltuoju metų laiku ar sveikstant po ligų, medikai rekomenduoja pavartoti mineralų, vitaminų, taip pat gerųjų bakterijų – probiotikų – ne tik kūdikiams ir vaikams, tačiau ir suaugusiems.
*R. Pandey, R. Naik, V.Vakil, „Probiotics, prebiotics and synbiotics – a review“. Journal of Food Science and Technology. 2015, Volume 52, Issue 12, pp 7577–7587.
** Walter J. et al. Host-microbial symbiosis in the vertebrate gastrointestinal tract and the Lactobacillus reuteri paradigm. Proc natl Acad Sci USA. 2011;108:4645–4652
** R. Pandey, R. Naik, V.Vakil, “Probiotics, prebiotics and synbiotics – a review”. Journal Citation Reports (IF) – 2.203.
*** Lionetti E et al. (2006) Lactobacillus reuteri therapy to reduce side-effects during anti-Helicobacter pylori treatment in children: a randomised placebo controlled trial. Aliment Pharmacol Ther. 24:1461–1468. „Lactobacillus reuteri once daily reduced side-effects of antibiotics therapy for eradication of H. pylori in dyspeptic children”. „Alimentary Pharmacology & Therapeutics” ISSN 0269-2813. Journal Citation Reports (IF) – 5.727 (2014 m.).
„Žinau ženklą“ – „aš turiu dvasią, kuri supranta tą dvasią“.
Vienas įdomesnis tautos ženklas – rašto pasirodymas XVI amžiuje. Jam klausimų šimtai, atsakymų – tūkstančiai, o naudos – tik klaidų kalnas. Todėl reikia prisiminti žodžius: „tauta“ – „tėvo tėvūnai“, „tėvo sūnūs ir dukros“, „Dievo Tėvo sūnūs ir dukros“ ir kitus: „Sūduva, sūduvis ir sūduvių kalba“ – „Dievui artimiausia žemė, žmogus ir kalba (Dievo kalba)“. Dabar jau galime klausti: „ Ar Dievui reikalingas raštas?“. Jis atsako: „Nereikalingas“. Aišku, koks Tėvas, tokie ir jo vaikai. Mums raštas nereikalingas, nes milijonai ir milijardai metų į praeitį ir ateitį kaip tėvui taip ir mums yra tik dabar. Tai kodėl XVI a. pradėjome rašyti? Ar neišvengiama? Neišvengiama būtinybė. Kaip po pusantro tūkstančio metų sugrįžo mūsų senasis tikėjimas (-Dievo pažinimas) slavų, germanų ir lotynų kalbomis penktą kartą išverstas iš mūsų kalbos į mūsų kalbą, raštas tapo neišvengiama būtinybe. Visi kalbininkai, vertėjai nežinojo ir dabar nežino svarbiausio Dievo įstatymo: „Žodis, kalba – priklauso Dievo ypatingai žinybai“. Jie šį įstatymą užsirašė pirmu sakiniu (apaštalo evangelisto Jono evangelija): „Žodis buvo pas Dievą“, bet nei vienas kalbininkas-vertėjas versdamas iš vienos kalbos į kitą kalbą Dievo nepasiteiravo (jų kalbos tokių galimybių neturi), todėl šiandien turime tą, ką turime.
1506 metais Dievo nurodymu, mūsų senojo tikėjimo šeši vienuoliai uždarė Tėvo ir jo tėvūnų pasiteiravimo ir pasikalbėjimo kalbos duris, kad dėl vertėjų klaidingų vertalų neįvyktų Dievo visatos sprogimas – „pasaulio pabaiga“. Taip baigėsi tautos sūnų ir dukrų pasikalbėjimas su Tėvu. Bet tėvas nebūtų tėvu, jeigu užmirštų savo vaikus. Jis mums davė ne tik raštą, kad užrašytume jo visus žodžius (-savo žodžius užrašėme per puspenkto šimto metų – nuo 1547 iki 2002 metų), bet ir išmokino ženklų kalbos – nebylių kalbos, kai tapo „medžiais nebyliais, kad pamatytume pieno putą“ – tobulybės dvasią.
Atrodo, kad viskas atlikta – pinigai suskaičiuoti, į maišus sudėti…, bet skalikai skalija po visą dvarą, kad svečiai atvažiuoja, o mes…, lakstome ir šūkaliojame, kad nieko neturime, nieko nemokame, nesuprantame savo kalbos, nei ženklų, kuriuos mums rodo, nežinome, kas esame ir kur link einame – menkesni už menkiausius.
Artėjant tautos didiesiems sukrėtimams, Sūduvoje, Pajevonyje virš Balakalnio danguje pasirodo ženklai (pagal liudininkų atsiminimus):
1863-07-07 danguje du stulpai, tarp jų bažnyčia (Dievo Trejybės stulpai);
1914-08-08 danguje kryžius ir dvi besipešančios šluotos;
1941-06-18 danguje įvairių dydžių 12 baltų ratų, slankiojančių įvairiomis kryptimis;
1987-08-18 danguje 4 kepalai, tarp jų tinklas ir žuvis;
2016-08-24 Sūduvos Aukščiausia – Vyriausia bažnyčia (katedra) tapo galingiausia bažnyčia ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Ji sujungta 36 žingsnių pločio ir 4,7 km ilgio šventtakiu su Dievo Trejybės Tako 24 Dievo Didžiausių Dvasių bažnyčiomis. Pirmas kartas istorijoje, o toliau viskas priklauso nuo mūsų…
Pastebėta – per laiką nuo vieno ženklo iki sekančio mūsų žemėje dingsta apie 700000 tautos vaikų, bet visoms brangenybėms, taip pat mūsų žemei, tautai, kalbai ir tikėjimui apsivalyti yra būtinybė. Senieji sakydavo: „Kai Tėvas kiemą šluoja – žemė dunda, o kai savo vaikus prausia – visas svietas verkia“, nes klaida yra mirtis ne tik lakūnams, vairuotojams, bet ir visiems kalbėtojams.
Dabar galime klausti: AR Tėvo ir mūsų kalbos pasiteiravimo-pasikalbėjimo kalbos durys jau atidarytos? Jau atidaryta. AR Tėvo reikia klausti? Būtinai reikia klausti. AR 2016 metų ženklas jau paskutinis? Priešpaskutinis. Tada AR x 1000000, nes mums tėvūnams ir Tėvui jau nusibodo žaisti, o AR‘ui nuobodžiauti? (-nes niekas neklausia).
O kaip Tėvo klausti? Jeigu Tėvas vargais negalais išgirs mano klausimą, tai aš jo atsakymo niekaip, nes jam prieš ištariant pirmą žodį, pirmą skiemenį, pirmą garsą – pavirsiu sauja pelenų, o tiksliau mano kūno neliks jokio ženklo. Bet išeiti yra. Per milijonus tarpininkų per 12 metų aš gavau pažymėjimą (atestatą). Taigi visa, kas šviečia-nešviečia, juda-nejuda, gaudžia-tyli, gimsta-miršta ir t.t., vyksta tik per tarpininkus – įstatymas.
Mūsų klausimo didžiausias tarpininkas yra žodis, bet pirmiausiai reikia pas jį užsiregistruoti – pasikrikštyti – būtinybė. Antras tarpininkas – sūduvių kalba (dabar ji konstitucijoje įvardyta lietuvių kalba). Trečias tarpininkas – kodas, slaptažodis, šaukinys – „Prašau, Dieve Tėve, Dievo Sūnau, Dievo Šventoji Dvasia, Dievo Trejybe, Vienas Dieve, Peramžius (toliau reikalingas tekstas). Su šiuo šaukiniu mus tėvai įkūnija motinų įsčiose, pagimdo, pakrikštija, pradedame dieną, valgį, darbą, ligą, kelionę, šventę, atgailą, garbinimą ir t.t., viską viską, ir viską juo užbaigiame, ir savo kelionę žemėje.
Visgi per tarpininkus šiaip ne taip pasiuntėme Tėvui klausimą (paklausėme), o atsakymą Jis taip pat duos per tarpininkus – savo dalis, kurių aplink mus yra nesuskaičiuojama gausybė. Iš jų pasirenkame vieną ar dvi, kurias senovėje vadinome rodykle ar rode (dabar virgule) ir žiūrime ką Tėvas rodo. Kokios jos bebūtų per jas Tėvo Dvasia rodo „taip“ arba „ne“, „yra“ arba „nėra“. Paprasčiausia rodė – nepermatomas krepšelis ir vienas žirnis geltonas, o kitas – rainas ar žalias. Vieną įvardijame „yra“ arba „taip“, kitą – „nėra“ arba „ne“, o kurį ištraukiame – jis ir yra atsakymas.
Atsakymas klaidingas, jeigu: tarp kūno dvasių ir bekūnių dvasių nėra ryšio (senovėje sakydavo „uždarytas dangus“); dvasia saugojama sargybos; neturime bendravimo dvasios ir t.t., nes kaip ir kūno pasaulyje taip ir dvasių (arba „kaip danguje taip ir ant žemės“) įstatymas yra vienodas.
Ir pabaigai. Pirma. Ar mes jaučiame ir suprantame kokioje klaidų galaktikoje atsidūrėme per šiuos šimtus metų? Antra. Ką mums reikia daryti, kad išliktume iki paskutinio ženklo? Trečia. Klausimo nėra, o tik atsakymas – „Tėvo reikia būtinai klausti, o jo atsakymus vykdyti“.
Spalio 15 d.,18 val., Marijampolėje, Evangelikų liuteronų bažnyčioje, paskutinį kartą šiemet šiame mieste vyks tarptautinio festivalio „Medynės“ koncertas (bilieto kaina – 3,50 Eur).
Tądien koncertuos Vilniaus universiteto dainų ir šokių ansamblis drauge su Marijampolės meno mokyklos skudučių ansambliu „Tūto“. Atlikėjai leis klausytojams mėgautis šiuolaikinėmis žymių Lietuvos kompozitorių Vidmanto Bartulio, Algirdo Martinaičio, Jurgio Juozapaičio liaudies dainų ir sutartinių aranžuotėmis, persmelktomis giliu poetiškumu ir emociniu poveikiu.
Vilniaus universiteto dainų ir šokių ansamblis – vienas garsiausių ir labiausiai vertinamų tautinio meno skleidėjų Lietuvoje, 2010-aisiais apdovanotas prestižiniu „Aukso paukštės“ apdovanojimu. Tai seniausias studentų tautinio meno ansamblis, skaičiuojantis 75-erius gyvavimo metus, šiuo metu jam vadovauja žymus birbynės atlikėjas Eugenijus Čiplys. Ansamblio programose galima įžvelgti daug tradicinių liaudies kūrybos elementų. Autentiškos dainos ir melodijos naujai suskamba moderniose aranžuotėse, šiuolaikinių kompozitorių kūriniuose. Šokių savitumas atsiskleidžia stilizuotose choreografinėse kompozicijose. Švęsdamas savo 75-ąjį jubiliejų, ansamblis vis toks pat jaunas – vienus studentus keičia kiti, pasiryžę garbingai praeiti ansambliečio kelią. Kiekviena karta žiūrovams atiduoda visą savo širdį, puošia atliekamus kūrinius profesionalumu bei nuoširdumu. Prie Vilniaus universiteto dainų ir šokių ansamblio prisijungs ir Marijampolės meno mokyklos skudučių ansamblis „Tūto“, daugelio tarptautinių ir respublikinių konkursų laureatas.
Programa
Vidmantas Bartulis (g. 1954) – DEGESIJA
Eugenijus Čiplys (g. 1970) – VIEVERSIO RYTAS
Pranas Stepulis (1913–2007) ŠOKIS SUTARTINĖ. Atlieka skudučių ansamblis „Tūto“
Vidmantas Bartulis (g. 1954) – DIJŪTA KALNALI
Vaclovo Augustino (g. 1959) harmonizuota lietuvių liaudies daina – STOKITĖS, PONAI
Jonas Vidas Aleksandravičius (1944 –2014) – PASTORALĖ
Jurgis Gaižauskas (1922–2009) – RAPSODIJA
Jono Vido Aleksandravičiaus (1944 –2014) harmonizuota lietuvių liaudies daina – NEDĖLIOS RYTŲ
Jonas Švedas (1908–1971) – INTERMEZZO
Vytauto Klovos (1926–2009) – harmonizuota lietuvių liaudies daina – TYLŪS, TYLŪS VAKARIELE
Algimantas Balčiūnas (1929–2003) – TREPU TREPUTE. Atlieka skudučių ansamblis „TŪTO”;
Rūtos Šličkutės ir Eugenijaus Čiplio išplėtota lietuvių liaudies daina – ŽUVŲ ŠAKELE
Eugenijaus Čiplio (g. 1970) išplėtota liaudies muzika lietuvių liaudies žodžiais – SUTARTINĖS
Baigiamasis „Medynių“ koncertas vyks Vilniuje, Valdovų rūmuose, lapkričio 13 d. 17 val.
Pakavimo automatus maisto pramonei gaminanti Marijampolės AB „Fasa“ pasirašė bendradarbiavimo sutartį su Šveicarijos sviesto ir margarino apdorojimo įrenginių gamintojais „Egli AG“ – nuo šiol klientai visame pasaulyje produkcijos gamybos ir pakavimo paslaugas gaus „iš vienų rankų“. Abiejų įmonių veikla bus koordinuojama centralizuotai, bendra taps ir klientų bei partnerių bazė.
„Maisto pramonės įrenginių gamybos sektoriuje dirbame jau beveik 60 metų, tad veiklos geografija šiuo metu itin plati – savo gaminius eksportuojame į Europą, Vidurio ir Centrinę Aziją, Šiaurės Afriką, Pietų Ameriką, Rusiją ir NVS šalis. Mūsų gaminama sviesto ir margarino pakavimo įranga skirta specifinėmsįvairių šalių rinkoms ir reikliems užsakovams, kurie itin vertina gaminių ilgaamžiškumą, spartų jų garantinį aptarnavimą ir ilgalaikį bendradarbiavimą. Bendradarbiavimo sutartis su pieno produktų apdorojimoįrenginius teikiančia įmone – natūralus ir savalaikis žingsnis, padėsiantis pasiekti sinergijos pardavimuose, patenkinti augančią paklausą ir viską teikti centralizuotai – iš „vienų rankų“, – sako „Fasa“ įmonės vadovas Karolis Samušis.
Pasak jo, „Fasa“ nuolat domisi technologijų inovacijomis, jas taiko įmonės plėtrai ir gaminių kokybei užtikrinti, todėl dviejų savo srities profesionalų kooperacija abiems įmonėms suteiks daugiau konkurencingumo rinkoje ir padės diversifikuoti savo veiklą. Įvedus bendrą gaminamų įrenginių sertifikavimo sistemą, „Fasa“ gaminiai bus tikrinami ir sertifikuojami „Egli AG“ gamykloje Ciuriche, tad rinkose, kuriose iki šiol „Fasa“ pavadinimas nebuvo žinomas, tai suteiks papildomos garantijos produkcijos kokybei.
„Keisdamiesi skirtinga patirtimi ir gerąja praktika optimizuosime abiejų įmonių vidinius procesus ir marketingo strategijas, o patogi Lietuvos geografinė padėtis leis supaprastinti logistikos procesus. Pagrindinė bendradarbiavimo nauda – galimybė stiprinti pozicijas skirtingose, partnerio jau „išžvalgytose“, rinkose: pavyzdžiui, „Egli AG“ žinomesni Prancūzijoje, Belgijoje, Japonijoje ir Australijoje, o mes – buvusiose Sovietų Sąjungos šalyse, tad atsiranda galimybė tam tikra prasme „ambasadoriauti“ partnerio prekės ženklui. Beje, nuo šiol visose rinkose abiejų įmonių produkcija bus pažymėta nauju bendru prekės ženklu“, – pasakoja K. Samušis.
Šiuo metu „Fasa“ gamykloje Marijampolėje dirba 148 darbuotojai, tačiau po sutarties pasirašymo bus įrengtos kelios naujos pieno produkcijos gamybos linijos, tad darbuotojų skaičius didės iki 200. 2015 metinė „Fasa“ apyvarta buvo 5 mln. eurų.
Praėjusį šeštadienį, spalio 8 d., B. Kleizaitės-Vasaris menų galerijoje (Marijampolės Meilės Lukšienės švietimo centras) nuskambėjo trečiasis II-ojo tarptautinio medinių pučiamųjų instrumentų festivalio „Medynės 2016“ koncertas – SKAMBANTI AFRIKA. Tai – žymiausių Pietų Afrikos šiuolaikinės muzikos kompozitorių Michaelo Blake’o ir Justiniano Tamusuzos tradicinių Afrikos genčių dainų pagrindu sukurta speciali programa Hindewhu. Klausytojų, kaip įprasta, netrūko – apie aštuoniasdešimt. Jie šiltai ir gausiais aplodismentais sutiko atlikėjus bei priėmė jų atliekamus kūrinius.
Hindewhu – pigmėjų genties, gyvenančios Centrinėje Afrikoje, dainavimo-švilpavimo stilius, skirtas pranešti apie grįžtančius iš medžioklės genties vyrus. Išskirtinį M. Blake’o kūrinį Hindewhu, atliko į festivalį atvykęs pats kompozitorius Michaelo Blake. Koncerto intriga – lietuviškos birbynės skambesys (solistai – Darius Klišys ir Eugenijus Čiplys), pritaikytas šiai kompozicijai, ir… transkripcijos, adaptuotos Roberto Bliškevičiaus vadovaujamam styginių kvartetui „Chordos“ (Lietuva).
Festivalio organizatorius – VšĮ „Sambalsiai“, vadovas Darius Klišys.
Kad prasideda pavasaris? Kai pražysta žibuoklės, kai kalendorius parodo kovo pirmąją, ar kai nudunda pirmasis griaustinis? Čia jau kiekvienam skirtingai. Man pavasaris prasideda kai girioje sužaliuoja žolė. Anksčiau pavasaris prasidėdavo pradėjus rimčiau tirpti sniegui, bet tos žiemos paskutiniu metu kažkokios keistos – baigiu pamiršti, kaip tikra pūga atrodo.
O žaluma nemeluoja. Vos kiek atšilus orui, niūrią rudai pilką miško spalvą sparčiai keičia švelnūs smaragdiniai tonai. Lyg to ir telaukę, rytais pratrūksta plyšauti mažieji giesmininkai, juk negalima ilgai delsti, kitu atveju geriausias vietas konkurentai užims… Anksčiau rytinio paukščių choro klausydavausi kaip svetimšalio atlikėjo koncerto – gražu, nors ir nesuprantu nei žodžio. Žodžių nesuprantu ir dabar, bet atlikėjus jau atpažįstu ir nematęs pačių giedorėlių…
Kaip išsėdėti namuose, kai visai šalia toks sujudimas? Ką gi, čiupęs guminius ir šiltesnę, nors ir ne žieminę striukę, traukiu miškan. Šlapia žemė įmirkusi nuo pavasarinio lietučio taip ir taikosi užsižiopsojusį palikti basą… Dumblo pilnutėlės provėžos guminius atiduoda labai nenoriai, tad esant galimybei stypčioju atskirais kupstais ir su ilgesiu prisimenu Dzūkijos pušynus. Rytinė pasala praėjo tuščiai, tad patraukiau tiesiog pasižvalgyti. Po rytinio šurmulio miškas tuštokas, apėjęs porą kvartalų temačiau tik nedidelį mišrų zylių būrelį, vienišą po balas varlinėjančią gervę. Ir jau kai norėjau sukti namo, pastebėjau kažkokį judesį pernykštėje žolėje šalia linijos. Tučtuojau pritūpiau, ir po keleto akimirkų tiesiai prieš mane išlindo usūrinis šuo. Sustingau, tad žvėrelis nieko neįtardamas dar kurį laiką uostinėjo žemę, bet vos išgirdęs fotoaparato užraktą, sustingo žiūrėdamas į mane. Matyt, tokio keisto padaro dar nebuvo sutikęs. Pakako tik šiek tiek kryptelėti objektyvą, ir keistu balsu kniauktelėjęs plėšrūnas apsisuko ir dingo žolėje.
Jau netoli namų pakelės griovyje pamačiau didžiosios anties patelę. Tiesiog miške… Matyt, netoliese ruošiasi perėti, o gal jau ir pradėjusi, kas žino… Pasikliaudama savo slepiamąja spalva antis nepakilo man praeinant pro šalį, ir nieko keisto – gelsvai rudoje žolėje ją pamatyti buvo tikrai ne taip ir paprasta.
Po keleto dienų lietus vis dar nesiliovė. Et, pagalvojau, gal neištirpsiu… Ir nutaikęs tarpą be lietaus iškeliavau į mišką. Lietus palaukė, kol nuėjau maksimalų planuotą atstumą nuo namų. Grįžti nesinorėjo, tad pritūpiau po pirma pasitaikiusia eglaite. Kai šią perlijo, perėjau po stambia, šakota egle. Gaila, bet ši irgi permirko pernelyg greitai… Teko ieškoti rimtesnės pastogės. Apsistojau medžiotojų bokštelyje. Kurį laiką buvo ramu, po to pamažu pradėjo rinktis paukšteliai. Dėl afrikinio kiaulių maro dabar šernai medžiojami ištisus metus be jokių apribojimų, tad ir prie šio bokštelio poroje vietų buvo paberta grūdų, kurie viliojo ne tik žvėris, bet ir grūdlesius paukščius. Pirmi atskrido kikiliai, tarp grūdų kirmėlaičių ieškojo liepsnelė. Išbrinkę grūdai priviliojo kėkštus, keršulius, atėjo net ir anties patelė pasivaišinti. Labiausiai netikėtas buvo gervės apsilankymas. O kur dar strazdai, devynbalsės, geniai… Priskaičiavau virš dešimties įvairių paukščių rūšių.
Kitą savaitgalį aš vėl miške. Vis tikėjausi pamatyti pilkąjį slapuką vilką, tad iškeliaudavau dar gerokai prieš aušrą. Mišką gaubė viską slepiančio rūko patalas, bet tikėjausi saulei tekant vis tiek ką nors įžiūrėti. Ir pamačiau. Šalimais ant kelio išėjo du jauni stirninai pirmais rageliais. Labai gali būti, kad ten tie patys dvynukai, kuriuos prieš metus ten mačiau keletą kartų. Rukui prasisklaidžius, dingo ir stirninai… Valandai miškas nurimo, tačiau tada sau už nugaros išgirdau atsargų traškesį. Link manęs mišku artėjo kitas stirninas, jau pilnai nuvalyta ragų karūna, bet dar tik pradėjęs keisti pilkšvą žieminį kailį į rudą vasaros švarkelį. Vėjas buvo ne mano naudai, todėl į atvirą vietą stirninas taip ir neišėjo. Galiausiai apsisprendęs aplojo ir neskubėdamas nuėjo atgal… Tuo ryto siurprizai nesibaigė – atsistojęs po keleto tykojimo valandų, pamačiau tiesiog prieš mane kirtavietėje besiganančią briedę. Nors ji buvo palyginus netoli, negirdėjau jokio tokio stambaus žvėries garso…
Gegužės pradžia pateikė dar vieną siurprizą – prie pat savo namų miške išgirdęs nepažįstamus šnypščiančius garsus, radau ten net tris juoduosius gandrus ir pradėtą krauti jų lizdą. Nedelsdamas pasišalinau, tokiu laiku negalima paukščių trikdyti. Po to prie lizdo grįžau tik vasaros pabaigoje, bet be reikalo visą vasarą vengiau to miško kampelio – gandrai jame neperėjo.
Gegužės pradžioje žaliavo jau ne tik žolinė augmenija, tiesiog per keletą dienų šviežutėliais naujais lapeliais pasipuošė dauguma krūmų ir medžių. Rytais atviras miško vietas vis papuošdavo rūkas, o aš jau planavau, kaip tame rūke fotografuosiu žvėris. Vieną rytą man beveik pavyko – ant kelio jau besisklaidant ryto migloms išėjo du metinukai šerniokai. Gaila, bet užtruko labai trumpai, nors manęs greičiausiai nepajuto. O aš lyg tyčia tuo metu žvėrių laukiau pasirodant iš kitos pusės, tad stabiliai pasistatyti trikojį nebuvo kada, teko fotografuoti beveik iš rankos. Grįždamas toli ant kvartalinės linijos visai netikėtai pamačiau vienišą elnę. Ji greičiausiai jau ruošėsi jauniklio gimimui… Mintyse pagyriau jos pasirinkimą – artimiausius porą mėnesių tame miško kampe turėtų būti ypač ramu, bent jau kiek tai liečia žmonių veiklą.
Kitą rytą aš vėl buvau savo „poste“. Bet… vienodų dviejų dienų niekada nebūna. Dar tamsoje išgirdau traškesį prieš mane kitoje kelio pusėje esančioje kirtavietėje. Pasirodo, ten didvyriškai kovodamas su medelių apsauginiais skydais per ąžuoliukais atsodintą kirtavietę žygiavo stirninas. Trinkt vienai apsaugai, porą kart – kitai. Tada ragelių pasikasymas į per stebuklą išlikusią krūmo šaką, ir vėl viskas iš naujo. Prašvito. Miške atsirado spalvos. Užsižiūrėjęs į tekančios saulės pusę, laukiau kokio nors lankytojo. Atsisukau pažiūrėti sau už nugaros – ogi stovi ten stirnaitė ir stebi mane savo juodomis didelėmis akimis. Nebaigusi šertis atrodė lyg dėvėtų berankovę liemenę… Tikra dama. Netgi mandagiai palaukė, kol persistačiau trikojį, ir tik tada apsisukusi dingo miške. O šernų tą rytą nesulaukiau, pasirodo, šie miško artojai eilinį kartą pasirinko kitą taką, ir praėjo už gero puskilometrio nuo manęs. Nieko tokio, susitiksim vėliau.
Miškas baigė rengtis savo žalią rūbą. Vos keletas metrų nuo kelio – o jau viską užstoja žalia siena. Dėl tankios lapijos net ir saulėtą dieną vyresniame miške viešpatauja prieblanda. Matomumas ribotas, po medžiais fotografavimui trūksta šviesos. Bet užtat kiek aplink gyvybės… Prasidėjo vasara.
Tolimoje senovėje baltai gyveno didelėje Centrinės ir Rytų Europos teritorijoje. Ją, be dabartinės Lietuvos ir Latvijos, sudarė Baltarusija, šiaurės vakarinė Ukrainos dalis, vakariniai Rusijos rajonai, Karaliaučiaus kraštas ir nemažas šiaurės rytų Lenkijos rajonas. Manoma, kad visas šis apibrėžtas plotas viršijo 860 000 km2 (Z. Zinkevičius, Lietuvių tautos kilmė, 2005, p. 26). Šioje didžiulėje teritorijoje pagal archeologinius paminklus, baltiškų hidronimų išplitimą mokslininkai skiria vakarų ir rytų baltų gyventas teritorijas.
Baltai apie II tūkstantmetį pr. Kr.
Vakarų baltų kultūros žemėje jau vidurinio neolito laikotarpyje (4000–3000 m. pr. Kr.) susiklostė Pamarių kultūra; slaviškoje istoriografijoje šiai kultūrai taikomas Žucevo kultūros vardas (Rzucevo – Žucevo gyvenvietė yra dabartinės Lenkijos teritorijoje prie Baltijos jūros į šiaurę nuo Gdynės); pagal Pamarių kultūros gyvenviečių naujausius tyrimus, ji yra 400–500 m. senesnė už virvelinės keramikos kultūrą. Tokios gyvenvietės išsidėsčiusios siauru pajūrio ruožu nuo Šventosios Lietuvoje per Karaliaučiaus žemes iki Ostravos gyvenvietės ir Žucevo Gdansko vaivadijoje, Lenkijoje. Kaip teigia archeologas dr. Algirdas Girininkas (Lietuvos archeologija, t. 1: Akmens amžius, p. 183), „Pamarių kultūros kilmei nustatyti labai svarbūs buvo Pribrežnoje (buvęs Heidewaldburg, dabar Karaliaučiaus miesto priemiestis) gyvenvietės tyrimai ir medžiagos datavimas“ (Zalcman, 2004). Šioje gyvenvietėje po pastatu rastas Pamarių kultūros laikotarpio palaidojimas su gintaro dirbiniais.
Viduriniame, vėlyvajame neolite Sembos pusiasalis buvo Baltijos jūros rytinio ir vakarinio regiono gintaro dirbinių paplitimo centras. Vokiečių archeologas Vilhelmas Gertė (Gaerte) 1929 m. rašė, kad neolito kultūroje gintaras buvo pagrindinė mainų prekė, už jį buvo gaunama druska, titnagas, vėliau bronza. Jis taip pat nurodė, kad prie Aismarių pakrantės, prie Leižūnų (dabar Mamonovas, buv. Leysuhnen) rastas trijų centnerių gintaro žaliavos lobis – daugelis šių dienų tyrėjų jį priskiria bronzos amžiui.
Naujausių tyrimų duomenimis, daroma prielaida, kad Pamarių kultūros susidarymo pradžia laikytina gintaro gavybos, rinkimo, papuošalų gamybos ir mainų verslo plitimas. Labai daug apie Pamarių kultūros bendruomenes pasako Juodkrantės neolito gintaro dirbinių rinkinys, sudarytas iš 435 aprašytų dirbinių, priskiriamų radiniams nuo vidurinio neolito iki vėlyvojo neolito ir ankstyvojo bronzos amžiaus. Kitas stambus neolito laikų gintaro apdirbimo centras radosi Šventosios gyvenviečių areale. Visi čia pagaminti gintaro dirbiniai yra Pamarių kultūros žmonių kūriniai.
Europos archeologinių tyrimų sintezė parodė, kad Pamarių kultūra buvo labiau išplitusi nei manyta iki pastarųjų metų. Ji užėmė teritorijas, kurias vakaruose juosia Vyslos upė, pietuose – Pripetės, rytuose – Dniepro baseinas, o šiaurėje jos peržengia Dauguvą ir net toliau. Yra įvairių nuomonių apie šios kultūros lopšį ir jos išplitimą, einant toliau nuo pajūrio srities į žemyno gilumą. Tačiau galima tvirtai teigti – ji darė didelę įtaką žemyno gilumos sričių bendruomenėms: vyko platūs daiktiniai mainai ir keitimasis gamybine bei gyvensenos patirtimi. Žinoma, einant tolyn ji susimaišiusi su vietine kultūra. Visoje Lietuvoje rasta jos gyvenviečių, iš jų paminėtina Sūduvoje, Šakių rajone, esanti Kubilėlių gyvenvietė. Vėlyvajame neolite į šią kultūrą pavyko įsiskverbti virvelinės keramikos kultūros gyventojams, bet jie nepakeitė jos, tik papildė. Pamarių kultūra yra laikoma baltų genčių užuomazgos kultūra. R. Rimantienė mano, kad su šia kultūra vakarų baltai pradėjo išsiskirti iš bendro baltų arealo (R. Rimantienė, Nida. Senųjų baltų gyvenvietė, p. 177).
Šioje kultūroje apie 900–750 m. pr. Kr. ėmė išsiskirti trys vakarų baltų sritys: prūsų (siaurąja prasme), galindų ir sūduvių. Kalbiškai nuo rytų baltų jos galutinai atsiskyrė ne vėliau kaip IV–III a. pr. Kr. Publijus Kornelijus Tacitas (I a. po Kr.) ir Klaudijas Ptolemajas (II a. po Kr.) jau nurodo atskiras vakarų baltų gentis: aisčius, galindus ir sūduvius. Į šiaurę nuo Sembos žemės ir sūduvių gyventų plotų susiformavo kuršiai, kiek vėliau pradėjo išsiskirti nadruviai, skalviai, o pietinėje vakarų baltų arealo dalyje, į vakarus nuo sūduvių gyventų plotų prie Mauro ir Sniardvų ežerų susiformavo didelė ir galinga galindų gentis, aktyvi gintaro prekybos kelio į Romos imperiją dalyvė.
Publijus Kornelijus Tacitas (apie 55–120 m.) apie 98 metus veikale Germanija rašė, kad aisčiai … seklumose ir pačiose [jūros] pakrantėse vieninteliai iš visų [žinomų genčių] rinko gintarą, jų pačių vadinamą glesum (glaesum).
Amžių tėkmėje šiose vakarų baltų žemėse susiformavo gentinių žemių bendruomenės su gerai išvystytais amatais, žemdirbyste, gyvulininkyste ir prekybiniais ryšiais, išplėtotu pilių, gyvenviečių tinklu. Sembos pusiasalyje radosi viena turtingiausių Sembos žemė su labai gausiais gintaro telkiniais iš eoceno epochos laikų (truko 55–34 mln. m.; eocenas – „nauja aušra“). Manoma, kad čia yra susitelkę apie 90 proc. pasaulio gintaro atsargų (A. Bliujienė, Lietuvos priešistorės gintaras, p. 63).
Semba nuo I tūkstantmečio pr. Kr. buvo viena iš pagrindinių „šiaurės aukso“ tiekėjų Europoje. Ypač jos reikšmė išaugo Romos imperijos laikais.
Neabejojama, kad gintaras buvo viena svarbiausių mainų priemonių, jį labai vertino civilizuota Pietų Europa. 1700–1600 m. pr. Kr. daug gintaro dirbinių pasirodo Mikėnų kultūros kapuose Graikijoje. Homero Odisėjoje (aprašomi įvykiai siekia VIII a. pr. Kr.) sakoma: „karaliaus rūmai buvo išpuošti variu, auksu, gintaru, dramblio kaulu ir sidabru“, o Penelopė nešiojo gintaro ir aukso vėrinį „kaip saulę“. Herodotas Halikarnietis (apie 490/480–425 m. pr. Kr.) veikale Istorija rašė apie tolimiausias Europos vakaruose gyvenusias tautas ir į Šiaurės jūrą įtekančią Eridano upę, iš kurios gabenamas gintaras (Herodotas, Istorija, III, 115, p. 195). Dėl Vidurio Europoje ir Graikijoje aptinkamo gintaro baltiškosios kilmės neabejojama, nes Baltijos gintaro sudėtis skiriasi nuo kitur randamo.
XVI a. viduryje – XVII a. Baltijos jūros baseino gintarą vėl išpopuliarino įvairių žemėlapių kūrėjai, mokslinės studijos apie gintaro-sukcinito (lot. succinus „sakai“) kilmę.
Į pietus nuo Sembos žemės susiformavo kitos baltų žemės: Notanga, Varmė, Barta, Pagudė, Galinda. Į pietvakarius – Pamedė, Sasna ir Kulmas.
Kulmo žemė buvo Vyslos dešiniajame krante, jos vingyje. Ši žemė turėjo didelę strateginę reikšmę kitoms vakarų baltų žemėms, tai buvo tarsi langas, vartai, atveriantys taką į kitas baltų žemes. Joje ant Vyslos kranto nuo X a. gyvavo Kulmo pilis ir miestas (dabar Lenkijos Chelmno miestas), jis galėjo kontroliuoti labai svarbų Vyslos vandens kelią ir juo gabenamą gintarą iš Sembos.
Prūsų etnonimas (Bruzi) istoriniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtas IX a. (845 m.) anoniminio autoriaus, bavarų geografo kūrinyje Šiaurės Dunojaus krašto miestų ir sričių aprašymas. 965 m. prūsus mini ispanų keliautojas žydas Ibrahimas ibn Jokubas, kuris rašė, kad prūsai gyvena prie Baltijos jūros, turi savo kalbą ir drąsiai kovoja su skandinavų vikingais „Rus“. Manoma, kad pradžioje prūsų vardu buvo vadinama Prūsų žemės, esančios pietvakariuose, Pamedės ir Pagudės sritys, ir tik pamažu šis pavadinimas užkariautojų kryžiuočių pastangomis perėjo kitoms sritims. Nuo X a. pabaigos prūsų vardas bei Prūsija minima daugelyje šaltinių, tarp jų ir Nestoro X a. metraštyje.
Kryžiuočių-Vokiečių ordino prūsų žemių užgrobimas
Neprisiminus Vokiečių-Kryžiuočių ordino vykdytų prūsų žemių nukariavimų pradžios, neįmanoma objektyviai kalbėti apie Sūduvos krašto naikinimą, ir ne tik jį. Sūduvos sąsajos su Lietuva eina iš amžių gilumos: prisiminkime Nadruvą, Skalvą, kurios priskiriamos Prūsijai, bet yra nepaneigiamų archeologinių, istorinių, kalbinių įrodymų, kad tai lietuviškos žemės. Jų lietuviškumą patvirtina ir popiežiaus Inocento IV legato Modenos vyskupo Vilhelmo 1243 m. aktas (A. Matulevičius, Mažoji Lietuva XVIII a., p. 6 ). Mūsų krašto Sūduvos lietuviškumo sąsajos tęsėsi ir po Kryžiaus karų: Sūduvos kaimai – Sūduvos Kampas Semboje, Mažoji Lietuva prūsų-lietuvių žemėse.
1206 m. Prūsijoje gyveno apie 170 tūkst. žmonių (H. Boockmann, Vokiečių ordinas, p. 91), vidutiniškai skaičiuojant 5,48 žm./km2 – tankiausiai iš visų to meto aplinkinių kraštų, ir, matyt, tai buvo turtingiausias kraštas pietryčių Pabaltijyje. Kai kurie istorikai mano, kad čia jau buvo susidariusi prūsų žemių konfederacija, nors jos saitai buvo silpni – nebūta vienijančio, vyraujančio kunigaikščio, ir ji daugiau reiškėsi kovose gindama savo žemes. Vidutinis Prūsų žemės gynybinis potencialas buvo apie 17 tūkstančių gyventojų, vienoje žemėje vidutiniškai galėjo gyventi apie 2 800 šeimų.
Daugeliui mūsų yra susiformavęs vaizdas, kad prūsų nukariavimas prasidėjo Kryžiuočių ordinui atėjus į Pamario kunigaikštystę. Toks vaizdas turi pagrindo, kadangi jis susidaręs fiksuojant prūsų nukariavimo faktą. Tačiau prūsų pavergimas buvo prasidėjęs dar X a. (prisiminkime arkivyskupo Adalberto karinę misiją), jis greitai išsiplėtė ir įgavo Kryžiaus karų mastą. Popiežius Honorijus III 1217 m. kovo ir balandžio bulėmis nustatė, kad su prūsais turės kovoti arčiausiai Prūsijos esančios Mozūrijos-Mazovijos ir Kujavijos kunigaikštysčių suburtos jėgos. Pirmieji kryžiaus žygiai prieš prūsus nebuvo sėkmingi, todėl buvo plečiamas dalyvaujančių juose arealas. Be Lenkijos ir Pamario, į juos pradėta įtraukti Vokietijos bažnyčias: negalintys vykti į Palestinos žygius turi žygiuoti prieš prūsus. Vyko gana permaininga kova. Prūsai sugebėjo atsiimti iš Mazovijos kunigaikščio anksčiau užimtą Kulmo žemę, kuri pagal geografinę padėtį buvo tarsi langas į kitas prūsų žemes. Tą gerai suvokė abi pusės, ir dėl jos vyko atkaklios kovos. 1222–1223 m. kare, kuriame dalyvavo Mozūrijos-Mazovijos kunigaikštis Konradas, Krokuvos – Lešekas Baltasis, Žemutinės Silezijos – Henrikas Barzdotasis, Pamario – Sventopelkas ir Vartislovas, Gniezdo arkivyskupas, Krokuvos, Plocko, Vroclavo, Lebos, Poznanės ir Kujavijos vyskupai, buvo iš dalies užgrobta Kulmo žemė ir joje pradėta kurti nuolatinė ekspansijos į Prūsiją bazė. Čia 1232 m. kryžiuočiai pastatė mūrinę pilį, atkūrė miestą ir pavadino Kulmu. Tai senas baltiškas oikonimas, kildintinas iš vandenvardinės šaknies kul- „sukti, lenkti“ su -m- formantu, turinčių prasmines sąsajas su Vyslos vingiu ir jos dešinio intako Frybos vinguriavimu.
1215 m. Prūsijos vyskupu buvo paskirtas cistersų Olivos vienuolyno brolis Kristijonas. Paskirtasis vyskupas parodė daug ryžto ir sugebėjimų rinkti iš kilmingų prūsų ir Lenkijos kunigaikščių žemių donacijas. Jau 1216 m. popiežius Inocentas III patvirtino apkrikštytų kilmingų prūsų Svarbūno ir Varpodos, Kališo kunigaikščio žemių dovanojimus vyskupui Kristijonui. 1222 08 05 Lončino sutartimi Konradas vyskupui Kristijonui Kulmo žemėje kunigaikščio teisėmis perleido keletą pilių bei kaimų. Netrukus prasidėjo didžiulės kombinacijos ir falsifikatai, siekiant visai teisiškai užvaldyti šią žemę, ir reikia pasakyti, kad čia vyskupas su vėliau prisidėjusiu Kryžiuočių ordino didžiuoju magistru, tos srities meistru Hermanu Zalcu, pasiekė, jog visa ši žemė tapo Ordino donacija, patvirtinta popiežiaus. Taip sukurta Ordino bazė tolesnei prūsų nukariavimo politikai vykdyti. Jau esu minėjęs Kryžiuočių ordino atėjimo į Prūsijos pasienį priežastis: Vakarų ir Rytų bažnyčių įtakų arealo plėtimo priešprieša, Vokiečių-Kalavijuočių ordino siekis sukurti savo valstybę užgrobtose žemėse.
Ginkluotas prūsų pagonis. M. Waisselio 1599 m. medžio raižinys.
Ordino didysis magistras Hermanas Zalca (1210–1239) puikiai sugebėjo išnaudoti objektyvias prielaidas ir momento galimybes, siekdamas sukurti valstybę ir užgrobti prūsų žemes. Neaptariant visų Ordino atėjimo į Kulmą niuansų, dera tik pabrėžti, kad nuo derybų pradžios 1225 m. iki 1230 m., kai popiežius Grigalius IX 1230 09 12 bule patvirtino Kulmo žemės dovanojimą, vyko didelis politinis diplomatinis žaidimas. 1226 m. dar neegzistuojanti Vokiečių ordino valstybė buvo įforminta Šv. Romos imperijos imperatoriaus Rimino bule, ja buvo garantuotas teritorinis suverenumas, atleista nuo imperijos kunigaikščių prievolių ir gautos imperijos kunigaikštystės teisės netampant jos dalimi. H. Zalca nedavė leninės priesaikos nei popiežiui, nei imperatoriui. Tai vėliau buvo labai klastingai naudojama Ordino grobikiškose kovose su Lietuva. Ordinas net nebandė vaduoti ar išpirkti vyskupo Kristijono, kai jis pateko į prūsų nelaisvę ir buvo joje net penkerius metus, nes Kristijono nelaisvėje praleistas laikas leido išvengti jo bandymo padaryti Ordiną priklausomą nuo vyskupo.
Po šių didelių diplomatinių laimėjimų pagaliau 1230 m. į Pavyslį atvyko kryžiuočių būrys su Hermanu Balka, kurį Hermanas Zalca paskyrė Prūsijos magistru. Tai buvo lenkų feodalų jėgų papildymas ir naujas agresijos prieš prūsus etapas, placdarmo prieš Lietuvą kūrimo pradžia. Netrukus lenkų feodalai buvo pakeisti vokiečių.
Kryžiuočių agresija XIII–XIV a. (žemėlapyje 37 numeriu pažymėta Kimenavos žemės pagrindinė pilis – dabartinis Kumelionių piliakalnis Marijampolės miesto pietų pusėje).
1231 m. kryžiuočiai pradėjo sistemingą Prūsijos užkariavimą, ir prūsai jiems vieningai nepasipriešino. Pradžioje eidami pagal Vyslą, 1231 m. kryžiuočiai nukariavo beveik visą Kulmą ir pastatė čia Kulmo ir Kvidzyno pilis. Jų grobiamuosius žygius rėmė Mozūrijos, Kujavijos, Krokuvos, Vroclavo, Pamario kunigaikščiai ir atvykę iš Vokietijos riteriai. Prūsų žemių nukariavimai tęsėsi daug dešimtmečių, jų skirtini keli etapai.
Pirmasis, 1231–1241 m. – kai buvo pavergtos visos prūsų žemės, liko nepavergta tik Sambija (Galinda, Sūduva, Nadruva, Skalva nebuvo prūsų gentys, prie prūsų jas priskyrė kryžiuočiai, siekdami grobikiškų tikslų ir norėdami falsifikatais dėl Kulmo žemių dovanojimo pridengti savo pretenzijas ir į šias žemes). Šiame laikotarpyje tik trys prūsų žemės buvo sutelkusios savo karius (1239), bet tai buvo tik epizodas, o ne sistema. Su kryžiuočių nukariavimais vyko ir ekonominė ekspansija, jie įsitvirtino karinėmis ir ekonominėmis priemonėmis. Karinės – buvo statomos tvirtos pilys su gerai parengtomis įgulomis, ekonominės – į kraštą pritraukiami vokiečių kolonistai, kolonizuojamos žemės, prūsų diduomenė papirkinėjama privilegijomis, žeme, valstiečiams įvestas lažas, prie pilių statomi miestai, kuriamos Ordino valdymo struktūros.
Antrasis etapas apima 1242–1253 m., jame prasidėjo pirmasis Prūsijos sukilimas. Kaip teigia istorikas Edvardas Gudavičius, pagrindinė sukilimo priežastis buvo visų prūsų nepasitenkinimas kryžiuočių visapusiška priespauda ir beteisiškumas. Akstinas sukilimo pradžiai buvo Pamario kunigaikščio Sventopelko prasidėjusi kova su Ordinu, kuris ėmė visiškai nebepaisyti jo interesų, ir Prūsijos padalijimas į vyskupijas, susijusias su Ordino valdžia. Padalijimas į vyskupijas lėmė ir Kristijono idėjos sukurti valstybę su prūsų diduomenės reikšmingu vaidmeniu joje žlugimą. Sventopelkas sudarė sąjungą su prūsais, ir sukilimo pradžia prūsams pavyko, jie atsikovojo beveik visą teritoriją, kryžiuočių rankose liko tik stipriausios pilys: Elbingo, Balgos, Torno, Kulmo ir Rėdeno.
Sventopelką iš užnugario puolė Mozūrijos kunigaikštis Konradas, ir jis, paveiktas naujo paskirto popiežiaus legato Lenkijai, Prūsijai ir Pamariui, nutraukė bendradarbiavimą su prūsais, o 1248 m. lapkričio mėnesį sudarė taikos sutartį su Ordinu. Prūsams į pagalbą 1243–1244 m. atėjo sūduviai, jie kartu su prūsais įžengė į Kulmą ir sumušė kryžiuočių kariuomenę prie Renzės pelkių (E. Gudavičius, Kryžiaus karai Pabaltijyje ir Lietuva XIII a., p. 72). Apie šį mūšį, jame dalyvavusius sūduvius rašo ir Petras Dusburgietis Prūsų žemės kronikoje – trečios knygos 39 dalyje: „…su prūsų žemės naujakrikščiais bei sūduviais surinko milžinišką kariuomenę, kuri, nekalbant apie kitas nelaimes, kaip apie paimtus į nelaisvę, užmuštus ir nesuskaičiuojamą grobį, pavertė dykromis visą Kulmo žemę, išskyrus tris pilis: Torunę, Kulmą ir Rudiną“. Bendras prūsų sukilimas, Renzės mūšis leidžia teigti, kad prūsai turėjo žemių konfederaciją, gimusią kovoje su kryžiuočiais ir išsaugotą, bent iš dalies, žiauraus jų administravimo sąlygomis. Kita labai svarbi išvada – prūsų žemės turėjo nemažai ryšių su sūduviais. Kryžiuočių ordino vadai buvo priversti ieškoti ne tik karinių priemonių – šaukėsi Vokietijos riterių pagalbos, bet ir ėmėsi derybų su prūsų diduomenės atstovais. To rezultatas – 1249 m. vasario 7 d. Pamedėje, neseniai Ordino pastatytoje Kristburgo pilyje, popiežiaus atstovo, Ordino vadovybės, Kulmo vyskupo ir Ordino didžiuosius smūgius patyrusių Pamedės, Varmės, Notangos prūsų diduomenės atstovų pasirašyta taikos sutartis. Dalis vakarinių prūsų gavo atokvėpio, bet Ordinas ėmėsi kitų prūsų žemių nukariavimo ir kova vyko toliau. 1253–1254 m. buvo nukariauta Barta ir Galinda, 1254–1258 m. – Semba.
1249 m. sutartis rodo, kad priversti pripažinti Ordino valdžią prūsai stengėsi apsisaugoti nuo kryžiuočių savivalės, neteisėto žemės ir turto praradimo, kryžiuočių teismų piktnaudžiavimo. Sutartis prūsų diduomenei davė kai kurias garantijas. Naujakrikščiams pažadėta teisė savo kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą paveldėti, įsigyti ir įkeisti arba palikti testamentu. Parduoti turtą leista sau lygiems prūsams, vokiečiams ar pamarėnams, tačiau su sąlyga, jog bus duodamas Vokiečių ordinui užstatas, atitinkantis parduodamo turto vertę, kad pardavusysis nepabėgtų pas pagonis ar kitus Ordino priešus. Jeigu kuris prūsas neturi įpėdinių, tai jam mirus nekilnojamasis turtas atitenka Ordinui arba feodalui, kurio žemėje tas naujakrikštis gyveno. Jeigu mirusysis savo kilnojamąjį ar nekilnojamąjį turtą būtų užrašęs Bažnyčiai ar dvasininkui, tai šis turtas per metus turi būti parduotas mirusiojo giminaičiams, o gauti pinigai atiduoti Bažnyčiai arba dvasininkui, o jeigu tai nebūtų padaryta – turtas atitenka Ordinui. Priėmusiems katalikų tikėjimą ir pareiškusiems Ordinui lojalumą buvo garantuojamos asmens laisvės tapti dvasininku, riteriu, naudotis teismų gynyba. Už tai prūsai turėjo atsižadėti savo mitologijos, papročių, eiti į sunkią karo tarnybą Ordinui ir kasmet mokėti duoklę produktais – vieną dešimtinę. Istorikas Romas Batūra, tyrinėjęs šią sutartį, daro išvadą, kad pagoniškas kraštas buvo gerai išvystytas, jame buvo ryški turtinė, socialinė diferenciacija, turėta žymių statybinių pajėgumų. Pagal sutartį pamedėnai pasižadėjo per 1249 m. pastatyti 13 bažnyčių, notangai – 3, varmiai – 6, ir aprūpinti tas bažnyčias žeme, kiekvienai po 8 ūbus (vidutiniškai apie 200 ha), mokėti dešimtinę nuo 20 margų (apie 11–12 ha) ir duoti du jaučius, arklį ir karvę.
Ordino ir prūsų taikos sutartis yra labai vertingas istorinis dokumentas, prūsų religijos ir mitologijos šaltinis. Jo lotyniško originalo nuorašo tekstai buvo paskelbti Varmės aktų kodekse ir Prūsijos dokumentų rinkinyje. Dalis šios sutarties teksto išspausdinta Baltųreligijosirmitologijosšaltiniuose, t. 1. Manau, yra prasminga ją pateikti.
VOKIEČIŲ ORDINO TAIKOS SUTARTIS SU ATKRITUSIAIS PAMEDĖS, VARMĖS IR NOTANGOS SRIČIŲ PRŪSAIS, SUDARYTA TARPININKAUJANT POPIEŽIAUS NUNCIJUI IR DALYVAUJANT KULMO VYSKUPUI
1249 VASARIO 7
[…] Dažnai minimiems naujakrikščiams, ypač Pamedės, Varmės ir Notangos gyventojams, toliau mes išaiškinome, kad žmonės yra visi lygūs, kol nenusideda, ir kad tik nuodėmė padaro žmones vargšus ir klusnius; taigi kiekvienas, kad ir koks jis būtų laisvas, tampa nuodėmės vergu, jei yra padaręs nuodėmę. Jie, nenorėdami netekti minėtosios laisvės ir būti toliau žmogaus valdomi dėl nuodėmės, mūsų ir kitų minėtųjų asmenų akivaizdoje tvirtai, ištikimai savo valia prižadėjo Dievui, Romos bažnyčiai ir dažnai minimiems broliams, kad nei jie patys, nei jų vaikai nebesilaikys ateityje nei šių, nei kitų pagoniškų papročių: mirusiuosius deginti arba žemėje laidoti su žirgais ar su žmonėmis, ar su ginklais bei drabužiais arba kokiomis brangenybėmis. Priešingai, jie prižadėjo savo mirusiuosius krikščionių papročiu laidoti kapinėse, o ne už jų; stabui, kurį jie buvo įpratę kartą per metus pririnkę vaisių puošti ir garbinti kaip dievą – jį praminė Kurka [turima mintyje nenupjautų paskutinių rugių Ievaro kasa-pėdas ir pabaigtuvių šventė] – ir kitiems dievams, kurie nesukūrė nei dangaus, nei žemės, kad ir kokiais jie būtų vadinami vardais, daugiau neatnašauti aukų. Priešingai, jie visą laiką būsią tvirti Viešpaties Jėzaus Kristaus ir Katalikų bažnyčios tikėjimo išpažinėjai bei nuolankiai pavaldūs Romos bažnyčiai. Prižadėjo jie taip pat nelaikyti savo tarpe tulisonių nei lygašonių – didžiausių melagių ir veidmainių [tulisoniais prūsai vadino asmenis, atliekančius laidojimo apeigas, mirusiojo garbstytojai, kunigai-žyniai]. Jie, nelyginant pagonių kunigai, laidodami mirusiuosius, nusipelno pragaro kančių, kai kalba apie blogį ir gėrį, giria mirusiuosius už jų vagystes ir plėšikavimus, nešvarius darbus, grobimus ir kitas ydas bei nuodėmes, kurias jie būdami gyvi buvo padarę. Pakėlę į dangų akis, šaukdami jie melagingai tvirtina matą čia pat esantį velionį, skriejantį ant žirgo per vidurį dangaus, pasipuošusį žvilgančiais ginklais, nešantį rankoje vanagą ir su dideliu būriu palydos einantį į kitą pasaulį. Tokiomis ir panašiomis melagystėmis jie klaidina žmones ir traukia atgal į pagonių papročius. Jų, kartoju, prižadėjo savo tarpe daugiau niekad nebelaikyti […]
Be to, jie nutarė konfiskuoti turtą tėvų, kurie savo vaikų per minėtąjį laiką, niekindami krikštą, nepakrikštys, ir turtą suaugusiųjų, kurie, kad ir paraginti, užsispyrę atsisakys priimti krikštą, o juos pačius išvarys nuogus, vienmarškinius už krikščionių žemių, kad jų piktos kalbos nesugadintų kitų gerų papročių. […] (Vertė Leonas Valkūnas)
Pastabos: laužtiniuose skliaustuose pateiktos pastabos yra autoriaus; iš sutarties teksto matome, kad ji yra trečio asmens daugiau aprašomojo pobūdžio aiškinimas, joje ryškus vienpusis diktatas. Verčia labai abejoti kai kurie teiginiai apie prūsų šeimos narių tarpusavio santykius. Natūraliai kyla klausimas, kaip esant tokiai padėčiai prūsų bendruomenėse, kokia aprašoma vadinamojoje sutartyje, jie sugebėjo išsiugdyti tokį dorovės, moralės lygį, kuris leido ilgą laiką kovoti ir atsilaikyti prieš Ordino galybę? Galima daryti prielaidą, kad rengiant jos nuorašus neišvengta tam tikrų netikslumų.
Trečias prūsų kovos etapas – 1260–1274 m. – Didysis prūsų sukilimas. Po sudarytos sutarties Prūsijoje nebuvo ramu, Ordino būriai rengė plėšiamuosius žygius į aplinkines žemes ir, matyt, nelabai laikėsi taikos sutarties. Buvo nukariauta Barta, Semba. 1260 01 21 popiežiaus Aleksandro IV bulė kryžiuočiams leido prūsus, atsisakiusius statyti pilis, įkalinti arba imti iš jų įkaitus (įkalinti jų artimiausius giminaičius). Kryžiuočiai jautė bręstantį nepasitenkinimą ir visokiais būdais stengėsi jį slopinti. Sužinoję, kad prūsų žymiausi vitingai – diduomenės vadai susirinko į Lencenbergo prūsų pilį (buvo Aismarių pakraštyje tarp Karaliaučiaus ir Balgos), ją apsupo ir padegę pilį visus juos sudegino.
Prūsų žymiausių vitingų barbariškas nužudymas sukėlė visuotinį galingą nepasitenkinimą, kuris virto Didžiuoju prūsų sukilimu. Prūsų ryžtą sukilti paskatino ir palengvino laimėtas didžiausias mūšis Pabaltijyje prie Durbės 1260 07 13, jame žemaičiai sutriuškino jungtines Kryžiuočių ir Livonijos ordinų pajėgas, kurioms dar talkino danų ir švedų daliniai. Mūšyje žuvo Kryžiuočių ordino maršalas Henrikas Botelis ir kiti žymūs vokiečių kariuomenės vadai.
Herkus Mantas. A. Každailio ofortas.
Sukilimas prasidėjo 1260 09 20 ir apėmė visas prūsų žemes, išskyrus Pamedę. Per sukilimą prūsai susijungė į žemių konfederaciją ir tai jiems teikė jėgų. Ją sudarė žemės: Bartos, kuriai vadovavo Dyvanas, Notangos – Herkus Mantas, Pagudės – Auktuma, Sembos – Glandas, Varmės – Glapas. Kaip pripažįsta istorikai, nuolatiniai prūsų sąjungininkai buvo sūduviai, vadovaujami Skomanto, padėjo nadruviai ir skalviai. Lietuvos parama pasireiškė 1262 m. vasarą – buvo surengti žygiai prieš Ordino sąjungininkę Mozūriją (Mazoviją), Kulmą, Pamedę, tačiau dėl Lietuvoje prasidėjusių vidaus karų parama nutrūko. Pradiniame sukilimo etape 1260–1264 m. sukilėliai užėmė visą Prūsiją, bet neįstengė paimti stipriausių pilių – Balgos, Elbingo, Karaliaučiaus, Torūnės ir kitų. Ordinas tebekontroliavo vandens kelius, Aismarių pakrantes. Herkaus Manto vadovaujami sukilėliai 1261 m. sumušė kryžiuočių kariuomenę Pakarvių mūšyje, 1263 m. – Liubavos mūšyje, sudegino Marienverderio pilį Pamedėje, laimėjo dar keletą mūšių, bet per 14 kovos metų žuvo daug prūsų karių, jų žymių vadų, ir jie negalėjo atsilaikyti prieš vis gausėjančią vakarų paramą, prieš paskelbtą ekonominę blokadą ir Ordino papirkinėjimus prūsų vitingų. Ilgiausiai, iki 1274 m. pabaigos, laikėsi Pagudės sukilėliai. 1273 m. buvo nužudytas Herkus Mantas, žymiausias sukilėlių vadas.
Jaunystėje Herkus buvo kryžiuočių paimtas įkaitu ir laikomas Magdeburge (Vokietijos miestas), išėjo riterio mokslus, išmoko vokiškai, ir nelaisvėje įgytas karo mokslo žinias panaudojo kovoje su pavergusiu prūsus Kryžiuočių ordinu.
Krivių krivaitis. A. Každailio ofortas.
Žinomas viduriniųjų amžių istorijos tyrinėtojas vokietis Hartmutas Bokmanas (Boockmann; 1934–1998) yra parašęs daug darbų apie Rytų ir Vakarų Prūsiją, jo knygoje Vokiečių ordinas pripažįstami prūsų pavergimo baisumai, kuriuos apibendrintai nusako prūsų gyventojų sumažėjimas nuo 170 tūkst. Vokiečių ordino atėjimo į Prūsiją metais iki 90 tūkst. žmonių 1300 metais (H. Boockmann, Vokiečių ordinas, p. 91). Taigi per nukariavimo laikotarpį gyventojų sumažėjo net 80 tūkst. Prūsija neteko beveik pusės visų gyventojų, didžioji jų dalis buvo nužudyta arba žuvo kovose už savo teisę būti prūsais, ir tik nedidelė dalis pasitraukė į Lietuvą.
Sukilimo reikšmė didžiulė – jis penkiolikai metų sustabdė kryžiuočių ekspansiją į Lietuvos žemes. Šis laikotarpis leido sustiprėti Lietuvos valstybingumui ir apsiginti nuo Kryžiuočių ordino grobikiškų kėslų. Numalšinus sukilimą 1274–1277 m. kryžiuočiai užkariavo Nadruvą ir Skalvą, o 1277 m. pradėjo žygius į Sūduvą, siekdami pavergti sūduvius, išeiti prie Nemuno, sukurti atramos taškus ir pradėti sistemingą Lietuvos nukariavimą. Tokia strategija ir panaši taktika buvo taikoma nukariaujant prūsų žemes.
Sūduvių kovos su kryžiuočiais
Sūduviai buvo artimiausi nukariautų prūsų gentainiai, skaudžiai išgyveno dėl jų netekčių, stengėsi stiprinti savo pilių gynybinę galią. Tai matome iš trečio pilių pylimų stiprinimo etapo ir siekio burti jėgas prieš bendrą priešą, kuris plėšė ir žudė jų žmones, grobė turtą ir savinosi žemes, kuriose jie gyveno nuo neatmenamų laikų, sukūrė savo kultūrą, savo pasaulėvaizdį. Istoriniai šaltiniai sūduvius mini kaip labai taikingus, darbščius, saugančius savo tėvų įkvėptas dorovines vertybes – pagarbą amžiui, savo gentainiams (čia nebūta elgetaujančių), meilę gamtai, pagarbą darbui. Matyt, šioje žemėje visiems buvo gera gyventi. Sūduviai mokėjo gražiai dalintis žemiškosiomis gėrybėmis, ir tai kiek stabdė jų visuomenės politinę brandą. Ji suintensyvėjo atsiradus išoriniams pavojams. Šie procesai turi savo raidos dėsningumus ir laiką. Priešų pradėti žemių nukariavimai nutraukė šiuos procesus. Istoriniai faktai apie sūduvių dalyvavimą prūsų sukilimo kovose, jų diduomenės papirkinėjimus siekiant pritraukti jų karius kovoti su Mindaugu (o pagrindo tam buvo – žemių dovanojimai Ordinui), ir atvirkščiai – dalyvavimas Mindaugo stovyklos pusėje, žygiai į Prūsiją jau po sukilimo pralaimėjimo akivaizdžiai rodo, kad sūduviai turėjo žemių konfederaciją, kurią sudarė dešimt žemių. Turėjo ir tų žemių vadus, kariaunų vadus. Mums žinomi keli jų vardai. Žymiausias buvo Skomantas, kiti – Gedetas, Komotas, Kantigirdas, Ruseinis, Skurda, Vadola.
Sūduvių kunigaikštis Skomantas. A. Každailio ofortas.
Nuo Kryžiuočių ordino užmojų nukariauti ne tik Prūsiją, bet ir Lietuvą neatsiliko Vokiečių ordino išstumtas iš Prūsijos Livonijos bei Prūsijos arkivyskupas Albertas. Jis, dar nepradėjus žygių prieš Sūduvą, 1248 m. įšventino Sūduvos vyskupu Henriką. Buvo skubama aplenkti Ordiną tęsiant vyskupo Kristijono „politinę liniją“. Lenkijos kunigaikščiai nuolat puldinėjo Sūduvos pietines žemes. 1249 m. Mozūrijos kunigaikštis Zemovitas kartu su haličėnais puolė sūduvius. Kryžiuočių ordinas prieš žygį į Žemaitiją 1260 m., siekdamas apsaugoti savo pietines sienas, sudarė 1260 06 15 Trošino taikos ir pagalbos sutartį su Mozūrijos kunigaikščiu Zemovitu. Šia sutartimi Ordinas sutiko perleisti Zemovitui vieną šeštadalį Sūduvos žemių (reikia manyti, pietinėje dalyje).
Kaip matome, politinis, ideologinis mūsų žemių nukariavimas prasidėjo gerokai anksčiau. Ar jautė mūsų protėviai artėjantį pavojų? Regis, taip. Prūsija buvo akivaizdus to pavyzdys.
Mūsų protėviai pagal savo jėgas padėjo prūsams jų pirmo sukilimo metu 1244 m., jau minėtame Renzės mūšyje sumušdami kryžiuočius. Kartu su Lietuvos kariuomene, vadovaujama kunigaikščio Treniotos, dalyvavo 1262 m. birželio mėnesį žygyje į Mozūriją ir Kulmo žemę. Šio žygio metu buvo nužudytas kunigaikštis Zemovitas už jo suokalbį ir Sūduvos žemių dalybas su kryžiuočiais. Sūduviai, vadovaujami Skomanto, 1263 m. vėl surengė didelį žygį padėti sukilusiems prūsams. Jo metu buvo sugriauta Liubavos pilis ir keletas kitų pilių Kulmo žemėje. 1273 m. sūduviai kartu su prūsais sugriovė Bartenšteino pilį prie Alnos upės. Kitais metais sūduviai, nadruviai ir skalviai apsiautė Beselėdos pilį, buvusią miške netoli Bartenšteino (dabar Bezledai) ir ją smarkiai nuniokojo.
Po Lietuvos vidaus kovų vėl sustiprėjo lietuvių ir sūduvių bendradarbiavimas, siekiant sulaikyti Ordino, 1274–1277 m. užgrobusio Nadruvą ir Skalvą, veržimąsi į rytus. Kunigaikštis Traidenis surengė ypač didelį lietuvių, sūduvių karo žygį 1277 m. spalio mėnesį. Šį žygį plačiai aprašo Petras Dusburgietis Prūsų žemės kronikoje. Siekdamas pajusti to laiko kovų įtampą, noriu pateikti tai ne perpasakodamas, o ištisai cituodamas. Kartu reikia pastebėti, kad kronininkas visuomet mato tik krikščionių kančias, pagonių žudymas jam buvo Dievo palaimintas dalykas.
192 (187) Apie Kulmo žemės bei Graudingo, Marienverderio, Santyro, Kristburgo pilių apygardų nusiaubimą ir Klemento pilies sugriovimą.
Tuo metu Kulmo žemėje gyveno brolis Bertoldas iš Nordhauzeno, krašto komtūras, kuris, šiaip jau apdairiai tvarkęs ūkio reikalus, kur kas mažiau tiko karui (matyt, mažiau buvo tam linkęs), todėl jis ir negebėjo duoti deramo atkirčio priešo išpuoliams. Dėl to sūduviai vis dažniau įsibraudavo į Kulmo žemę [Kulmo žemė – Ordino atramos bazė, ji nedalyvavo prūsų sukilime] ir, smarkiai nuniokoję dievo tautą, viską šioje žemėje sudeginę bei išgrobstę, pasitraukdavo; pajutę, kad niekas jiems nebesipriešina, jie išdrįsdavo net su maža kariuomene brautis į Kulmo žemę. Galop magistras paskyrė šios žemės krašto komtūru brolį Hermaną iš Šenenbergo, prityrusį karvedį, kuris jiems pradėjo drąsiai priešintis: kiekvieną kartą, kai sūduviai su nedidele kariuomene įsibraudavo į Kulmo žemę, jis su ginklanešiais drąsiai jiems pastodavo kelią, užpuldavo juos ir sumušdavo, daugybę išžudydamas, o kitus išsklaidydamas; jis tiek kartų šitai padarė ir tiek jų išžudė, kad sūduviai daugiau nebedrįsdavo rodytis be didelės kariuomenės. Įniršę dėl tokio savo žmonių pralaimėjimo ir tokių didelių nuostolių, patirtų Kulmo žemėje, Skomantas, sūduvių vadas, su 4 tūkstančiais savo gentainių ir stipria lietuvių kariuomene įsiveržė į Kulmo žemę 11 tūkstančių mergelių dieną [1277 10 21], pasiryžęs visokeriopai atkeršyti už savųjų žūtį. Iš pradžių jie smarkiai užpuolė vieno vasalo pilį, vardu Plovista [dabar Plovenžas], buvusią Osos upės pakrantėje; būtų ją sugriovę, jeigu galop nebūtų susitarę su pilėnais, kad šie jiems duosią du patyrusius vyrus, kurie netikėlių kariuomenę nuvesią, šitaip jie išvengė žūties. Po to jie partaukė prie Rudino, Lypos [dabar Lipenekas į pietryčius nuo Kulmo] ir galop prie Velzaco [dabar Veldzondzas į rytus nuo Kulmo] pilių, pastarosios papilį iki pamatų sudegino. Paskui jie smarkiai užpuolė vieno vasalo pilį, vardu Turnicas [dabad Tužnicė į pietryčius nuo Grudziondzo], tačiau dėl geros pilėnų gynybos tą dieną puldami nieko nepešė, nors kiaurą naktį pilį išlaikė apsiaustą. Kitą dieną, supratę, jog pilį gina kur kas daugiau ginklanešių, nei manė, pasitraukė, nė nemėgindami antrą kartą pulti. Paskui atžygiavo prie Klemento pilies [dabar Plementa], kuri priklausė vienam vasalui, ir ją, apstoję iš visų pusių, užpuolė; galop, pakišę ugnį, iki pamatų sudegino, joje žuvo šimtas krikščionių, neskaitant moterų ir vaikų, išvarytų į nelaisvę. Pagaliau jie patraukė prieš šias pilis ir miestus: Graudingą [dabar Grudziondzas, dešiniajame Vyslos krante, Kulmo žemės šiaurėje], Marienverderį, Santyrą ir Kristburgą, viską, kas kelyje pasitaikė, arba išžudė, arba paėmė į nelaisvę, arba pavertė pelenais. Paskui sugrįžo atgal su neįkainojamu grobiu: galybe krikščionių ir daugybe visokių daiktų. Nė vienas išmintingas žmogus negali be ašarų galvoti apie šios kariuomenės padarytus blogus darbus, apie baisingas dievo tautos skerdynes, apie išniekintus bažnyčios sakramentus bei jos tarnus. (72)
Po Nadruvos ir Skalvos pavergimo 1277 m. pradėta sistemingai grobti Sūduvos žemes. Iki to laiko Ordinas, kalaviju ir papirkimais pavergęs prūsų diduomenę ir su jos pagalba nuslopinęs prūsų pasipriešinimą, naudodamas prūsų baudžiavinį darbą, labai intensyviai toliau plėtė pilių tinklą. Pilys buvo pagrindiniai Kryžiuočių ordino atramos punktai, jose nuolat stovėjo karinės įgulos, jos rengdavo represijas kilus prūsų nepaklusnumui. Per 1231–1277 m. palyginti nedidelėje teritorijoje Ordinas pastatė 15 pilių: 1231 m. – Torno, 1232 m. – Althauzo, 1232 m. – Kulmo, 1233 m. – Marienverderio, 1236 m. – Elbingo, 1237 m. – Christburgo, 1239 m. – Balgos, 1252 m. – Klaipėdos, 1253 m. – Kroicburgo, 1253 m. – Christverderio, 1253 m. – Karaliaučiaus (Königsberg), 1265 m. – Tepliavos (Tapiau), 1266 m. – Brandenburgo, 1277 m. – Brambergo, 1277 m. – Manenburgo. Kitu pilių statymo etapu arčiau Lietuvos buvo pastatyta dar 25 pilys. Nadruvių žemėje pastatyta didelė ir tvirta mūrinė Įsruties (Insterburg) pilis.
Kryžiuočių ordinui pradėjus Sūduvos nukariavimą, Lietuva, kaip valstybė, dar buvo per silpna, kad galėtų įtraukti į savo sudėtį periferines žemes ir jas apginti. Tam trukdė ir kovos su Livonijos ordinu, Haličo-Voluinės, Mazovijos kunigaikščiais, taip pat vidinės priežastys.
Petras Dusburgietis rašo, kad, užkariavus visas Prūsijos žemės gentis, beliko vienui viena, bet visų galingiausioji – sūduvių, kurią broliai [riteriai] narsiai puolė, sutelkę gausią kariuomenę. Priskirti sūduvius tiesiogiai prūsams mažų mažiausia neteisinga, bet kryžiuočiai, jų ideologai sąmoningai diegė mintį, kad Prūsija – tai ir Sūduva.
Sūduvių Kampas Semboje
Sūduvos užgrobimas naikinant jos etninius pamatus – priverstinai išvejant, iškeldinant iš gimtųjų žemių autochtonus sūduvius, naikinant jų papročius, draudžiant jų tikėjimus, sugriaunant visuomeninę bendruomeninę sanklodą ir fiziškai naikinat jos nešėjus– didžiulis Kryžiuočių ordino nusikaltimas.
Dalis žmonių gelbėdamiesi nuo kryžiuočių persikėlė į Lietuvą, kita dalis kaip vergai buvo ištremti į jau nukariautą Sembos pusiasalį ir įkurdinti jo šiaurės vakarų dalyje, netoli Kuršių nerijos pradžios. Čia jie buvo paversti baudžiauninkais – gintaro rinkėjais, žemdirbiais, pilių statytojais, nes Kryžiuočių ordinui po prūsų žemių nusiaubimo labai trūko darbo jėgos. Vėliau tos vietos labai ilgai buvo vadinamos Sūduvių Kampu (Sudauischer Winkel). Tokį tos teritorijos vardą Sembos pusiasalyje lėmė gyventojų daugumos priklausymas sūduvių genčiai. Sūduvių Kampas tapo pagrindine gintaravimo vieta Sembos pusiasalyje nuo jo šiaurės vakarinės dalies iki Kuršių nerijos pietinės dalies. Pasak Petro Dusburgiečio, Kryžiuočių ordinas čia atkėlė – prievarta atvarė daugiau nei 3 000 sūduvių.
Praėjus daugiau kaip 200 metų nuo sūduvių tremties istoriniuose dokumentuose pasirodė žinių apie ten gyvenančius sūduvius – tai leidžia pažvelgti į mūsų proprotėvių gyvenimą iki pat XVII a., kai jie galutinai ištirpo – susiliejo su greta gyvenusiais prūsais, lietuviais ir sudarė naujos besiformuojančios etninės lietuvininkų grupės branduolį. Akstinu atsirasti tokių žinių tuo metu buvo domėjimasis antika ir protestantų dvasininkų ieškojimas naikintinų pagonybės liekanų.
Mūsų protėviai sunkiomis ilgos tremties sąlygomis sugebėjo išsaugoti dvasios tvirtybę, genties etninį savitumą kaimo bendruomenių lygmenyje, ir tai XVI a. juos subūrė į didelę sūduvių koloniją Sembos baltų žemėje. Čia jie gyveno trijose didelių kaimų grupėse.
Pirmoji buvo Sembos šiaurės vakarų dalyje, čia susiformavo kaimai: Diržkaimis (vok. Dirschkeim, rus. Donskoje), Kuršiai didieji (vok. Gr. Kuhren, rus. Primorjė), Varnikai (vok. Warnicken, rus. Lesnoje), Raušiai (vok. Rauschen, rus. Svetlogorsk) ir kiti. Į šias vietas pirmiausia iš jų gimtinės buvo atvaryti sūduviai.
Antroji – šiauriniame pusiasalio krante pagal Kuršių marių pietinį krantą: Šakių (vok. Schaken, dabar Kaširskojė) parapijoje, kur būta kaimų Sudau, Sudniken ir Labguvos (vok. Labiau, dabar Poleskas), kur sūduvius XVI a. pabaigoje mini parapijos kunigas Jonas Bretkūnas. Jis pirmasis išvertė į lietuvių kalbą visą Bibliją, rašė prūsų žemės kroniką, jo motina buvo prūsė, jis pats mokėjo septynias kalbas. J. Bretkūnas, remdamasis XVI a. pasklidusia informacija, aprašo sūduvių tikėjimus, apeigas ir dievus.
Trečioji – į vakarus nuo Karaliaučiaus, Medinavos (vok. Medenau, dabar Longvinas) ir Vargių (vok. Wargen, dabar Kotelnikovas) apylinkėse.
Ingė Lukšaitė mano, kad autentiškiausiai sūduvių gyvenimą apie 1535 m. aprašė rašytojas Johanas Polianderis. Jis buvo kunigaikščio Albrechto rūmų bibliotekos konsultantas, liuteronybės įvedimo Prūsijos kunigaikštystėje patarėjas, Karaliaučiaus Senamiesčio bažnyčios kunigas, gyvenęs 1486–1541 m. J. Polianderis rašė, kad sūduviai pirmoje kaimų grupėje gyvena 7–8 mylių (viena prūsiška mylia yra apie 7,5 km) ilgio ir apie vienos mylios pločio pajūrio juostoje, kuri jūreivių vadinama Pustų ragu.
Kunigaikščio Albrechto Brandenburgiečio rūmų gydytojas Andrius Aurifaberis 1551 m. išspausdintoje Gintaroistorijoje mini dar visą grupę sūduvių kaimų: Alt Tief – neišlikęs, Krecke – neišlikęs, Rodums – neišlikęs, Lasnicken – neišlikęs, Tirškaimį-Kirškaimį (vok. Kirchkeim, dabar Fevralskojė), Ampe – neišlikęs, Palvininkų (vok. Palmnicken, dabar Jantarnas).
Prūsijos bei Mažosios Lietuvos istorikas filosofijos magistras Kristofas Hartknochas (1644–1687) yra minėjęs sūduvių kaimą Pleviškius (Plavissken, Plauendorf, dabar Plavni) prie Priegliaus upės.
Sūduviai tremtiniai – žymieji gintarautojai
Baltijos jūros baseino gintaras skiriasi nuo kitų Europos fosilinių sakų gana dideliu sukcinito (gintaro rūgšties) kiekiu, sudarančiu iki 8 proc. Ši gintaro ypatybė leido gana tiksliai nustatyti gintaro apdirbimo ir plitimo kelius nuo vėlyvojo neolito iki viduramžių laikų ir vėliau.
Romėniškojo laikotarpio Baltijos jūros gintaro gaminiai, pagaminti Akvilėjos dirbtuvėse prie Adrijos jūros (A. Bliujienė, 2007, p. 321).
Kryžiuočiams užgrobus prūsų žemes, tarp jų ir turtingiausius pasaulyje gintaro telkinius Semboje, Vokiečių ordinui gintaro gavyba, apdirbimas, prekyba tapo labai svarbia ir pelninga ekonomikos šaka, nes sūduvių vergų darbas Ordinui nieko nekainavo. Jie patys turėjo prasimaitinti ir viskuo apsirūpinti dirbdami jiems priskirtą žemę.
J. Polianderis nurodo, kad kunigaikštis turi daugiau kaip 32 sodžius-kaimus, kurių gyventojai pagal seną prievolę visoje jūros pakrantėje iš jūros gaudo, lyg žvejoja gintarą, kuris jų tėvų kalba „Gentarus“ vadinamas. Polianderis teigia pats užrašęs „seno rimto“ žmogaus, apie 40 metų gyvenusio tarp pajūrio sūduvių, pasakojimą. Iš to, kad sūduvių kaimai išsidėstę išilgai pajūrio ir pamario, galima teigti, kad jie čia pradėjo žvejoti gintarą nuo tremties pradžios. Tremtis iš pagrindų pakeitė jų darbo pobūdį – buvę žemdirbiai, auginę žirgus, dabar tapo ir žvejais. Žirgas dabar jiems asocijavosi su atjojančiu kunigaikščio arba vyskupo pareigūnu – gintaro surinkėju, prievaizda. Apie sūduvių kasdienybę rašoma:
Kai aprimsta vėjas ir nuslūgsta bangų sūkuriai, arba kitą dieną, jei jūra nepaliaujamai banguoja, sūduviai ruošiasi darbui, uoliai stebėdami jūros pakrantę, kad galėtų įvertinti audros stiprumą. Tada eina vieną arba dvi mylias, diena ar naktis būtų, nusirengia skubėdami, su nuo kranto atsimušančiomis bangomis nuogi skuba į jūrą, apsirūpinę tinkleliais, įtvirtintais dvišakėse ilgose lazdose, kurių šerdys yra per uolektį perskeltos, tinklelio žiotys susemia iš gelmės grįžtantį nuo kranto su srove gintarą, arba išgriebia pirma negu grįžtanti banga jį į jūrą nugramzdina […] Ant kranto laimikio laukia žmonos; jos šaltu metų laiku pakūrusios ugnį šildo vyrus, sušalusius apsupdamos įkaitintais apsiaustais, kad po valandėlės jie vėl šoktų į jūrą. Taip tęsia darbą iki gali iškęsti.
Už darbą jie gaudavo druskos užmokestį – kiek svėrė jų surinktas gintaras, tiek gaudavo druskos, šią naudojo žuviai sūdyti – pagrindiniam savo maisto produktui. Naudotas atlygio matas rodo didelę neteisybę, gintaras už druską yra nepalyginamai lengvesnis. Sūduvių tremtinių sužvejotas gintaras krovė didžiulius pelnus pirma Ordino vadovybei, Sembos vyskupui, o vėliau Prūsijos kunigaikščiui.
Baltijos gintaro inkliuzai.
Gintaro gavyba buvo griežtai monopolizuota, į pakrantes nebuvo įleidžiami pašaliečiai. Visų gintarą renkančių sūduvių viršininkas buvo Pajūrio valdytojas. Jis paimdavo gintarą iš renkančių sūduvių ir išdalindavo druską, o sukauptą gintarą pristatydavo Gintaro magistrui. Ordino laikais jis gyveno Laukstyčiuose, vėliau Diržkaimyje (vok. Dirschkeim, dabar Donskojė). XVII a. Girmavoje (vok. Girmowe, dabar Ruskojė) buvo vadinamieji Gintaro rūmai. Juose veikė šešių žmonių specialus teismas byloms už gintaro vagystes bausti. Pakrantės sargybiniai buvo įpareigoti visus sūduvių vyrus, kuriems sukako 18 metų, varyti į gintaro žūklę ir vasarą, ir žiemą. Šie sargybiniai prižiūrėdavo, kad sužvejotas gintaras būtų sudedamas į maišelius, pakabintus po kaklu, rastas kitur gintaras buvo laikomas paslėptu ir už tai baudžiama. Gintaro magistro rezidencijoje stovėjo kartuvės, kurios grėsė didesnį gintaro kiekį nuslėpusiam žvejui. Sūduviai buvo gintaro žvejai baudžiauninkai.
Veikę Kryžiuočių ordino valstybėje, vėliau ir Prūsijos kunigaikštystėje valstybės įstatymai ir įvairios taisyklės diskriminavo autochtonus prūsus, atkeltus sūduvius, lietuvius. Dar 1273 m. Ordino valdose buvo įvesta baudžiava. 1310 m. Ordino magistro įsakymu nurodyta, kad prūsai negali gyventi miestuose, verstis amatais, taip pat negali būti apgyvendinami ant vokiškų činčo teisėmis valdomų žemių. Vincas Vileišis leidinyje TautiniaisantykiaiMažojojeLietuvojeligdidžiojokaro 76 p. teigia: „1494 m. buvo nustatyta, kad ir toliau turi būti palaikomas geras paprotys, kad nė vienas prūsas nebūtų priimamas į miestus ir kad amato neišmoktų.“ Visa ši sistema turėjo išlaikyti prūsus, sūduvius kaip pigią darbo jėgą ir neleisti sukurti normalios struktūros socialinių junginių. Sūduvių bendrija buvo kaimo bendruomenė ir tik jos viduje tegalėjo būti išsaugotas etninis gyvenimo būdas ir dvasinis orumas, nors, J. Polianderio žodžiais, visokiomis administracinėmis, bažnytinėmis priemonėmis ir draudimais jis buvo nuolat varžomas ir naikinamas.
J. Polianderis rašė, kad sūduviai neleidžia saviesiems elgetauti – matyt, kaimo bendruomenė padėdavo savo gentainiams, negalintiems užsidirbti duonos kąsnio. Galima teigti, jog pakrantės kaimų bendruomenės buvo jų naujai susikurta tėvynė ir jie brangino ją. Todėl, anot J. Polianderio:
Čia gimusieji gyventojai tik nedaugelis moka vokiškai, turi savo kalbą, kuria kalba kaip ir visi paprasti prūsai. Jie atkakliai stengiasi išsaugoti savo protėvių rūbus, papročius ir apeigas, nesituokia su tolimesniais prūsais, nešioja žiedus ir taip pat auskarus, kurie judant skamba, padaryti jie iš žalvario. Visus papuošalus, duoną ir drabužius jų pačių meistrai namuose pagamina. Sūduviai nešioja ir nepaauksuotos geležies juostas-diržus. Tuos ir kitus dalykus išsaugojo jie iki to laiko, kai maždaug prieš dvidešimt metų buvo priversti savo seniūnų tuoktis su kaimyniniais prūsais. Tai buvo padaryta tam, kad palaipsniui nuo savo papročių atsisakytų, tačiau didžioji jų dalis ligi šiol laikosi savo senovinės pagonybės ir senovinių prietarų neatsisako. Kaip ir anksčiau, nenuoširdžiai pakluso popiežiui. Taip, dabar su evangelija sutinka, tačiau senųjų apeigų slaptai susitarę vykdyti nesiliauja.
To paties J. Polianderio liudijimu, XVI a. pirmame ketvirtyje Prūsų Pakrantės valdytojas, sūduvių seniūnas uždraudė sūduviams tarpusavyje tuoktis, laikytis senųjų papročių. Tą draudė pasaulietinės ir bažnytinės valdžios nuostatai.
Sūduviai turėjo nemažai su senaisiais tikėjimais susijusių švenčių, dalis jų buvo šeiminės, kitos bendruomeninės. Kai kurias norisi paminėti.
Laivelio formos saga – papuošalas iš Šventosios gyvenvietės. Pamarių kultūra, neolitas.
Vienu iš seniausių šaltinių apie sūduvių mitologiją yra laikoma 1520–1530 m. parašyta nežinomo autoriaus Sūduvių knygelė (Ingė Lukšaitė, Reformacija, p. 186). Pagal Ireną Čepienę (Lietuvių etninė kultūra: raidos įžvalgos, p. 37), Sūduviųknygelę apie XVI a. antrą pusę (apie 1583) parašė pastorius Jeronimas Maleckis, nors ten pat teigia, kad kiti tyrinėtojai nurodo, jog autorius nežinomas, o J. Maleckis ją tik išleidęs. Z. Zinkevičius leidinyje Lietuviai: praeities didybė ir sunykimas, p. 57, pateikia tokią žinią: „Po daugiau negu pustrečio šimto metų Hieronimas Maletijus išleido knygelę apie šių sūduvių tikybą ir mitologiją (1562). Joje pateikti sūduvių kalbos pavyzdžiai yra artimi prūsų kalbai.“
Yra manoma, kad Sūduvių knygelė buvo parengta Prūsijos kunigaikštystės evangelikų liuteronų bažnyčios vyskupų pirmųjų vizitacijų laikotarpiu. Pirmąją vizitaciją Semboje (Medinavoje ir Vargnose) atliko 1530 m. vyskupas Georgas fon Polencas (Polentz), lydimas Pamario vyskupo Pauliaus Speratuso. Jiems arba kam nors iš jų svitos priskiriama Sūduvių knygelės autorystė vokiečių kalba. Manoma, kad knygelė yra greičiausiai nukopijuota stambesnio veikalo dalis. Pirmasis rankraštis nežinomas, išliko įvairių tipų nuorašai su pavadinimais: Netikinčiųjų sūduvių ožio aukojimas su visomis kitomis apeigomis, kurias jie atlikinėjo arba dar Apie sudevitus (Zudewiten), kurie dabar patys save vadina ir vadinami sūduviais (Sudauen) ir kaip jie atlieka savo apeigas. Dabar baltų mitologijos ir religijos tyrinėtojų mus pasiekę nuorašai vadinami Sūduvių knygele. Ją sudaro pratarmė, aptariamų sūduvių dievų, įvairių švenčių ir ritualinių apeigų skyriai. Plačiai aprašoma santuoka, vestuvės, laidotuvės ir mirusiųjų paminėjimo papročiai, būrimas ieškant vagies. Manau, vertinant knygelėje pateikiamas žinias apie mūsų protėvių papročius, tikėjimus, reikia jausti jos kontekstą. Ją rašė kito tikėjimo, kitos religijos ir papročių žmonės, vedami ne geriausių tikslų sūduvių tikėjimų, jų gyvenimo būdo atžvilgiu. Todėl čia nestokojama grotesko, suvulgarinimo ir pašaipaus tono prasmių.
Sūduvių knygele rėmėsi Jonas Bretkūnas, XVI a. antroje pusėje rašęs Prūsų žemės kroniką, ir kiti autoriai – M. Strijkovskis, M. Pretorijus, K. Hartknochas. Knygelėje kalbama apie XIII a. pabaigoje į prūsų žemę Sembą ištremtus sūduvius, jų papročius, tikėjimus, kurie jau buvo patyrę nemažą prūsų įtaką, bet tyrinėtojai neneigia sūduvių mitologijos substrato joje ir visuose su ja susijusiuose šaltiniuose.
Motiejus Strijkovskis (1547–apie 1593) buvo mozūras iš Palenkės, kilęs iš smulkių bajorų, mokęsis Krokuvos universitete, poetas, karys, istorikas (iš Kraštas ir žmonės). Į Lietuvą 1565 m. atvyko aštuoniolikmetis jaunuolis. Stambiausią savo kūrinį Kronika rašė remiamas Slucko kunigaikščio Jurgio Olelkaičio iš Algirdo giminės. Po šio rėmėjo mirties 1578 m. M. Strijkovskis gavo gerą išlaikymą iš žemaičių vyskupo Merkelio Giedraičio ir užbaigė darbą, pavadinęs Niekada anksčiau šviesos nemačiusi Lenkijos, Lietuvos ir visos Rusijos kronika. Kronika 1782 m. buvo išspausdinta Karaliaučiuje. Joje gana išsamiai aprašomos Semboje gyvenančios sūduvių bendruomenės šventės, susijusios su pavasariniais darbais ir visų vasaros bei rudens darbų pabaigtuvėmis.
M. Strijkovskis apie pavasario šventę Pergrubį rašo:
Pavasarį, kai sniegas nutirpsta ir metas arti, o žolė jau irgi pasirodo, keli kaimai supila po ketvirtį ar statinę salyklo alui. Po to susirenka į vieną didelį namą, ten jų viršaitis, tai yra aukotojas arba tikriau burtininkas, paima gorčių alaus ir iškėlęs prašo vasaros ir žalumos dievą Pergrubį, sakydamas: „O Wespacie Dewe musu Pergrubios!“ ir t. t. Tai yra „O visagali mūsų dieve, Pergrubi! Tu nuveji bjaurią žiemą, žolynus, gėles ir žolę visoje žemėje daugini; mes dabar tave prašome mūsų pasėtus javus ir tuos, kur pasėsime, dosniai padauginti, varpinius užauginti, o kiekvieną raugę sumindyk.“ Po to pastato puodelį arba taurę ir, paėmęs dantimis, išgeria alų, o išgėręs meta indą per galvą, nepaliesdamas rankomis. Už jo stovi tijūnas arba to valsčiaus vyresnysis, kuris sugauna indą ir, greitai pripylęs alaus, vėl pastato prieš viršaitį, arba tą burtininką. Šis paėmęs taurę, prašo kitą dievą Perkūną, arba Pioruną, kad pažabotų griaustinį, krušą, žaibus, lietų, audras, pragaištingus debesis ir, paėmęs dantimis, kaip auką jam išgeria taurę alaus. Tik po to geria visi. […]
Įdomi yra 1568 m. Prūsijos kunigaikštystės evangelikų liuteronų Bažnytinių nuostatų skyriaus „Von Tolken“ (Apie tolkus – „vertėjus“) nuoroda: „O kad laikui bėgant būtų galima atsisakyti tolkų […], lietuvių, sūduvių vaikus būtų galima leisti studijuoti ir kad jie laikui atėjus taptų kunigais.“ Ši nuostata patvirtina sūduvių gyvenseną ir XVI amžiuje.
Apie vėlesnį sūduvių gyvenimą Mažojoje Lietuvoje rašoma ir kituose šaltiniuose. Vienas iš jų – tai Karaliaučiaus Lietuvių kalbos seminaras, beveik be pertraukos veikęs Karaliaučiaus universitete daugiau kaip 200 metų (1717–1944), daręs didžiulį poveikį lietuvių raštijos raidai Mažojoje Lietuvoje ir atlikęs didelį tautinės savimonės ugdymo darbą. Seminarą lankė apie 1 400–1 500 klausytojų. Martynas Liudvikas Rėza Lietuvių kalbos seminaro istorijoje nurodo, kad įsteigtame alumnate iš 28 vietų turi būti nuolat aprūpinami aštuoni prūsų lietuviai arba s ū d u v i a i (p. 77). Alumnatas (universiteto bendrabutis su išlaikymu) įkurtas prie 1544 07 20 įsteigto universiteto Priegliaus upės Knypavos saloje, jau stovėjusiame Karaliaučiaus katedros kapitulos pastate.
Arturas Hermanas (Arthur Hermann), istorikas, lietuvių ir vokiečių santykių tyrinėtojas, knygoje Lietuvių ir vokiečių kaimynystė, remdamasis F. C. Karpu, rašo: „…prūsams kiek svetimos sūduvių tarmės paminėjimas katekizme kaip tik įrodo, jog sūduviai net po 250 metų nebuvo perėmę prūsų kalbos, kas gali patvirtinti tik jų visišką skirtingumą nuo prūsų“ (p. 76).
Gintaro kambario fragmentas.
Sūduviai paliko gilius pėdsakus Sembos istorijoje, ne tik gintaraudami, bet ir jų baltų sūduvių kalba parašytuose antrajame ir trečiajame Prūsų kalbos katekizme. (Apie tai daugiau skyrelyje „Sūduvos žemė“.) Iš sūduvių – žymiųjų gintarautojų sužvejoto gintaro Palmininkuose-Palvininkuose bei kuršių – gintaro kasėjų gintaro, surasto Juodkrantėje, stambiausių gabalų 1705–1709 m. Berlyne buvo pagamintos gintaro kambario dekoratyvinės 55 m2 sienų plokštės. Vėliau karalius Frydrichas Vilhelmas I jas padovanojo Rusijos imperatoriui Petrui I, jos buvo panaudotos rengiant Gintaro kambarį Peterhofo Jekaterinos rūmuose.
Mažosios Lietuvos lietuvių kultūra priglobė prūsų, sūduvių – gintaro rinkėjų-žvejų palikuonis su jų ilgai ir rūpestingai saugotu senosios ir naujosios mažosios tėvynės dvasia.
Baltija prie Sembos pusiasalio krantų. 2013–09– 28.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos egzamino pirmajame etape rugsėjo 27 d. Marijampolės savivaldybės administracijoje dalyvavo 8 marijampoliečiai, panorę pasitikrinti teisines žinias. Tarp jų nebuvo nė vieno, turinčio teisinį išsilavinimą ar jo siekiančio.
Šiemet, kaip ir ankstesniais metais I etapo egzaminas truko 45 min., dalyviai atsakinėjo į 30 uždarų klausimų. Į antrą egzamino etapą turėjo teisę patekti tik tie, kurie teisingai atsakė į 25 ar daugiau klausimų. Šį barjerą šiemet perkopė keturi marijampoliečiai.
Dalyvauti II etape, kuris vyks spalio 11 d., iškovojo teisę jau devintą kartą organizuojamame egzamine dalyvavęs buvęs inžinierius, dabar pensininkas Andrius Rakauskas (28 teisingi atsakymai)., ne pirmą kartą egzamine dalyvaujanti Evelina Minsevičiūtė (27 teisingi atsakymai) bei Karolis Sinskas (27 teisingi atsakymai) ir Jurgita Būdžiuvienė (25 teisingi atsakymai), kurie teisines žinias panoro pasitikrinti pirmą kartą.
Konstitucijos egzamino, kuris šiais metais buvo rengiamas jau dešimtą kartą, laimėtojai bus pasveikinti spalio 26 d. per iškilmingą ceremoniją Prezidentūroje. Jiems bus įteikti organizatorių ir projekto partnerių prizai.
Konstitucijos egzaminą, kaip visuotinė teisinių žinių patikrinimo akciją, organizuoja Teisingumo ministerija ir partneriai. Egzamino globėja – Prezidentė Dalia Grybauskaitė.
