Pirmadienis, 11 rugpjūčio, 2025
Daugiau
    Pagrindinis Blogas Puslapis 240

    Vasaros atostogos – išbandymas vaiko organizmui

    0

    Termometro stulpelis, šoktelėjęs iki +30 laipsnių ir daugiau, bei varginančios karščio bangos keičia ir mitybos įpročius. Suaugusiems ir vaikams, kurių augančiam organizmui reguliari ir subalansuota mityba itin svarbi, žymiai sumažėja apetitas. Sertifikuotas mitybos specialistas Gediminas Čižauskas pastebi, kad vaikų mityba šiuo sezonu pasikeičia ir dėl ilgų vasaros atostogų – šaltuoju periodu vaikai sėdi mokyklos suole ar lanko darželį, kur kiekvieną dieną jų laukia karštas maistas, o pusryčius ir vakarienę pavalgo kartu su šeima. Vasarą ši rutina sutrinka.

     „Per atostogas vaikai lieka vieni namuose, tad dažniau valgo nereguliariai, piktnaudžiauja ledais, traškučiais ar saldumynais, o tėvai į visa tai žiūri atlaidžiau, kadangi negali visą dieną būti namuose ir pasirūpinti visaverčiu maistu, – sako G. Čižauskas. – Iš tiesų, vasaros ir karščių metu tėvai turėtų dar atidžiau susirūpinti savo atžalų maisto racionu, kadangi jų organizmo temperatūra yra labiau svyruojanti, o medžiagų apykaita dar greitesnė dėl aktyvaus laisvalaikio, nuolatinio buvimo lauke. Pilnavertis maistas, vanduo ir mikroelementai jų organizmui yra tiesiog būtini, o riebaus maisto šiuo sezonu apskritai derėtų atsisakyti – raudoną mėsą geriau keisti į paukštieną, grietininius ledus – į naminius vaisinius-jogurtinius, o šokoladą ir pyragaičius – į vaisius, uogas ir daržoves“.

    5 mitybos specialisto patarimai, į kuriuos tėvai turėtų atkreipti dėmesį

    Reguliari mityba. Visais metų laikais vaikams labai svarbu valgyti kuo įvairesnį maistą ir tuo pačiu paros metu. Išsiderinus dienos režimui, vaikas gali susidurti su virškinimo problemomis, nuo kai kurių medžiagų, esančių saldumynuose, ir jų kiekio gali atsirasti hiperaktyvumas, sumažėti apetitas sveikesniam maistui, išsiderinti skonio receptoriai ar kitaip sutrikti sveikata. Taip pat mažamečiams itin kenkia greitas maistas ir pusgaminiai, tad esant galimybei specialistas pataria pusryčiauti ir vakarieniauti kartu su vaikais, o pietums palikti pačių pagamintų patiekalų, kuriuos vaikai galėtų lengvai pasišildyti – iškepti vištienos kepsnelius užtruks vos keletą minučių, o sveiki pietūs jūsų atžalai bus garantuoti.

    Svarbiausia naudingosios medžiagos, o ne sotumo jausmas. Viena iš didžiausių klaidų, kurias daro tėvai – noras pamaitinti vaiką taip, kad jis būtų sotus. Pirmiausia reikia galvoti, kaip jam su maistu duoti kuo daugiau naudingųjų medžiagų, tokių kaip vitaminai, mineralai, baltymai, angliavandeniai ir riebalai iš kuo sveikesnių šaltinių, o ne tik „užkimšti“ skrandį. „Vaiko organizmas dar vystosi ir jam būtina gauti reikiamą kiekį visų reikalingų medžiagų, tad žiemą patariama atkreipti dėmesį, kad jaunas organizmas gautų pakankamai gerųjų riebalų, kurie savyje saugo daugybę vitaminų ir mineralų bei padeda išlaikyti šilumą organizme. Vasarą maistas turėtų būti vėsesnis ir lengvesnis, kadangi didelė temperatūra lauke bei karštas maistas gali „perkaitinti“ vaiko organizmą ir paskatinti dehidrataciją. Taigi ir iškylų metu patartina vengti riebios mėsos: kaip sveikesnę alternatyvą rinktis liesą mėsą, pavyzdžiui vištienos dešreles ar kepsnelius, kurie neapsunkins vaiko organizmo bei savyje turės mažiau kenksmingų medžiagų, kurios išsiskiria kepimo ant grotelių metu“, – pataria G. Čižauskas.

    Mėsa vaiko vystymuisi – reikalinga. Vaiko racione visais metų laikais mėsa yra reikalinga, tik ypatingai vasarą ji neturėtų būti riebi. Patariama gaminti lengvesnį ir mažiau kalorijų turintį maistą, atsisakyti tokių patiekalų kaip cepelinai, įvairūs apkepai ar plokštainiai ir rinktis žuvį ar liesesnę mėsą, pavyzdžiui vištieną, kurioje gausu baltymų – 100 g vištienos krūtinėlės yra apie 22,8 g baltymų ir 0,9 g riebalų, todėl ši mėsa lengvai virškinama. Tėvai turėtų atsiminti, kad viena suaugusio žmogaus porcija turėtų būti 80-160 g, o vaiko – 30-50 g. Žinoma, suvalgomas mėsos kiekis priklauso ir nuo fizinio aktyvumo ar kūno sudėties. Taip pat mėsą geriau troškinti arba virti, vengti kepimo ant riebalų.

    Vaisiai ir daržovės – išsigelbėjimas karštomis dienomis. Itin karštomis dienomis būtina valgyti daug vandeningų, maistingų ir kupinų vitaminų produktų, tokių kaip arbūzai, melionai, obuoliai, bananai ir kiti vaisiai bei daržovės bei gerti daugiau vandens. Šie produktai turėtų pakeisti vaikų mėgstamus ledus, saldainius, traškučius ir kitus ne tokius naudingus skanėstus, bet nepakeisti pagrindinių dienos patiekalų. Torto ir pyragėlių su riebiais kremais vertėtų atsisakyti viso karštojo sezono metu. Geriau vaiką palepinti namine želė, naminiais vaisiniais-jogurtiniais ledais ar kartu pasigaminti pieno ir uogų desertą, kad vietoje cukraus ir riebalų vaiko organizmas gautų reikalingų vitaminų ir mineralinių medžiagų.

    Nepamirškite vandens. Vaikai vasarą turėtų gerti ypatingai daug vandens, kadangi jie nesėdi vienoje vietoje ir užsiima aktyvia veikla, bei vengti limonadų ir saldžių gėrimų. Mitybos specialistas pastebi, kad, norint paskaninti vandenį vaikui, paprastą vandenį reikėtų pagardinti vaisiais ar uogomis be jokio cukraus.

    „Mūsų savaitės“ informacija

    ausveitis

    Vadovavimas komandai

    1
    Business man moving chess figure with team behind - strategy or leadership concept

     

    Vadovo vaidmuo organizacijoje yra svarbus ne tik siekiant bendrų tikslų, geresnių rezultatų, bet ir motyvuojant komandą bei kiekvieną darbuotoją atskirai. Darbuotojų santykis su vadovu ir tai, kaip vadovas elgiasi su pavaldiniais, yra svarbi įmonėje tvyrančios atmosferos dalis. 

    Jei mikroklimatas yra šiltas, darbuotojai jaučia, jog su jais elgiamasi teisingai, didėja jų pasitenkinimas darbu, kartu efektyvumas, motyvacija, tokie darbuotojai yra labiau linkę pasilikti toje pačioje įmonėje ilgesnį laiką.

    12 straipsnių ciklą užbaigiame vadovavimu savo suburtai komandai tema, vadovavimo tipais, komandos organizavimu ir formavimu.

    1

    2

    12pav

    Vadovo darbas

    12.vk

    Veiklos planavimas – tiesioginės vadovo pareigos, suplanuoti, koks yra tikslas, kada jis turi būti pasiektas, kokie ištekliai tam reikalingi, kas atliks darbus.

    Veiklos organizavimas ir kontrolė – darbų paskirstymas atsakingiems asmenims, priežiūra ir kontrolė, nes kol pradžioje problema nedidelė – ją lengviau išspręsti.

    Veiklos vertinimas – įvertinimas pasiektų rezultatų, kas ir kada buvo atlikta.

    Ugdymas – darbuotojų kvalifikacijos kėlimas, mentorystė.

     Vadovai dažnai yra linkę darbus pirmiausia atlikti patys. Jie aktyviai imasi naujų pareigų ir atsakomybių neįvertindami, kad tuos darbus gali atlikti jo komanda, o vadovas tuo metu gali dirbti tiesioginį savo darbą.

    Vadovo funkcijos:

    • Personalo darbo vertinimas. Tai viena sudėtingiausių ir kartu svarbiausių vadovų funkcijų. Siekiant palengvinti darbo vertinimą verta sukurti ir įdiegti darbo vertinimo sistemą. Rekomenduojama su darbuotoju susitikti kelis kartus per metus aptarti, kaip jam sekasi dirbti, išsikelti tikslus būsimam laikotarpiui ir aptarti, kaip sekėsi įgyvendinti buvusio laikotarpio tikslus. Daugumą darbuotojų motyvuoja grįžtamojo ryšio apie savo darbą gavimas, jiems yra svarbu ir naudinga sužinoti, ką vadovų akimis daro gerai, o kur reikėtų pasitempti.
    • Pavaldinių kvalifikacijos kėlimas. Šiandieninėje visuomenėje žmonės labai greitai įgauna žinių, tad jei nėra rūpinamasi savo kompetencijomis, jos labai greitai pasensta. Vadovas gali pasirūpinti, jog darbuotojai galėtų lankyti kursus, mokytis seminaruose, vykti į stažuotes. Tačiau taip pat kvalifikaciją kelti gali kartu aptardami klaidas, ieškodami būdų, kad jos nepasikartotų, analizuoti konkrečius atvejus, plėsti atsakomybės ribas, kt.
    • Rūpinimasis kolektyvo mikroklimatu. Vadovas turi domėtis, kaip jaučiasi darbuotojai darbe, atkreipti dėmesį, ar neatsiranda nesutarimų įmonės viduje.
    • Sutelkia darbuotojus vienam tikslui. Visuomet yra svarbu, kad darbuotojai aiškiai suvoktų įmonės tikslus ir siektų jų bendromis jėgomis.

    Grįžtamasis ryšys iš darbuotojų:

    • Pasitikėjimas. Darbuotojams svarbu, jog jie galėtų pasitikėti vadovu bei kad vadovas pasitikėtų darbuotojais skirdamas jiems daugiau autonomijos, įtraukdamas į įmonės sprendimų priėmimą, skatindamas darbuotojų saviraišką.
    • Teisybė. Taip pat darbuotojams yra svarbu jausti, kad su jais yra elgiamasi teisingai, jog atlygis, kurį gauna, atitinka pastangas ir gebėjimus. Pavaldiniai apie atlygio teisingumą sprendžia lygindami save su kitais darbuotojais, kurių indėlis įmonės veiklai yra panašus. Vadovui yra svarbu pažinti savo darbuotojus, suprasti, kas jiems yra svarbu, ko jie siekia, kas juos motyvuoja, o kas ne.
    • Harmonija. Darbuotojai siekia darbe nejausti įtampos, palaikyti gerus santykius su kolektyvu ir vadovu, sulaukti pagalbos ir paramos, kai to prireiks atliekant sudėtingesnes užduotis.
    • Tobulėjimas. Ir dažniausiai darbuotojai viliasi tobulėti, įgyti naujų kompetencijų, įveikti iššūkius, kilti karjeros laiptais arba įgyti naujų atsakomybių.

    Komunikacija yra svarbiausias vadovo darbo aspektas, kadangi komunikuojant yra perduodami darbai, išsiaiškinami darbuotojo lūkesčiai ir transliuojama, ko yra tikimasi iš pavaldinio, kokį rezultatą norima matyti.  Susitelkusiose, gerai dirbančiose ir suvokiančiose darbo tikslus grupėse tikslinga vadovautis demokratiniais principais paremtu stiliumi. Jeigu darbo grupę sudaro aukštąjį išsilavinimą turintys žmonės (pvz. mokslinėse grupėse), efektyvus bus liberalus bendravimas su darbuotojais. Pairusiose, nesugebančiose susitelkti darbui grupėse tam tikrą laiką gali būti efektyvus ir autokratinis valdymas, tačiau naudojant jį ilgesnį laiką sunku tikėtis efektyvios vadovavimo veiklos.

    Iš esmės turi egzistuoti ryšys tarp organizacijos poreikių, užduočių, keliamų reikalavimų ir tarp kvalifikuotų, patyrusių, gaunančių gerą atlyginimą darbuotojų reikmių. Vadovas turi aktyviai rūpintis visos organizacijos sėkme ir siekti, kad į šį procesą būtų įtraukti žmonės, su kuriais dirbama. Dalyvavimo ir rūpinimosi funkcijų suderinimas – pagrindinis vadovavimo rūpestis.

    Tai paskutinis šio ciklo straipsnis. Dėkojame visiems, kurie buvo kartu, skaitė, komentavo ir dalinosi.

    Paulius ŠŪMAKARIS

    Straipsnių ciklas parengtas įgyvendinant projektą „Verslumo ir inovacijų paramos paslaugų plėtra – VIPPP“, finansuojamą Europos regioninės plėtros fondo.

    Daugiau apie projektą:

    Įgyvendinant iš dalies ES Struktūrinių fondų finansuojamą projektą „Verslumo ir inovacijų paramos paslaugų plėtra – VIPPP“ sutarties Nr. VP2-2.2-ŪM-02-K-01-008, sukurtas straipsnių ciklas, skirtas verslumo skatinimui. Projektas vykdomas pagal Lietuvos 2007 – 2013 m. Ekonomikos augimo veiksmų programos 2 prioriteto „Verslo produktyvumo didinimas ir verslo aplinkos gerinimas“ priemonę „Asistentas – 4” ir finansuojamas Europos regioninės plėtros fondo.

    Projekto vykdytojas: asociacija „Lietuvos mediena“

    logo

    Viktoras Hugo

    0

    „Ateitis – tai vaiduoklis tuščiomis rankomis, kuris viską žada, bet nieko neturi“.

    Kaip pačiam atlikti būsto apdailą: glaistymo abėcėlė

    4

     

    Nuglaistyti sienas ir lubas, jas paruošti tapetams klijuoti ar tiesiog dažyti, atrodytų, juokų darbas. Tept glaistą šen, tept ten, ir viskas. Statybų specialistai atkreipia dėmesį, kad tinkamai pasiruošti, išsirinkti kokybišką glaistą ir gerai jį džiovinti reikia vadovaujantis konkrečiomis taisyklėmis.

    Kaip namuose tapti meistru, po kurio glaistymo sienos būtų tinkamos tiek dažyti, tiek tapetams klijuoti, pataria statybinių medžiagų gamintojų bendrovės „Knauf“ techninis specialistas Kastytis Vaseris.

    Glaistymo technikai įtakos turi ir planuojamas apšvietimas

    Pirmiausia patariama nuspręsti, kokia galutinė būsto apdaila bus atliekama – ar klijuojamos įvairios plokštės ar plytelės, įvairių faktūrų dekoratyvūs tinkai ar tapetai, ar bus dažoma ypač blizgiais dažais, ar populiariausiais pusiau blizgiais (matiniais) dažais.

    Tuomet reikėtų įvertinti esamą sienų ar lubų paviršių ir jo būklę: ar tai naujai įrengtas lygus tinkuotas paviršius, ar remonto atveju – grubus paviršius. Apsisprendus, kokia apdaila bus atliekama, ir įvertinus paviršiaus būklę, telieka pasirinkti tinkamą glaistymo techniką: pakaks storesnio išlyginamojo sluoksnio ar reikės vieno ar kelių plonų smulkaus glaisto sluoksnių.

    Glaisto ir technikos pasirinkimui įtakos turi ir numatomas apšvietimas: natūralus, intensyvus dirbtinis, krintantis statmenai plokštumai ar palei plokštumą. Tik įvertinus tai, vertėtų išsirinkti glaistą.

    „Glaistymas nėra toks paprastas procesas, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Vakarų šalyse glaistymą bandoma paversti kuo suprantamesniu, kad būtų įmanoma prieš darbą sutarti, ką glaistytojai turi padaryti,  kad vėliau nekiltų nesusipratimų. Specialistai yra sukūrę vadinamąją sistemą Q (ang. Quality – kokybė), kuri išskaidoma į kelis lygmenis, t. y. Q1, Q2, Q3, Q4, ir tokiu būdu pasiekiamas bendras sutarimas, kokiomis medžiagomis ir kokiomis darbo operacijomis galima pasiekti sutartą paviršiaus paruošimo kokybę“, – pasakoja K. Vaseris.

    Pavyzdžiui, Q1 paviršiaus paruošimo lygio užteks, jei planuojama ant sienos klijuoti plyteles ar natūralius akmenis. Ant tokios sienos gali matytis darbinės tinko žymės, plyšeliai ir siūlės. Jei sieną planuojama dekoruoti tinku ar gruoblėtais pluoštiniais tapetais, reikės Q2 paviršiaus paruošimo lygio. Tokia siena gali turėti nelygumų.

    Q3 – dažniausiai taikomas lygmuo, naudojamas įprastiems tapetams, matiniams dažams ir pan. Q4 – lygmuo, naudojamas ypač smulkios struktūros tapetams ar blizgiems dažams.

    Būtina tinkama temperatūra

    Glaistymui ypač svarbus paviršiaus pagrindo paruošimas. Reikia patikrinti, ar nėra sluoksnių, trukdančių naujo glaisto sukibimui (senos dažų dangos ar jų likučiai ir pan.), ar pagrindo paviršius nėra byrantis.

    „Visus sluoksnius, kurie trukdo sukibimui ar kelia įtarimą, reikia pašalinti. Įgeriančius ir byrančius pagrindus gruntuoti su stipriu giluminiu gruntu, o įgeriančius, bet nebyrančius pagrindus gruntuoti su įprastiniu giluminiu gruntu. Prieš glaistymą būtina užtaisyti visas išdaužas, griovelius. Būtina užtikrinti palankią patalpų temperatūrą tiek glaistymo, tiek glaisto džiūvimo metu. Patalpos ir glaistomo pagrindo temperatūra turi siekti + 5 C, o glaistant gipsiniais glaistais – +10 C“, – pataria „Knauf“ techninis specialistas.

    Kaip rinktis glaistą?

    Ne vienam meistrui kyla klausimas, kaip išsirinkti tinkamą glaistą. Jų įvairovę galima suskirstyti į kelis tipus: mineraliniai ir polimeriniai, paruošti naudoti (parduodami kibirėliuose) ir milteliniai, t. y. maišeliuose, skirti storesniam sluoksniui ar plonasluoksniai.

    Atliekant remonto darbus, t. y. glaistant nelygius paviršius, dažnai reikia storesnio sluoksnio glaisto. Tokiu atveju tinkamesni mineraliniai glaistai. Vienas iš pavyzdžių būtų gipsinis glaistas „Knauf Q-Filler“. Jis tiekiamas miltelių forma ir prieš naudojant jį reikia sumaišyti su vandeniu. Mineraliniai glaistai patogūs glaistant angokraščius, įstačius langus ar duris bei lyginant plokštumas sumontavus išorinius kampus.

    „Jei paviršių reikia glaistyti plonu sluoksniu, t. y. pasiekti didesnį glotnumą, geriausiai tinka jau paruošti naudojimui polimeriniai glaistai. Ypatingais atvejais, kai reikalingas ypač glotnus paviršius, pavyzdžiui, marmuro imitacijai ar dengiant lazūra arba kitaip vadinama dažyve, glaistymo užbaigimui naudojamas ypač smulkus polimerinis glaistas. Ypač smulkūs glaistai dažnai naudojami paskutiniam sluoksniui padengti, kai planuojamas stiprus šoninis apšvietimas – dirbtinis arba natūralus“, – pasakoja K. Vaseris.    

    Vadovautis instrukcijomis ir neeksperimentuoti

    Gipsiniai glaistai maišomi su švariu šaltu vandeniu. Svarbu tiksliai laikytis glaisto ruošimo instrukcijų, kurios nurodytos ant pakuotės ar produkto techniniame lape, t. y. pilti vandens tiek, kiek nurodyta, neeksperimentuoti. Kitaip nei su cementinėmis medžiagomis, gipso skiedinio vėliau negalima skystinti ar tirštinti papildomai pilant vandens ar glaisto miltelių.

    Jei paruoštas gipsinis glaistas pradeda kietėti, t. y. dirbti su juo jau sudėtinga ar neįmanoma, tokio glaisto geriau nebenaudoti, o pasiruošti naujo.

    Polimeriniai glaistai iš karto būna paruošti darbams, t. y. pakanka atidaryti kibirą ir naudoti glaistą. Jei glaistas pastovėjęs ar norima turėti šiek tiek skystesnę jo konsistenciją, leidžiama šiek tiek jį praskiesti švariu vandeniu.

    Negalima dirbtinai spartinti džiovinimo

    Statybų specialistų teigimu, labai svarbu, kad glaisto sluoksnis tinkamai išdžiūtų. Tai reiškia, kad džiovinimo negalima spartinti jokiomis priemonėmis.

    „Geriausiai glaistas džiūva, jeigu yra geras vėdinimas, bet jokiu būdu ne skersvėjis, ir palanki patalpos temperatūra. Didžiausia blogybė, kai glaistyti paviršiai dirbtinai šildomi aukšta temperatūra. Arba glaistas „pagerinamas“ greitai stingstančiomis medžiagomis, pavyzdžiui, statybiniu gipsu arba greito rišimosi cementu. Po tokios saviveiklos glaisto savybės pasikeičia ir jis gali atšokti ar sutrūkinėti“, – atkreipia dėmesį K. Vaseris.

    Skaičiuojama, kad 1 mm polimerinio glaisto sluoksnis prie palankių sąlygų džiūva parą. Tai priklauso nuo įvairių aplinkybių – aplinkos ir pagrindo temperatūros, drėgmės, oro patalpoje, tinkamo vėdinimo.

    Gipsinis glaistas džiūva kitaip. Įpylus į glaistą vandens, prasideda cheminė reakcija, kurios metu formuojasi tvirta kristalinė struktūra. Todėl šiems glaistams neturi įtakos jo sluoksnio storis. Įprastomis sąlygomis gipsinis glaistas sukietėja per keletą valandų.

    K. Vaserio teigimu, patikrinti, kada paviršius jau tinkamai nuglaistytas, galima vizualiai įvertinant sienos ar lubų būklę.

    „Ruošiant paviršių struktūrinei apdailai, t. y. stambiems struktūros tapetams, dekoratyviems tinkams ar struktūriniams dažams, ant nuglaistyto paviršiaus gali matytis darbo instrumentų palikti nežymūs pėdsakai, esant šoniniam apšvietimui matomi šešėliai. Dažant matiniais dažais, dengiant smulkios faktūros dekoratyvias dangas (iki 1 mm) ar klijuojant smulkios faktūros tapetus – leidžiami aiškūs šoninio apšvietimo šešėliai, tačiau darbo instrumentų paliktų žymių negali būti“, – teigia „Knauf“ techninis specialistas. 

    Rimantas KATULIS

    Gelgaudiškis kviečia į ypatingą miestelio šventę – Žolinę

    0

     

    Rugpjūčio 14-15 dienomis Gelgaudiškio kultūros centras kartu su viso miestelio bendruomene organizuoja ypatingą dviejų dienų Gelgaudiškio miestelio šventę, kuri tradiciškai sutampa su didžiausiais parapijos atlaidais – Žoline. 

    Šie metai Gelgaudiškiui ypatingi. Dėl nuoširdaus ilgamečio miestelėnų darbo Gelgaudiškis paskelbtas viena iš dešimties 2016 metų Lietuvos mažųjų kultūros sostinių, užbaigiami Gelgaudiškio dvaro aplinkos tvarkymo darbai, ruošiamasi iškilmingai atidaryti ypatingą restauruotą statinį – karilioną.

    Šventei paruošta itin gausi renginiais programa.

    Rugpjūčio 14 d.

    nuo 13.30 val. vyks sporto žaidynės, kuriose dalyvaus visos Gelgaudiškio seniūnaitijos.

    20 val. prie Gelgaudiškio dvaro vyks pirmasis muzikos festivalis „Gelgaudiškio dvare groja mūsų vaikai, o mes labai norėjome groti…“. Jo metu bus įžiebiamas naujasis dvaro aplinkos apšvietimas.

    Rugpjūčio 15 d.

    nuo 8 val. tradiciškai švęsime Žolinę su atlaidų Mišiomis bažnyčioje, gėlių fejerverkais miestelyje ir kaimuose. 16 val. po atlaidų vyks Gelgaudiškio dvaro aplinkos atidarymo iškilmės „Dedikacijos Gelgaudiškiui“ kartu su maestro kompozitoriumi, nacionalinės premijos laureatu prof. Giedriumi Kuprevičiumi, polonezu, diksilendu „Linksmieji vyrukai“ iš Kauno (meno vadovas – Audrius Pučinskas) ir kitomis choreografinėmis kompozicijomis. Nuo 18 val. tradicinis koncertas vasaros estradoje „Čia Gelgaudiškis buvo ir bus“, kuriame dalyvaus liaudiškos muzikos kapela iš Kauno „Smilga“ (vad. Kajetonas Bačkutis), „Raganiukės“ teatras iš Vilniaus surengs interaktyvų, Žolinės šventei pritaikytą spektaklį visai šeimai „Raudonkepuraitė žolininkė“, ypatingi vakaro svečiai – legendinė Igorio Berino roko grupė „ex Hiperbolė“, koncerto pabaigoje pasirodys jaunimo pamėgta pop muzikos grupė „Tautinis brandas“.

    Šventės organizatoriai kviečia atvykti į rugpjūčio 14 ir 15 dienos Gelgaudiškyje vykstančius renginius.

    Gelgaudiškio kultūros centro informacija

     

    Paslaptis atskleista! Paviešinta, kaip atrodys „Radistai švenčia!“ scena

    0

     

     „Radistai švenčia!“ – renginys, po kuriuo seka žodžiai didžiulė scena, galingas garsas, įspūdingas apšvietimas ir LED projekcijos. Jeigu socialiniai tinklai nemeluoja, tai šie žodžiai tikrai bus patvirtinti rugpjūčio 30 dieną!

    „Dedame visas pastangas, kad šią vasarą būtų galima užbaigti kuo galingiau ir stipriau!“ – sakė renginio organizatorius Gytis Žitkauskas, kuris paviešino, kaip atrodys renginio scena.

    Rugpjūčio 30 dieną – įspūdingiausia vasaros pabaiga po atviru dangumi. Daugybė pramogų ir linksmybių, kokybiška muzika ir, be jokios abejonės, vakarą užbaigs „Radistai“ – Jonas Nainys ir Rolandas Mackevičius!

    Trečio straipsio

    Sunkios meilės istorija neištikimybės ir moters ašarų fone

    0

     

    Jos gyvenimą kaimo senbuviai žino ne iš pasakojimų, ne paslaptis yra ir moters išgyventos dramos, nors ji pati niekada nebuvo linkusi širdies atverti, guostis kaimynėms dėl skaudžiomis rykštėmis plakančio likimo. Ir jei kada nors būtų pastatytas paminklas moters kantrybei, ištvermei, tryptai sutryptai meilei ir aukščiausiam taurumui, šiame paminkle pirmiausiai, be abejo, būtų įrašytas jos vardas… Paprastos kaimo moters, kuriai kilnumas, ištikimybė yra gyvenimo pamatas. Kazimiera, Kazytė (taip vadinsime šią paprastą moterį, kurios tikrasis vardas ir pavardė redakcijai žinoma) nieko nepadarė, kas verstų ja stebėtis, tačiau nepajudinami jos moralės principai, kraštutiniškai nusiteikusių feminisčių galbūt tituluojami kaip moteriškos savigarbos neturėjimas, vis tik stebina. Nelabai linksma istorija apie moterį, be gailesčio atidavusią savo širdį, rodos, to nevertam žmogui, motiną, į gyvenimą išleidusią ne savo pagimdytą kūdikį, deja, – ne vienetinis atvejis mūsų krašte: panašių atvejų vis dar daugybė…  

    Laimė buvo neilga

    Kazimiera į šeimyninį gyvenimą įžengė taip, kaip įžengia daugybė kaimo merginų. Beržų šešėliuose gegužinė, gailiai virkdoma armonika ir tyliai tariami žodžiai… Na, iš pradžių tegul ir ne meilės, tačiau virpina degti ištroškusią širdį svaigios paslapties nujautimu. Merginos ateitis tuomet atrodo kaip graži pasaka: štai jis, pasakų princas (tegu ir traktorininko drabužiais dienomis vaikštantis), ateina, paima už rankos ir tyliai tyliai vedasi link nematomų durų, už kurių – išsipildžiusių svajonių šalis. Taigi tas vienas vienintelis Kazytei tapo vienmetis Antanas, gimęs, užaugęs tame pačiame krašte kaip ir ji. Kolūky nugirtas kaip darbštus, rūpestingas po pusės metų draugystės tapo teisėtu 25 m. tuomet sulaukusios Kazimieros vyru. Vestuvės buvo tylios, kuklios: be didelių iškilmių, be svaigių šokių, tiesiog susirašė du jauni žmonės, be iškilmingos palydos vienas kitam meilę ir ištikimybę prisiekė prie altoriaus. Bet argi tai buvo svarbu? Tikėjosi, visas gyvenimas bus kaip šventė. Ir, rodos, buvo. Abu dirbo kolūkyje (ji – laukininkė, jis – mechanizatorius), kolūkis namus gyvenvietėje jaunai šeimai pastatė, o kai apie naujakurių sodybą ėmė ratus gandrai sukti, atrodė, ko daugiau bereiks! Gimė viena dukrelė, paskui kita – tik gyvenk ir džiaukis maloniais rūpesčiais. Bet… tiesą sakė L.Tolstojus, kad visos laimingos šeimos panašios viena į kitą, kiekviena nelaiminga šeima yra nelaiminga savaip. Netruko ir Kazytė tuo įsitikinti…

    Prieš sūnaus gimimą vyras ėmė „dūkti“

    Šeimos idilė pamažu ėmė irti. Vyras vis dažniau pareidavo su kvapeliu, vis dažniau jam darėsi ankšta namuose, vis dažniau bodėjosi savo šeima. Iš jo vis dažniau sklido šaltis, neberūpėjo jam nei žmona, nei dukrelės, moteris ėmė nerasti su juo bendros kalbos. Vyras pradėjo ir naktimis nebepareiti namo. Ryte paklaustas, kur buvo, piktai burbteldavo: „Gėriau su draugais“. O paskui po kaimą ėmė sklandyti gandai. Iš pradžių pakuždomis, vėliau – vis garsiau, kol galų gale ir Kazytės ausis pasiekė: meilužę jos Antanas susiradęs. Ir ne bet kokią, o dešimčia metų jaunesnę Kazytės sesers vyro seserį, gyvenusią nesėkmingoje santuokoje, kurioje augo taip pat du vaikai. Kaimo moralė meilužiams nė motais buvo. Akis badė žmonės kalbomis, priekaištais, tačiau viskas perniek. Kazimiera savo žmogų taip pat bandė į protą atvesti – veltui. Kur buvęs, kur nebuvęs – pas naująją mylimąją. Baisėjosi kaimo žmonės, kad Antanas daugiau ne šeimoje, o pas Moniką, piktinosi, kad du vyrai (Monikos teisėtasis ir meilužis) po vienos moters sparnu šilumos iešką. Ką tuomet išgyveno Kazytė, sunku ir įsivaizduoti. Juolab, kad į pasaulį beldėsi nauja gyvybė, pradėta abiejų sutuoktinių… Moteris per ašaras kelio nematė, iš vaiko tėvo jokios paramos, tik užgaulionės, o kur dar jo meilužės kabinėjimaisi!

    Gandras, trečiąkart apsukęs aplink Kazytės ir Antano namus ratą, šįkart atnešė sūnų. Atrodytų, tai buvo tikras ženklas vyrui atsipeikėti: juk jau yra vyriškojo pasididžiavimo įrodymas, ženklas, kad pavardė neišnyks… Viskas veltui… Svetimo guolio garbintojui žydėte žydėjo  pavasaris, išmesdamas iš galvos pareigas, atsakomybę ir kaimo žmonių pasmerkimą…

    Kazytė viena supo sūnelį. Sakoma, ne iš meilės pradėti vaikai būna alergiški. Tokiu šeimai sunkiu metu atėjęs į pasaulį vaikutis kaip tik toks ir buvo: Kazimiera dar ir dabar negali pamiršti, kaip sunku buvę jį auginti. Viena prie vaiko lopšio, viena su jau paaugusiomis dukrelėmis, viena su savo skausmu ir ašaromis…

    Su meiluže – į kitą rajoną

    Sūnui buvo jau dveji metukai, kai įvyko lūžis. Tiesa, nieko gero nelemiantis. Patyliukais Kazytės žmogus susirinko savo drabužius ir neatsisveikinęs net su vaikais išėjo. Tik vėliau Kazimiera sužinojo, kad Monika, palikusi savo vyrą, susimetė su Antanu klumšelius ir patraukė laimės ieškoti. O ją aptikti ketino visai kitame rajone. Kazimiera žinojo, kad Monika iš kaimo išėjo nešiodamasi po krūtine Antano kūdikį…

    Oficialiai su šeimą išdavusiu vyru Kazimiera neišsituokė. Tas vis grįždavęs – ne, ne vaikų aplankyti: tai vieno, tai kito daikto, rakando pasiimti. Gyveno moteris, paskendusi namų rūpesčiuose, tupinėdama apie vaikus, nesitikėdama daugiau nei laimės, nei meilės, nei šilumos.

    Susitaikė teisme

    Taip prabėgo pora metų. Su neištikimuoju šeimą palikusiu vyru Kazimiera susitiko… teisme. Bendrą šeimos turtą – lengvąjį automobilį – Antanas buvo pasiėmęs ir neketino dalintis juo su šeima. Kazimiera dėl to kreipėsi į teismą: nepasidalina patys, padalins teisėjas. Paini pasirodė ši byla, tad teisėjas pakvietė į atskirą patalpą abu sutuoktinius pasišnekėti prie keturių akių ir išsiaiškinti – gal patys atrasią sprendimą, kaip pasidalyti automobilį? Tai, ką Kazytė išgirdo iš vyro tame atskirame kambarėlyje, nebuvo girdėjusi ilgus metus: ramus balsas, jokio pykčio ir paprasti, nuoširdūs žodžiai. Pora metų tepagyvenęs su meiluže, Antanas, pasirodo, neradęs ten laimės… Žodis po žodžio, susitaikė sutuoktiniai, viską Kazimiera ir neprašoma atleido. Antanas nepuolė savo moteriai į kojas, nepripažino savo klaidų, nemaldavo atleidimo – tiesiog parėjo namo, į šeimą.

    Lazda atsisuko kitu galu  

    Už Kazytės ašaras Monikai likimas skaudžiai atlygino. Pasirodo, ji neliūdėjo netekusi Antano – tuoj jos gyvenime atsirado kitas vyriškis, su kuriuo dar dvi dukras sugyveno. Štai tada ir smogė lazda kitu galu – buvusiai Antano mylimajai teko patirti tai, ką ilgus metus išgyveno Kazytė. Naujasis Monikos vyras buvo kaip reta baisus mergininkas: nepaisė savo moters, nerūpėjo jam dukros, moteriškos šilumos ieškojo vis kitame glėbyje. Nepraėjo šie išgyvenimai be pėdsako: Monika susirgo vėžiu, o paskui ir mirė našlaičiais palikdama visus su trimis vyrais sugyventus vaikus…

    „Aš tavo sūnus…“  

    Po Monikos laidotuvių praėjus kuriam laikui, kaip prisimena Kazimiera, jų namų duris pravėrė paauglys berniokas, gal 13–14 metų amžiaus. Priėjęs jis prie Antano ir tiesiai pasakęs: „Aš – tavo sūnus“. Suprato Kazytė, kas jis toks, nepajuto, kaip našlaituką kaip savo vaiką priėmė ir į šeimą, ir į savo kentėtą iškentėtą širdį, nematydama jame vyro neištikimybės. Vaikas Kazytę mama vadino, augo visai taip pat kaip ir kiti šeimos vaikai: apgaubti motinos rūpesčio ir slėpdamiesi nuo tėvo rūstumo (meilės savo vaikams, kaip sako Kazimiera, Antanas niekada nedemonstravo – kažin ar išvis ją jautė?).

    Nešė savo kryžių kantriai

    „Norėjau, kad vaikai turėtų tėvą, norėjau, kad visi gyventume darnioje šeimoje“, – savo atlaidumą aiškina dabar Kazimiera ir kartu prasitaria, jog vaikai (visi dabar turi savo gyvenimus, iš namų išskridę, jau ir anūkų sutuoktiniai sulaukę) iki šiol galbūt jos pasiaukojimo nesuprato – vis priekaištavę, kad tėvą atgal priėmė… 

    O ir vėliau gyvenimas (ir vyras!) moters nelepino. Visą gyvenimą buvusiai ištikimai vienam vyrui, tik kančiomis jai likimas už tai atseikėjo. Ramybę moteris atgavo tik po Antano mirties: iki tol, likusi su savo žmogumi viena, negalėjo guostis tyliai ramiai laukianti saulėlydžio. Namų ruoša, gyvuliai, buitiniai pokalbiai, kuriuos „nuspalvindavo“ vis išgeriančio vyro pykčio protrūkiai – tai ir visa svajota laimė. Atrodytų, buvo šalia žmogus, tačiau moteris jautėsi vieniša (vienatvė dviese, kaip žinia, sunkesnė: nes neišeisi, kur akys mato, neišmesi savo širdgėlos lyg sutrūnijusio baldo, nepasidalinsi ja lyg duonos rieke – ji tik tavo ir niekieno kito). Todėl Kazimiera retai ir iš namų teišeidavo, negirdėdavo jautrios jos skausmui kaimynės nei skundų, nei aimanų – ji viena pati su savo rūpesčiais, kuriuos trumpam išsklaidydavo tėviškėn pasisvečiuoti sugrįžę visi keturi jos vaikai… O meilė? Galbūt ji būna ir tokia – be žvakių prieblandos, be bemiegės žvaigždėtos nakties, be saulėtekio dviese, be tylaus kalbėjimo akimis. Meilė būna ir kaip sunki juoda žemė – kartais klampi, kartais kieta, gerianti ne prakaitą, o skausmą, atmieštą pareigos ir atsakomybės jausmu. Tokia, matyt, ir Kazimieros meilė…   

    Neklausia Kazimiera, moteris nemažą metų naštą ant pečių laikanti, kodėl jai tokia dalia skirta. Svarsto moteris, atrodytų, labai paprastai: „Davė Dievas gyvenimą, davė ir kryžių…“ Be to, žvelgdama aplink, ji pastebi: „Kitam dar blogiau nei man – ką čia skųsiesi…“   

    Psichologės komentaras

    „Skaitant šią istoriją, pirma kylanti mintis yra „kaip tipiška“, „kaip dažna“, – šią istoriją komentuoja psichologė, psichoterapeutė Vilma Vėlyvienė. – Tai skamba lyg ir prieštaringai: kaip gali būti tipiška, kas nėra sveika ar sveiku protu pagrįsta? Tačiau reikia pripažinti, jog mūsų didžiosios visuomenės dalies tarpasmeninių, šeimos santykių patriarchiškumas nėra taip toli pažengęs lyginant su kitomis gyvenimo sritimis, todėl skaitant istoriją gali nesuprasti, apie kokį amžių čia kalbam: apie 20 ar 21 amžiaus pradžią. Tuomet iki pat 20 amžiaus pradžios vyravo vyro, kaip šeimos centro, apie kurį sukasi visas šeimos gyvenimas, modelis, nors ir tuomet moteris laikė visus namų kampus. Tai būtų galima paaiškinti tradicija, ekonominės moters laisvės stygiumi, tačiau ir tuomet buvo savarankiškų, save gerbiančių moteriškos lyties atstovių, kurios reikalavo partnerystės šeimos santykiuose, o ne tarnystės. Dažnai yra sakoma: „Dėl vaikų gyvenu“. Nereikia dėl vaikų – dėl savęs reikia gyventi. Dažnai vaikai sako, jog „nereikėjo dėl manęs“, kadangi vaikams kur kas blogiau  gyventi įtemptuose, nepagarbiuose santykiuose, negu gyventi su vienu iš tėvų. Skyrybos yra didelis stresas, bet gyventi itin nedarnioje šeimoje yra lėtinis ir nuolatinis stresas. Netvirtinsiu, jog reikia skirtis iškilus pirmam konfliktui, tačiau jei jie yra nuolatiniai, tai juos reikia spręsti, o ne ignoruoti, laukti, kol savaime išsispręs, t.y. „kitas pasikeis“. Ir Kazytės atvejis rodo, jog kaip belauktum – nepasikeičia. Keičiasi, nori kartu kylančias bėdas spręsti brandūs žmonės. Nebrandūs ir patyrę krizes lieka, kokie buvę. Žmogų subrandina, arba priešingai – nesubrandina, mūsų tėvai, jų gyvenimo, tarpusavio santykių  modeliai, kuriuos užaugę vaikai dažniausiai pakartoja. Kazytės atveju matome kažkokį kantrumą, gebėjimą  atlaikyti sunkumus, tačiau nematome, jog tai atnešė naudos ir laimės. Taigi lyg pasitvirtina liaudiška išmintis „tas prakeiktas nuolankumas“, todėl savo laimei sukurti reikia ne kantrumo, bet ir savo tvirtumo“.

    Laima GRIGAITYTĖ

    Onutė Miliauskienė: tarp žmonių, su žmonėmis, žmonėms…

    0
    OLYMPUS DIGITAL CAMERA

     

    Šie metai Tautkaičių (Sasnavos sen., Marijampolės sav.) laisvalaikio salės vadovei Onutei MILIAUSKIENEI dovanojo svarbių jubiliejų: sukako 45 metai, kai ji dirba kultūrinį darbą, jos vadovaujamas klojimo teatras „Gegnė“ švenčia savo gyvavimo 65- metį ir taip pat suėjo 40 metų, kai klojimo teatrui vadovauja būtent Onutė Miliauskienė. Taip pat šiemet per tradicinę Tautkaičių Žolinę visuomenei bus pristatytas leidinys „Tautkaičių kultūros kronika“, apžvelgiantis visą nueitą kelią.  

     Ne tik Sasnavos seniūnijos – visos Marijampolės savivaldybės – kultūrinis gyvenimas jau neįsivaizduojamas be tradicinių švenčių, kasmet vykstančių Tautkaičiuose. Čia rengiamose Sekminėse, klojimo teatrų festivaliuose, Žolinės šventėse apsilanko daugybė žmonių, kuriuos ši vieta traukia ir gražiai puoselėjamomis tautinėmis tradicijomis, ir gražiais renginiais, ir šilta, jaukia atmosfera, sklandančia meniškai tvarkomoje aplinkoje (išties – Tautkaičių klojimo teatro kiemas jau kuris laikas – viena gražiausių vietų, ko gero, ne tik Marijampolės apskrityje). Visų šių gražių dalykų siela – ta pati Onutė Miliauskienė, kurios visas gyvenimas ir skirtas būtent tam: žmonėms, kultūrai, tautiniam paveldui.     

    Klojimo teatro siela

    Šiek tiek faktų, susijusių su O. Miliauskienės veikla: 1950 m. įkurtas Tautkaičių klojimo teatras, 2001 m. įkurta klojimo teatro „Gegnė“ draugija, 2002 m. pastatytas ir atidarytas  vienintelis naujas Lietuvoje klojimo teatras (deja, deja, kaip rodo pastarųjų metų patirtis, 250 vietų 20 metrų ilgio kluonas nesugeba sutalpinti visų norinčių žiūrovų: daug kam tenka stovint stebėti spektaklius, kitiems apskritai prasibrauti į vidų net nepavyksta).  

    Onutės Miliauskienės darbo ir entuziazmo vaisiais daugelį metų džiaugiasi ne vien žiūrovai, bet ir jos vadovaujamo teatro artistai. Pati „Gegnės“ vadovė mano, jog tiesiog puikus kolektyvas, žmonės, su kuriais ji dirba, ir yra sėkmės priežastis. Bet, sutikime, ne vien! Juk ne kiekvienas vadovas galėtų pasigirti, jog jo kolektyve žmonės dalyvauja iš kartos į kartą. O būtent taip yra „Gegnėje“: O.Miliauskienė dabar jau dirba su buvusių artistų anūkais (net proanūkiais!), kaip anksčiau dirbo su jais, jų vaikais! „Turime labai gerą jaunimą, – sako klojimo teatro vadovė, – tad ir visi sunkūs darbai atrodo ne tokie sunkūs: juk kai nuoširdžiai dirbi žmonėms, ir jie tau tuo pačiu atsimoka“. Nors Taukaičių klojimo teatrų šventės siela savaitę po šventės būna išsekusi, tačiau tas laikas praeina – ir vėl nauji spektakliai, repeticijos, išvykos bei noras menu įprasminti būtį.

    Nors ir pasirengimas šventei atima daug jėgų, smagu, kai savo vidine ugnimi pavyksta ir kitus uždegti. O. Miliauskienė neslepia džiugaus jaudulio, kad jau gali konstatuoti, jog jaunimas, niekieno neverčiamas, su užsidegimu kasmet noriai pina Sekminių vainikus į šventę tikrai įdėdamas dalelę savęs. Tokie dalykai – geriausias vadovės darbo įvertinimas.

    Visada tarp žmonių, su žmonėmis

    O. Miliauskienė kilusi iš vaizdingojo Dzūkijos krašto. Baigusi tuometinę Marijampolės kultūros mokyklą (beje, mokydamasi dar ir dirbo Radiškės kultūros namuose), pagal paskyrimą atvyko į Tautkaičius, tuomet į buvusį V. Montvilos vardo kolūkį. Tai vienintelė O. Miliauskienės darbovietė, nors jos pavadinimas, vis naujam permainų vėjui padvelkus, keitėsi net septynis kartus (šiuo metu Tautkaičių laisvalaikio salėje gyvuoja trys kolektyvai: kaimo kapela „Sūduva“, vokalinis instrumentinis ansamblis ir minėtoji klojimo teatro bendrija „Gegnė“).

    Tautkaičiai tapo O. Miliauskienės tikruoju uostu. Be kultūrinio darbo, moteris aktyviai dalyvauja ir visuomeninėje veikloje: iki šių metų buvo Tautkaičių bendruomenės pirmininkė (pagalbininkė – ir dabar). Visada tarp žmonių, visada su žmonėmis. Kitaip ir negalėtų. „Man labai reikia žmonių, – prisipažįsta O. Miliauskienė, – tik dėl jų bet koks darbas yra prasmingas. Labai džiaugiuosi, kad visą gyvenimą mane supo ir supa labai geri žmonės, į kuriuos sunkią akimirką gali remtis, kurie ir į tave su pasitikėjimu remiasi.“ Tiesa, apie savo asmeninį gyvenimą, patirtus likimo smūgius, išgyventas kančias „Gegnės“ vadovė nelinkusi kalbėti – ji neleidžia sau guostis, skųstis, o sunkią gyvenimo patirtį linkusi atsverti ta pačia savo tarnyste – žmonėms, kultūrai. Be to, remiantis O. Miliauskienės pavyzdžiu, toks jau yra to kultūros darbuotojo gyvenimas: negali nieko savo gyvenime planuoti – už tave būna suplanuoti ir savaitgaliai, ir šventės… Gal dėl to su darbu mintyse gula ir keliasi. Prisipažįsta: būna, kad naktį iš miego netikėtai pabudus galvoje jau rikiuojasi naujo renginio scenarijus…

    Senąjį paveldą menantis kaimas – išpuoselėtos aplinkos fone

    „Mano sūnus Alvydas, baigęs kultūros vadybos studijas, – pasakoja O. Miliauskienė, – dirba kartu su manimi Tautkaičių kultūrinio darbo organizatoriumi. Taigi ramu, jog į patikimas rankas atiduosiu tai, ką dirbau visą gyvenimą, nors ir nesinori galvoti apie tą laiką, kada teks su darbu atsisveikinti…“ Tiesa, nuveikti dar likę labai daug. O. Miliauskienės sumanymuose, be įprastinių darbų, – etnokultūros centro Tautkaičiuose tolesnis kūrimas. Jau daug kas šia linkme pasistūmėta: yra ir XIX amžiaus autentiška veikianti kalvė, ir kitų amatų (tarp jų – ir audimo staklės laukia, kol bus nuolat „žadinamos“) reikmenų, o „Gegnės“ aplinka dailiai plečiasi gražių pavėsinių, medžio skulptūrų, gėlynų dekoracijomis. Kam visa tai? Kad kaimas į ateitį žengtų nepamiršdamas praeities, kad kaimo žmogus, išsaugodamas senąsias tradicijas, daugiau vilties ir optimizmo turėtų.      

    Laima GRIGAITYTĖ

    Autorės nuotraukos.

    Onutė Miliauskienė. Išpuoselėta "Gegnės" aplinka. Išpuoselėta "Gegnės" aplinka. Išpuoselėta "Gegnės" aplinka. Išpuoselėta "Gegnės" aplinka. Išpuoselėta "Gegnės" aplinka. Išpuoselėta "Gegnės" aplinka. Išpuoselėta "Gegnės" aplinka. Išpuoselėta "Gegnės" aplinka. Išpuoselėta "Gegnės" aplinka. Išpuoselėta "Gegnės" aplinka. Išpuoselėta "Gegnės" aplinka. Išpuoselėta "Gegnės" aplinka. Išpuoselėta "Gegnės" aplinka. Išpuoselėta "Gegnės" aplinka. Išpuoselėta "Gegnės" aplinka. Išpuoselėta "Gegnės" aplinka. Onutė – visų čia vykstančių švenčių geroji dvasia. Onutė – visų čia vykstančių švenčių geroji dvasia. Onutė – visų čia vykstančių švenčių geroji dvasia. Onutė – visų čia vykstančių švenčių geroji dvasia. "Gegnė" - jau daug metų traukos vieta. "Gegnė" - jau daug metų traukos vieta. Onutė – visų čia vykstančių švenčių geroji dvasia. "Gegnė" - jau daug metų traukos vieta. "Gegnė" - jau daug metų traukos vieta. "Gegnė" - jau daug metų traukos vieta. "Gegnė" - jau daug metų traukos vieta. lightbox jqueryby VisualLightBox.com v6.1

    Pagiriamasis žodis lašiniams, arba lašiniai – ateities produktas

    6

    s

    Gaila, kad Lietuvoje lašinių jau nebėra… Lietuvos valdžia, Žemės ūkio ministerijos, Žemės ūkio rūmų klerkai pasistengė, kad dingtų Lietuvos baltųjų veislės kiaulės, kažkada garsinusios Lietuvą, o tarpukario metais, eksportuojamos į užsienį, Lietuvos ekonomiką padarė nepriklausomą, besilygiuojančią su to meto Danijos ir Olandijos ekonominiais rodikliais. 

     Dabar Lietuvoje greituoju būdu augimo stimuliatoriais, cheminiais preparatais ir cheminiais vaistais skatinami  (aš vadinu – „smirdančiuoju greituoju būdu“) danų neveisliai kiauliagyviai užkariavo didžiąją dalį Lietuvos rinkos, kita dalis užpildyta atvežama iš Lenkijos lygiai tokia pat netinkama sveikai mitybai kiauliagyvių mėsa.

    Tikras lašinines kiaules kol kas augina tik vienas kitas sąžinės, garbės ir orumo nepraradęs Lietuvos ūkininkas…

    Tikrų lašinių Lietuvoje nei parduotuvėse, nei turguose nėra!!!

    Jei norite tikrų lašinių, ieškokite tik pas ūkininkus. Svarbiausias jų požymis – lašiniai turi būti gero vyro plaštakos storio arba, kaip liaudyje sakoma, – per šešis pirštus.

    Sensacingi mokslo duomenys apie teigiamą lašinių poveikį žmogaus organizmui


    lasTurbūt nėra lietuviškesnio valgio, kaip rūkyti lašiniai. Jau vien jų vaizdas sukelia apetitą: sniego baltumo riebalai, rusva traški odelė, kuri lengvai sukramtoma, skanus rūkymo dūmelio aromatas, kvepiantis kadagiais. Beje, jei odelė lengvai nesikramto, tokių, kad ir storiausių lašinių, nepirkite, nes ūkininkas nemoka skersti kiaulės, apdoroti ir paruošti ne tik lašinių, bet ir kitų gėrybių iš kiaulienos.

    Ne be reikalo liaudies išmintis moko: „Mylėkite vienas kitą, kaip katinas lašinius“, godžiuosius apibūdina: „Žiūri, kaip katinas į lašinius“, o tingiesiems priekaištauja: „Dar piršto nepajudino, o jau duok lašinių“, sėkmėje gyvenančius apibūdina: „Vartosi, kaip inkstas taukuose“, „Eina, kaip lašiniais patepta“ ir t.t.

    las1Lietuvos miestiečiai, dažniausiai sėdimojo darbo atstovai, mano, kad pernelyg didelio lašiniuose esančių riebalų kiekio žmogaus organizmas neįsisavina. Tačiau kaimiečiai bei miestų darbininkai, kuriems tenka daug ir sunkiai dirbti, gerai žino, kad net ir nedidelis lašinių kąsnelis, priešingai, pagerina cholesterino apykaitą. Todėl iš savo patirties gali pasakyti, kad tarp pusryčių ir pietų, tarp pietų ir vakarienės daug naudingiau yra užkąsti lašinių gabaliuku nei dešromis, bandele su mėsos įdaru (mėsainiu, dešrainiu, beliašu, čebureku, pica) arba net saldžiu pyragaičiu.

    O pačiais naujausiais moksliniais tyrimais nustatyta, kad lašiniai – ne tik skanus, bet ir ypač naudingas maistas. Jų biologinis aktyvumas yra penkis kartus aukštesnis nei jautienos riebalų arba sviesto. Mokslininkai, tirdami lašinių poveikį žmogaus organizmui, rado sensacingų ir neįtikėtinų įrodymų, kad kiaulienos lašiniuose yra tokių medžiagų, kurios stimuliuoja ląstelių atsinaujinimą, hormonų gamybą ir gerina širdies raumenų darbą.

    Lašiniai cholesterolio nedidina, o didina dabar parduotuvių lentynas nugulę „aliejai“, „majonezai“, „dresingai“, „grietinės“ ir „grietinėlės“, „sviestas“, „ledai“, visokios „delmos“, „ramos“ ir panašiai.

    Lašiniai iš kraujagyslių pašalina cholesteriną, o organizmas juos įsisavina net 97% ir todėl nesikaupia toksinės medžiagos. Kad žmogus būtų sveikas, kad nesirgtų gripu, peršalimo ir plaučių ligomis, būtina kasdien suvalgyti 30 gramų tikrų lašinių su tikra juoda rugine duona ir česnako skiltele.

    Kiek lašiniai yra reikalingi ir naudingi žmogaus organizmui, galite spręsti pagal savo vaikelius: pažiūrėkite, kaip, reikalui esant, dar kūdikėliai, roplinukai, švepliukai čiumpa lašinių bryzelį ir su didžiausiu malonumu jį iščiulpia. Buvo rašyta apie šalčio nebijantį berniuką, kuris, matyt, šią ypatybę įgijo nuo kūdikystės valgydamas lašinius. Tai nėra spėlionė, nes ir Šiaurės tautos – čiukčiai, eskimai, jakutai ir kt., lengvai ištveriančios didelius šalčius, savo mityboje naudoja daug gyvulinių lašinių.

    Ko gero, lašinius reikėtų įtraukti ir į vaikų, jaunuolių, kareivių ir sportininkų mitybą: geriau vystytųsi jų organizmas, pagerėtų hormonų gamyba ir širdies darbas.

     Matyt, ne be reikalo nuo senų senovės žymiausi lietuvių bitininkai ir bičiulius, ir svečius vaišindavo lašiniais su pirmuoju šviežiai išsuktu medumi, sakydami, kad tai yra vaistų vaistas, atimąs visas turėtas ligas ir užkertąs kelią būsimoms.

    Šiandien mes galime pasakyti tik tiek, kad apie lašinius mes dar daug ko nežinome. Nežinome net jų ateities šių dienų beprotiškose genetiškai modifikuotų maisto produktų lenktynėse.

    Lietuviai daugiausiai iš visų vartoja lašinius

    las2Nė viena pasaulio tauta savo mityboje nenaudoja tiek daug kiaulės lašinių, kaip šiaurinėje Žemės pusrutulio dalyje gyvenantys lietuviai. Kepti, marinuoti, rūkyti, sūdyti, švieži, troškinti, virti, malti, gardinti druska ir prieskoniais, lašiniai drebučiuose, net lašiniai su medumi ir šokoladu. O kur dar įvairiausiai pagaminti ir prieskoniais gardinti spirgai, dar įvairiau pagaminti kepamieji ir tepamieji taukai?

    Rūkytų lašinių juostelė su krienais ant juodos ruginės duonos riekės – nėra gardesnio ir geresnio užkandžio lietuviui.

    Nuo senų senovės lietuviai žinojo, kad lašiniai turi būti rūkomi ne bet kaip: lašinių jėga (gydomasis poveikis), stovėjimas (priklausomai nuo poreikio, kiek lašiniai turėdavo negesdami išsilaikyti), skonis, kvapas, konsistencija (kietumas – minkštumas), odelės minkštumas arba traškumas priklauso, nuo to, kokių medžių malkomis (gal ir pjuvenomis, žemaitiškai –  „žiogspiromis“) ir kiek laiko rūkoma, kokių gydomųjų augalų dūmais (turinčiais fitoncidų ir suteikiančiais lašiniams apsaugą nuo bakterijų arba grybelių neigiamo poveikio) rūkyti baigiama.

    Senovės turguose, jomarkuose (mugėse, kermošiuose) parduodantys, o ir perkantys rūkytus lašinius žinojo šiuos dalykus, todėl savo reikmėms, savo negalėms ar ligų gydymui ieškodavo lašinių, rūkytų alksniu, beržu, drebule, juodalksniu, gudobele, guoba, lazdynu, klevu, uosiu, vinkšna, kriauše, obelimi, vyšnia. Įvairias negerybes ir nuo lašinių, ir nuo lašinius vartojančių nugindavo kvapieji augalai: ajeras, apynys, bitkrėslė, gailis, jonažolė, kanapė, kietis, raudonėlis, vingiorykštė ir pan. Pakruojo kraštuose įvairių išorės ligų gydymas įvairiausiai rūkytais lašiniais dar buvo populiarus net praėjusiame šimtmetyje.

    „…Bet tik pridėk epušės – ir rūkylai geri, dešros, skilandžiai po trejus po ketverius metus negesdami, nepelydami iškaba, o išstovėję tokį kvapą susibrandina, kad ne tik kokybės ženklo,  o net auksinės etiketės reikėtų. Bėda tik, kad nedaug tų mokančių gerus rūkylus sutaisyti…“ – rašė Eugenija Šimkūnaitė.

    Lašiniai valgio negadina

    las3Dešros, netikras zuikis, urštai (paštetai), terinai (paštetai tešlos apvalkale) Lietuvoje gaminami su lašiniais. Lašinukais prismaigstomi liesesnės mėsos didieji kepsniai, kad mėsa kepant arba troškinant gautųsi sultingesnė, riebesnė, geresnio skonio. Rūkytais lašinukais būtinai įdaromi įvairių mėsų vyniotiniai, suktinukai, kepsniai, maltinukai, kukuliai.

    Lietuvių aukštojoje virtuvėje be lašinių iš vis negalima gaminti bebrienos, briedienos, danielienos, kiškienos, lokienos, laukinės arklienos, stirnienos, stumbrienos. Aukštoji lietuvių virtuvė visus kepamus arba troškinamus laukinius paukščius – elnius, povus, kurtinius, tetervinus, fazanus, jerubes, kurapkas, putpeles, slankas, strazdus, karvelius, žvirblius, gulbes, žąsis, antis, laukius, vandens višteles, perkūno oželius, tilvikus – apdėliodavo arba apraišiodavo lašiniais. Nuo senų senovės pasaulio gurmė žino lietuviškai keptą laukinę antį, įdarytą rūkytais lašinukais.

    Beje, nė viena tauta neturi specifinių žuvies patiekalų, gaminamų su lašiniais, tokių kaip Tauragės lašiniais įdaryta kepta lydeka, žemaitiškai rūkytais lašinukais apdėta kepta lydeka, kuršiškai sūdytais lašiniais apdėta ir ant specialios lentos orkaitėje kepta menkė, kuršiškai kepta plekšnė su rūkytų lašinukų spirgais.

    O tokie lašinių gaminiai, kaip aukštaičių įsnauja, žemaičių užtrinas, užsienio metraštininkų minimi jau nuo XIV amžiaus, žemaitiškas lašininskis, yra išskirtiniai autentiški vien tik lietuviams žinomi valgiai, kurių kitos pasaulio tautos nemokėjo ir nemoka pasigaminti.

    Bulvienė, daržovienė, grybienė, kopūstienė (ypač raugintų kopūstų), kruopienė verdamos su rūkytais lašinukais, daugelis sriubų, košių, troškinių, šutynių užkulami įsnauja arba užtrinu, barščiai skaniausi būna tada, kai jau išvirusius pagardiname su česnaku trintais sūdytais lašiniais ir pan…

    Lietuvių kaimiškoji virtuvė pasaulio gastronomus ir gurmė gali žavėti bandelėmis su lašinukais; šventine banda su lašiniais; bulviniais arba kruopiniais vėdarais su spirgais; šmotmėsiu su lašinių įdaru; blynais paliepsniais, duonkukuliais, kiunke, kukuliais, lakštiniais, sklindžiais, plekšne su spirgais, pupinukais, pupiniais papločiais, putra, skryliais (lazankomis), slope, šiupiniais, tarke, virtiniais, žirniniais gurgūzais, žirninių miltų blynais papalaniais, kurie patiekiami su lašinių spirgais. Daug  kam patiks kiaušinienė, kepta su lašinukais; rauginti kopūstai, troškinti su lašinukais; voveraitės, keptos su lašinukais…

    Lietuvių kaimiškosios bulvinių valgių virtuvės patiekalai: bulbonai, bulvinės bandos, bulvių košė, bulviniai blynai, bulviniai blynai parūgėliai ir sklindžiai, bulvių dubenėliai, bulviniai rageliai, bulvių šutynė, gauruotkiunkė, kugelis, pusmarškonė košė, tarkė, vėdarai, netgi ubagiško kolchozinio laikmečio ir atgaivintos nepriklausomybės alkanų žinasklaidininkų ir suktų turizmo agentūrų bei protu nežibančių valstybinių institucijų Belarusijos žydų lapsardokininkų cepelinai lietuviui skaniausi valgyti yra su spirgais.

    Jau šiandien užsienio turistai pakelės smuklėse ir karčiamose mielai valgo ir gardžiuojasi lietuviškomis grikių, įvairių kitų kruopų, pupų, žirnių, pusmarškone, šilkine košėmis, patiekiamomis su spirgų ir svogūnų padažu.

    Šie patiekalai galėtų būti gaminami kaimo turizmo sodybose, pakelės užeigose, o miestuose tik tose vietose, kur pristatoma autentiška kaimiškoji kultūra ir kulinarija (Lietuvos kaimo kulinarijos paveldas).

    Šios maitinimo įmonės turėtų vadintis tikruoju savo vardu, ne restoranais (Lietuvos valdininkų ir picerijų savininkų IQ, kurie picerijas pavadino restoranais, regimai yra vienodas – ne didesnis nei 50), o smuklėmis, karčemomis, traktieriais, svetainėmis, užeigomis arba valgyklomis (dar kartą perskaitykite ir įsitikinsite, koks taiklus, prasmingai gilus, viliojantis ir daug žadantis yra šis pavadinimas).

    Lietuvoje maistui vartojami lašiniai

    las5Maistui lašiniai vartojami švieži, sūdyti, rūkyti, marinuoti, kepti, virti, troškinti, taip pat kaip daugelio patiekalų sudėtinė dalis (ingredientas), iš jų daromi riebūs lietuviški padažai. Jie įkaišiojami į kepamą mėsą, kad jai suteiktų sultingumo, geresnį skonį, lašiniai vartojami net ir saldžiuose patiekaluose, nes gerai dera su cukrumi ir sirupais, medumi ir šokoladu.

    Unikali lašinių savybė: jų neįmanoma persūdyti. Lašiniai į save pasiima tiek druskos, kiek reikia, ir nė kiek ne daugiau.

    Renkantis šviežius lašinius reikia žiūrėti, kad jie būtų vos rausvi, švarūs, be kraujosruvų ir dėmių, o odelė plona ir minkšta, be ryškiai regimų šerių.

    Kad lašiniai nesentų, kai jie būna susūdyti ir sudėti į indus, reikia paruošti druskos tirpinį ir juo užpilti lašinius.

    Seniausi lietuviški lašinių kepimo, marinavimo, sūdymo ir virimo būdai

    Lietuviai nuo senų senovės žinojo, kad lašiniai privalo būti sūdomi tik tamsioje patalpoje ir be salietros. Gerai atvėsusius lašinius iš visų pusių įtrinti druska (10 % mėsos svorio). Sudėtus į indus lašinius dar reikia apibarstyti druska. Lašiniai įsisūri per 2–3 savaites. Per tą laiką juos reikia dažnai pavartyti, palaistyti atsiradusiu sūrymu, kad vienodžiau įsisūrėtų ir nebūtų geltonų dėmių. Geri lašinių sūdytojai, kad lašiniai negelstų, dar įberdavo cukraus.

    Įsisūrėjusius lašinius reikia apvalyti, apiplauti šiltu vandeniu, išdžiovinti vėdinamoje patalpoje ir tik po to išrūkyti.

    Priekinę papilvės dalį, kur lašinukai peraugę raumenimis, galima sūdyti kartu su lašiniais.

    Užpakalinę papilvės dalį – storus, patižusius lašinius sulydyti į taukus.

    Rytų Aukštaitijoje, Dzūkijoje ir Žiemgaloje lašiniai X–XIX amžiuje nebūdavo rūkomi. Adutiškio, Antazavės, Arvydų, Bikuškio, Dusetų, Dūkšto, Šumskų, Jasonių, Jašiūnų, Leipalingio, Meikštų, Šalčininkų, Pabradės, Užpalių, Vaikutėnų, Zalavo, Augustavo, Aukštadvario, Lauksodžio, Gudučių, Lygumų, Pakruojo, Pašvinčio, Rozalimo, Žagarės, Žeimelio ir kituose dvaruose įsisūrėjusius lašinius sandariai uždengdavo kubile ir palikdavo šaltoje tamsioje kamaroje. Aukštaičiai, dzūkai ir žiemgaliai mėgdavo lašinius valgyti žalius arba spirgintus. Ir nors vėlesniais amžiais šios lietuvių gentys jau rūkydavo lašinius, bet vis tiek žmonėms, ypač kaimiečiams, mielesni valgymui būdavo sūdyti ir įvairiai prieskoniuoti lašiniai. XVII–XX amžiuose Aukštaitijos, Dzūkijos ir Žiemgalos dvarų sūdyti lašiniai būdavo gera prekė,  siunčiama, vežama į Rytus ir į Vakarus.

    Toliau išvardinsiu ne rūkytus, kurių Lietuvoje yra per 30 įvairių receptų, bet mažiau žinomus, dar praėjusiame šimtmetyje labai populiarius ir lietuvių mėgiamus valgyti sūdytus, marinuotus, keptus ir virtus lašinius.

    Aukštaitiškai kaimiškai sūdyti lašiniai. Šitaip sūdytus lašinius mėgdavo Aukštaitijos ir Dzūkijos kaimų, miestų ir miestelių gyventojai.

    Dusetų dvaro sausai sūdyti lašiniai. Šitaip paruoštus lašinius labiausiai vertino pirkliai savo ilgose kelionėse, taip pat medžiotojai ir žvejai.

    Dzūkiškai biednai sūdyti lašiniai. Dzūkų mėgiamiausia užkanda su rugine juoda duona ir svogūnais prie ypatingai geros dzūkiškos ruginės naminukės.

    Meikštų dvaro sūdyti lašiniai. Valgymui būdavo vartojami gerai nusausinti, apibarstyti maltais juodaisiais pipirais ir patiekti su pikliuotų miltų duona, svogūnlaiškiais ir pomidorais.

    Utenos sūdyti lašiniai. Taip paruošti lašiniai išlaiko ilgesnes keliones, tad tinka vežtis į tuos kraštus, kur žinoma, kad lašiniai negaminami. Utenos sūdyti lašiniai yra geras ir naudingas Lietuvos sportininkų užkandis.

    Augustavo dvaro marinuoti sūdyti lašiniai. Augustavo dvaro marinuotus lašinius daugiausiai eksportuodavo į Rusiją, nes rusai juos labai mėgdavo, o pasigaminti nemokėdavo arba tingėdavo.

    Ginkūnų dvaro marinuoti sūdyti lašiniai. Mediniuose kubiliukuose paruošti Ginkūnų dvaro marinuoti lašiniai būdavo labiausiai perkama prekė kermošiuose (mugėse).

    Šiaulių gardieji kepti lašiniai. Šiauliečių labiausiai mėgiami prie gerai atšaldytos lietuviškos degtinės su krienais ir raugintais kopūstais, aišku, ir namine rugine juoda duona.

    Lygumų dvaro virti aitrieji lašiniai. Tai jau grynai vyriškas valgis, kurį labai vertino kareiviai, be to, jie būdavo įtraukti ir į kariuomenės proviantą.

    Pakruojo dvaro su medumi virti lašiniai. Patiekti prie gerai atšaldytos „Trejų devynerių trauktinės“ su šviežiai raugintais agurkėliais yra tikras delikatesas. Šitokiomis vaišėmis galima pritraukti minių minias į kulinarines keliones traukiančius turistus.

    Rozalimo dvaro virti lašiniai. Senovėje taip ruoštais lašiniais dvaro darbininkai būdavo maitinami per sunkiuosius darbymečius. Šiandien taip paruošti lašiniai tinka ir svečiams vaišinti kaip gera užkanda prie alaus ir degtinės, ir, jėgų pritrūkus, patiems pavalgyti.

    Senoviniai virinti lašiniai iš Pautenas. Tie lašiniai per darbymečius būdavo dažni pietūs, nes specialiai ruošti karštų pietų nereikėdavo, – padėjai talkininkams su duonos kepalu, svogūnais, raugintais agurkais, raugintais kopūstais arba obuoliais – kaip koks laikas, kaip kokie produktai po ranka – visi sotūs, užganėti ir laimingi. O jau energijos tiek, kad nuo tokių pietų stalo šokte šokdavo prie darbų.

    Šiaulių greitieji lašiniai. Verdančiu vandeniu su česnakais ir prieskoniais užpilti lašiniai įgaudavo kitokį taurų skonį ir kvapą. Taip paruoštus lašinius mėgdavo neštis darban Šiaulių apskrities darbininkai, ypač dirbantys lauke.

    Žagarės dvaro virti lašiniai. Svogūnų lukštuose virti gintaro spalvos lašiniai būdavo eksportuojami į Rusijos caro rūmus Petrapilyje. Būdavo bene labiausiai perkami Rygos ir kituose Latvijos turguose, nes latviai, latvių dvarai šitaip lašinių paruošti nemokėdavo.

    Žiemgališki virti užkandiniai lašiniai. Juos mokėdavo ruošti beveik kiekviename Žiemgalės dvare. XVII–XIX a. ekonominiais sumetimais dvarai daug šitaip gamintų lašinių parduodavo įvairiuose kermošiuose, veždavo į Rygos, Šiaulių turgus, pardavinėdavo net Klaipėdos turguose.

    Aukštaičių bajoriški lašiniai su šokoladu. Kas pirmasis sugalvojo šį patiekalą, šiandien sunku pasakyti, bet tai tikrai turėjo būti garsus gurmanas. Manoma, kad jie bus atsiradę Biržų Radvilų rūmuose norint nustebinti garbius svečius netikėtu vietinės kilmės patiekalu.

    Aukštaičių įsnauja. Karštai parūkyta prieskoniuota kiaulės papilvė (taukinė), kuria gardinamos sriubos, troškiniai ir košės.

    Žemaičių lašininskis. Aitroko skonio užkandinis patiekalas, patiekiamas prie degtinės ir alaus.

    Žemaičių užtrinas. Šaltai rūkyta prieskoniuota kiaulės papilvė (taukinė). Ji gausiai pasūdoma, dar gausiau prieskoniuojama, susukama į pergamentinį arba kepimo popierių, laikoma šiltai, kol parūdija (pagelsta) ir įgauna jaučiamą gaižumą, graudumą. Po to savaitę šaltai rūkoma. Užtrinas senovėje kermošiuose būdavo pardavinėjamas pintuose krepšiuose, kuriuose užtriną būdavo galima laikyti kelis metus. Juo gardindavo troškinius, košes, barščius, bulvių sriubas, kopūstienes, putras, žirnių ar pupų sriubas, žemaičiams labiausiai tinka prie šutintų bulvių.

    Lašinių užkulas barščiams. Trintų lašinių užkulas, dedamas į barščius, kai juos supilsto į lėkštes.

    Dzūkiškas lašinių užtepas. Darbymečiuose duodamas prie duonos vietoje sviesto. Dzūkijoje duodavo prie grikainių arba grikinių blynų vietoje mirkalo.

    Fantastiškas  lašinių ruošimo receptas: Kretingos dvigubai sūdyti lašiniai

    las7Jais Kretingos grafai Tiškevičiai kartu su riešutais penėtais ir raudonu vynu girdytais kalakutais aprūpindavo Rusijos imperatoriaus rūmus Sankt Peterburge

    Kretingos dvaro mėsinėje 1kg lašinius su oda nuplaudavo, gerai nusausindavo ir perpjaudavo į du lygius po 500 g gabalus. Ne odą, bet lašinius labai aštriu peiliu įpjaustydavo 2mm gylio 2×2 cm tinkleliu. 50g česnako smulkiai sukapodavo, keturis laurų lapelius smulkiai sulaužydavo, jais įtrindavo lašinius ir gerai įspausdavo. Po to išmaišydavo 60 g druskos su 10 g maltų juodųjų pipirų, 10 g kmynų. Šiuo mišiniu apibarstydavo ir gerai prieskonius įspausdavo į pirmąjį lašinių gabalą. Tada išmaišydavo 60 g druskos su 40 g maltų saldžiųjų raudonų paprikų, 4 g maltų aitrių čilės paprikų ir apibarstydavo antrąjį gabalą. Jį dėdavo ant antrojo, apvyniodavo pergamentu, sukraudavo į ledauninius vežimus (t.y. ant ledų) ir veždavo į Sankt Peterburgą. Kelionė trukdavo dvi savaites ir per tą laiką lašiniai gerai įsisūrėdavo, įtraukdavo visus reikalingus aromatus, o jų odelės tapdavo minkštomis, burnoje tirpstančiomis (bet kuris kaimo žmogus žino, kad lašinių odelė tada bus minkšta, burnoje tirpstanti, kai padurta kiaulė bus ne plikoma verdančiame vandenyje, o svilinama) Šie dviejų skonių, gražūs savo išvaizda lašiniai anais laikais būdavo didžiausias delikatesas Rusijos imperatoriaus rūmuose. Šiandien tokius lašinius gali pasigaminti bet kuris ūkininkas.

    Nuo tų laikų visi lietuviai ir geros namų šeimininkės žino, kad ir rūkytus, ir sūdytus, ir prieskoniuotus, ir žalius, ir net virtus lašinius geriausiai yra laikyti ne šaldytuve, o šaldiklyje: lašiniai gerai stovi, išlaiko gražią apetitą žadinančią išvaizdą, lengvai ir gražiai atpjaunami.

    Vincentas SAKAS

    Nepriklausomas mitybos ir kulinarijos ekspertas

    Mob. tel. +370617 24 338

    El.paštas: vsakas@gmai.com

    Melnragė

    „Radistai švenčia!“ – ilgai nepamirštama vasaros pabaiga po atviru dangumi

    0

     

    Sunku patikėti, kad iki vasaros pabaigos liko vos daugiau nei 18 dienų, bet tikrai neverta nusiminti, nes renginys „Radistai švenčia“ visus kviečia „išprotėti“ kad ir paskutinį kartą šią vasarą!

    Socialiniame tinkle renginio organizatoriai išplatino pranešimą, kad visų susirinkusių jau nuo 19 valandos laukia daugybė linksmybių ir pramogų. Iki pat renginio pradžios gerą atmosferą palaikys galinga muzika! O jau truputį po 20 valandos į sceną žengs ryškiausias renginio perliukas – Jonas Nainys ir Rolandas Mackevičius! Kartu jie – „Radistai“!

    Visų susirinkusių laukia didžiulė scena, galingas garsas, be galo įspūdingas apšvietimas ir LED projekcijos! Tokios vasaros pabaigos Lietuvoje dar nebuvo!

    Jau rugpjūčio 30 dieną sporto centro SŪDUVA stadione – šokiai po žvaigždėtu dangumi!

    Bioenergetikai pataria nenešioti savyje jokių negatyvų

    1

     

    Visi, ko gero, nori būti laimingi, jausti širdyje pilnatvę, nebūti draskomi problemų bei vidinio nerimo, gyventi geranoriškoje aplinkoje. Sakoma, jog viskas – gera tai ar bloga – praeina, tačiau ne visada tokios išminties pakanka, kai diena iš dienos tenka grumtis ne tik su asmeniniais stresais, tačiau ir nuo paties žmogaus nepriklausančiomis nepalankiomis aplinkybėmis. Žmogus, praradęs saugumo jausmą, netekęs turėto kažkokio pagrindo po kojomis, puola į neviltį, savo gyvenimą dažo tik tamsiomis spalvomis. Kaip atsispirti tokiems dalykams? Ar yra galimybė nors kiek padėti pirmiausia sau? Apie tai kalbame su dviem bioenergetikais: kauniečiu Jonu DAINAUSKU ir kalvarijiečiu Vitoldu SINKEVIČIUMI.

    Būti stipriam – būti harmoningam

    Ką reiškia padėti sau? Be abejonės – surasti jėgų, būti stipriam. Tik, anot J. Dainausko, būti stipriam – tai būti ne karingam, norinčiam būti aukščiau visų, o harmoningam. „Visa, kas vyksta Visatoje įvairiose formose (tiek dvasinėse, tiek materialiosiose), – sako bioenergetikas, – yra virpesiai, kitimas, bangavimas.“ Visada esti, jog ir žmogus gyvenime turi kiekvieno reiškinio maksimumą ir minimumą: gyvenimo nenubraižysime kaip tiesės – gyvenimą tiksliau apibūdintų sinusoidės, kur matomas ir kilimas (teigiama fazė), ir kritimas (neigiama fazė). „Žmonėms, patekusiems į neigiamą fazę, – teigia J. Dainauskas, – ir joje užsibuvusiems, išties nelengva, tačiau bet koks bandymas priverstiniu būdu iš jos išeiti jokio rezultato neduos: tiesa, atrodys, jog „išlipai“, tačiau nesavalaikis „išlipimas“ po kurio laiko grąžins į tą patį neigiamos fazės tašką.“ Visa stiprybė – suvokus, jog kai esi tarsi klampioje pelkėje, rasti išminties ir jėgų viską, kiek įmanoma, ramiau ištverti, žinant, jog laikas pakeis tą būseną. Tos pačios ramybės reikia ir tuomet, kai žmogus atsiduria „ant bangos“ – pasiekia viršūnę. „Dalis žmonių, – sako bioenergetikas, – tuomet mano esą pasaulio bamba, ir toks mąstymas – didžiulė blogybė, galinti atvesti iki staigaus kritimo.“

    Pasak J. Dainausko, daliai žmonių yra lemtas didelis diapazonas tarp minimumo ir maksimumo (esą tai karminiai dalykai), tad tokie žmonės dažnai patiria nesėkmes visose gyvenimo sferose. Kai tarp minimumo ir maksimumo amplitudės mažos, gyvenimas atrodo gražus. Tad labai daug kas priklauso nuo žmogaus gebėjimo pažinti save ir nuo jo nuostatų kritinių momentų metu.

    Nereikia gyventi kitų problemomis

    Ar yra kokie nors universalūs receptai, kaip išlaikyti dvasinę ramybę kritinėmis situacijomis? „Pirmiausia, – sako J. Dainauskas, – žmogus neturi gyventi kito žmogaus problemomis. Tai reiškia, jog nereikia girtis savo sėkme, netgi nereikia bendrauti su žmonėmis, kurie skundžiasi savo nelaimėmis. Bet kokių žmonių santykius lemia subtilios erdvės egregoro poveikis. Jeigu toji energetinė struktūra yra sukurta neigiamų minčių, jausmų, veiksmų, ji nuolat reikalauja maitinimo iš tų pačių žmonių, tas maitinimas pasiekiamas provokuojant santykius tarp žmonių. Provokacija – tai konfliktas, kurio metu išsiurbiama energija. Tokiu būdu žmogaus dvasinėse, emocinėse, psichinėse struktūrose  lieka pažeidimai, kurie vėliau transformuojasi ir į rimtas ligas. Tai yra visų blogybių ir, be abejo, dabartinės krizės pagrindas.“

    Kai jau galime tik konstatuoti faktą, jog žmoguje jau yra padaryti stiprūs energetiniai-informaciniai pažeidimai, situacija išties yra grėsminga. Pasak bioenergetiko, tuomet pats žmogus jau negali sau padėti: tradicinė medicina dažnai tokiais atvejais būna bejėgė, atstatyti pažeidimus gali tik patyręs bioenergetikos specialistas. Esant paprastesniems atvejams, sau padėjimo būdai yra universalūs: pagrindinis principas, anot J. Dainausko, mintimis prašyti atleidimo (prašyti konkretaus žmogaus atleidimo, taip pat nuoširdžiai ir sau atleidžiant). Kitas principas – į įvairias neigiamas situacijas, stresus reaguoti… neutraliai (čia pasiteisina liaudies išmintis: pro vieną ausį įeina, pro kitą – išeina), tai reiškia, jog reikia išmokti viską priimti be emocijų, „neįsileisti“ į save.

    Kai „čiuožia stogas“

    Kalvarijietis bioenergetikas V. Sinkevičius teigia, jog mes gyvename aplinkoje, kurioje yra pilna neigiamų energetinių esybių, limpančių ir prie žmogaus, ir prie daiktų. Paprastai jos būna ramybės būsenoje, o veikti ima tik sukiršintos – štai tuomet ir pasireiškia visokie neigiami jų poveikiai žmogui (stresai, emocinis bei dvasinis išsekimas, ligos). Toks žmogus labai lengvai tampa energetiniu vampyru: negalėdamas gauti energijos natūraliu būdu – iš kosmoso, ją siurbia iš kitų žmonių. „Vargšas yra ne tik energetinis vampyras, bet ir jo auka, – sako V. Sinkevičius, – tarsi nei iš šio,  nei iš to jam nelaiko kojos, gali išsivystyti proto ir širdies agresija, o jei keli vampyrai iš jo siurbia energiją, jis greitai supyksta, tampa agresyvus, netgi darydamas žiaurų nusikaltimą jaučia malonumą.“ Bioenergetikas pripažįsta, kad energijos praradimas ir neigiamų energetinių esybių atakos ypač pavojingos žmogaus aurai. Būtent tos atakos ilgainiui pasiekia fizinį kūną ir sukelia chronišką ligą. Kaip ir J. Dainauskas, taip ir V. Sinkevičius teigia, jog tokiais atvejais be kvalifikuotos energetinės pagalbos žmogus negalįs išsivaduoti.

    Nereikia vergauti tuščioms mintims

    „Stresai, baimė, panika – šių dienų žmogaus kasdienybė, – sako V. Sinkevičius. – Baisu,  jog žmonės visus tuos negatyvius dalykus patys prisišaukia neatsiplėšdami nuo televizorių ekranų, masinės sensacingos žiniasklaidos šaltinių, vergaudami tuščioms mintims (kiekvienas įvykis yra apraizgomas tokių tuščių minčių, net nesuvokiant, jog to įvykio nepakeisi – pakeisti tik požiūrį galima)“. Pasak bioenergetiko, žmonės dažnai net nenutuokia apie tikrąjį savo gyvenimo tikslą – žmogiškumą, kurio gyvendami žemėje turėtume kuo daugiau įgyti. „Žmogus, kuris gyvena tuščiomis mintimis, negyvena čia ir dabar, – sako V. Sinkevičius, – tad jo laikas tarsi lekia pro šalį tikruosius gyvenimo tikslus palikdamas kažkur nuošaly. Vietoj to, kad vyrautų žmoguje teigiamos mintys (gėris, grožis, linksmumas, meilė, džiaugsmas), deja, vyrauja neigiamos (kerštas, pyktis, pavydas, gobšumas, puikybė…). Tad visai natūralu, kad toks gyvenimo būdas atveda prie krizės: pirmiausia dvasinės, nematomos, o jau vėliau ir prie fizinės, akivaizdžios.“

    Laima GRIGAITYTĖ

    Kalvarija TIKRAI keičiasi!

    1

     

     …Nes TIK KALVARIJOJE:

    -pritrūksta trinkelių takeliams išdėti;

    -galima pasigrožėti puikia darbų atlikimo technika;

    -galima pamatyti NESTANDARTINIUS apželdinimo sprendimus;

    -pasivaikščioti takeliais, vedančiais į niekur;

    -pamatyti IŠSKIRTINĘ žolės nupjovimo techniką…

    IR dar DAUG DAUG visko… IR, negana to, tai vadinama KARALIŠKUOJU PARKU!

    11816158_10207941539885782_2096155833990785209_o

    Kažin, ar niekam ne gėda? Nes man gėda vaikščioti tokiu parku… Suprantu, jog savivaldybėms trūksta lėšų daugeliui dalykų.

    BET, mielieji atsakingieji asmenys, žmonės oranžinėmis liemenėmis ne nosis ir kitas vietas krapštytų būriais sustoję, o rankomis man tą žolytę nupeštų!!! Juk jiems mes, dirbantieji, sumokame už DARBĄ, ar ne taip?

    Ineta V., kalvarijietė

    Amatininkų, tautodailininkų, kulinarinio paveldo puoselėtojų dėmesiui

    0

     

    Rugsėjo 5 dieną, 12.00 valandą, Jono Basanavičiaus gimtinėje vyks Sūduvos mėgėjų teatrų festivalis „Atžalynas“. Kviečiame amatininkus, tautodailininkus, kulinarinio paveldo puoselėtojus atvykti į festivalį ir jį praturtinti savo kūriniais bei gaminiais. 

    Norinčius dalyvauti prašome susisiekti su šventės organizatoriais telefonu 8 342 69365.

    Rengėjai

    Gijomas Muso

    0

    „Šluotos brūkštelėjimu prisiminimų neįmanoma ištrinti. Jie lieka mumyse, tūno šešėlyje, sulaukia akimirkos, kol prarandame budrumą, ir iškilę smogia dešimteriopai stipriau.“

    Vartotojai skundžiasi net dėl nepavykusių pasimatymų ir liūdnų kačiukų

    0

     

    Šį pusmetį Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba (VVTAT) sulaukė beveik 9 tūkstančių asmenų paklausimų ir skundų dėl galimų vartotojų teisių pažeidimų. Tai yra penktadaliu daugiau negu pernai per tą patį laikotarpį.

    „Didėjantis skundų ir paklausimų skaičius dėl galimų vartotojų teisių pažeidimų akivaizdžiai parodo, kad žmonės vis geriau išmano vartotojų teises ir pasiruošę jas ginti. Tokiai situacijai įtakos turėjo ir tai, kad šiemet regionuose pradėjo dirbti Vartotojų teisių apsaugos tarnybos specialistai, todėl regionų vartotojams tapo paprasčiau apginti savo teises ir visuomenės teisinio švietimo iniciatyvas“, – sako teisingumo ministras Juozas Bernatonis.

    Šios tarnybos specialistams teko nagrinėti ir rimtus skundus dėl nekokybiškų prekių ir paslaugų bei gilintis į nusijuokti priverčiančias situacijas.

    Pavyzdžiui, į šią vartotojų teises ginančią tarnybą kreipėsi asmuo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kadangi veidrodžių gamintojas sutartu laiku nepagamino  užsakyto veidrodžio, kuris buvo reikalingas romantiškam pasimatymui žvakių šviesoje. Laiku negavus veidrodžio, pasimatymas neįvyko. Vartotojui dėl neturtinės žalos atlyginimo buvo patarta kreiptis į teismą, kuris yra kompetentingas nustatyti ir įvertinti neturtinės žalos dydį.

    Kitas vartotojas skundėsi dėl nusipirkto liūdno ir su vaikais nežaidžiančio kačiuko. Vartotojas tą kačiuką norėjo grąžinti pardavėjui, tačiau VVTAT  nenustatė pagrindų kačiuko pirkimo – pardavimo sutarties nutraukimui.

    Dar vienas žvejoti mėgstantis vartotojas skundėsi dėl klaidinančios informacijos pateikimo: žuvavimo paslaugas siūlantis paslaugų teikėjas viešai skelbė ,,čia visada kimba”, tačiau vartotojui susimokėjus už žuvavimą, paslaugų teikėjo vandens tvenkinyje žuvys nekibo. Tarnybai pradėjus nagrinėti kilusį ginčą, abi pusės susitaikė.

    Gerokai daugiau sulaukiama ir rimtų skundų. Vis daugiau vartotojų susižavi žemų kainų pasiūlymais ir perka visai nepasidomėję pardavėjų patikimumu. Tokie atvejai ypač dažni įsigyjant prekes iš socialinio tinklalapio www.faceboook.com, kai vartotojai perveda pinigus į fizinių asmenų asmenines banko sąskaitas neturėdami apie pardavėjus  jokios informacijos. Prekės nepristatomos, socialiniame tinklalapyje sukurtos paskyros ištrinamos, ir vartotojai lieka ir be pinigų, ir be prekių, o vienintelė turima sudaryto sandorio informacija – bankinio pavedimo išrašas. VVTAT, nagrinėdama tokius ginčus, bendradarbiauja su kitomis institucijomis ir imasi visų priemonių,kad pažeistos vartotojų teisės būtų atstatytos, o pardavėjai surasti.

    „Pakankamai dažnai vartotojai skundžiasi ir dėl to, jog internetu įsigytos prekės pristatomos su mechaniniais pažeidimais – sudužusios, įbrėžtos, įlenktos ir panašiai, o jas priėmę vartotojai, nepatikrinę prekių priėmimo – perdavimo metu, susiduria su dideliais keblumais norėdami įrodyti, jog tokias prekes gavo“, – pažymi J. Bernatonis.  

    Daugiausia skundų gauta dėl vartojimo prekių – 1251; dėl sveikatos priežiūros, privačių švietimo ir kitų atlygintinų paslaugų – 319; dėl laisvalaikio paslaugų – 274.

    Didžioji skundų dalis (548) buvo dėl galimai nekokybiškų drabužių ir avalynės (pernai per pusmetį tokių skundų buvo tik 124). Daugėjo skundų ir dėl informacijos ir ryšių technologijų prekių, dėl buitinių namų ūkio prietaisų, dėl kelionių agentūrų paslaugų bei dėl kultūros ir pramoginių renginių.

    2015 metų I pusmetį VVTAT buvo išnagrinėta ir atsakyta į 2200 vartotojų skundų, iš jų 1399 atvejai išnagrinėti ginčų sprendimo ne teisme tvarka. Palyginus su praeitų metų tuo pačiu laikotarpiu, VVTAT išnagrinėtų ginčų skaičius išaugo daugiau nei dvigubai (2014 m. – 620). Beveik du trečdaliai ginčų sprendimo ne teisme tvarka išnagrinėtų vartotojų skundų buvo pripažinti pagrįstais ar dalinai pagrįstais. 568 atvejais verslininkai patenkino vartotojų reikalavimus, o 231 atveju abi pusės taikiai baigė spręsti ginčą.

     Daugiau informacijos:

    Teisingumo ministro patarėjas viešiesiems ryšiams Sergejus Tichomirovas  tel. 8 (5) 266 2904, 8 (671) 84621

    Teisingumo ministerijos Visuomenės informavimo skyrius tel. 8 (5) 2191882, 8 (686) 50011

    Paskutinę vasaros naktį Marijampolės dangų puoš naujausių technologijų šviesos efektai

    1

     

    Rugpjūčio 30 dieną Marijampolės „Sūduvos“ stadione galingai sugriaudės įspūdingas renginys „Radistai švenčia!”.  Renginys, kuris padės paskutinį akordą šios vasaros didžiausiuose renginiuose!

    Renginio organizatoriai kviečia visus atvykti ir paskutinį kartą prisiminti gražiausias vasaros akimirkas, šilčiausias vasaros naktis ir visus įspūdžius, kuriuos padovanojo 2015 metų vasara!

    „Pradžioje reikėjo sukaupti labai daug drąsos ir ryžto paskelbti šį renginį, bet šiuo momentu aš esu labai laimingas, kad šia idėja kiekvieną dieną patiki vis daugiau žmonių, ir jau šiandien žinau, kad tai bus be galo įspūdingas renginys tiek marijampoliečiams, tiek visai Lietuvai!“ – sakė renginio „Radistai švenčia!“ organizatorius Gytis Žitkauskas.

    Šio renginio organizatoriai žada didžiulę sceną, galingą garsą, įspūdingą apšvietimą ir daugybę efektų!

    „Taip, mes sau išsikėlėme labai aukštus tikslus. Daugelis man sakė, kad padaryti tai yra neįmanoma, nes aš nenoriu pastatyti standartinės scenos, pakabinti tris prožektorius ir pastatyti šlykštų garsą skleidžiančių kolonėlių. Mano ir visų kartu dirbančių žmonių tikslas yra pastatyti didžiulę sceną, pakabinti tokią garso sistemą, kuri leistų girdėti kokybišką garsą iš bet kurio stadiono šono, be jokios abejonės, neapsieisime be žadą atimančių efektų, bet svarbiausia – apšvietimas! Džiaugiuosi, kad komunikuojant su savo srities profesionalais galėjome atrasti tokių puikių sprendimų! Tiesiog atskleisiu mažą paslaptį – šiame renginyje bus naudojamas apšvietimas, kurio spinduliai gali šviesti net iki dviejų kilometrų, todėl drąsiai galiu sakyti, kad paskutinę vasaros naktį Marijampolės dangus švies ryškiausiomis spalvomis!“ – sakė G. Žitkauskas.

    Be jokios abejonės, ši diena kiekvieno kalendoriuje turi būti apibraukta! Ir apibraukta būtent renginiui „Radistai švenčia!“

    Neringa Baltušienė: „Namai ten, kur širdis!“

    5

     

    Kiekviena diena – po saulėtu Floridos dangumi (JAV)  nuolat palaikant ryšį su pačiais brangiausiais žmonėmis šiapus ir anapus Atlanto, mėgstamas darbas, vis naujų atradimų kupina kasdienybė – toks buvusios marijampolietės Neringos NOVIKOVAITĖS-BALTUŠIENĖS (g. 1978 m.) gyvenimas. Optimizmu, geru veržlumu spinduliuojanti jauna moteris savo požiūriu ir gyvenimo būdu nebyliai teigia vieną tiesą: gyvenimas yra vienas duotas, o jo kokybė priklauso nuo žmogaus pasirinkimo ir… gebėjimo nugalėti baimę. JAV emigrantė? Šiandien – taip! Juk visi mes esame to paties pasaulio žmonės, tad ar taip jau labai svarbu, kurioje šalyje save realizuoti, kur mokytis, tobulėti kaip moteriai ir asmenybei, juolab kad tautiškumas – lietuvybė – visam gyvenimui likimo įrašyta: jokios kitos kultūros jo iš ten neištrins.  

    Nerimstanti dvasia link gyvenimo atradimų vedė nuo mokyklos suolo

    Gimusi ir užaugusi Marijampolėje, dar besimokydama tuometinėje V. Mykolaičio-Putino vidurinėje mokykloje, Neringa svajojo apie savo horizontų išplėtimą. Nuo mokyklos suolo buvo veržlios prigimties, plačių interesų: lankė muzikos mokyklą, kur mokėsi groti smuiku, šoko, dainavo, taip pat labai domėjosi fizika, kuri jai ir itin sekėsi (baigusi vidurinę, turėjo galimybę be jokių stojamųjų pradėti mokytis tuometinio Vilniaus pedagoginio instituto Fizikos-astronomijos fakultete). Tuo metu, kai rankose jau laikė brandos atestatą ir turėjo mąstyti apie tolesnį gyvenimo etapą, viską nulėmė netikėtas sprendimas tolesnius mokslus kuriam laikui atidėti į šalį. Vakarykštė mokinukė nutarė pamatyti pasaulio ir išvykti į Angliją (ten jau buvo įsikūrusi jos pusseserė).

    Londone Neringa išgyveno ketverius metus. Ten laiko veltui neleido: dirbdama restorane padavėja, koledže mokėsi anglų kalbos, vėliau ir į verslo koledžą įstojo, tačiau po pustrečių metų suprato, jog šie mokslai – ne jai. Nutraukusi verslo studijas, mergina grįžo į Lietuvą: jau žinojo tiksliai, ko nori siekti. Po pusmečio ji įstojo į Kauno Vytauto Didžiojo universitetą studijuoti sveikatos psichologijos. Mokslas labai patiko, tad po šešerių su puse metų ji jau buvo diplomuota specialistė, apsigynusi ir magistro laipsnį. Jaunoji specialistė iškart po studijų įsidarbino Pravieniškių pataisos namuose psichologe, tačiau vos po kelerių metų, 2010 m., jau savo gyvenimą ėmė kurti JAV. Šiam žingsniui paskatino ir materialiniai dalykai, ir lemtinga pažintis.

    Lemtinga pažintis, vainikuota vedybomis, ir emigracija į JAV

    NNovikovaitei, jau žinančiai iš ketverių metų gyvenimo Londone patirties, ką reiškia už savo darbą gauti atlyginimą, mažų mažiausiai leidžiantį jaustis oriai, darbas ir atlygis Lietuvoje, ypač užplaukus „didžiajai krizei, kai atlyginimai buvo gerokai nurėžti, buvo kaip prasilenkiančios tiesės: save reikėjo riboti visame kame, nustumti „geresniems laikams“ pomėgius, pramogas, netgi norą tobulėti. Materialiniai dalykai, kai turi spausti save, rodos, net tenkindamas gyvybinius poreikius, anot Neringos, turi įtakos ir mąstymui. Dabar lygindama žmones kituose kraštuose ir žmones, gyvenančius Lietuvoje, ji pabrėžia dažnai pastebimą itin siaurą kai kurių lietuvių, gimtinėje gyvenančių, mąstymą, nuolatinį susikaustymą, baimę, nepranykstantį viso pasaulio sopulį, įspaustą veiduose. Tad Neringa vėl ėmė mąstyti apie emigraciją, juolab kad ir pats likimas būtent ta linkme ir vedė.

    …Neringa tuomet, 2007 m. birželio mėnesį, dalyvavo viename ne vienos dienos seminare Vilniuje (dirbdama Pravieniškėse, į tobulinimosi seminarus gan dažnai vykdavo). Viešbutyje, įėjusi į liftą, jau ruošėsi kilti į savo kambarį, kai skubiai, kad suspėtų pro besiveriančias duris,  pribėgo jaunas vyriškis. Bet čia lyg tyčia durys užstrigo, taip ir neužsivėrusios iki galo. Iš pradžių abu savo jėgomis bandė gedimą pašalinti, o kai pamatė, kad nepavyks, prisistatė vienas kitam, išsikalbėjo. Pasirodė, jog naujasis Neringos pažįstamas – Aurelijus Baltušis – buvęs šiaulietis, gyvenęs ne vienus metus JAV, Lietuvon tuomet buvo grįžęs atostogų ir atvykęs sostinėn į koncertą. Dviejų jaunų žmonių bendravimas nesibaigė užstrigusiame lifte: net patys nepajuto, kada paprastą norą bendrauti, kartu praleisti kuo daugiau laiko pakeitė iš jau stiprių, brandžių jausmų kilęs sprendimas visiškai nesiskirti. Ši pažintis (taip pat ir materialiniai dalykai) lėmė Neringos apsisprendimus: palikti darbą Pravieniškėse, tiesti kelius emigracijai (Aurelijui Lietuvoje įsitvirtinti nepavyko). Tų pačių metų gruodžio mėnesį Aurelijus išskrido atgal į JAV, o Neringa jau kitų metų kovą vyko pas jį. Viešnagė truko tris mėnesius, ji grįžo, paskui abu išvyko į Londoną, kur susituokė. Nauja šeima bandė tvirtintis Anglijoje, kol galiausiai vis dėlto apsisprendė bendrą gyvenimą kurti JAV.

    Ten, kur visada vasara

    Neringa ir Aurelijus daugiau nei penkerius metus gyvena, kaip minėta, JAV, Floridoje, St. Petersburgo mieste, kurio populiacija – 300000 žmonių. Miestas, kaip teigia Neringa, meniškas, gražus, tvarkingas, jame daug vandens. „Čia visada vasara, todėl čia mums ir patinka“, – šypsosi moteris. Šeima sukasi nekilnojamojo turto rinkoje: Aurelijus turi nuosavą  nekilnojamojo turto verslą, o Neringa – nekilnojamojo turto vadybininkė (psichologijos žinios, kurias įgijo universitete Lietuvoje, labai praverčia bendraujant su pačiais įvairiausiais žmonėmis, o gerai Anglijoje išmokta anglų kalba leidžia nejausti jokio kalbos barjero nei bendraujant darbo klausimais, nei asmeniškai), bet dirba ne pas vyrą. Baltušiai gyvena nuomojamame bute, nors turi ir savo butą, kurį… nuomoja (nuomos sutartis nesibaigusi).

    Neringos kiekviena diena būna labai užimta: kiekvieną rytą ji prasiplaukioja, be darbo, dar ir studijuoja nekilnojamojo turto mokykloje, lanko sportinius šokius, jogą. Mieste vyksta daug teminių vakarėlių (miesto, pavasario, vasaros Helovyno šou ir t.t.), kuriuose abu Baltušiai mielai dalyvauja: tie vakarėliai – tai ir savotiški karnavalai, kuriuose Neringa ir Aurelijus, kaip gražiausių kaukių savininkai, ne kartą pelnę pripažinimą ir įvertinimą. JAV jau yra sukurtas artimų žmonių ratas – ir lietuvių išeivių, ir čia surastų bičiulių, tad bendravimo stygiaus Baltušiai nejaučia. Neringa labai mėgsta skaityti (knygas skaito ir anglų, ir lietuvių kalbomis), tik laiko šiam malonumui dažnai trūksta dėl pernelyg didelio užimtumo.

    Šeima leidžia sau viską: daug keliauja (skrenda į kitas valstijas), lankosi „žvaigždžių“ koncertuose, daug dėmesio skiria sveikam gyvenimo būdui (stengiasi valgyti sveikai: be mėsos, jų racione dominuoja žalias maistas).

    Sakysite, idilė, gyvena kaip pasakoje? Visai ne. Neringa neslepia: turi ir jie problemų, tačiau jomis ne gyvena, o sprendžia jas, išlaikydami pozityvų požiūrį.

    „Nereikia gyventi Lietuvoje, kad turėtum lietuvybės jausmą“

    Į Lietuvą Baltušiai grįžta nedažnai – kartą per dvejus metus. Ilgesys, pripažįsta Neringa, yra ne kraštui, o žmonėms. „Niekada nebuvau labai prisirišusi prie vietos, – sako ji, – tad ir Lietuvai verksmingos traukos nejaučiu. Prisirišusi esu prie mamos, brolio, brolio vaikų, noriu juos dažniau matyti, bet ne prie šalies, miesto, kaimo: juk namai ten, kur yra tavo širdis.“

    Baltušiai kol kas su Lietuva savo gyvenimo nesieja. „Esame lietuviai – tai kraujyje, – kalba N. Baltušienė, –  nereikia gyventi Lietuvoje, kad turėtum lietuvybės jausmą.“

    Beveik šešeri metai JAV leidžia jau daryti kai kurias išvadas. Žmonės JAV ir Lietuvoje, anot Neringos, labai skiriasi. JAV žmonės į gyvenimą žiūri daug paprasčiau, kitaip sprendžia iškilusias problemas. Lietuvoje žmonės labai susirūpinę, kaip jie atrodo kitiems, o JAV žmonės laisvesni, netgi nuo aplinkinių nuomonės, gal dėl jie ir laimingesni, daugiau šypsosi? Neapsikrauna savęs pirkiniais, kurių nereikia. Yra labai daug žmonių, kurie nieko nenori keisti, yra tokių, kurie keičiasi.

    „Norint pakeisti pasaulį, reikia pradėti nuo savęs“

    Rugpjūčio 5 d. buvo 6 metai, kai Baltušiai susituokę. Laiminga santuoka – abiejų nuopelnas. Žmona duoda vyrui laisvę, pasitiki juo, taip pat dirba su savimi: nesiekia pakeisti žmogaus veiksmų, o stengiasi keisti savo reakciją į juos.

    Pozityvia energija trykštanti Neringa, kaip teigia pati, optimizmo semiasi iš paprastų dalykų: pasižiūrėjimo į veidrodį nusišypsojus, taip pat iš knygų. O svarbiausia – save vadina laimingu žmogumi, taip ir jaučiasi.

    „Norint pakeisti pasaulį, reikia pradėti nuo savęs, – atvirauja N. Novikovaitė-Baltušienė, – o tada tikrai įvyks stebuklai. Mano stebuklai – visas mano gyvenimas. Esu palaiminta: turiu nuostabius žmones. Man stebuklai – žmonės, su kuriais susijęs mano gyvenimas. Ar tikiu likimu? Viskas, kas vyksta, yra mūsų jausmų, minčių, veiksmų rezultatas, taigi likimui vietos nelieka. Viskas, kas vyksta gyvenime, visiškai atitinka biblinę tiesą: „Ką pasėsi, tą ir pjausi“. Aplinka labai svarbi, bet galim pasirinkti dalykus, taip pat ir aplinką. Žmogus turi 100 proc. pasirinkimo laisvę, bet stabdo baimė. Žmonės, kurie nebijo rizikuoti, išeiti iš komforto zonos, laimingesni, daugiau pasiekia“.

    Laima GRIGAITYTĖ

    Asmeninio albumo nuotraukos.

    Neringa Novikovaitė-Baltušienė. Neringa Marijampolėje, prie Šešupės. Suvalkijos laukuose. Neringa ir Aurelijus Baltušiai. Neringa ir Aurelijus Baltušiai. Neringa ir Aurelijus Baltušiai. Neringa ir Aurelijus Baltušiai. Neringa ir Aurelijus Baltušiai. Neringa ir Aurelijus Baltušiai. Neringa ir Aurelijus Baltušiai. Neringa ir Aurelijus Baltušiai. Neringa su mama, viešinčia Floridoje. "Mergaičių vakarėlis". "Mergaičių vakarėlis". "Mergaičių vakarėlis". "Mergaičių vakarėlis". "Mergaičių vakarėlis". "Mergaičių vakarėlis". Neringa ir Aurelijus Helovyno šventėje (kostiumai ir makiažas - Neringos rankų darbas). Neringa ir Aurelijus Helovyno šventėje (kostiumai ir makiažas - Neringos rankų darbas). Neringa ir Aurelijus Helovyno šventėje (kostiumai ir makiažas - Neringos rankų darbas). Neringa ir Aurelijus Helovyno šventėje (kostiumai ir makiažas - Neringos rankų darbas). Neringa ir Aurelijus Helovyno šventėje (kostiumai ir makiažas - Neringos rankų darbas). Iškyloje. Iškyloje. Tautinis šokis JAV. lightbox jqueryby VisualLightBox.com v6.1

    Vilkaviškio apskrityje buvo itin populiarūs namų ruošos kursai

    1

     

    Visai neseniai pradėjau dirbti Suvalkijos (Sūduvos) kultūros centre. Baigusi istorijos bakalauro studijas, mokslus toliau tęsiu politikos srityje. Domiuosi savo krašto istorija, tad darbas Suvalkijos (Sūduvos) kultūros centre motyvuoja mane ieškoti naujų, įdomių praeities istorijų. Viena iš tokių – apie tai, kokią reikšmę turėjo namų ruošos kursai pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu Vilkaviškio apskrityje.

    Lietuva 1919-1940 m. buvo agrarinė valstybė, todėl ūkininkų švietimo ir žemės ūkio kultūros kėlimo klausimams skirtas didelis dėmesys. Per du nepriklausomybės dešimtmečius buvo nuveikta išties nemažai. Susiformavo įvairių pakopų specializuotų mokyklų tinklas – nuo Žemės ūkio akademijos Dotnuvoje iki aukštesniųjų ir žemesniųjų žemės ūkio mokyklų įvairiuose šalies regionuose. Labai svarbų vaidmenį atliko ir XX a. ketvirtajame dešimtmetyje išplėtotas įvairių kursų kaimo jaunimui tinklas. Jis buvo neatsiejamas ir nuo Vilkaviškio apskrities gyventojų – iš lėto, bet užtikrintai klojo pagrindus ateities lietuvių visuomenės pažangai.

    Žemiausią žemės ūkio švietimo grandį sudarė nuo 1929 m. Žemės ūkio rūmų organizuoti namų ruošos kursai, kurie neabejotinai buvo vieni iš labiausiai prisidėjusių prie kaimo žemės ūkio ir namų ūkio kultūrinio lygio kėlimo Vilkaviškio apskrityje. Šie kursai buvo trumpalaikiai ir ilgalaikiai, skirti kaimo merginoms bei moterims mokyti ir suteikti patarimų įvairiais namų ūkio klausimais. Joms tai buvo vienintelė galimybė įgauti pažangesnių namų ruošos žinių. Šis mokslas buvęs nemokamas, o žemės ūkio mokyklose jis buvo gana brangus.

    Kurį laiką (1929-1934 m.) kursai  nebuvo rengiami Vilkaviškio apskrityje. Tam trūko ne tik kvalifikuotų namų ūkio darbuotojų, bet ir planingos programos. Mūsų krašte kursai pradėti organizuoti nuo 1934 m., kai šalyje buvo suformuotas visą Lietuvą apimantis namų ruošos kursų tinklas. Vilkaviškio apskrityje buvo paskirta nuolatinė namų ūkio instruktorė Genė Marcinkevičiūtė. 1937 m. Vilkaviškio apskrities namų ūkio instruktorės darbą dirbo Genė Kraniauskienė, o nuo 1938 m. – Filomena Juškevičiūtė. Joms buvo paskirti šie apskrities valsčiai: Vilkaviškio, Alvito, Žaliosios, Kybartų, Lankeliškių, Keturvalakių, Gižų, Pilviškių, Vištyčio, Gražiškių, Pajevonio ir Bartninkų.

    Namų ruošos kursai buvo organizuojami įvairiuose apskrities kaimuose, miesteliuose. 1934 m. dvi savaites trunkantys mokslai vyko šešiose apskrities vietose: Bartninkuose, Pūstapėdžiuose, Trilaukyje, Kebeikių kaime, Kybartų valsčiuje, Alksnėnų kaime, Parausių kaime. Juos lankė 108 klausytojos.

    Kur kas mažiau Vilkaviškio apskrityje buvo suruošta ilgalaikių namų ruošos kursų. Tai lėmė tinkamų patalpų trūkumas, dėl darbų namuose moterys negalėjo ilgesnį laiką jų lankyti. 1935 m. tris mėnesius trunkantys kursai buvo suorganizuoti Gižų kaime. Juos lankė 21 klausytoja. Pakartotinai tokie mokymai Gižuose buvo surengti 1936 m. Būtent tais metais aštuoniose apskrities vietose taip pat buvo suruošti ir dvi savaites trunkantys kursai. Jie vyko Pilviškiuose, Didvyrių kaime, Vidgiriuose, Starkuose, Varpučiuose, Opšrūtuose ir Gižuose. 1938 m. kulinarijos kursai buvo suruošti Keturvalakiuose.

    Namų ruošos kursai buvo skirti kaimo mergaičių ir suaugusių moterų profesiniam paruošimui. Didžiąją lankytojų dalį Vilkaviškio apskrityje sudarė ūkininkės. Taip pat  kursus lankė ir kitų profesijų moterys (siuvėjos, kasininkės, tarnaitės, akušerės ir kt.), tačiau jų pasitaikydavo retai. Didžiąją kursančių dalį sudarė jaunos moterys nuo 20 iki 30 metų.

    Namų ruošos kursuose Vilkaviškio krašto moterys buvo mokomos elementarių, kasdieniniame gyvenime reikalingiausių  dalykų. Daugiausia dėmesio skirta maisto gaminimui. Taip pat buvo mokoma bendros virtuvės tvarkos, maisto medžiagų ir jų sudėties, maisto suderinimo ir maisto svarbos žmogaus sveikatai palaikyti žinių. Daug dėmesio skirta maisto įvairinimui, pagardinimui. Kepimo užsiėmimuose buvo gilinamasi į duonos, pyragų, tortų, pyragaičių, sausainių ir kitų kepinių gamybą. Konservavimo užsiėmimai kaimo moterims suteikdavo žinių apie uogų, daržovių, mėsos, grybų konservavimą, įvairių naminių gėrimų gaminimą, maisto sandėliavimą. Kursuose klausytojos įgydavo ir maisto ruošimo higienos, patiekalų serviravimo estetikos, maisto produktų pažinimo, proporcingumo, laikymo ir taupymo žinių.

    Kaimo merginos namų ruošos kursuose buvo mokomos tvarkos, rūbų priežiūros bei higienos disciplinų: kambarių, langų, baldų, grindų, lempų, krosnių, namų apyvokos daiktų valymo bei priežiūros. Merginos buvo supažindinamos su namų šeimininkų pareigomis ir namų tvarkymo darbais. Į programą buvo įtraukti ir namų kenkėjų bei parazitų naikinimo būdai. Buvo pateikiama informacija apie gyvenamuosius namus, jų šildymą, apšvietimą, įvairias ligas, pirmosios pagalbos teikimą, ligonių slaugymą ir priežiūrą. Didelis dėmesys skirtas kūdikių ir vaikų higienai.

    Namų ruošos kursuose kaimo moterys buvo mokomos naminių gyvulių ir paukščių priežiūros, pienininkystės bei daržininkystės paslapčių.

    Vilkaviškio apskrityje tokie kursai sulaukė didelio pasisekimo, juos lankė gausus būrys kaimo moterų. Dažnai to meto kaimo merginai namų ruošos kursai (po keturklasės pradinės mokyklos) buvo vienintelė galimybė toliau mokytis. Kursų rengimas buvęs ypač svarbus vietovėse, kur merginoms buvo sunkiai prieinamas žemės ūkio ir namų ūkio mokslas.

    Monika ALAVOČIŪTĖ

    Nuotraukoje – kulinarinių kursų pabaigtuvės apie 1938 m. Keturvalakiuose, Vinco Palioko troboje.

    Būkite atidūs – sukčiai neatostogauja

    0

     

    Pastarosiomis dienomis į Marijampolės apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą kreipėsi ne vienas žmogus ir pranešė apie sukčių išviliotus pinigus. Per pirmąją rugpjūčio savaitę sukčiams vėl pavyko išvilioti banko prisijungimo kodus ir iš 24 m. marijampolietės sąskaitos pasisavinti 350 eurų,  500 eurų  sukčiams atidavė ir Vilkaviškyje gyvenanti 63 m. moteris, neva jos brolio sužalotos mergaitės operacijai.

    Policija ragina – būkite atidūs, sukčiai neatostogauja, o jų kuriami scenarijai neretai verti „Oskaro“. Telefoniniai sukčiai skambina apsimesdami medikais, šeimos nariais, banko darbuotojais, įvairių tarnybų pareigūnais ir praneša apie artimiesiems nutikusias nelaimes arba apie neva iš pašnekovo sąskaitos „plaunamus” pinigus.

    Jeigu Jums paskambins nepažįstamas asmuo ir praneš, kad artimas žmogus pateko į bėdą (dažniausiai į avariją ar padarė nusikaltimą), neskubėkite vykdyti nurodymų. Pasinaudoję netikėtumu ir Jūsų susijaudinimu, sukčiai paprašo skubiai perduoti reikiamą pinigų sumą. Juos prašo pervesti į nurodytą sąskaitą ar atiduoti žmogui, kuris atvyks pasiimti. Sukčiai gali apsimesti teisėsaugos pareigūnais ir paprašyti kyšio, žadėdami padėti išvengti atsakomybės už padarytą nusikaltimą.

    Policija primena, kad sulaukę tokių netikėtų žinių, visų pirma patys paskambinkite giminaičiui ar artimajam, patekusiam į tariamą bėdą, ir įsitikinkite, ar tikrai jam reikalinga jūsų pagalba. Telefoniniai sukčiai visada stengiasi sutrukdyti tai padaryti: telefonu kalba tol, kol jų žmogus ateina paimti jūsų santaupų. Nepamirškite, kad visada yra galimybė nueiti pas kaimyną, kuris į viską reaguos ne taip jautriai ir patars, ką daryti.

    Policija prašo gyventojus būti atidesnius, neskubėti vykdyti skambinusiojo asmens prašymų, neatskleisti nepažįstamiems asmenims savo vardo, pavardės, asmens kodo, konfidencialių elektroninės bankininkystės duomenų ir apie tokius sukčiavimo būdus informuoti, ypač garbaus amžiaus, giminaičius, pažįstamus, kaimynus.  

    Marijampolės apskr. VPK informacija

    Marijampolėje išrinkti geriausi viešosios policijos pareigūnai

    0

     

    Šiuo metu vykstant atrankiniams konkursams, aiškėja geriausi šalies apskričių viešosios policijos pareigūnai – patrulių pora ir prevencijos padalinio tyrėjas (apylinkės inspektorius). Visi nugalėtojai susikaus jubiliejiniame 20-ajame finale, kuris vyks rugsėjo 16–18 dienomis Klaipėdoje.

    Pagrindinis geriausio šalies viešosios policijos patrulio ir geriausio šalies viešosios policijos prevencijos padalinio tyrėjo (apylinkės inspektoriaus) konkurso tikslas yra paskatinti policijos pareigūnus gerinti profesinį pasirengimą, siekti geresnių darbo rezultatų, gilinti žinias, gebėti taikyti jas praktiškai, stiprinti drausmę ir tarpusavio santykius, kelti darbo ir asmeninės kultūros lygį.

    Rugpjūčio 5  dieną Marijampolės apskrities vyriausiajame policijos komisariate (toliau – apskr. VPK) vyko geriausio 2015 metų viešosios policijos patrulio ir geriausio viešosios policijos prevencijos padalinio pareigūno (apylinkės inspektoriaus) konkursas.  Šiame konkurse dalyvavo 19 (14 vyrų ir 5 moterys) patrulių ir 5 apylinkės inspektoriai iš Marijampolės apskr. VPK teritorinių policijos komisariatų.

    9 val. renginys prasidėjo konkursų dalyvių rikiuote, kuriai vadovavo Marijampolės aps. VPK Viešosios policijos skyriaus (VPS) viršininkas, šiuo metu vykdantis viršininko pavaduotojo pareigas, Raimundas Antanavičius bei viršininko pavaduotojo, šiuo metu vykdančio viršininko pareigas,  Harimanto Poškevičiaus pasveikinimu.  Vėliau, susipažinę su konkurso tvarka, pareigūnai vyko į „Sūduvos“ stadioną, kuriame vyko kliūčių ruožo rungtis.  Vyrai ir moterys atliko tas pačias užduotis. Pareigūnai įrodinėjo profesionalumą taktikos rungtyje, vykdė sustabdyto automobilio bei jo keleivio apžiūrą, figūrinio dviračiu vairavimo ir važiavimo kliūčių ruožu, šaudymo rungtyje), prevencijos padalinių pareigūnai sprendė žinių patikrinimo testus, formatavo administracinio teisės pažeidimo bylas, tikrinosi profesinę kompetenciją bei dėmesingumą.

    Geriausiu Marijampolės apskrities viešosios policijos prevencijos padalinio pareigūnu (apylinkės inspektoriumi) tapo Marijampolės apskr. VPK VPS Miesto policijos nuovados tyrėjas Darius Padimanskas, antrąją vietą užėmė taip pat Marijampolės apskr. VPK VPS Miesto policijos nuovados tyrėja Milda Didžbalienė, na o trečioji vieta atiteko Marijampolės apskr. VPK Vilkaviškio r. PK Kybartų policijos nuovados tyrėjai Ingai Bulevičiūtei.

    Geriausių patrulių konkurse pirmąją vietą iškovojo Šakių r. PK vyriausiasis patrulis Andrius Mureika bei  Lina Augustaitytė, Jurbarko r. PK vyresnioji patrulė, antrąją vietą užėmė Juozas Ulevičius, Marijampolės apskr. VPK  mobilaus būrio vyriausiasis patrulis, ir Marijampolės apskr. VPK  Kelių policijos skyriaus patrulė Renata Lenčiauskaitėtrečioji vieta atiteko Marijampolės apskr. VPK  Kelių policijos skyriaus  vyresniajam patruliui Audriui Leonavičiui ir Šakių r. PK Šakių r. PK patrulei  Ramunei Dubininkaitei.

    Marijampolės apskr. VPK vadovai padėkojo  visiems konkurso dalyviams už dalyvavimą ir pastangas bei įteikė apdovanojimus. Prizines vietas užėmusiems pareigūnams buvo įteikti diplomai,  na o 1–ąją ir 2-ąją  vietą užėmusieji gavo vardines dovanas bei vertingas dovanas.

    Linkime sėkmės mūsų geriausiems finale!

    Marijampolės apskr. VPK informacija

    lightbox jqueryby VisualLightBox.com v6.1

    Ar galima registruoti santuoką bet kurioje savivaldybėje?

    0

     

    Klausimas:

    Gyvename ne Palangoje, tačiau norėtumėme santuoką registruoti būtent Palangoje. Ar tam nebus jokių kliūčių?

    Atsako teisingumo ministras Juozas Bernatonis

    Liepos 10 dieną įsigaliojus Civilinio kodekso pataisoms ir pakeitus Civilinės metrikacijos taisykles, civilinę santuoką galima įregistruoti bet kurioje civilinės metrikacijos įstaigoje, todėl dėl santuokos įregistravimo drąsiai galite kreiptis į Palangos civilinės metrikacijos įstaigą.

    Iki šių pataisų civilinę santuoką buvo galima registruoti tik toje savivaldybėje, kurioje vienas ar abu būsimieji sutuoktiniai ar jų tėvai buvo deklaravę savo gyvenamąją vietą, todėl tuoktis kitur nebuvo galimybių.

    Valstybinės rinkliavos mokestis asmenims, norintiems tuoktis, nesikeičia (jis yra 20 eurų).

    Taip pat noriu priminti, kad civilinės santuokos ceremonija gali vykti ne tik civilinės metrikacijos įstaigose, bet ir savivaldybės tarybos nustatytose reprezentacinėse vietose santuokoms registruoti. Jeigu reprezentacinės vietos nėra nustatytos, santuokos registravimo ceremonija gali būti organizuojama norinčių susituokti pasirinktoje vietoje, jeigu tai neprieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei, nekelia pavojaus gyvybei ar sveikatai. Tokiu atveju būsimieji jaunavedžiai turėtų kreiptis į tos savivaldybės, kurios teritorijoje yra pasirinkta reprezentacinė vieta, civilinės metrikacijos skyrių.

    Tokia galimybe kasmet pasinaudoja po kelis šimtus jaunavedžių porų. Santuokos ceremonijos vyksta parkuose, muziejuose, botanikos soduose, pajūryje, kitose gražiose vietose. Už tokią ceremoniją nustatytas valstybinės rinkliavos mokestis siekia 60 eurų.

    Šiame atsakyme pateikiama tik bendro pobūdžio informacija, kuri neturėtų būti vertinama kaip oficialus teisės aiškinimas ar konkrečiu atveju priimtas sprendimas.

    Daugiau informacijos teisinio švietimo klausimais ieškokite Teisingumo ministerijos interneto svetainėje http://www.tm.lt/klausimai/duk

    Nuotraukoje – Teisingumo ministras Juozas Bernatonis.

    Trešnių, vyšnių, lazdyno riešutmedžių sodų puoselėjimas – didysis gyvenimo azartas

    0

     

    Gražus trešnių, vyšnių derlius, džiuginęs šią vasarą netoli Šunskų esančių Domeikų kaimo sodų, išsidėsčiusių Marijampolės, Kazlų Rūdos savivaldybių ir Vilkaviškio rajono sankirtoje, šeimininkus ir netrukus būsimas lazdyno riešutų derlius – atpildas už šių žmonių ryžtą išsaugoti didžiulius trešnių, vyšnių bei lazdyno riešutmedžių sodus, užimančius beveik 30 hektarų, nuo pražūties. Kęstutis Dapkevičius, Arūnas Maksvytis, Vilmantas Šlekys – trys sodų gelbėtojai – jau treji metai, kai ne tik savo laiką bei jėgas priversti dalinti ir minėtiems sodams, bet ir mokytis mokytis mokytis…

    Verslą kūrė iš svajonės, kad… Lietuvoje būtų daugiau sodų

    Unikalius sodus (Lietuvoje tokie, ko gero, vieninteliai) šiame krašte prieš daugiau nei vienuolika metų įkūrė vilnietė Jūratė Ramanauskaitė kartu su verslo partneriais iš Belgijos – sodininkystės specialistais Christian Gustin ir Michel Petit. Įkurta UAB „Domeikų sodai“ ir Domeikų kaime užveisti sodai buvo J. Ramanauskaitės svajonės išsipildymas: Vilniaus universitete, biologijos fakultete, baigusi genetikos studijas, ilgą laiką gyveno Klaipėdoje, o į sostinę persikėlė norėdama geriau save realizuoti. Moteris užsiėmė veikla, kurios esmė – vaisių importas, bet vis pagalvodavusi apie širdžiai itin mielą, įdomų verslą, kuris priartintų prie gamtos, leistų iš arčiau pažinti jos dėsnius. Būtent bedirbant vaisių importo firmoje užsimezgė ryšiai su belgais, o verslo idėja kilo tiesiog spontaniškai: su kolega belgu bevažiuojant iš Klaipėdos į Vilnių, akys netrumpos kelionės metu nori nenori krypo į pro langus matomą peizažą. Ypač į akis krito tai, kad Lietuvoje išties nedaug sodų, o didžiuliai žemės plotai tiesiog dirvonuoja. Štai ir šmėstelėjo tuomet mintis: o jei pasodinus sodą… Ši mintis, pritarus moters tėvui Antanui Algirdui Ramanauskui, kuris vėliau talkindavo visuose darbuose, bei padedant minėtiems belgams, po truputį ėmė realizuotis.

    Žemės būsimiems sodams J. Ramanauskaitė ėmė ieškoti būtent Suvalkijoje: tai ir tėčio gimtinė, ir palankesnis klimatas (Pietų zona), ir žemė derlingesnė. Po netrumpų ieškojimų išsinuomojo 25 hektarus Domeikų kaime ir pirmiausia užsodino trešnių, atvežtų iš Čekijos ir Belgijos bei vyšnių medžiais. Patarė ir padėjo minėtieji partneriai iš Belgijos, kurie yra savo šalyje vieni iš stipriausių sodininkystės specialistų.

    Vietoj iššalusių trešnių – riešutmedžiai

    Trešnės jau kasmet duodavo pakankamai gerą derlių, rodos, ko daugiau norėti, tačiau, kaip patyrė pradedanti sodininkė, ne viską gali iš anksto numatyti. Mat dalis trešnių buvo netinkamos Lietuvos klimatui, iššalo, o jų, jau pašalintų iš sodo, vietoje atsirado tuščios erdvės. Tada sumąstė vietoj jų pasodinti lazdyno riešutmedžius. Kodėl gi ne? Jūratė, jogos mokyklos „Gyvenimo menas“ mokytoja,  be kita ko, vedanti jogos kursus įvairiuose Lietuvos miestuose, apskritai visiems  riešutams, kaip maisto, grožio, sveikatos šaltiniui, negali pagiriamųjų žodžių, vadindamas juos mitybos viršūne, aukščiausios kategorijos produktu, tad sprendimas savo sode įkurdinti riešutyną buvo išties jai priimtinas. Visus lazdyno medžius vežėsi taip pat iš Belgijos. Šiuo metu trijų hektarų plote augantys riešutmedžiai – vienos partnerio belgo išvestos veislės medžiai, kurie pasižymi gausiu vedimu bei labai dideliais riešutais.

    Sodus nuo pražūties išgelbėjo trys bičiuliai

    Prieš trejus metus J. Ramanauskaitė atsisakė toliau vystyti sodų verslą: žemės nuomotojai nutarė ją parduoti, o pirmumo teisę turėję Ramanauskai pirkti atsisakė (sprendimui įtakos, matyt, turėjo ir nepalankios gamtos sąlygos, tai be gero derliaus palikusios, tai ypač prieš 7 metus išvis iššaldžiusios nemažą dalį trešnių medžių). Žemės nuomos sąlygos buvusios „kietos“: palikti žemę tokią, kokia buvusi pradžioje, t.y. be jokių buvusios veiklos pėdsakų, arba kitaip tariant – jau suaugusio sodo vaismedžiai turėjo būti sulyginti su žeme.

    Tuomet vietos ūkininkas Kęstutis Dapkevičius iš Šunskų, bendravęs su Ramanauskais, nutarė žemę nupirkti ir sodą išgelbėti. Bet kaina buvo taip šoktelėjusi, jog vieno žmogaus jėgomis tai pasirodė neįkandama. Tuomet prie idėjos išsaugoti sodus prisidėjo ūkininkas Arūnas Maksvytis iš Gižų bei matininkas Vilmantas Šlekys iš Pilviškių. Trise jau įstengė nupirkti parduodamą žemę – 15 ha, visas sodų sklypas – apie 30 ha (likusią žemę nuomojasi), tačiau į šį plotą įeina ne vien vaismedžiai, bet ir alksnynai, grioviai, apsauginės juostos – „gryno“ sodo sudaro apie 16 ha.

    Azartas su verslo vizijomis

    Taigi didžiuliai sodai (šiuo metu čia apie 1000 trešnių medžių, apie 300 vyšnių ir apie 4000 lazdyno riešutmedžių), kaip minėta, prieš trejus metus perėjo trijų vyrų žinion. Sodininkystė – ne tik amatas, tai ir menas, mokslas, reikalaujantis daugybės žinių, taip pat didelio gebėjimo sugyventi su gamta, mokėjimo „apeiti“ jos kaprizus. Juolab kad visi trys šio pirkinio savininkai turi savo pagrindinius darbus, jiems visiems labai trūksta laiko, o čia – kai atsilaisvina nuo savo pagrindinių darbų, taigi 100 proc. dėmesio sodams skirti negali. Ir vis dėlto kibo visi trys su šeimomis į sodus iš peties. Darbų daug buvo nuo pat pradžių, jų galo ir dabar nematyti.

    Sodus prie 3 metus nupirko smarkiai nušalusius: nėr ko stebėtis: trešnės – labiau šiltų kraštų vaismedis, o mūsų žiemos būna labai kaprizingos (beje, kiekvienais metai dalis jų iššąla…). Tad sodų išsaugojimo darbai prasidėjo nuo kelmų rovimo, nunykusio ploto atsodinimo (kiekvienais metais naujieji šeimininkai atkuria nuo 300 iki 500 medžių, nors neslepia: dar daug reikia atsodinti, perkelti į kitas vietas), įprastos būtinos sodų priežiūros, kuri vegetacijos metu itin intensyvi. Pavasarį – purškia prieš žydėjimą, po nuo kenkėjų, o vasarą, nuskynus vaisius, dar vienas purškimas – dėl medžio žievės apsaugos (beje, vyrai domėjosi, kaip tokiais sodais verčiasi kaimynai lenkai, ir liko maloniai nustebinti, jog jų sodai iš tiesų palyginti labai ekologiški visais atžvilgiais).

    O kur žolės pjovimas, genėjimas, sodų saugojimas… Štai  pernai sodai atnešė nuostolį: nieko negali planuoti, kai esi priklausomas nuo gamtos…

    Visas darbas soduose – tik savo jėgomis, o kalbant apie derliaus nuėmimą – tik rankų (taip buvo skinamos trešnės, vyšnios, taip bus skinami ir riešutai). Derliaus nuėmimo metu vyrai dirba patys su šeimomis, taip pat samdo moksleivius pagal sodo čekius skynimui. Šiemet trešnės, vyšnios jau nuskintos (kol neturi savo šaldymo įrenginių realizacija – opus reikalas: turi labai skubėti parduoti), laukia riešutų skynimas rugsėjo mėnesį. Bet atokvėpio nuo vieno skynimo iki kito beveik nebūna: nuolatinę priežiūrą ir kasdienius darbus papildo ateities planų kūrimas bei pastangos juos įgyvendinti. Štai jau lyg ir sumąstyta, kaip vaismedžius gelbės nuo šalnų – tam ruoštis reikia jau dabar, apsispręsti reikėtų ir dėl sodų laistymo sistemos, kurios dar nėra (šiemet tegu ir neilgas sausmetis neigiamai atsiliepė). Kita vertus, dirbtinis laistymas turi ir savo minusų: medis, kaip ir gyvūnas, kurį šeri: tampa neatsparus… Taigi koks sprendimas būtų teisingiausias?

    Sodą naujieji šeimininkai žada plėsti toliau: skiepys laukinių trešnių sodinukus, o riešutmedžio sodinukus jau savo atsodina. Šie žmonės turi verslo viziją – realizuoti sodinukus, mat didelio verslo vien iš derliaus kol kas dar nepadarysi. Apskritai šiuo metu sodai, kaip teigia V. Šlekys, – išprotėjimas, azartas, apėmęs visus tris šeimininkus, taip pat ir nuolatinis domėjimosi sodininkyste iš esmės šaltinis. Juolab kad jų auginami vaismedžiai labai naudingi.

    Pagiriamasis žodis trešnėms

    2Trešnė – slyvinių pošeimio, slyvų genties vaismedis. Trešnė kilo iš Vakarų Azijos, bet Romos laikais atgabenta į Europą.

    Trešnės yra vertingos dėl to, kad jose esančias medžiagas organizmas labai gerai ir lengvai įsisavina. Tai viena iš ankščiausiai sunokstančių uogų Lietuvoje. Jose gausu provitaminų A, B grupės vitaminų, C ir P, geležies, kalio, natrio, magnio, kalcio ir fosforo. Šie elementai aktyvina apykaitos procesus, gerina apetitą ir smegenų darbą, stiprina organizmą.

    Trešnėse esančios biologiškai aktyvios medžiagos – kumarinai ir oksikumarinai –normalizuoja kraujo krešėjimą ir sumažina trombų atsiradimo riziką.

    Tamsiai raudonos spalvos uogose daug antocianų ir karotinoidų – flavonidų, kurie stiprina kraujagyslių sieneles. Todėl manoma, kad kelios šių uogų lėkštutės per dieną – gera profilaktika nuo mėlynių ant kūno, be to, jos sumažina kraujo spaudimą sergantiems hipertonija.

    Trešnes patartina valgyti susirgus mažakraujyste, kadangi aprūpina organizmą geležimi, taip pat rekomenduojama sergant reumatu, podagra, artritu – uogose esanti salicilo rūgštis veikia nuskausminančiai, taip pat patariama valgyti žmonėms, sergantiems širdies ligomis – jos aprūpina organizmą kaliu, kuris yra būtinas normaliai širdies veiklai.. Trešnėse daug ląstelinės medžiagos, kurią „mėgsta“ saprofitinės bakterijos. Todėl jos gelbsti sergant žarnyno disbakterioze. Efektyvios šios uogos ir esant vidurių užkietėjimui.

    Trešnėje daugiau negu vyšnioje angliavandenių. Didžiąją jų dalį sudaro fruktozė, kuri lėtai skaldosi kraujyje, todėl neapsunkina kasos. Tad trešnės ypač vertingos žmonėms, sergantiems cukralige.

    Trešnėse esančios medžiagos aktyvina inkstų ir kepenų darbą – jie aktyviau šalina iš organizmo šlakus. Be to, trešnės teigiamai veikia odą ir padeda sergant įvairiomis odos ligomis – esant spuogams, egzemai.

    Jos naudingos odai ir išoriniam vartojimui. Uogų kaukės valo ir mažina poras, pašalina negyvas ląsteles. Atkreipkite dėmesį, kad riebiai odai labiau tinka rūgščios uogos. Ruošiant kaukes reikia derinti trešnes su braškėmis.

    Mokslininkai taip pat teigia, kad suvalgius 20 trešnių įmanoma numalšinti skausmą, lygiai taip pat kaip ir su aspirinu ar ibuprofenu.

    Nesenai mokslininkai atrado, kad trešnėse yra didelis melatonino, kitaip tariant antioksidanto natūraliai gaminamo mūsų organizme. Manoma, kad jis padeda sulėtinti senėjimo procesą, taip pat kovoti su nemiga. Taigi trešnių valgymas išties gali padidinti melatonino kiekį organizme.

    Pagiriamasis žodis lazdyno riešutams

    3Žmogus valgė lazdynų riešutus jau žiloje senovėje – pirmiausia Juodosios jūros pakrantėje. Čerkesai jį augino jau a. pr. m. e. Iš ten pateko į Viduržemio pajūrio šalis,  vėliau ir į kitas Europos šalis.

     Riešutai – puikus užkandis skubantiems, būtent jais dietologai pataria malšinti alkį nespėjusiems papietauti (tačiau būkite atsargūs, jei turite skrandžio problemų: riešutai – sunkiai virškinamas maistas, tad apsiribokite nedideliu kiekiu. Geriausia – rinkitės riešutus be odelės. Porcija riešutų (apie  25 gramai per dieną ) turi 125-190 kcal.).

    Lazdyno riešutų maistinė vertė milžiniška. Riešutų branduoliuose yra daug baltymų (iki 25 proc.), riebalų (iki 70 proc.), mineralinių medžiagų, E, K, PP ir B grupės vitaminų, mažai angliavandenių ir visai nedaug vandens. Apskritai visų rūšių riešutuose yra nervų ląstelėms būtino lecitino, kuris užtikrina efektyvią smegenų veiklą. Riešutuose esantys selenas ir jodas didina organizmo atsparumą radiacijai, geležis ir varis padeda gamintis raudoniesiems kraujo kūneliams, o folio rūgštis gerina atmintį. Sakoma, kad, kasdien suvalgydami po 85 g riešutų, sumažinsite cholesterolio kiekį kraujyje, užtikrinsite normalų kraujo spaudimą ir išvengsite širdies ligų.

    Kasdienei mitybai rekomenduotini žali riešutai. Paspragintuose riešutuose augaliniai riebalai praranda savo naudingąsias savybes, o perkepintuose net susidaro kancerogenų. Lazdyno riešutai stabdo senėjimo procesą. Suvalgę 100 g riešutų, aprūpinsite savo organizmą keturių dienų vitamino E norma. Lazdyno riešutus ypač patartina valgyti vyresnio amžiaus žmonėms. Juose labai nedaug natrio, todėl jie tinka ir turintiesiems aukštą kraujo spaudimą.

    Medicinoje riešutai neretai naudojami nuo šlapimtakių akmenligės, o riešutai su medumi – nuo reumato, mažakraujystės. Tai ir organizmą stiprinantis vaistas. Riešutų aliejumi, sumaišytu su kiaušinių baltymu, buityje gydomi nudegimai. Gruzijoje riešutai vartojami kaip vidurių pūtimą mažinantys vaistai, Azerbaidžane degintais didžiojo lazdyno riešutais dažomi antakiai.

    Medicinoje vartojami ir lazdyno lapai bei žievė. Lapai turi vitamino C,  aliejaus, sutraukiančio kraujagysles, miricitrozido, žievėje gausu aliejaus, rauginių ir dažinių medžiagų, lignocerilinio  betulino. Lazdyno lapų ir žievės nuovirą siūloma vartoti esant varikoziniam venų išsiplėtimui, hipertrofijai.

    Laima GRIGAITYTĖ

    Autorės nuotraukos.

    Apie 30 ha plotą užimantys sodai - trijų bičiulių gyvenimo azartas. Apie 30 ha plotą užimantys sodai - trijų bičiulių gyvenimo azartas. Apie 30 ha plotą užimantys sodai - trijų bičiulių gyvenimo azartas. Apie 30 ha plotą užimantys sodai - trijų bičiulių gyvenimo azartas. Apie 30 ha plotą užimantys sodai - trijų bičiulių gyvenimo azartas. Apie 30 ha plotą užimantys sodai - trijų bičiulių gyvenimo azartas. Apie 30 ha plotą užimantys sodai - trijų bičiulių gyvenimo azartas. Apie 30 ha plotą užimantys sodai - trijų bičiulių gyvenimo azartas. Šiemet trešnės džiugino gražiu derliumi. Šiemet trešnės džiugino gražiu derliumi. Šiemet trešnės džiugino gražiu derliumi. Šiemet trešnės džiugino gražiu derliumi. Šiemet trešnės džiugino gražiu derliumi. Šiemet trešnės džiugino gražiu derliumi. Šiemet trešnės džiugino gražiu derliumi. Šiemet trešnės ir vyšnios džiugino gražiu derliumi. Šiemet trešnės ir vyšnios džiugino gražiu derliumi. Šiemet trešnės ir vyšnios džiugino gražiu derliumi. Šiemet trešnės ir vyšnios džiugino gražiu derliumi. Vilmantas Šlekys, vienas iš trijų sodų gelbėtojų, tikina, jog šie sodai - ir didžiulis iššūkis, ir mokykla, azartas. Jau galima tikėtis ir gražaus lazdyno riešutų derliaus. Jau galima tikėtis ir gražaus lazdyno riešutų derliaus. Jau galima tikėtis ir gražaus lazdyno riešutų derliaus. Jau galima tikėtis ir gražaus lazdyno riešutų derliaus. Tokiose salelės soduose, kur styro iššalę medžiai, bus atsodintos. Tokiose salelės soduose, kur styro iššalę medžiai, bus atsodintos. lightbox jqueryby VisualLightBox.com v6.1

    Kviečiami savanoriai akcijai „Būk pirmūnas“

    1

     

    Akcija „Būk pirmūnas“ jau šešerius metus padėjo pasiruošti mokslo metams vaikams iš sunkiai besiverčiančių šeimų. Šiais metais akcija dar labiau auga, todėl kviečiami savanoriai iš visos Lietuvos prisidėti prie jos įgyvendinimo.

     Akcijos metu savanoriai prekybos centruose ragina paaukoti mokyklinių prekių vaikams, vėliau su savivaldybių socialiniais darbuotojais lanko šeimas, Vaikų dienos centrus, įteikia mokyklines prekes, susipažįsta su vaikais.  „Ši akcija man buvo pirmas kartas, kai savanoriavau, o šiemet jau ketvirti metai, kai žadu vėl prisijungti. Pirmas įspūdis išliko ilgam: mačiau vaikų blizgančias akis ir neblėstančias šypsenas, kai įteikėme jiems kanceliarinių prekių. Tai suvirpino mano pačios širdį“, – kalbėjo akcijos savanorė Daina Bartuškevičienė.

     Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, šiais metais vienam vaikui kanceliarinėms prekėms visiems mokslo metams bus skiriama 45,6 eurų.  Atsižvelgus į kainas ir poreikį, kai pradinukai per metus du kartus priverčiami pirkti gausą pratybų sąsiuvinių, įvairiausių kanceliarinių prekių, suprantama, kad su tokia suma, perkant net ir pačias pigiausias prekes, išsiversti sunku.

     Šiais metais akcija „Būk pirmūnas“ bus rengiama rugpjūčio 28–29 dienomis IKI, „Rimi“ ir „Maksimos“ prekybos centruose. Jos metu žmonės bus kviečiami nupirkti nepasiturintiems vaikams kanceliarinių prekių ir jas paaukoti. Šios prekės bus išdalintos pirmosiomis rugsėjo dienomis vaikams, kuriems to labiausiai reikia.

     Visi, norintys prisidėti prie akcijos įgyvendinimo, kviečiami nelikti abejingais ir tapti savanoriais! Norint prisidėti, tereikia parašyti akcijos koordinatorei Vilmai Barišauskaitei el. paštu: v.barisauskaite@gmail.com, nurodant savo vardą, pavardę, el. paštą, telefono numerį bei miestą, kuriame norėtumėt savanoriauti.

    Odeta ČERNAUSKAITĖ

    Marijampoliečiai abiturientai pasveikinti Valdovų rūmuose tarp geriausiųjų

    0

     

    Marijampolės marijonų gimnazijos abiturientas Ignas Kriaučiūnas liepos 30 d. buvo pakviestas į Valdovų rūmus tarp 110 šalies abiturientų, kurie tris ar daugiau valstybinių brandos egzaminų išlaikė surinkdami maksimalų balų kiekį. Geriausius šių metų abiturientus pasveikino Ministras Pirmininkas Algirdas Butkevičius, švietimo ir mokslo ministrė Audronė Pitrėnienė.

    Marijampolietis Ignas pagerbtas tarp septynių jaunuolių, šiemet brandos egzaminų sesijos metu šimto balų įvertinimą gavę už penkis laikytus egzaminus. Tik vieno balo iki šimtuko Ignui pritrūko ir šeštajam, chemijos egzamino, rezultatui.

    Šventėje dalyvavo ir trys Marijampolės abiturientai, iš trijų pasirinktų valstybinių brandos egzaminų surinkę po 100 balų. Tai Rygiškių Jono gimnazijos gimnazistas Matas Liorentas ir du Sūduvos gimnazijos gimnazistai – Rūta Bielytė bei Vygintas Vytartas. Šventėje drauge su geriausias Lietuvos abiturientais, taip pat ir profesinių mokyklų absolventais dalyvavo ir juos rengę mokytojai, mokyklų atstovai, savivaldybių vadovai. Marijampoliečių sėkme šventėje džiaugėsi mero pavaduotoja Irena Lunskienė ir Švietimo, kultūros ir sporto departamento direktorius Vygantas Dilys. Tokia šventiška ceremonija Valdovų rūmuose organizuojama ne jau ne pirmus metus.

    Daugelis sėkmingiausiai brandos egzaminus išlaikiusių abiturientų renkasi studijas mūsų šalyje. Ignas Kriaučiūnas yra apsisprendęs studijuoti Vilniaus universitete mikrobiologiją ir biotechnologiją, nes šias sparčiai besiplėtojančias mokslo sritis laiko įdomiomis ir perspektyviomis.

    Viešųjų ryšių tarnyba

    Aistės Brusokaitės nuotraukos.

    lightbox jqueryby VisualLightBox.com v6.1

    Lietuvos regionų kulinarijos paveldas

    0

     

    Aukštaičių valgiai – karalių stalui

    Aukštaičiai gali stebinti visus užsieniečius miltiniais patiekalais, ypač virtiniais su mėsa, paukštiena, žuviena, varške, švilpikais su uogomis, šaltanosiais su mėlynėmis, koldūnais (jokiu būdu koldūnų nevadinkite virtiniais, nes koldūnai skiriasi nuo lietuviškų virtinių, komių-rusų pelmenių, italų raviolių, kinų dimsumų, domplingų, juipao ir vantonų, armėnų boranių, gruzinų chinkalų, rytietiškų čiučvarų, balik-berekų, diušbarų, mantų ir podkogiljų).

    00Kuo koldūnas skiriasi nuo paprasto virtinio? Pirmiausiai savo dydžiu: jis yra didelės plaštakos net su pirštais dydžio, todėl stambus, valgus vyras įstengdavo suvalgyti ne daugiau kaip 4-5 koldūnus.

    Norint tokį dičkį pagaminti, reikėdavo ir specialios tešlos, kad, būdama plona, virdama neištežtų, kad gaminant būtų lengvai kočiojama, kad formuojant koldūną tešla nebūtų tąsi, nesitrauktų, todėl ją gamindavo iš viso grūdo kvietinių miltų su kiaušinių tryniais ir plikydavo dilgėlių aliejumi.

    Beje, lietuviai nuo seniausių laikų (3–5 tūkstančius metų iki Kristaus) mitybai vartojo dilgėlių aliejų (dilgėlėse yra 32% aliejaus, o vėliau, XIX amžiuje, pradėtose kultivuoti saulėgrąžose – 38%).

    O štai lietuviškų koldūnų įdaras yra išskirtinis, supergurmaniškas, šiandien galima teigti – fantastiškas, niekur kitur pasaulyje nežinomas ir negirdėtas. Tai džiovinti baravykai, šutinti svogūnų sultinyje. Tiesa, Vincenta Zavadskienė savo knygoje „Lietuvos virėja“ 1862 m. dar talpina grafo Tiškevičiaus koldūnų receptą, kurių įdaras yra džiovinti baravykai su rūkytu kumpiu.

    Aukštaičiai gali didžiuotis įsnauja (prieskoniuota ir rūkyta kiaulės taukine, kuria gardinamos sriubos, troškiniai, košės) – tokio gaminio niekur pasaulyje nėra, garsiuoju lydekos vyniotiniu su raugintais agurkais, aukštaitiškai riešutais įdarytu karpiu, tikru aukštaitišku karvojumi (pyrago pavadinimas “karvojus” atsirado iš senojo pavadinimo “kurvojus” – pyrago su vištienos įdaru, nes kurvomis gilioje senovėje Aukštaitijoje buvo vadinamos vištos. Iš lietuvių auginti vištas išmokę lenkai ir vištoms, ir gaidžiams pavardinti perėmė šį pavadinimą Taigi tikrasis karvojus nėra pasninko valgis ir būtinai turi būti prašmatnių vaišių, ypač vestuvių, pyragas su vištienos ir kiaušinių įdaru).

    Visi valgantieji aikčios iš nuostabos ragaudami virtinius su įvairiausiais įdarais, švilpikus su uogomis (kandant juos girdisi švilpimas), šaltanosius su mėlynėmis, vaivorais, arba juodaisiais serbentais, skryliais su aguonomis ir rūkytų lašinukų su grietine padažu, žavėsis pasakišku skoniu įvairių įvairiausių blynų su pavilgu, blynelių su dar įvairesniais įdarais ir padažais, sklindžių gardybe.

    Visiškam užganėjimui galima patiekti įvairiausias alaus sriubas, pienišką daržovių, pienišką miltinių leistinukų (zacirką) arba aukštaitišką vėžių sriubą, karališkąją žuvelę seliavą, kuri išrūkoma ir išnokinama kanapių aliejuje su peletrūnu (tai jau nebe bajoriškas, kaip nevykėliai virėjai mėgsta vadinti, bet išskirtinis dangiškas patiekalas), lietuviškai su obuoliais keptą žąsį arba aukštaitiškai grietinėje troškintą gaidį, Čičinsko kepsnį, agurkų rasale troškintą jautieną, jautienos zrazus su rūkytų lašinukų ir raugintų agurkų įdaru, žagarėlius arba aukštaitiškas burnoje tirpstančias varškės spurgas su džiovintų kriaušių gira ir t.t. Ir būtinai tikro naminio alaus, to, nuo kurio galva lieka blaivi, bet kojos nebeklauso…

    Dzūkai – pasaulinio lygio miško gėrybių kulinarijos čempionai

    Dzūkai visus privers aikčioti, vaišindami grybiene, grybų slėgtainiu, marinuotais baravykėliais, raugintais kelmučiais su grietine ir svogūnėliu, sūdytais grūzdais, svieste keptomis rudmėsėmis, grietinėje troškintomis repečkomis (voveraitėmis), grietine apkeptais gudukais ir visaip kitaip keptais, virtais, 01troškintais, taip, kaip jie nuo amžių amžinųjų moka, cikriniais, bobausiais ir briedžiukais (velnioniškai skanūs ir brangūs grybai), raudonikiais, šilbaravykiais, ūmėdėmis, gudukais ir t.t. ir pan. – čia jie nepralenkiami, nes grybų patiekalų gamyboje jie yra pasaulio čempionai. Svečius pavaišinkite fantastiško skonio dzūkiška vytinta dešra, kuri vienintelė Europoje gaminama pagal kelis tūkstančius metų skaičiuojama receptūrą, burnoje tirpstančia troškinta bebro uodega, prieskoniuota vytinta stirnienos išpjova, rūkyta šernienos dešra, tetervino slėgtainiu. 

    Šiandien kvailai eskaluojamas pasakymas, kad „jei ne miškas ir ne uogos, dzūkų mergos būtų nuogos“, tad vos ne pusę Lietuvos sulekia Dzūkijon ir draskyte išdrasko miško paklotę (daug kur jau ir visiškai išnaikinta), ieškodami grybų ir uogų.

    Mano supratimu, reikėtų prisiminti senovinį pasakymą apie Dzūkiją: „biednas kraštas, tačiau labai turtingas“, kuris ypač gerai apibūdina dzūkų mokėjimą suprasti juos supančias girias, mokėti iš jų gauti daug naudos, mokėti naudoti maisto ruošimui visas girios duodamas gėrybes, ko tikrai nemoka kitos Lietuvos gentys.

    Turbūt niekas kitas Lietuvoje nemoka išsikepti tiek daug duonos gaminių kaip dzūkai: tai ne tik visiems žinomi kepiniai, bet ir grikių duona, morkų duona, žirnių duona, duona su elniena, duona su kerpenomis, rūgštynėmis. Ypač daug bandų, ragaišių, raguolių, papločių, pyragų, pyragėlių, tešlainių kepdavo iš bruknių, erškėtuogių, gervuogių, ievų, mėlynių, putinų, raugerškių, spanguolių, šermukšnių, vaivorų (šios miško gėrybės buvo ne kepinių įdaras, bet pagrindinis ingredientas, o miltai, daugiausia grikiniai, – mažesnioji rišamoji dalis), iš šių uogų darydavosi įvairiausių uogienių, pastelių ir sūrių.

    Gurmanus sužavėsite raugintų, sūdytų, keptų, virtų grybų užkandžiais, džiovintų baravykų sriuba, dzūkiška žuviene, šutinta raugintų kopūstų sriuba su rūkytais šonkauliukais ir džiovintais baravykais, patiektą juodos duonos kevale (paprotys sriubą patiekti duonos kevale yra atsiradęs neturtingoje javais Dzūkijoje ir aprašytas XVIII amžiuje. Šiandien šį paprotį pasisavino kai kurios maitinimo įmonės, į duonos kevalą pildamos kitokią sriubą, net žuvienę; reikia būti visiškais kulinarijos nevykėliais, kad nesuprastum, kuo skiriasi žuvienė nuo šutintos raugintų kopūstų kopūstienės, kas prie ko tinka ir kas su kuo nedera: ruginė duona šutintai raugintų kopūstų sriubai suteikia įdomesnių skoninių ir aromatinių atspalvių, o tuo tarpu švelnią žuvienę užgožia, permuša jos skonį ir aromatą), grietinėje slopintu mekšru, virtiniais su miško grybais, balandėliais su kepintų grybų įdaru, svieste skrudintais baravykais, grietinėje troškintais baravykais, aliejuje gruzdintais raudonikiais, briedžio liežuviu su riešutų padažu, stirnos balnu su laukinių serbentų padažu, troškintu kiškiu su grietinėje troškintais burokėliais, elnio kepenimis, troškintomis su gervuogėmis, kadaginėje naminukėje marinuota ir lašinukuose kepta putpele su bobausių padažu, arkliauogių gira, spanguolių kisieliumi arba čiobrelių arbata su viržių medumi. Išdidžiai svečių stalan galima nešti kiečiais kimštą keptą antį, prie jos būtinai patiekti gerai atšaldytos naminukės (tos tikrosios, dzūkiškos), ot, tai būtų dzyvai –  ir lietuviams, ir užsieniečiams.

    Na, o kas paragaus grikinių blynų (pats laikas lietuviams būtų vėl sužinoti, kas yra blynai, blyneliai ir sklindžiai, – skirtumas tarp jų yra didžiulis, kaip tarp automobilio, vežimo ir dviračio, bet apie tai kitame straipsnyje), iškeptų ant lydyto sviesto, pašutintų pečiuje su grietine ir patiekiamų  su džiovintų baravykų pavilgu, tas ne tik amo neteks, amžinai taps dzūkiškos virtuvės garbintoju.

    Suvalkiečiai – gardžiausių Europoje mėsos gaminių specialistai

    Dar ir dabar sūduviai, zanavykai ir kapsai moka pagaminti tikrą skilandį.

    Lietuvos baltųjų veislės kiaulę skilandžio paruošimui reikia ne skersti, o “padurti”, “nusmeigti”, ir tai atlikti privalo ne bet kas, o tik specialistas skerdėjas (jų senais laikais būdavo reta: vienas kitas apylinkėje, o jų paslaugos gerai apmokamos skerdiena), nes kiaulę paskersti reikia taip, kad ji nesikankintų, nepajustų savo galo, net nežviegtų…

    Kiaulę, o ne paršą “padurti” lapkričio mėnesį (kai kas kiaulę durdavo ir prieš Kalėdas), atsižvelgiant į Mėnulio fazes. Geriausiai tinka priešpilnis arba pilnatis. Tuomet vėsdama mėsa ”pučiasi”, būna skani ir minkšta. O nelaiku paskerstos kiaulės mėsa susitraukia kaip naginė. Suprantama, mėsa privalo būti atvėsinama.

    Lietuvos baltųjų veislės kiaulė prieš pjaunant turi būti visą mėnesį maitinama tik ąžuolo gilėmis, negalima duoti bulvių ir miltų, nuo kurių kiaulė prisiaugina neskanių taukų ir patižusių lašinių.

    Skilandžiui imti tik kumpinę mėsą ir kietuosius lašinius.

    Mėsa Sūduvoje kapojama ką tik šviežiai specialiai šiam tikslui išskobtoje ir tik žaljovario (taip gluosnį vadina sūduviai. Gluosniai būna ir su žaliais lapais, ir „sidabriniais“, tai pastarieji netinka) geldoje: 03žaljovario syvai išlaiko mėsos raudoną spalvą (pagal sūduvius, salietrą skilandin deda tik visiški “goželiai”, vėplos), stambiai kapota mėsa išmaišoma su stambiai kapotų kietų lašinių gabalais, pagardinama druska, stambiai grūstais pipirais ir kulytos sėklelėmis (sūduviai puikiai pažįsta šią prieskoninę žolelę, juolab kad jos grūdeliai mėsai suteikia saikingai jaučiamą česnako aromatą ir negadina mėsos kaip tikras česnakas. Kitiems pranešu, kad kulyta yra dirvinė čiužutė (lot. Thlaspi arvense) – bastutinių (Brassicaceae) šeimos augalas. Ši žolelė gavo kulytos pavadinimą todėl, kad nuo neatmenamų laikų yra naudojama vyrų potencijai gydyti. Beje, ji yra žymiai veiksmingesnė negu garsusis ženšenis, o arbata galingesnė už viagrą).

    02Skilandžiui taip paruošta mėsa sukišama į gerai išplautą ir išsausintą kiaulės skrandį, surišama taip, kad gautųsi du ragai, suveržiama medinėmis lentutėmis, šaltoje vietoje savaitei gerai paslegiama (didžiausia gėda tiems namams, kurių skilandyje būdavo likę oro tarpai) ir kabinama ant namo (stubos) aukšto į šalia kamino pastatytą žaljovario (gluosnio) lentų spintą (kitas medis netinka).

    Spintos apačioje iš kamino yra skylė, pro kurią įeina dūmai, ir tokia pat skylė į kaminą yra spintos viršuje, pro kurią dūmai į kaminą išeina.

    Jau pati skrandžio ar kiaulės pūslės plėvė apsaugo nuo gyvių ar bakterijų patekimo į mėsą, bet neblogai padeda ir aitrūs dūmai (sūduviai žinojo, kaip ką vadinti: aštrūs būdavo daiktai, aitrūs dūmai, graudūs valgiai, gaižūs gėrimai…)

    Nedaug į spintą dūmų pakliūva, bet jų pakanka, kad nuo nepageidaujamų gyvių apsaugotų ir šaltų dūmų apgaubtyje skilandis fermentuojasi (rauginasi) kelerius metus.

    O kiaulės pūslėje yra gaminami darata arba kindziukas: jiedu yra ovalinio lašo formos, taip pat fermentuojami šaltų dūmų apgaubtyje, bet mažiau laiko.

    Daratas, kindziukus ir skilandžius šaltai rūko rūkyklose tik visiški neišmanėliai ir tinginiai, kaip sako sūduviai, – “goželiai” arba sukčiai, kurie nesupranta, kuo skiriasi fermentuotos ir rūkytos mėsos skonis, aromatas ir netgi konsistencija, kuriems svarbiau ne skonis ir kvapas, o tik tai, kad greitai pagamintų ir būtų galima parduoti turguje, apmulkinus neišmanantį pirkėją.

    Būtent taip mūsų dienomis „skilandžius“ gamina mėsos fabrikai.

    Kas yra ragavęs šio sūduvių neįprasto skonio fermentuotos (raugintos) mėsos gaminio, plonytėmis juostomis supjaustyto (beveik dvejus metus rauginta fermentuota mėsa įgauna ne tik savaimingą, nepakartojamą skonį, aromatą, bet ir konsistenciją: mėsos gabalai tarpusavyje taip susijungia, susiklijuoja, kad tampa lyg vientisi), patiekiamo su juoda rugine duona (kai kurie sūduviai prie skilandžio dar duoda ir kietos rūgščios grietinės), tas jau amžiams nebeužmirš jo fantastiško skonio ir aromato.

    O jau kas nepatingės gaminti skilandį, kas Europos vartotojams pateiks jį žaljovario (gluosnio) medinėse skrynelėse, nes būtent jose perpjautas skilandis būdavo išlaikomas net iki penkerių metų, tas tikrai taps pirmuoju savo sąžiningu darbu užsidirbusiu Lietuvos milijonieriumi.

    Visus šiandien maisto prekių mėsos gamintojų-gadintojų niekalus “rūkytus skilandžius” vadinu tikruoju jų vardu – rūkytos mėsos-nemėsos su salietra gumulais.

    Didžiausiai visų lietuvių ir ypač sūduvių gėdai lietuvių kulinarijos paveldo mėsos gamyboje nesigaudantys korumpuoti valdininkai jau suspėjo Europos Sąjungoje įteisinti ir net “skilandžiu“ pavadinti Lietuvos mėsos gamyklų cheminių auginimo stimuliatoriais skatintų ir genetiškai modifikuotais dirbtiniais pašarais maitintų kiauliagyvių ir karvių mėsos sūrų kancerogeninį (“šaltai rūkytą“) salietruotos mėsos-nemėsos gumulą, kurio vieta turėtų būti tik brokdarių-falsifikatorių lentynoje.

    Mano supratimu, sūduviams (suvalkiečiams) jau būtų pats laikas iš Lietuvos mėsos gamintojų-gadintojų prisiteisti milijonines sumas už skilandžio vardo diskreditavimą, už tai, kad anie išvis nesuvokia skilandžio gamybos technologijos, kad net nežino, kas per dalykas yra mėsos fermentavimas. Technologiškai tai yra visai kitoks mėsos ruošimo būdas nei rūkymas, kad būtų lengviau valdininkams suprasti, – tai taip skiriasi, kaip malkų pjovimas skiriasi nuo grybų rinkimo…

    Tikro skilandžio atpjauta net ir ploniausia riekė nesuyra, nes ilgai besifermentuojanti mėsa ir lašinių gabalai tarpusavyje gerai sulimpa, jokių tarpų ir skylių nebūna, o jei būna, tai skilandis buvo neteisingai pagamintas arba dar blogiau suslėgtas.

    04Darata yra dedama ant stalo per bulviakasį  arba šienapjūtę (ne rūkoma, bet fermentuojama 6–7 mėnesius!), – daratos mėsa yra švelnaus fermentuotos mėsos skonio.

    Kindziukas pjaunamas per bulviakasį (ne rūkomas, bet fermentuojamas 10–11 mėnesių!); tas malonus liesti, žavėtis jo ovalumu gaminys yra ryškesnio raugintos mėsos skonio, stalan patiekiamas bulviakasio talkų metu.

    Na, o pats karalius – gero vyro glėbio apimties skilandis su dviem ragais – pjaunamas tik per kitų metų rugiapjūtę (ne rūkomas, bet fermentuojamas 21 mėnesį !!!).

    Man teko tokio skilandžio ragauti ties Vilkaviškiu per rugiapjūtę: vyrai sėdėjome tolokai nuo namo obelų sode, kalbėjomės, kol moterys virtuvėje ruošė vaišes. Virtuvės langas buvo praviras. Ir staiga mus pasiekė neįprastas, fantastiškas, viliojantis, seiles sukėlęs, pasakišką apetitą sužadinęs aromatas – prapjauto skilandžio fermentuotos mėsos kvapas. Moterims mūsų kviesti nereikėjo: paskubomis sugužėjome stubon. Aš, smalsumo vedinas, užsukau į virtuvę. Ten, ant stalo, gulėjo vyro glėbio apimties per pusę perpjautas skilandis, kuris skleidė pritrenkiančiai gardų, sakyčiau netgi gundantį kvapą. Turbūt tai yra vienintelis pasaulyje žmogaus sukurtas patiekalas, kurio aromatą ir skonį būtų galima apibūdinti  – orgazmišku.

    05Ir po to, kai ant stalo buvo atneštos lėkštės diametro dydžio plonytės kaip popierius dieviško aromato skilandžio riekės, kai įdėtos burnoje jos tirpte sutirpo, sukėlusios dausų palaimos jausmus, galima drąsiai teigti, nebuvo, nėra ir niekur kitur pasaulyje nebus gardesnio mėsos gaminio.

    Suvalkiečiai, be jokių dvejonių, labai didžiuodamiesi ir riesdami nosį bet ką  gali vaišinti  savo nepakartojamu šaltai rūkytu kiaulienos kumpiu, įvairiomis, galinčiomis pakerėti žymiausius pasaulio gurmė ir gastronomus, rūkytomis dešromis.

    Baršteliai su auselėmis, virtas lynas su antaninių obuolių padažu, svieste skrudinti gružliai, keptas veršienos kumpis su krienais, suvalkietiškai su vyšniomis  kepta  antis,  pyragas su įkeptais karosais ir bruknių uogiene su kriaušėmis, aitrieji suvalkietiški ruginių miltų meduoliai, obuolių sūris su liepžiedžių arbata ir liepų medumi, burokėlių gira – ką nori sužavės.

    Ir būtinai nepaprastai kvapnaus, rubino spalvos naminio garsiojo suvalkiečių juodųjų serbentų vyno, traukinto ant juodųjų serbentų lapų pumpurėlių.

    Sūduviai užmarštin nukišo bigą, plėkynę ir miltsriubę žiūrę. Bigas (greitas) – tai senovinis lietuvių kareivių kopūstų, žvėrienos ir kitokios mėsos troškinys, pas lenkus virto „bigus“. Plėkynė (nuo plėkų, žarnokų) Lenkijoje paplito kaip „fliaki“, miltsriubė žiūrė su dviem kietai virtais, per pusę perpjautais kiaušiniais sriuboje, kurie „žiūri“ į valgantį, ten pavirto į „žurek“. Galėčiau ir daugiau vardinti, bet įžeidūs lenkai amžiams užsigaus…

    Žemaičiai vieninteliai Europoje tebemoka gaminti seniausius patiekalus

    Žemaičiai turi ypatingą išskirtinį maisto produktą, kokio nerasime  pasaulyje. Tai – užtrinas, kuris gaminamas iš kiaulės taukinės su plėvele nuo žarnų. Taukinė išskleidžiama, sočiai pagardinama česnaku, druska, grūstais juodais ir kvapiais pipirais, susukama, standžiai suvyniojama į sviestinį popierių ir šiltai laikoma 5–6 mėnesius. Užtrinas pageltonuoja ir įgauna specifinį kvapą. Taip paruoštą užtriną vėsioje, gerai vėdinamoje patalpoje galima išlaikyti visus metus, o šaldytuve net porą metų.

    Žemaitiškų barščių, bulvynių, daržovynių, kopūstynių (ypač raugintų kopūstų), rūgštelynių, žirnynių, košių, šiupinių skonis ir aromatas ryškai skyrėsi nuo aukštaičių, kuršių, dzūkų, sūduvių panašių valgių, nes žemaičiai šiuos valgius užkuldavo savo nepakartojamo skonio ir aromato užtrinu.

    Žemaičiai iškart turėtų dėti ant stalo kastinį su ragaišiu arba virtomis bulvėmis: šitokio originaliai šviežiai gaivaus skonio grietinės plakinio nemoka gaminti jokia tauta pasaulyje, net ir lietuviai.

    Ne mažiau pasaulio gurmanai stebėsis gardžiuodamiesi žemaitiškais blynais, kurie kepami iš rauginto blendinio per visą keptuvę ir valgomi rankomis, pasidažant į kokį 10–15 įvairių pavilgų. Tas pats sakytina ir apie išvirtas su lupena bulves, kurios valgomos pasidažant į ka06napių spraginą (lietuviškos kanapės, kurias tūkstantmečiais ir audiniams, ir maistui naudojo ir vartojo lietuviai, narkotinio poveikio kaip indinės rytietiškos kanapės neturi) ar sėmenų spraginą. Jei Lietuvos policininkai išmoktų skaityti, tai aš jiems siūlau perskaityti Čingizo Aitmatovo  knygą „Ešafotas“. Joje kazachų rašytojas įtaigiai aprašo, kaip atrodo nesiekiančios juosmens mažytės hašišinės indinės kanapės (Cannabis indica), turinčios 25-30% THC (tetrahidrokanabinolio) narkotiko. Lietuvoje augančios už žmogų didesnės pluoštinės kanapės šio narkotiko turi ne daugiau kaip 2%…

    Gaila, kad mūsų dienomis retas bemoka pagaminti smetoną ir smetonos sviestą: tai visai kitokio skonio, kvapo ir konsistencijos gaminys nei grietinė ir grietinės sviestas (skiriasi ir gamybos būdas (technologija), kurio nūnai nežino pienininkystės technologai).

    Gurmanus žemaičiai nustebins patiekę žymųjį rūkytą aluje virtą avienos kumpelį, šiandien galime rasti žymiausiuose Paryžiaus restoranuose ir kurį prancūzai vadina Gigot a la Samogitia – avienos kumpelis žemaitiškai. Valgantieji liežuvį prarys ragaudami žemaitišką “palendvicą” (žemaitiškai rūkyta nugarinė), žemaitiškai kraujyje nokintą kadagiais gardintą rūkytą jaučio liežuvį ir namine su bulvėmis duona, kepta ant ajerų bei naminiu sviestu, pagardintu diemedžiu ir laikomu sūryme.

    Visi mėgausis vaišinami aluje virtais vėžiais, keptu šapalu su rūgštoku vašoklių padažu, aluje virtu karpiu (kažkodėl yra įsigalėjusi nuomonė, kad alų gamina tik biržiečiai, nors savo senomis naminio alaus tradicijomis garsėjo ir žiemgaliai, ir Šiaurės žemaičiai (kėkliai), žemaitiškai su džiovintais obuoliais troškinta jautiena, aluje su slyvomis troškinta veršiena, kepta medumi įtrinta antimi, įdaryta lazdyno riešutais, grietinėje troškinta višta su bruknėmis, kiaušinių trynių boba su agrastų uogiene, nuo senų senovės garsiais žemaitiškais plokštainiais, gausiai apkrautais uogomis ir žemaitiška vyšnių gira.

    Sezono metu galima pasiūlyti reliktinių žagarvyšnių arba garsiųjų Platelių juodųjų trešnių, kurių Rusijos imperijos okupacijos laikmečiu vietiniai gyventojai neturėdavo teisės net ragauti, nes visas derlius būdavo pristatomas Rusijos caro dvarui. Ir būtinai gerai atšaldytos ruginukės, tos nuo Plungės krašto…

    Vincentas SAKAS

    Nepriklausomas mitybos ir kulinarijos ekspertas

    Mob. tel. +370617 24 338

    Melnragė, 2002

    Autoriaus prierašas. Sveiki, jei kam rūpi Lietuvos kulinarijos paveldas, galiu išmokyti valgių ir gėrimų gamybos. Aš galiu paruošti valgiaraščius, technologines kalkuliacines korteles, patiekalų gamybos instrukcijas, paskaičiuoti patiekalų energinę vertę, angliavandenių, baltymų, riebalų, fiziologiškai aktyvių mikroelementų ir vitaminų kiekius, išmokyti maitinimo bloko personalą darbui, padedu rasti maisto produktų tiekėjus, ekologinių daržovių ir vaisių augintojus – ūkininkus.